AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Putino „laimėjimai” karo Ukrainoje metu

Dažnam mūsų buvo nesuvokiama protu, kad įsibėgėjusiame XXI amžiuje koks nors nupušėlis susigalvotų pradėti milžinišką karą Europoje. Tačiau geresnę atmintį turintys ir prisimenantys ne tik putininės, bet ir sovietinės imperijų tikrovę, netruks įžvelgti aiškias sąsajas militarizmo apraiškose. Kad ir šis „šaltojo karo” – ideologinės konfrontacijos tarp SSRS ir civilizuoto pasaulio demokratijų – laikų plakatas, vaizduojantis, kaip „amerkietiškoji politika” pasireiškia šalies viduje ir užsienyje. Matome tikslų putininės imperijos vaizdą: susidorojimas su kitaminčiais piliečiais ir žudikiškas karas Ukrainoje. Tiesą sako liaudies išmintis: „kuo pats kvep, tuo kitą tep”. Tiesa, sovietinė imperija savus piliečius pūdė kalėjimuose ir uždaro tipo psichiatrinėse, jei šie drįsdavo ką nors leptelti prieš režimą, o brutalų žiaurumą rodė karo

Skaitykite toliau..

Paslaptingoji Betcų šeimos sfera

Bet koks paslaptingas objektas, nukritęs iš dangaus, visada kelia daug triukšmo. Dar didesnį susidomėjimą kelia įvairūs radiniai, kurie, ufologų nuomone, yra nežemiškų technologijų produktai. Būtent prie tokių radinių priskiriama ir garsioji „Betcų sfera“, pavadinta pagal ją atradusios šeimos pavardę. 1974 m. kovo 26 d. Betcų šeima apžiūrėjo neseniai miško gaisro jų žemėje padarytus nuostolius. Betcų ferma buvo netoli Džeksonvilio, Floridos valstijoje. Apžiūros metu jie rado poliruotą metalinį rutulį, kurio skersmuo buvo 20,22 cm, o svoris – 9,67 kg. Ant jo nebuvo jokių siūlių ar įdubimų, išskyrus nedidelę trijų milimetrų trikampę žymę. Jei jis ir nukrito iš dangaus, tai negreitai, nes neišmušė kraterį ir nesusmego į žemę. Gaisras ant jo nepaliko jokių pėdsakų.

Skaitykite toliau..

Didžiosios Indijos sienos mįslės

Pačioje Indijos širdyje, istoriniame Madchja-Pradesh centre, stovi paslaptinga siena, kuri per daugelį savo egzistavimo metų tapo tikru detektyviniu romanu, galvosūkiu ir istorijos pamoka, palikta ainiams nežinomų protėvių. Vienur lygi kaip strėlė, kitur ji gali staiga nutrūkti, padarydama neįtikėtinus lūžius ir zigzagus, primenančius akordeono dumples arba nepraeinamus tropinių miškų takus. Jos daugybė atšakų yra unikalios, kaip ir žmonių likimai. Vienos šio statinio dalys kyla iki beveik penkių metrų aukščio, kitos atrodo tik tvarkinga akmenų grandinė. Istorijos mėgėjai ją vadina Didžiąja Indijos siena. Remdamiesi savo tyrimų duomenimis, archeologai mano, kad statinio ilgis yra daugiau nei aštuoniasdešimt kilometrų. Tačiau šis faktas dar nėra įrodytas, nes daugelis sienos dalių iki šiol yra paslėptos giliai po žeme.

Skaitykite toliau..

Nykštukų civilizacijos teorija

Dauguma šiuolaikinių žmonių netiki įvairių pasaulio tautų pasakomis ir mitais apie atskiras žmonių rases, vadinamas nykštukais, troliais, elfais. Tuo pačiu metu visų pasaulio tautų epuose yra užuominų apie būtybes, kurias galima pavadinti nykštukais. XX amžiuje atsirado teorija, teigianti, kad senovėje Afriką, Madagaskarą ir Indiją jungė žemynas, dėl gamtos katastrofos vėliau užtvindytas vandeniu. Filipo Kletoro teorija teigia, kad būtent šis potvynio nuneštas žemynas turėjo būti centras, kuriame pirmą kartą atsirado žmogaus protėviai. Jis pavadino šį į bedugnę nugrimzdusį žemyną Limurija. Ilgų tyrimų pasėkoje Kletoras pateikė išvadą, kad egzistavo įvairios žmogaus pavidalo būtybių rasės, atsiradusios evoliucijos rezultatu. Atseit, buvo rasės, sudarytos vien iš milžiniško ūgio būtybių, kurios vėliau įėjo į pasaulio legendas kaip

Skaitykite toliau..

„Klastingai, be karo paskelbimo…” O kaip būta iš tiesų?

Taip jau buvo lemta, kad Lietuva tapo SSRS okupuota pirmąja šalimi, į kurią įžengė kitas agresorius – nacistinės Vokietijos kariauna. Smarkių mūšių mūsų šalyje nebūta, nes sovietiniai daliniai skubėjo susirinkti skudurus ir mauti į sovietinės imperijos gilumą, genami nacių aviacijos antskrydžių. Lietuviai stebėjo vienos okupacinės kariuomenės kaitą kita, o sovietijoje skambėjo diktoriaus Levitano balsas, per radiją ir radiofonus skelbiantis, kad „klastingai, be karo paskelbimo” nacistinė Vokietija užpuolė sovietų sąjungą. Ši versija buvo atkakliai peršama sovietų imperijos gyventojams, kaip kad dabar putininis režimas ir jo sėbrai Gudijoje klastoja karo Ukrainoje priežastis: atseit, jei „mes nebūtume užpuolę, tai užpultų mus”. Amžių tėkmėje ši melagystė daugel kartų kartota įvairių agresorių, tad putininė propaganda

Skaitykite toliau..

Nuostabi Rodeno „Kalė piliečių” istorija

Pirmą kartą šią garsią Rodeno skulptūrų grupę pamačiau prieš daugelį metų, kai pirmą kartą apsilankiau Britanijos sostinėje. Pati kompozicija stebina savo emocingumu, išraiškingumu ir didingumu. Bet ji dar labiau įtraukia, kai sužinai istoriją, kuriai skirtas šis grandiozinis paminklas. Istorinis šios kompozicijos pagrindas yra toks. Ji pasakoja apie vieną iš Šimtamečio karo, vykusio tarp Anglijos ir Prancūzijos 1337–1453 m., epizodų. Vaizduojami įvykiai siekia 1346 m., kai anglų kariuomenė užpuolė Prancūzijos tvirtovę Kalė, esančią Pa-de-Kalė sąsiaurio pakrantėje. Dėl svarbios tvirtovės vietos (tai artimiausias Anglijai Prancūzijos gyvenvietė, tiesia linija iki Anglijos krantų yra tik 34 kilometrai) anglai beveik visus metus žiauriai puolė tvirtovę. Nepaisant baisaus bado, miesto gyventojai laikėsi prieš priešo puolimą, bet atėjo

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (VI)

KaraKumų dykumoje Artėjant kelionės pabaigai, keletą dienų praleidau tikroje dykumoje, kurią seniai norėjau pamatyti, pažinti, fotografuoti. Tai buvo Karakumų dykuma esanti į rytus nuo Kaspijos jūros, tarp Amudarijos upės šiaurėje ir kalnynų kylančių pietiniame bei rytiniame dykumos pakraščiais. Ji užima apie 350 000 kvadratinių kilometrų, t.y. penkis kartus daugiau negu Lietuva. Dykuma užima apie 70% Turkmėnijos teritorijos. Šią dykumą per daugelį tūkstančių metų suformavo Amudarijos upė, kuri tekėdama plačiais vingiais nuolat keitė vagą palikdama gausybę sąnašų. Dabar čia gausu pustomų smėlynų, kauburynų, yra barchanų, o žemesnėse vietose – takyrų arba druskožemių. Dykumos klimatui būdingas mažas kritulių kiekis (per metus – 60-150 mm), dideli paros temperatūrų svyravimai (iki 50 laipsnių pagal

Skaitykite toliau..

