Straipsniai
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių laiptų, kad jais užsiropščiau į Naujamiesčio kalvą. Perbėgęs judrią Mindaugo gatvę, kuria iki šiol dieną ir naktį rieda automobiliai link geležinkelio ir autobusų stočių, nerdavau pro plačias ir sunkias dvivėres duris, kaipmat papuldamas išsvajoton ateitin: jie supo mane iš visų pusių, blizgėdami paviršiais, svaigindami naujumo kvapais, akindami stilingomis linijomis, atverdami ir užverdami savąjį vidų, leisdami save paliesti ir atsargiai paglostyti.
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus, kur mūsų laukia dar vienas „Vasaros“ autoriaus Aleksandro Eigirdo kūrinys – pačiame kurorto centre įsikūręs valgyklos ir restorano derinys „Dainava“ (nepainiokit su varėniške – į ją nukeliausim šiek tiek vėliau). Palanga turėjo nemažai stilingų užeigų, apart „Vasaros“, nors ši akivaizdžiai buvo tapusi kurorto veidu, o štai „Dainava“ Druskininkuose lygiaverčių varžovų ar varžovių neturėjo. Atvėrusi duris septintojo dešimtmečio vidury, „Dainava“ buvo pasakiškai populiari ir mėgiama ne tik atvykusių ilsėtis, bet ir pačių druskininkiečių. Nebūsiu kuklus, ir pasigirsiu, kad manųjų pastangų dėka galėsim išvysti ne tik „Dainavos“
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės minėtos kaip religinė ir tautinė šventė, per kurią žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet pagerbdavo ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje plečiantis neginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, Lenkijos ir Vengrijos 1955–1956 m. įvykiams paskatinus Lietuvos visuomenės tautines nuotaikas, Vėlinių minėjimai įgijo politinį pobūdį, tapo vieša patriotinių jausmų ir pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune buvo pirmoji atvira politinio protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija. Tą dieną per 100 jaunuolių, susirinkę Senosiose Karmelitų kapinėse,
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera,
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo būrys medikų, pakakdavo vieno gydytojo ir vieno masažuotojo Juozuko. Keliaudavo transportu, kuris dabar keltų šypseną. Jų niekas nevadino žvaigždėmis, nors jie tikrai buvo jomis, tikriau – jie buvo visuotinai gerbiamas sporto elitas. Jie kovodavo pasiaukojamai, norėdami pateisinti didžiulį tautos pasitikėjimą. Jiems rungtyniaujant, ištuštėdavo gatvės ir transportas, kurio vairuotojai atidžiai klausydavo radijo transliaciją. Jų dėka apie Lietuvą sužinojo pasaulis: yra sovietų imperijoje tokia Lietuva, ir ji tebegyva. Jie kalė pergales, įrodydami ir Lietuvos žmonėms, ir leisgyvės imperijos vadukams – LIETUVA GALI! Teisingai supratote, bičiulės ir bičiuliai, kad šįkart mintimis ir širdimi
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią Miko Vaitkevičiaus ir Petro Gaulės dainą “Palydėk į Žirmūnus”. Neatsiejama Žirmūnų dalimi buvo prekybos ir paslaugų centras “Žirmūnai”, suprojektuotas Aleksandro Arono, duris atvėręs 1969-ais. Šiandieną iš komplekso telikusi Kazimiero Kisielio skulptūros “Džiaugsmas” replika, mat originali varinė vaikučio skulptūra paviliojo ilgapirščius. Pamalonintas jūsiškio dėmesio publikacijai apie palangiškę “Vasarą” (esu ir pats patenkintas surinkta išsamia medžiaga), šįkart norėčiau pasikviesti į “Žirmūnų” restoraną, ir ne vien jį. Kaip ir įprasta, kelionę praeitin pradėsime nuo statybinės-architektūrinės dalies, nes pastatas visgi gimsta ne statybų aikštelėje, o architekto vaizduotėje. Užmetus akį į “Žirmūnų” nuotraukas, net ir
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir pats skaniausias. Žinai, kad ir iškepti jį nesunku, ir ingredientai paprasti. Tai kas jame tokio ypatingo ir paslaptingo? Kai kas tikrai yra, to nepasakys nei pardavėja, nei padavėjas. Naminis pyragas – tai, ko neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Paslaptį žino tik mylinčios šeimos moterys ir… perduoda iš kartos į kartą. Kaip perduodami lūkesčiai, rūpesčiai, viltys.Kol mergaitė maža, mama arba močiutė jos iš pradžių prašo suskaičiuoti, kiek indelyje yra vyšnių, leidžia pažaisti su miltais. Mergytei paūgėjus jau galima kočioti tešlą, išimti vyšnių kauliukus. Suaugusi moteris mažąją