Dviejų tapybos genijų potėpiai „Miegančios Veneros” atvaizde

Venecija. Pirmasis XVI amžiaus ketvirtis. Džordžijo Barbarelis de Kastelfrankas, geriau žinomas kaip Džordžonė, klestėjimo laikotarpis. Džordžonė reiškė „didysis Džordžijo“ – šis pravardė buvo suteikta pripažįstant jo protą, žavesį ir aukštą meistriškumą. Tam didelę įtaką turėjo mokymasis Džovanio Belinio dirbtuvėje, iš kurio Džordžonė perėmė tapybos aliejumi stilių ir, ypač – portretų tapybos techniką. Jis pirmasis Italijoje sukūrė seriją nedidelių aliejinių portretų, nesusijusių su religine tapyba, o tai jau buvo laikoma naujove. Apskritai, Džordžonei viskas sekėsi lengvai, nes jis turėjo daug talentų. Jis gerai grojo liutnia, nuolat buvo geroje nuotaikoje, turėjo gražų balsą ir geras manieras, todėl jau jaunystėje buvo laukiamas svečias daugelyje turtingų venecijiečių namų. Lengvai poetiškas pasaulio suvokimas atsispindėjo jo kūryboje.

Skaitykite toliau..

Ar senovės indėnų civilizacijos žinojo akmens „suminkštinimo” technologiją?

Per šimtmečius Andų žmonių gebėjimas apdirbti akmenį ir statyti amžinai stovinčias sienas buvo apgaubtas mitų šydu. Mokslas, siekdamas išspręsti šią mįslę, beveik susidūrė su inkų sienomis, o tradicinė archeologija, neleidžianti išeiti už savo siaurų, nusistovėjusių dogmų ribų, nukentėjo labiausiai ir nerado nieko geresnio, kaip pasitelkti išgalvotą argumentą, kad akmenys buvo iškirsti kirviu, dantis ir plaktuku, nes ji negali įsivaizduoti, kad senovės peruiečiai galėjo žinoti kokią nors kitą technologiją, išskyrus lanką ir strėles. Klasikinė ibero-amerikiečių archeologija buvo sukrėsta 1983 m., kai Ispanijos televizijos kanalas transliavo dokumentinį filmą „Kitokia Peru“ iš žymaus psichiatro ir tyrinėtojo Chimenezo del Osos parengtos serijos. Laida nagrinėjo vieną iš didžiausių senovės Peru mįslių, o reportažo autorius surengė

Skaitykite toliau..

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Nei kiek neabejoju, kad vaikystėje ar paauglystėje skaitėte kurią nors Petro Tarasenkos knygą apie Lietuvos praeitį, žilą senovę. Vargu ar rasime Tarasenkos knygą, kurioje nebūtų paminėta Marienburgo pilis, juk joje buvo pati tikriausia anuomečių Lietuvos priešų – kryžiuočių – irštva. Tvirtovė ne tik didžiausias Europoje plytų mūro gynybinis statinys, bet ir neatsiejamai įsiterpusi į tolimą mūsų krašto istoriją, smarkiai įtakojusi atėjūnų žygius Lietuvos niokojimui ir prievartiniam krikštijimui. Vaikštinėdami įspūdingų matmenų pilies komplekse, dažnas bandome mintimis persikelti į laikus, kai čia plaikstėsi balti kryžiuočių apsiaustai, slėpdami negailestingas ir fanatiškas ordino brolių širdis. Stengiamės įsivaizduoti po Žalgirio mūšio pilį apsiautusias lietuvių ir lenkų pajėgas, taip ir neįveikusias galingų pilies sienų. Galbūt vienas-kitas

Skaitykite toliau..

Tikroji mafijos istorija mena ne vien gangsterius (I)

Mafija. Kiek populiarių filmų ir serialų apie ją nufilmuota: „Sopranai“, „Krikštatėvis“, „Šaunūs vyrukai“, „Kartą Amerikoje”… Mes susikūrėme tokį įvaizdį: cigarai, kostiumai, glotni šukuosena, kaklaraiščiai ir „pasiūlymai, kurių negalima atsisakyti“. Kaip susiformavo mafija, kuriai ir skirti šie filmai? Ji atsirado ne JAV, o saulėtoje Sicilijos saloje XIX amžiuje, ir ne todėl, kad visi siciliečiai nuo pat gimimo yra nusikaltėliai, o dėl vietos valstybės silpnumo, dvarininkų, žemės reformų ir… citrinų. XIX amžiuje Sicilija buvo nuolat užkariaujama kaimyninių valstybių, pereidama iš vienos valstybės rankų į kitos. Finikiečiai ir graikai, kartaginiečiai ir romėnai, gotai ir bizantiečiai, arabai ir normanai, vokiečiai, ispanai ir prancūzai – visi paliko savo pėdsaką Sicilijoje. Užkariautojai laikė salą kolonija ir stengėsi

Skaitykite toliau..

Gladiatoriai: tikrovė buvo gerokai rūstesnė, nei holivudinio filmo vaizdeliai

Senovės žmonės žmogaus aukojimuose matė gilų magišką prasmę. Actekai Saulės garbei aukojo dar plakančią, krauju pulsuojančią, dar gyvą žmogaus širdį. Jie tikėjo, kad Saulė paima šį gyvenimą sau – tampa jaunesnė, stipresnė ir, pasisotinusi šviežiu krauju, gali šviesti amžinai. Pirminė gladiatorių kovų Senovės Romoje prasmė kažkuo panaši: kruvinos vergų kovos buvo rengiamos kokio nors įtakingo romėno laidotuvėse. Buvo manoma, kad mirusysis bus labai patenkintas, jei jo garbei bus pralietas kraujas. Ne tik patenkintas – nežinomose ir tamsiose pomirtinio pasaulio labirintuose miręs senatorius ar tribūnas, dėka kruvinų aukų, jausis kaip namuose. Pustrečio šimtmečio – nuo III a. pr. m. e. vidurio iki mūsų eros – gladiatorių kovas buvo galima pamatyti tik

Skaitykite toliau..

Viduramžių megalopolis Centrinės Azijos tyruose

Mervas – sunaikintas senovinis miestas Turkmėnijoje – XII–XIII a. buvo didžiausias pasaulio miestas, kuriame gyveno apie 700 tūkst. žmonių.1221 m. mongolai, vadovaujami Čingischano sūnaus Talujos, sunaikino Mervą ir išžudė visus jo gyventojus – šis įvykis laikomas vienu didžiausių genocidų istorijoje. Centrinėje Azijoje yra daug senovinių miestų, kurių amžius viršija 2000 metų. Kai kurie iš jų egzistuoja ir klesti net šiandien, kiti buvo apleisti ir virto griuvėsiais. Tarp pastarųjų yra vienas ypatingas ir, tikriausiai, seniausias – Mervas. Kadaise tai buvo didžiausias miestas ne tik Centrinėje Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Tiksli jo atsiradimo data nežinoma, tačiau paminėjimas randamas dar „Avestoje“ – šventajame zoroastrijų knygoje (VIII–VI a. pr. m. e.). Be to, Merve

Skaitykite toliau..

Vikingų era (I). Gokstado laivas

Ką žinome apie vikingus? Savo laiku ši karinga tauta siaubė visą Šiaurės Europą. Esama nuomonių, kad būtent vikingai pirmieji atrado Naujojo pasaulio žemes, ir tai buvo dar gerokai prieš Kolumbą. Buvo rasta nemažai senovinių artefaktų, susijusių su vikingais. Vienas iš įdomiausių artefaktų buvo rastas 1880 metais. Tuo metu rytinėje Norvegijoje, Gokstado fermoje, vietiniai valstiečiai nusprendė iškasti laidojimo piliakalnį – pilkapį. Tyrėjai nustatė, kad jis buvo sukurtas tikriausiai X amžiuje. Įdomu tai, kad be daugybės kapams būdingų daiktų, jame buvo didžiausias drakaras, kada nors rastas archeologų. Drakaras – senovinis vikingų medinis laivas. Jo charakteringos savybės – aukštai pakeltas laivapriekis ir laivagalis. Jei laivo pavadinimą išverstume į lietuvių kalbą, išeitų „ilgas laivas“.

Skaitykite toliau..

Meotidės paslaptis

Iki šiol mokslininkus ir paprastus senovės istorija besidominčius žmones domina klausimas: ar egzistavo paslaptingoji Atlantida? Ir jei tokia šalis egzistavo, kur ji be pėdsakų dingo kartu su savo gyventojais? Bet ne mažesne mįsle lieka ir kitos kadaise galingos šalies – Meotidės – egzistencija. Kasinėjant senovinį Tanajos miestą, archeologai aptiko kapavietę – šalia moters palaikų buvo ne tik laidojimo reikmenys ir papuošalai, bet ir kardas. Tada archeologai prisiminė senovės graikų epą, pasakojantį apie karingą gentį, gyvenusią oikumeno pakraštyje ir sudarytą iš moterų, puikiai valdžiusių ne tik lanką, bet ir kardą. Buvo net nurodyta amazonių gyvenamoji vieta – teritorija tarp „Pontos Euxinos” ir Meotidės. Bet jei „Pontos Euxinos” yra suprantamas orientyras –

Skaitykite toliau..

Kiek „atlantidų“ yra jūros dugne?

Didžiulė paslaptinga sala ar net žemynas, nuskendęs kartu su spindinčia ir galinga atlantų civilizacija dėl žemės kataklizmo, yra ieškoma jau labai seniai ir įvairiausiose Pasaulio vandenyno vietose, tačiau iki šiol paieškos nedavė jokių aiškių teigiamų rezultatų. Ar tai tik Platono išgalvotas pasakojimas? Nuostabu, bet šimtmečius trunkantys Atlantidos paieškos grindžiami Platono pasakojimu, kuris užima apie dvidešimt penkis spausdintinius puslapius. Be jo, Atlantidą praktiškai niekas kitas neminėjo. Ar Atlantida iš tiesų egzistavo? Skeptikai mano, kad istoriją apie Atlantidą ir jos liūdną likimą Platonas galėjo sugalvoti pamokymui savo išdidžių ir ydoms pasidavusių amžininkų. Esą, jei elgsitės blogai, būsite negailestingai nubausti iš aukštybių… Žinoma, Atlantidą ieškantys entuziastai su pasipiktinimu atmeta versiją apie Platono išgalvotus pasakojimus. Jie

Skaitykite toliau..

Emocinis ryšys: kaip atsiranda ir kas jį griauna

Kiekviename iš mūsų gyvena natūralus poreikis – būti suprastam, išklausytam, priimtam. Šis troškimas yra įgimtas mūsų žmogiškajai prigimčiai. Mes siekiame artumo, jausmo, kad šalia yra kažkas, kas ne tik dalijasi mūsų gyvenimu, bet ir įsiskverbia į pačią mūsų sielos gelmę. Būtent šis būvis ir yra emocinis ryšys – plonas, bet galingas siūlas, jungiantis dvi širdis. Emocinis ryšys – tai ne tik įprotis būti kartu ar bendros buitinės rūpesčiai. Tai kažkas daug gilesnio. Tai gebėjimas jausti vienas kitą intuityviai. Tai kai tyla neapsunkina, o atvirkščiai – pripildo. Kai galima būti savimi, nebijant pasmerkimo. Kai vieno džiaugsmas tampa abiejų džiaugsmu, o skausmas – ne našta, o priežastis rūpintis. Bet kaip ji susiformuoja? Ir kodėl

Skaitykite toliau..

Frigijos pėdsakais

XII a. pr. m. e. prasidėjusios graikų, trakų ir vakarų Mažosios Azijos genčių migracijos lėmė Hetų valstybės žlugimą, graikų apsigyvenimą vakarinėje pusiasalio pakrantėje, ir daugybės genčių, kurios pavergė vietos gyventojus, atsiradimą jo viduje. Kai kuriose pavergtose tautose klasinė visuomenė susiformavo dar Hetitų valstybės egzistavimo laikotarpiu (XVI–XIII a. pr. m. e.). Ši aplinkybė paspartino įsibrovusių genčių visuomenės raidą ir paskatino jų valstybių susidarymą. Iš didžiųjų valstybių pirmoji susiformavo Frigijos valstybė, kurios branduolys buvo Sangarios (dabar Sakarija) upės slėnyje, į vakarus nuo Galisos upės. Frigai, kaip pasakoja graikų istorikas Herodotas, buvo vadinami brigais, kol gyveno Europoje kaimynystėje su makedonais, o po persikėlimo į Aziją kartu su šalimi pakeitė ir brigų pavadinimą į frigų. Frigų kalba,

Skaitykite toliau..

Kraugeriško tirono sūnelis, pakliuvęs sovietinio teroro mėsmalėn

1953 m. balandžio 28 d., prieš septyniasdešimt dvejus metus, Maskvoje buvo suimtas vos prieš du mėnesius buvusio visagaliu „tautų tėvu“ sūnelis – Vasilijus Stalinas. Kovo 26 d. gynybos ministras Bulganinas paleido jį į atsargą, be teisės dėvėti karinę uniformą. To, rodos, nepakako – dar po mėnesio Stalino sūnus buvo sulaikytas dėl kaltinimų „šmeižikiškais pareiškimais prieš TSKP vadovus“. Po to sekė kaltinimai „piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir savivaldžiavimu“. Kalbama, kad tyrėjus šokiravo tai, jog jiems teks apklausti paties Stalino sūnų. Vasilijus Stalinas noriai sutiko su visais, net pačiais absurdiškiausiais, prieš jį nukreiptais dalykais. Jis sakė: „O kokia prasmė prieštarauti? Ar aš nepažįstu mūsų „organų”? Jie ketina pasiųsti į kalėjimą – pasiųs. Leiskite

Skaitykite toliau..

Priešistorinis radinys, užmenantis neįmenamas mįsles

Dvidešimties tūkstančių metų senumo artefaktas, pagamintas iš sudėtingo lydinio: kodėl jis prieštarauja oficialiai žmonijos istorijai? 1974 m. Rumunijos Ajudo mieste, dešimties metrų gylyje darbininkai aptiko įdomų radinį. Tarp senovinių gyvūnų, daugiausia mastodontų, kaulų pavyko rasti metalinį pleištą. Žinoma, toks daiktas sukėlė daugybę ginčų ir inicijavo tyrimą pirmaujančiose pasaulio laboratorijose. Paaiškėjo, kad vadinamasis Ajudos artefaktas yra sudėtingo lydinio gaminys. Paskelbus tyrimo rezultatus, klausimų kilo dar daugiau. Paaiškėjo, kad šį radinį sudaro dvylika elementų: bismutas, sidabras, nikelis, kadmis, kobaltas, alavas, cirkonis, švinas, cinkas, silicis, varis ir aliuminis. Pleišto iš Ajudos amžius buvo apie dvidešimt tūkstančių metų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Būkime sąžiningi ir atviri.