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais įvykiais: „bananų baliumi“, iš kurio vos išnešiau sveiką kailį, Lietuvos delegatų palydomis vertybiniam mūšiui į Maskvą, daugiatūkstantiniais mitingais, trispalvės pakėlimo Gedimino bokšte sutikimu, kryžium gulėjusiųjų akcijomis, ir kitais dvasią virpinusiais renginiais. Pasižadėdamas paskviesti jus į šiuos Atgimimo laikmečio įvykius, šįsyk pasivadinsiu pasidairyti aikštėje nuo pokario iki tautinio atbudimo gorbačiovinės „pertvarkos“ metais. Iki pat rekonstrukcijos mūsų laikais, Gedimino aikštė išliko kukli, grįsta šaligatvio plytelėmis, tačiau jai teko išvysti pačius margiausius renginius. Nesileisdamas į visai nebūtiną gražbyliavimą, kviečiu pasidairyti į aikštę retronuotraukų pagalba (viršuje – 6-o deš. nuotr.) Prekybinis vaisvandenių ir ledų
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose namuose, nes ne itin brangios plokštelės buvo, o ir smagu tiek lietuvišką estradą, tiek vieną-kitą perleistą užseinio roko grupę pasiklausyti, o kur dar etnografiniai ansambliai ir klasika! Iki šiol uoliai saugomi (bei klausomi!) keli šimtai vinilų liudija, kad „plokštelines“ vilniškiame prospekte ir „liudgiryje“ (vėliau ši persikėlė į Tilto gatvę) lankydavau nuolat, o lankydamasis Kaune, mikliai dumdavau į kauniškę „plokštelinę“ Laisvėje. Dvelktelėjus gorbačiovinės „perestroikos“ (pertvarkos) vėjams, atsileido plieniniai cenzūros gniaužtai, ir vienintelė Sovietų Sąjungoje vinilinių plokštelių leidėja – firma „Melodija“ – parengė ir išleido keturių tarpukario
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį turintys prisiminsite ir Trakų gatvės pradžioje veikusią puikią kavinę “Trakai”, vaišinusią gardžiais patiekalais, ir, savaime suprantama, neeilinio skanumo kibinais. Tačiau tik retas (pirmiausia – vyresniosios kartos antakalniečiai) pamena, kad Vilniuje būta restorano paprastu pavadinimu “Kibinai”, įsikūrusio pirmajame aukšte neišvaizdaus daugiaaukščio tuometėje Krantinės (dabar – P.Vileišio) gatvėje, džiuginusio ir skrandį, ir akį: visą fasadinę sieną puošė įspūdingo dydžio vitražas, sukurtas gabaus vitražisto Antano Garbausko prieš pusšimtį metų. Neužmušamo tvirtumo baldai matė ne vieną kaimynystėje įsikūrusio turtingo Elektrografijos instituto darbuotojų pobūvį, o ir kitiems buvo kiek lengviau gauti vietelę pavakarojimui “Kibinuose” dėl
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu finansavimu mokytojai, policininkai, kelininkai, gydytojai ir kas tik netingi. Valdžia, kaip ir visos ankstesnės, biudžeto trūkumą sprendžia įprastu keliu – didindama biužeto deficitą, kitaip tariant, dar labiau praskolindama Lietuvą būsimųjų kartų gerovės sąskaita. Bėdavoja mokytojai, kad jūs algos kuklios, nors pridurti jas būtų galima peržiūrėjus išsipūstusius periferinių mokyklų etatus. Provincijos miestukuose tiesiog nėra kito darbo, tad vietoj vienos budėtojos trys dirba (greičiau yra „įformintos“), atsiranda etatas ir ūkvedžiui, sargui ir dar bala žino kam. Galbūt aktualesnė problema yra mokytojo profesijos prestižo atgaivinimas, jei tai apskritai
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines. Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. (daugelyje šaltinių nurodyta gimimo data 1921 m. rugpjūčio 10 d.) Marijampolės apskrities Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano Lukšos (1864–1947) ir Onos Vilkaitės-Lukšienės (1886–1960) šeimoje. Mokėsi Mozūriškių pradinėje mokykloje, Veiverių progimnazijoje. 1940 m. baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino atsišaukimus, antisovietinę literatūrą. 1941 m. birželio 6 d. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta data 1941 m. birželio 5 d.) Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą pamatyti, o ir save parodyti. Puiku, jei tokios kelionės ne tik dovanoja pozityvius įspūdžius bei emocijas, bet ir skatina pamatytas idėjas bei naujoves įgyvendinti Lietuvoje. Panorėję ir pinigų pasitaupę, galime nukeliauti bemaž į kiekvieną pasaulio kamputį, o štai pabuvoti praeityje yra kiek kebliau – tam reikia sumanių pastangų, o ne aibės pinigų. Šįkart leisimės kelionėn į turtingos ir progresyvios valstybės, kadaise priglobusios ne vieną emigrantą ar pabėgėlį lietuvį, šimtametę praeitį. Mums prireiks respektabilios aprangos ir solidžios Kanados dolerių atsargos, mat svečiuosimės įžymiosiose Monrealio vietose, tiesa, ne dabar, o XX amžiui
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė –
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės – galąstuvo: galiausiai pavyko rasti ir brangų, ir kaip pasirodė vėliau – prastą, bet ką gi darysi, žmogau, nepagaląsi juk peilius bei žirkles pirštu ar dar kuo. O kaip gi „pagaląsti“ jausmus, kad jie galutinai neatšiptų, gyvenant ištisus dešimtmečius santuokoje, kad buvimas kartu netaptų tiesiog patogiu buitiniu sugyvenimu? Kiekvienas bandome (arba nebandome…) rasti būdus, kaip pagyvinti santykius poroje, ir dažnam bene efektyviausias būdas „pasišviežinti“ – kelionės į svečias šalis, geriausia – tolimas ir egzotiškas. Šįkart, prieš keldami sparnus skrydžiui „už jūrų marių, už vandenėlių“, pirmiausia susipažinkime su mūsų pakeleiviais. Kadaise, dirbdamas
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį, mes šįkart suksim laikrodį geras šešias dešimtis metų atgal, ir vaikštinėsim Latvijos sostinės praeityje, bandydami nepastebėti nykių sovietmečio akcentų, o į sovietinius balvoniukus net nesidairydami. Parako bokštas mena dar XIII amžių. Meistaru (Meistrų) gatvė senamiestyje. Ministrų tarybos pastatas. Pagrindinei Rygos gatvei, kaip ir Lietuvos sostinės prospektui, prikergtas bolševikų stabo Lenino vardas. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras pastatytas XIX amžiuje, jo išorė bei puošnus interjeras nepalieka abejingų. Rygos gatvėse atrasime daugybę dailių pastatų, tik štai pavadinimai prikergti sovietinių veikėjų: šiai – Kirovo vardas. Valstybinį dramos
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė. Pradžioje galvota, kad pavardė, kaip neretai pasitaiko sovietų saugumo dokumentuose, užrašyta neteisingai. Tačiau patyrinėjus byloje esančius dokumentus, pradėjo aiškėti neįtikėtina tarpukario Lietuvoje vykusi istorija, kuri dar labiau suintrigavo pavarčius kitus archyve saugomus dokumentus. Paaiškėjo, kad baudžiamoji byla pirmosios sovietų okupacijos metais buvo iškelta tarpukariu Lietuvoje dirbusiam prancūzų kalbininkui Žoržui Matorė (Georges Matoré). Jo gyvenimo Lietuvoje vingrybes iki galo išaiškinti padėjo kolegų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo surasti dokumentai. Prancūzų kalbininkas, profesorius gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Paryžiuje, studijavo Sorbonos universiteto Humanitariniame fakultete, Rytų kalbų institute. 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija Ž. Matorę,
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių albumų stirtą ir prasideda. Vienas giminaitis atsargiai verčia lapus su nuotraukomis, kiti sukišę nosis smalsiai žiūri. Suaugę šypsosi, rodo pirštais, prisiminimai liejasi kaip iš gausybės rago, veidai nušvinta, atjaunėja: “Ar atsimeni, kaip…, žiūrėk – čiagi…, ot buvo laikai…,…tai kiek dabar čia tų metų praėjo…, …kai dar gyvenom ten ir ten,…kai dar buvo gyvas tas ir tas…, Dieve, Dieve, kaip bėga
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs,
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą –
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės –
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė.
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas,
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius –
You must be logged in to post a comment.