Skaitykite toliau..

Pradingęs Tiniso miestas – pirmoji Senovės Egipto sostinė

Senovinis Tiniso miestas niekada nebuvo rastas. Tai buvo pirmosios ir antrosios Senovės Egipto dinastijos sostinė, kurioje gyveno faraonas, sujungęs Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Yra daugybė senovės miestų, kuriuos prarado „laiko smiltys”, ir pirmoji tikroji Egipto sostinė – Tiniso miestas, dar vadinamas Tisa, yra vienas iš tokių pavyzdžių. Aukštutiniame Egipte (šalies pietuose) esantis ir daugiau nei šešių tūkstančių metų senumo Tiniso miestas yra senovės Egipto paveldo lobynas. Jis buvo aštuntasis Aukštutinio Egipto nomas ir buvo pirmųjų faraonų dinastijų sostinė. Paties susivienijimo laikotarpiu Tinisas buvo suvienytojo Egipto sostinė. Manoma, kad miestas buvo netoli Abydoso ir dabartinio Girgos miesto, tačiau istorijai jis dingo. Jo svarba buvo tokia didelė, kad senovės egiptiečių kosmologijoje – kaip aiškinama

Skaitykite toliau..

Eldorado beieškant

Yra toks ženklas: susapnuoti auksą – nelaimei. Tuo įsitikino ispanas Gonzalas Chimenezas de Kesada: jis prisiminė, kad prieš pradėdamas ieškoti neišpasakytų Pietų Amerikos turtų kelis kartus sapnavo šį brangųjį metalą. Iš tiesų kelionė į „aukso miestą“ de Kesadai buvo rimtas išbandymas, po kurio jis prarado draugus ir nusivylė tuo, kaip buvo įvertinti jo žygdarbiai tėvynės labui. De Kesada tikėjosi ramiai ir patogiai gyventi gimtojoje Ispanijoje – viskas liudijo tokią ateitį. 1509 m. kilmingoje šeimoje gimęs Gonzalas Chimenezas de Kesada Salamankos universitete gavo tiems laikams puikų išsilavinimą. Įgijęs teisininko diplomą, jis grįžo į gimtąją Granadą, kur iškart gavo pareigas miesto karališkajame dvare. Kai de Kesada lengvai laimėjo kelias bylas ir jau

Skaitykite toliau..

Kas nutiko galingajai Ninevijai?

VII a. pr. m. e. pradžioje Asirija tapo didžiausia pasaulio imperija. Britų muziejaus svetainėje rašoma, kad imperija driekėsi nuo Kipro vakaruose iki Irano rytuose, o kai kuriais metais apėmė net Egiptą. Jos sostinė Ninevija buvo didžiausias pasaulio miestas. Jame buvo didžiulės statulos, puikūs sodai, prabangūs rūmai ir didelės bibliotekos. Senovinės Ninevijos vietoje rasti užrašai ant sienų rodo, kad Ašurbanipalas, kaip ir kiti Asirijos valdovai, save vadino „pasaulio karaliumi“. Jo valdymo laikotarpiu atrodė, kad Asirijos ir jos sostinės Ninevijos niekada nepavyks užkariauti. Vis dėlto, kai Asirija buvo savo šlovės viršūnėje, Dievo pranašas Sofonijas išpranašavo: „Dievas … sunaikins Asiriją, nusiaubs Ninevę ir padarys ją sausą kaip dykumą“. Ir pranašas Nahumas sakė: „Plėškite sidabrą,

Skaitykite toliau..

Ramzis II – pirmosios taikos sutarties bendraautorius

Kaip ir visi jo pirmtakai, įžengęs į sostą Ramzis prie savo vardo pridėjo dar keturis. Šie sosto vardai yra tarsi karaliavimo programos santrauka. Du vardai nežadėjo nieko gero Egipto kaimynams – „Turtingas metais, didis pergalėmis” ir dar aiškesnis – „Egipto globėjas, įsakinėjantis kitoms šalims”.Tuo metu vienintelė rimta Egipto varžovė buvo hetitų karalystė, kurios centras buvo dabartinėje Turkijoje. Jau 58 metus egiptiečiai ir hetitai kovojo dėl dominavimo Vakarų Azijoje. Prieš šį priešą ir veikė Ramzis. Spėjama, kad Ramzis Didysis buvo kairiarankis ir raudonplaukis. Ketvirtaisiais valdybos metais jis pirmą kartą išsiruošia į žygį į šiaurės rytus ir pajungia nuo Egipto atitekusią Amūro provinciją. Po metų egiptiečiai vėl leidžiasi į žygį. Ir vėl pats

Skaitykite toliau..

Šumerų žvaigždžių diagramos mįslė: dieviškos žinios ar tik vaizduotės vaisius?

Tarp daugybės senovės pasaulio artefaktų šumerų „žvaigždžių diagrama“ yra vienas paslaptingiausių ir prieštaringiausių. Joje pavaizduota į Saulės sistemą panaši žiedinė sistema, kurios centre yra Saulė, o aplink ją skrieja planetos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik meninis atvaizdas. Tačiau tie, kurie žvelgia giliau, mano, kad jis liudija neįtikėtinas šumerų žinias – žinias, kurių jie nebūtų galėję įgyti be išorinės pagalbos. Labiausiai stebina tai, kad centre pavaizduota Saulė. Heliocentrinis modelis oficialiai priimtas tik XVI a., Koperniko dėka. Tačiau plokštelėje, tikriausiai sukurtoje maždaug prieš šešis tūkstančius metų, šis modelis jau yra. Planetos pavaizduotos savo orbitose teisinga tvarka, o kai kurie aiškintojai teigia, kad joje net pavaizduoti Uranas, Neptūnas ir Plutonas

Skaitykite toliau..

Stulbinantys archeologiniai atradimai Sakaroje: šventiko Mesio statulos ir Naujosios karalystės artefaktai

Neseniai daktaro Zahio Havaso vadovaujami archeologiniai kasinėjimai Sakaros nekropolyje Egipte atskleidė daugybę unikalių radinių, datuojamų Naujosios karalystės laikotarpiu. Tarp jų – gerai išsilaikiusios statulos, įskaitant faraono Bibi I dvare tarnavusio šventiko, vardu Mesis, figūrą. Šie atradimai yra reikšmingas indėlis į vėlyvojo faraoniškojo Egipto religinių ir socialinių struktūrų tyrimus. Sakaras, senovės Memfio nekropolis, šimtmečius išliko vienu svarbiausių informacijos apie senovės Egipto kultūrą šaltinių. Ypač vertingi radiniai, susiję su Naujosios karalystės laikotarpiu (apie 1550-1070 m. pr. m. e.), kai Egiptas pasiekė savo politinės, kultūrinės ir karinės galios viršūnę. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Zahio Havaso vadovaujama archeologinė misija atliko sistemingus tyrimus naudodama šiuolaikinius valymo metodus,

Skaitykite toliau..

Bebaimiai Kalė piliečiai

Šis nepaprastas epizodas įvyko Anglijos ir Prancūzijos šimtmečio karo (1337-1453 m.) metu. 1346 m. rugsėjį Anglijos karaliui Edvardui III teko pradėti Kalė apgultį. Viduramžiais apgultis sunki abiem pusėms. Už apgultos tvirtovės sienų, žinoma, labai blogai: badas, nepriteklius, sėkmingi ir nesėkmingi žygiai. Tačiau tiems, kurie yra už sienų, irgi nesiseka. Ruduo, orai ne patys geriausi, jūra pradeda šėlti. Sunku išlaikyti karių aprūpinimą. Stovėdamas prie Kalė sienų Edvardas akivaizdžiai ėmė erzintis. Jis ten praleido dešimtį mėnesių – iki 1347 m. rugpjūčio. Tai viena ilgiausių viduramžių apgulčių. Vienu metu netoli Kalė pasirodė Prancūzijos karalius Pilypas VI su kariuomene. Gyventojai susijaudinę puolė prie miesto sienų. Tačiau kažkokiu paslaptingu būdu Prancūzijos karalius išsivedė kariuomenę ir paliko miestiečius likimo

Skaitykite toliau..

Nepasiekiamos pasaulio šventovės, neprieinami vienuolynai (I)

Žemėje yra daug senų vienuolynų ir šventyklų, kurių atmosfera išliko nepakitusi šimtus metų. Vieni seniausių ir įdomiausių vienuolynų Žemėje yra neįtikėtinai atokiose vietovėse, ant stačių kalnų šlaitų ir aukštų uolų, nesibaigiančiose dykumose ir nepraeinamuose miškuose. Prieš šimtus metų į šiuos vienuolynus galėjo patekti tik patys ryžtingiausi ir ryžtingiausi žmonės. Šiandien šie nuostabūs vienuolynai pritraukia tūkstančius lankytojų. Kelionė į religinę šventovę yra nepamirštamas nuotykis, reikalaujantis iš keliautojo didelės drąsos, ryžto ir ištvermės. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Sumelos vienuolynas TurkijojeVienas seniausių vienuolynų žemėje Panagia Sumela yra Altinderio nacionaliniame parke Turkijoje. Vienuolynas, pastatytas ant Melaso skardžio šlaitų, 1200 m virš jūros lygio, yra unikalus

Skaitykite toliau..

„Alegorijos su Venera ir Amūru” slėpiniai

Italų dailininko Agnolo Bronzilo paveiksle „Alegorija su Venera ir Kupidonu“ pavaizduotas dviprasmiškų simbolių kupinas siužetas, kuris nestebina, nes menininkas yra ryškus manierizmo atstovas – stiliaus, kuriame sudėtingumas išaukštinamas iki kulto, o už pretenzingumo slepiasi slaptos prasmės. Manierizmas – 1520-1590-ųjų Vakarų Europos meno kryptis. Jai būdinga tai, kad prarandama renesansinė harmonija tarp kūniškumo ir dvasiškumo, gamtos ir žmogaus. Manierizmo estetika buvo savotiška reakcija į idėjų krizę, tolesnių raidos kelių neapibrėžtumą. Žmonės tiesiogine prasme prarado žemę po kojomis, nuo to daugelis paveikslų personažų atrodo nestabiliai stovintys keistomis pozomis. Paveikslas nutapytas apie 1545 m. Prancūzijos karaliui Pranciškui I, užsakius Kozimui I Medičiui. Bronzinas, Medičių kunigaikščių dvaro dailininkas, taip pat buvo žinomas dėl daugelio išskirtinių dinastijos

Skaitykite toliau..

Šventasis pavasaris – žiauriausia apeiga senovės Romoje

Romėnų istorikas Titas Livijus rašo, kad po žiauraus pralaimėjimo Hanibalui prie Trasimeno ežero ir konsulo Gajaus Flaminijaus mirties 217 m. pr. m. e. vasarą supanikavusi Romos vadovybė atsigręžė į senąsias Sibilinų knygas, kuriose galėjo rasti atsakymą į bet kokį klausimą. Knygose buvo patariama garbinti Šventąjį šaltinį (Ver sacrum). Taip vadinosi seniausia apeiga, atsiradusi Italijoje dar gerokai prieš Respublikos įkūrimą ir tikriausiai prieš Romos įkūrimą. Jos esmė buvo ta, kad pavasarį buvo aukojama daug gyvybių, kurios turėjo augti ir žydėti ateinančiais metais. Ožkos, ėriukai, paršeliai, taip pat… naujagimiai berniukai ir mergaitės. Ir tai Romoje, kur Kartagina buvo aršiai kritikuojama už tai, kad jos kunigai aukojo geriausių šeimų kūdikius baisioms dievybėms Baalui-Hamonui

Skaitykite toliau..

Juodoji materija: 96% visatos, o apie ją žinome tik tiek, kad tokia yra

Senovės graikų filosofui Sokratui priskiriamas posakis „Aš žinau, kad nieko nežinau”. Kai kuriose citatose jis pateikiamas šiek tiek pakeista forma: „Kuo daugiau žinau, tuo labiau suprantu, kad nieko nežinau.” Jei šiuos žodžius pritaikysime mokslininkų atliekamam mūsų pasaulio ir kosmoso tyrinėjimui, taps aiški šių žodžių tiesa. Kuo daugiau mokslininkai sužino, tuo labiau jie atranda, kiek daug jie nežino. Buvo laikas, kai astrofizikai susidūrė su viena problema: bandė išsiaiškinti, kas yra „tamsioji medžiaga”. Tamsioji medžiaga – tai terminas, kuriuo mokslininkai aiškina didžiulį tariamą gravitacijos perteklių visatoje. Ji gali sudaryti apie 96 % visatos, tačiau niekas nežino, kas tai yra. Ji nešviečia ir niekaip nereaguoja su mūsų pasaulyje matomomis dalelėmis. Nors ir buvo išsakyta spėlionių, tai

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (V)

Laukiniuose gėlynuose ir soduoseKitą mano buvimo Badchyzo rezervate laiką praleidau vakarinėje jo dalyje, kuri buvo kitokia, – smarkiai kalvota. Šios vietos žavėjo spalvingais trumpo pavasario žiedais. Daugelis kalvų raudonavo nuo žydinčių laukinių aguonų. Kitas kalvas puošė stambūs, balti ir retai pabirę kažkokių augalų žiedynai. O stačiuose kalvų šlaituose nedideliais lopais žydėjo nuostabios laukinės tulpės. Be to, dauguma kalvų buvo apaugę retais neaukštais pistacijų medžiais, dėl kurių šis kraštovaizdis priminė Afrikos savaną. Pistacijos priklausančios anakardinių augalų šeimai užaugina visiems žinomus ir mėgiamus pistacijų riešutus, kuriuos žmonės naudojo maistui nuo seniausių laikų. Šie augalai pradeda derėti vėlai, būdami apie 15 metų amžiaus, bet vėliau jie auga ir dera šimtmečius. Rezervate laukinėmis pistacijomis

Skaitykite toliau..

Nibelungų aukso paslaptis

Jei su senovės Graikijos dangiškaisiais gyventojais viskas daugiau ar mažiau aišku, to paties negalima pasakyti apie senovės germanų ir skandinavų genčių dievus. Į daugelį kalbų išverstoje „Nibelungų giesmėje“ poetine forma pasakojama ne tik apie dievus, bet ir apie požemio bei žemės dvasias, piktus nykštukus, karalius ir princeses, pasakų herojus, tokius kaip graikų Dzeusas, taip pat apie žmones ir miestus, kurie iš tikrųjų egzistavo. Ir visa tai sumaišyta su tokia grožine literatūra, kurios galėtų pavydėti patys genialiausi rašytojai. Sprendžiant iš „Nibelungų giesmės“ aprašymo, nuostabųjį lobį keturias dienas ir keturias naktis gabeno dvylika pakrautų vežimų, o per dieną kiekvienas vagonas įveikdavo mažiausiai tris reisus. Į juos buvo kraunami ne tik aukso mantijos, apyrankės,

Skaitykite toliau..

Anglosaksų valdovai valgė gurmanišką karalių maistą ar buvo kuklūs vegetarai?

Naujas svarbus bioarcheologinis tyrimas parodė, kad iki vikingų invazijos Anglijoje buvo valgoma labai mažai mėsos. Ir nėra įrodymų, kad elitas vartojo daugiau mėsos nei paprasti žmonės. Taip pat teigiama, kad valstiečiai kartais rengdavo prabangias mėsos puotas savo valdovams. Tyrimo rezultatai paneigia stereotipus apie ankstyvųjų viduramžių Anglijos istoriją. Kai žmonės kalba apie viduramžių Angliją, iškart į galvą ateina karališkos puotos su gausiais mėsos kiekiais. Istorikai manė, kad karališkosios šeimos nariai ir didikai valgė daug daugiau mėsos nei kiti gyventojai. Laisvieji valstiečiai dalį produkcijos turėjo atiduoti valdovams. Tai buvo feodalinės sistemos dalis ir vadinosi feormu, arba maisto nuoma. Ilgą laiką buvo manoma, kad feormas yra valstiečių išnaudojimo ir priespaudos forma. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Konkistadorų auksas

Kai Kolumbas pasiekė Naująjį pasaulį, jis ieškojo naujo kelio į Indiją, kad galėtų gauti šilko ir prieskonių. Vietoj to jis atrado Ameriką. Būtent jis atrado mums dabar žinomas Bahamų salas, būtent jis pavergė vietinius gyventojus, kad surastų aukso ir kitų turtų. Galiausiai Kolumbas daug ko nerado, bet grįžęs namo pasakojo apie aukso upes ir lengvai pajungtus čiabuvius, o tai vėliau atvėrė duris ispanų ir portugalų kolonizacijai. Ispanija ir Portugalija tais laikais buvo pasaulinės galybės ir varžovės ieškant naujų žemių ir turtų. 1494 m. pasirašyta Tordesiljaso sutartis padalijo Pietų Ameriką per vidurį: Portugalijai atiteko rytinė teritorija, o Ispanijai – vakarinė. Ispanų tyrinėtojai, Naujojo pasaulio šalyse ieškoję aukso ir valdžios, buvo vadinami konkistadorais. Nors

Skaitykite toliau..

Mįslingai išnykusios senovės civilizacijos

Per visą žmonių egzistavimo planetoje laikotarpį ne kartą buvo sukurtos naujos civilizacijos. Prieš atsirandant moderniajai civilizacijai, planetoje buvo sukurta ir vėliau išnyko daug mokslo ir kultūros centrų. Kai kurie iš jų išnyko dėl istorikams suprantamų priežasčių: karų, klimato ir nuosmukio. Tačiau kai kurie staiga nutraukė savo egzistavimą pačiame galios pike. Jų istorines paslaptis mokslininkai bando įminti jau tūkstančius metų. Mikėnai Galinga civilizacija, palikusi nemažą pėdsaką istorijoje. Prisiminkite mokyklinę programą: legendoje apie karalių Agamemnoną, vadovavusį graikams per Trojos karą, dažnai minimi Mikėnai. Gimtoji šalis negalėjo aprūpinti gyventojų viskuo, ko jiems reikėjo, tad jie tapo prekybininkais, ir labai sumaniais. Kaip ir kada įvyko šios civilizacijos, užtikrintai stovėjusios ant kojų, saulėlydis, istorikai negali suprasti

Skaitykite toliau..

Kruopščiai slepiamos vandenynų paslaptys

Daugiau nei septyniasdešimt nuošimčių Žemės paviršiaus dengia vandenynas. Iki 2020 m. žmonėms pavyko ištirti vos kelis nuošimčius jo ploto. Įsivaizduokite, kas gali slypėti mums nepasiekiamoje vietoje: gelmės, su kuriomis dar niekada nesusidūrėme, arba dingęs priešistorinių laikų megalodonas. Taip pat gali būti, kad ten mūsų laukia seniai dingusio laivo liekanos arba dingęs Atlantidos miestas. O gal kažkas tamsaus ir pavojingo, kas žino? Kol laukiame, kol ekspertai ištirs nežinomybę, toliau pateikiame keletą mįslių, kurias verta įminti. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) XIX a. laivo liekanos 2019 m. gegužės 16 d. Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos laivo „Okeanos Explorer“ tyrėjai, plaukiojantys Meksikos įlankoje, nuotoliniu būdu valdoma

Skaitykite toliau..

Ikiarijinė Harapos civilizacija Indijoje

Nuo Indo upės pavadinimo kilo šalies pavadinimas – „Indija“, kuris senovėje buvo suprantamas kaip teritorija į rytus nuo Indo, kur šiuo metu yra Pakistano, Indijos, Nepalo ir Bangladešo valstybės. Dar palyginti neseniai (prieš kiek daugiau nei šimtą metų) pirmaisiais Indijos subkontinento civilizacijos kūrėjais buvo laikomi ateiviai arijai. Buvo visuotinai pripažįstama, kad rašytiniuose tekstuose nėra išlikę jokių įrašų apie prieš tai buvusią didžiąją kultūrą. Dabar galima teigti, kad jie vis dar atpažįstami, nors ir sunkiai. Visų pirma, Strabono „Geografijoje“, cituojant graiką Aristobulą, kalbama apie didžiulę šalį, kurią gyventojai apleido dėl pasikeitusios Indo tėkmės. Tokia informacija yra pavienė, o Harapos kultūrą, arba Indo slėnio civilizaciją, aprašantys šaltiniai buvo ir tebėra gaunami archeologinių

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Po Vidurinę Aziją (IV)

Badchyzo rezervateŠis gamtos rezervatas įkurtas 1941 metais siekiant išsaugoti atogrąžų zonos sausų stepių bei pusdykumių augaliją ir gyvūniją, turinčias daug endeminių, t.y tik tose vietose sutinkamų rūšių. Rezervatas yra Turkmėnijos pietryčiuose greta Irano ir Afganistano sienų, įsiterpęs tarp nedidelių Tedženo ir Murgabo upių. Jo teritorija užimanti 88 000 hektarų plotą, yra piečiau esančių Hindikušo kalnų prieškalnėse. Jų paviršius gana įvairus, – nors yra ir lygių plotų, daugiausia jis primena kalvotą pusdykumę, o pietvakarinėje dalyje kyla neaukšti (iki 800 metrų aukščio) kalnai. Rytinėje rezervato dalyje stebina kiti reljefo ypatumai. Tai 18 kilometrų ilgio labai plati ir gili Gyzyl-Džar‘o dauba su stačiais keliasdešimt metrų aukščio smiltainio skardžiais. Ji prasideda ties kordonu ir

Skaitykite toliau..

Jukatano požeminės šventyklos slėpiniai: senovės civilizacija, pralenkusi savo laiką

Meksikos Jukatano pusiasalio džiunglėse archeologai padarė atradimą, kuris gali visiems laikams pakeisti požiūrį į senovės regiono istoriją. Mokslininkai atrado milžinišką požeminį kompleksą, kuris buvo paslėptas tūkstantmečius. Paslaptingos salės, senoviniai artefaktai, ritualiniai altoriai ir graviūros, vaizduojančios nežemiškas būtybes, verčia mokslininkus klausti: kas pastatė šią šventyklą ir kokią paslaptį ji slepia? Radinys apima sudėtingą tunelių ir salių sistemą, vedančią į didžiulę apeigų šventyklą. Šventyklos sienas puošia detaliai iškalti simboliai, o akmeninės arkos, pastatytos be cemento, išsiskiria savo tvirtumu ir tikslumu. Vienoje centrinių salių archeologai aptiko akmeninių altorių, ant kurių matyti senovinių ritualų pėdsakai. Tačiau kuo ši vieta buvo tokia svarbi nežinomai civilizacijai? Atsakymas gali slypėti keistose graviūrose, rastose ant šventyklos sienų. Šventykloje

Skaitykite toliau..

Kalnų sarkofagai su kaukėmis – tai, kas liko iš Čačapojos indėnų

Peru regione, vadinamame Amazonėmis, gyveno senovinė civilizacija – Čačapoja. Ši civilizacija buvo ne tik legendinių inkų kaimynė, bet ir šiek tiek senesnė. 1984 m. Karahijoje archeologai aptiko unikalius sarkofagus, kuriuose Čačapojos indėnai laidojo savo mirusiuosius. Sarkofagai daugiausia buvo sudaryti iš molio, žemės ir akmenų. Manoma, kad senovės indėnų čačapojų civilizacija atsirado IX mūsų eros amžiuje su Andų kalnais besiribojančioje teritorijoje. O inkai čia atsirado tik po trijų šimtmečių. Indėnus čačapojus inkai vadino „debesų žmonėmis“ arba „debesų kariais“, mat jie įsikūrė ant uolėtų viršūnių, beveik debesyse. Aukštai kalnuose žmonės ne tik sugebėjo pasistatyti savo namus, kurių buvo iki keturių šimtų pastatų. Jie taip pat vertėsi žemdirbyste – kalnų viršūnėse įkurdino ir kultivavo ištisus

Skaitykite toliau..

Akustiniai miražai

Daugelyje šalių sklando legendos apie nuskendusias bažnyčias ir net ištisus miestus. Tokios legendos turi nemažai tiesos, nes nenuostabu, kad pastatai ir statiniai atsiduria po vandeniu. Tačiau kai kurie liudininkai tvirtina, kad seniai nuskendusių bažnyčių varpai girdimi ir šiais laikais. Specialistai visada skeptiškai vertina gandus, kurie meluoja už proto ribų. Tačiau šiuo atveju jie tokius garso efektus apibūdina kaip akustinius miražus. Anglijoje, Velso grafystėje, yra Llyn Tegid ežeras. Didžiausias jo gylis keturiasdešimt metrų, o ilgis siekia pusseptinto kilometro. Pasakojama legenda, kad ežero dugne yra nuskendęs miestas, o iš jo gelmių kartkartėmis pasigirsta varpo skambėjimas. Šį skambėjimą kartais girdi turistai, o aštrią klausą turintys žmonės gali atskirti net bažnyčios giedojimą. Tačiau povandeniniai varpai ne

Skaitykite toliau..

Nuskendusi Krišnos karalystė: legenda, pasirodžiusi esanti tiesa

Hinduizmo mitologijoje Dvaraka yra Krišnos karalystės sostinė, kurioje gyveno Jadavų gentys. Kai Krišna nusprendė palikti buvusią sostinę Mathurą, jis įsakė pastatyti naują miestą. Dvaraka buvo pastatyta per vieną naktį ir gyvavo apie dešimtį tūkstančių metų. Praėjus septynioms dienoms po Krišnos mirties, miestą prarijo jūra. Neseniai archeologai įrodė, kad legenda turi istorinį pagrindą – Arabijos jūros dugne aptiktos senovinio miesto liekanos. Pasakojimai apie miestą, kurio rūmų sienos buvo sidabrinės ir papuoštos smaragdais, dar neseniai buvo laikomi legenda. Senoviniuose rankraščiuose Jadavų sostinė aprašoma taip: „Naujasis miestas jūros viduryje buvo labai gerai pastatytas, su tiesiais keliais, plačiomis gatvėmis ir alėjomis, nuostabiais sodais ir parkais, kuriuose augo pageidaujami medžiai. Mieste taip pat buvo daug rūmų ir vartų.

Skaitykite toliau..

Inkų civilizacijos inžinerinės mįslės

Archeologų atradimų dėka tapo aišku, kad inkų civilizacija atsirado 1200-1300 m. XI a. pabaigoje dėl Andų kalnuose daugiau kaip šimtą metų siautėjusios sausros kaimyninės stipresnės gentys, kovodamos dėl vandens ir maisto, prarado savo galią. Inkų civilizacija pasiekė neregėtas aukštumas. Mūrininkai kūrė architektūros šedevrus, inžinieriai daugelį kelių sujungė į vieningą sistemą, jungiančią visas imperijos dalis. Buvo sukurti drėkinimo kanalai, kalnų šlaituose įrengtos žemdirbystės terasos, jose auginta apie septyniasdešimt rūšių kultūrų, sukauptos didelės maisto atsargos. Vietininkai puikiai įvaldė inventorizaciją: jie žinojo kiekvieno didžiulės imperijos sandėlio turinį, apskaitą vedė naudodami kipu – inkų kompiuterinio kodo analogą – įvairiaspalvių siūlų ryšulius su specialiais mazgų deriniais. Inkų valdovai buvo gana griežti, bet teisingi: jie leido užkariautoms tautoms

Skaitykite toliau..

Paslaptingoji Vineta – tikrai egzistavęs miestas ar viso labo mitas?

Vinetos miestas dar vadinamas „Baltijos Atlantida”. Maždaug prieš tūkstantį metų gražų pakrantės miestą Vinetą, tikėtina, prarijo įsismarkavusi jūra. Tragiškas Vinetos likimas šimtmečius įkvėpdavo ne tik poetus ir muzikantus, bet visų pirma mokslininkus – istorikus, geografus, kurie tikėjo, kad Vineta buvo ne vaizduotės vaisius, o tikras miestas, pasislėpęs po dumblu. Su varpais, namais, turgaus aikšte ir lobiais. Povandeniniu turtų lobynu. Niekam niekada nepavyko jo rasti. Berlyno istorikai Klausas Goldmanas ir Giunteris Vermušas, išgarsėję „Gintaro kambario“ ir dingusių Trečiojo reicho vertybių paieškomis, netrukus gali iškasti Vinetą, kaip kadaise jų garsusis tėvynainis Heinrichas Šlymanas pasauliui atrado palaidotą Troją. XI a. šiaurės vokiečių geografas ir kronikininkas Adomas iš Brėmeno rašė: „Miestas lūžta nuo visų šiaurės tautų

Skaitykite toliau..

Magiškasis Asirijos kristalas

Nepaisant to, kad seniausia Asirijos civilizacija paliko daugybę molio, akmens, vario, sidabro plokštelių, metraščių, apie jos istorinę raidą žinome nedaug. Priežastis banali. Valdantieji Ašūro miesto-valstybės ir didmiesčių Ninevės, Haros, Kerkemišo vadovai, prieš juos 609 m. pr. m. e. sunaikinant nesutaikomiems priešams Babilonui ir Midijai, šimtmečius užsiėmė tikrovės lakavimu, atskleisdami ją mitologinėje ir mistinėje šviesoje. Dėl to kiekvienas šiuolaikinis tyrinėtojas yra priverstas smalsaujančiai visuomenei siūlyti savo sampratą, geriausiu atveju pasiekdamas gražią hipotezę. Todėl, apibendrinę keletą požiūrių, pabandykime atsakyti į sudėtingiausią klausimą: kas vis dėlto buvo Asirijos imperija? (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Taigi, tai trečiasis tūkstantmetis prieš Kristų. Asirija vis dar vadinama Alum-Aššuro

Skaitykite toliau..

„Žinių žmonės” toltekai

XIV a. į Teotihuakaną atvykusiems actekams toltekai buvo visos kultūros kūrėjai. Actekų legendose toltekai ir Ketsalkoatlio kultas tapatinami su mitiniu Tolano miestu.Pasak legendų, etnografinių ir archeologinių duomenų, actekai žinojimo žmogų vadino – „tolteku“, o „toltekų“ gyvenimo būdas reiškė jų siekį suvokti kelius, vedančius į Dvasią. Legendos byloja, kad „žinių žmonės“ toltekai buvo atlantų rasės palikuonys, išsaugoję senąsias žinias apie „pirminę energiją“, kuri „atgaivina ir išjudina visus daiktus“. Senovės kinai ją vadino Tao, o senovės toltekai – Ereliu. Naujosios toltekų bendruomenės kariai šią jėgą vadina Nagualu. Teotihuakanas buvo senovės magų, toltekų, miestas, kuriame gyveno ypatingų magijos žinių turintys magai. Teotihuakano statiniai buvo tik tam tikras toltekų projektas. Kaip sakė Kastaneda, „toltekų

Skaitykite toliau..

Mįslinga civilizacija tarp Atlantidos ir Šumero

Saksonijos archeologijos instituto profesoriaus Haraldo Štoiblo vadovaujami vokiečių archeologai, laikydamiesi šiaurietiško santūrumo, nuo pasaulio paslėpė grandiozinę sensaciją. Visą tą laiką jie vykdė kruopščius kasinėjimus Vokietijos, Austrijos, Čekijos ir Slovakijos teritorijoje. Ir tik neseniai vokiečių žurnalas informavo Senojo pasaulio gyventojus apie Europos civilizaciją, kuri tūkstančiu metų senesnė už Šumerą ir Egiptą. Iki šiol mokslininkams pavyko atrasti daugiau kaip pusantro šimto senovės statinių. Įspūdingiausi pasirodė esantys po dabartiniu Drezdenu. Pasak archeologų, jie rado didžiulę apvalios formos šventyklą, aptvertą keturiais grioviais, trimis žemės pylimais ir dviem tvoromis. Žmonės čia negyveno. Jų gyvenvietės buvo toliau. Didžiausia iš jų rasta netoli dabartinio Aitros miesto, kur ketvirčio šimto hektarų plote stovi du šimtai namų, jų dydis svyruoja nuo

Skaitykite toliau..

„Londono kirtiklio” paslaptis: kaip gi XIX amžiaus įrankis atsidūrė šimto milijonų metų senumo uolienoje?

Archeologijos ir populiariojo pseudomokslo istorijoje yra daug radinių, kurie kartais pateikiami kaip įrodymas, kad „viskas yra ne taip, kaip bandoma mus įtikinti“. Vienas iš tokių „klaidingų artefaktų“ yra „Londono kirtiklis” – tariamai senovinis įrankis, įstrigęs šimto milijonų metų senumo akmenyje. Taigi kas tai per artefaktas ir kodėl jis vadinamas „nereikšmingu“? Istorija prasidėjo 1934 m. netoli Amerikos Teksaso valstijos Londono miestelio. Sutuoktinių pora – Maksas Hanas su žmona – pasivaikščiojimo metu pastebėjo keistą akmenį, iš kurio kyšojo medžio fragmentas. Jie parsinešė radinį namo ir, pasak jų pačių versijos, tik po kelerių metų nusprendė akmenį perskelti ir pažiūrėti, kas yra jo viduje. Paaiškėjo, kad akmens viduje buvo geležinis kirtiklis medine rankena. (Toliau

Skaitykite toliau..

Mino civilizacijos mįslės ir mitai

Žinomus mitus apie Ikarą ir Dedalą, Tesėją ir Minotaurą, Dzeusą ir Europą sieja viena paslaptinga vieta – Kretos sala. Iki XX a. pradžios Mino civilizacija buvo laikoma Homero išmislu. Tačiau po daugybės archeologinių kasinėjimų garsiųjų Knoso rūmų egzistavimas nekėlė abejonių. Tačiau Kretos-Mino civilizacijos istorijoje vis dar yra daugiau klausimų nei atsakymų. Keliausime nuo mito iki tikrovės – kas gi atrado Mino civilizaciją? XIX a. pabaigoje susižavėjimas helenistinėmis senienomis apskritai buvo būdingas Londono aristokratijai. Kol skeptikai Homero kūrinius laikė fikcija, romantikai, tokie kaip Heinrichas Šlimanas, iki paskutiniųjų tikėjo Trojos, Mikėnų ir kitų didžiųjų vienos seniausių civilizacijų miestų tikrove. Britas Arturas Evansas buvo vienas iš jų. Seras Evansas jaunystėje susirgo antika, paveldėjęs

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Mirusių sielų dinamika

Ši istorija įvyko XIX a. pradžioje Čeizų-Elijotų kriptoje, esančioje Kristinčerčo parapijos kapinėse Barbadoso saloje. Pagrindinės medžiagos, kuriomis pastatyta ši kripta,

Skaitykite toliau..
2025-10-02 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Legendinė karalienė Tamara

Tamara – vienas iš populiariausių moteriškų vardų Sakartvele jau aštuonis šimtmečius. Tarp istorinių asmenybių, žinomų šiuo vardu, ypač išsiskiria karalienė

Skaitykite toliau..
2025-10-01 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Komos slėpiniai

Koma tradiciškai laikoma tarpine būsena tarp gyvenimo ir mirties: ligonio smegenys nereaguoja į išorinius dirgiklius, sąmonė nyksta, lieka tik paprasčiausi

Skaitykite toliau..
2025-09-30 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Nelengva Kenamono dalia

Faraono Amenchotepo II „pieno brolio” mumija buvo atrasta buvusio vienuolyno teritorijoje, atlikus naują XIX a. archyvinių dokumentų tyrimą. Mumija, kuri,

Skaitykite toliau..
2025-09-30 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Paslaptingieji katarai

Kas gi yra tie katarai ir kodėl Šventoji inkvizicija buvo sukurta specialiai tam, kad juos sunaikintų? Daugelis žino, kad viduramžių Europoje

Skaitykite toliau..
2025-09-29 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Ječio pėdomis

Mokslininkus ir tyrinėtojus stebina aplinkybė, kad mitinio sniego žmogaus statulos erzina Himalajų gyventojus. Sniego žmogus visada buvo nemalonus mitinis padaras.

Skaitykite toliau..
2025-09-26 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Mįslingasis Teotiuakanas

Teotiuakanas yra Meksikoje, už pusšimčio kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės Meksiko, San Chuano-Teotiuakano savivaldybėje. Šiuo metu archeologai laiko Teotiuakaną

Skaitykite toliau..
2025-09-26 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Semiramidės sodų slėpiniai

Ilgą laiką mokslo pasaulyje vyravo nuomonė, kad Semiramidės sodai, dar vadinami Kabančiaisiais Babilono sodais, yra senovės keliautojų išgalvotas dalykas, be

Skaitykite toliau..
2025-09-26 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Terra incognita

Visais laikas žmones traukė tolimi ir nepažinti kraštai, kai kurie jų liko tik senuose žemėlapiuose, ir šiandieną niekas nebegali aiškiai

Skaitykite toliau..
2025-09-26 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Aragaco kalno fenomenas

Anomalinė zona ant Aragaco kalno Armėnijoje stebina ir mokslininkus, ir keliautojus: kame šio reiškinio paslaptis? Daugelis fizikos dėsnių ir reiškinių mums

Skaitykite toliau..
2025-09-24 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Asirijos dvasių pasaulis

Asirija, kaip ir kitas senovinis pasaulis, visada jaudino Vakarų vaizduotę. Asirų samprata apie dvasių pasaulį nebuvo išimtis. Asirai tikėjo, kad

Skaitykite toliau..
2025-09-23 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE