AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose – unikali ir įspūdinga laivų modelių kolekcija

Jūs tik pasižiūrėkite, kokie detalūs ir kaip kruopščiai pagaminti laivų modeliai! Juos gaminant ne tik atkurtas bendras vaizdas, leidžiantis atpažinti tą ar kitą laivą, bet ir pagalvota apie visas smulkmenas: varžtelius, vinutes, tiltelius, kopėčias, valtis, bures, takelažo virves, pabūklus ir kitas detales. Ir tai nėra maži modeliukai – kai kurių laivų ilgis siekia iki pusantro metro. Ir visi jie pagaminti Paškauskų šeimos namuose Kaune. Šių laivų statytojas – daugeliui vyresnės kartos kauniečių žinomas neurochirurgas Vytautas Paškauskas (1938-2023). Iškiliausias Lietuvoje laivų modelių statytojas į marinistikos pasaulį pasinėrė dar vaikystėje, kai likdavo vienas namuose su medžio gabaliukais, plaktuku ir vinutėmis. Modeliuoti įkvėpė ir vyresnio brolio paišyti laivai, prišvartuoti Kauno žiemos uoste prišvartuoti.

Skaitykite toliau..

Dviejų puselių paslaptis

Kartais praeitis su mumis kalba ne balsu, o spalvų atspindžiais. Kartais – užuomina, iš užmiršto paveikslo kyšančiu lelijos žiedlapiu.1944-ais Romos architektas Andreas Buziras Vičis iš antikvaro įsigijo niekuo neišsiskiriančią medinę lentelę. Vienoje pusėje – tvarkingas „apgaulės“ raštas, kitoje – medžioklė lagūnoje: vyrai su lankais šaudo į antis, valtys slysta po skaidrų vandens paviršių, o virš viso to – šiltas Italijos saulės šviesos spindesys. Paveikslas atrodė baigtas. Beveik.Viena maža detalė neramino meno istorikus – keista lelija, tarsi išaugusi iš niekur, kyšojo iš drobės krašto. Kažkas atsainiai numojo ranka, manydamas, kad tai dailininko klaida. Bet atsirado tas, kuris tame įžvelgė ženklą.Praėjo dvidešimt metų, ir lelija atskleidė savo paslaptį. Ant kitos lentelės, saugotos privačioje kolekcijoje,

Skaitykite toliau..

Pikčiurnos iš džiunglių

Dženglas – Indonezijoje rastas padaras. Jis primena mažą humanoidinę lėlę ir atrodo kaip šiuolaikinis padaras, nes pirmieji pranešimai apie dženglo egzistavimą buvo pateikti 1997-ais. Tačiau iki šiol lieka neaišku, ar dženglas iš tiesų yra antgamtinis padaras, ar tik mistifikacija, nors daugelis indoneziečių mano, kad dženglas turi mistinių gebėjimų. Pranešama, kad dženglas pirmą kartą paslaptingai pasirodė Indonezijoje, konkrečiai Javos saloje, 1997-ais. Tariamai šią būtybę galima rasti visur, pavyzdžiui, po žeme, medžių kamienuose ar net ant namų stogų. Paprastai sakoma, kad dženglas yra kelių centimetrų aukščio ir atrodo kaip mažytis žmogus, tik aštriomis iltimis, ilgais nagais ir ilgais plaukais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Šis padaras kartais laikomas vampyru, nes minta krauju – tiek gyvūnų,

Skaitykite toliau..

Nepelnytai primirštas aiškiaregys

Šiandien kai kurie jį vadina XX amžiaus Nostradamu, tačiau dar visai neseniai Pietro Ubaldžio vardas buvo mažai kam žinomas. Šio italų rašytojo, fiziko ir filosofo genialūs pranašavimai buvo atlikti prieš maždaug aštuoniasdešimt metų ir paskelbti jo knygose. Kol kas informaciją apie Ubaldį galima rasti tik enciklopedijose anglų kalba, tačiau neabejotinai netrukus apie jį kalbės visas pasaulis. Pietras Ubaldis gimė 1896-ais viename mažų Italijos provincijos miestelių – Folinje, Umbrijos aristokrato šeimoje. Jis pragyveno gana ilgą ir sunkų gyvenimą, ir mirė būdamas septyniasdešimt aštuonerių Brazilijoje, San Vicente. Apie jo vaikystę beveik nieko nežinoma. Jaunystėje, tėvo raginamas, jis įstojo į Romos universitetą, kur studijavo teisę. Tačiau Pietro interesai tuo neapsiribojo, jį traukė ir kitos mokslo

Skaitykite toliau..

Paskutinieji Egipto faraonai-egiptiečiai

Paskutinė Egipto dinastija: Dvidešimt šeštoji dinastija buvo paskutinė, kurios faraonai buvo egiptiečiai. Vėlesnės dinastijos buvo jau išskirtinai užsienietiškos. Šios dinastijos valdymo laikotarpis truko nuo 664 m. pr. m. e. iki 525 m. pr. m. e. Iš viso dinastiją sudarė dešimt faraonų. Dvidešimt šeštosios dinastijos karaliai atėjo į valdžią taip.Pirmasis šios dinastijos valdovas, Saiso princas Psametichas I, būdamas faraono Bakenranefo palikuonis, buvo pripažintas visos Egipto valdovu karalių Tacharkos ir Tanutamono, kilusių iš Nubijos, valdymo laikotarpiu. Tuo metu baigėsi asirų invazija į Egiptą, o pati Asirijos imperija buvo apimta sukilimo. Tai suteikė Psametichui I galimybę nutraukti visus ryšius su asirais, sudaryti karinę sąjungą su lidijais – karaliumi Gigu – ir sustiprinti savo kariuomenę samdiniais

Skaitykite toliau..

Aukso ištroškusių prakeiksmas

Auksas visada buvo apipintas mitais ir legendomis. Dažnai tai yra tiesiog gražios pasakos, skirtos pritraukti turistus, bet yra ir legendų, kurios turi visiškai realų pagrindą. Pavyzdžiui, Arizonos valstijos Finikso miesto gyventojai jau daugelį metų pavydėtinai atkakliai pasakoja istoriją apie paslaptingą aukso kasyklą. Ir dar labiau atkakliai į šias pražūtingas vietas plūdo ir iki šiol plūsta minios norinčių praturtėti. Tyrėjai yra įsitikinę, kad pirmasis baltasis žmogus, 1539 m. aplankęs šias vietas, buvo keliautojas Frajus Markosas de Niza. Pasak legendos, de Niza atvyko ieškodamas paslaptingosios Sibolos – septynių miestų šalies, kurioje buvo pastatyti gryno aukso namai. Ar aristokratas klajūnas surado stebuklingus miestus, niekas nežino, nes visi ekspedicijos nariai, įskaitant ir jos vadovą, dingo be

Skaitykite toliau..

Stounhendžo mįslės

Kas iš tiesų buvo Stounhendžas, kaip jis nukentėjo nuo žmonių, iš kur atsirado akmenys ir kaip jo likimą paveikė kirminai? Paslaptingiausia planetos vieta iki šiol neatskleidė savo kilmės paslapties. Net turėdami naujausias technologijas ir įrangą, žmonės negali tiksliai atsakyti į visus klausimus, kuriuos kelia Stounhendžas. Svarbiausias klausimas – statinio kilmė. Kitas pagal svarbą – kaip statybininkai sugebėjo perkelti akmenis ir kaip juos pastatė. Be Stounhendžo, Britanijos salose buvo rasta daugiau nei tūkstantis akmeninių statinių, turinčių žmogaus kūrybos kilmę, tačiau vis dėlto aptariamas objektas yra paslaptingiausias iš visų. Žmonės sugalvoja mistines istorijas, teorijas, prielaidas ir hipotezes apie jo kilmę, bet kas teisus – tikrai nežinoma. Po Stounhendžo statiniu buvo atrasta senovinė

Skaitykite toliau..

Pragaištingi ežerai

Pasaulyje yra šimtai ežerų, su kuriais susijusios paslaptingos istorijos ir neįprasti reiškiniai. Vietinių gyventojų baiminimasis tokių ežerų, turinčių blogą reputaciją, atspindėtas net jų pavadinimuose: Velnio ežeras, Negyvasis ežeras, Šėtono ežeras, Nelabojo ežeras ir kiti. Surenkime trumpą ekskursiją į kai kuriuos jų.Begalinio siaubo ežeras: paslaptingas vandens telkinys, vadinamas Velniuku arba Velnio ežeru, yra Aglonos regione, Latvijoje. Ežeras nedidelis ir labai gilus. Šalia jo niekada negyveno žmonės, artimiausios gyvenvietės yra už dviejų-trijų kilometrų. Spaudoje Velniukas vadinamas „bedugniu siaubo ežeru“, nes, pasak vietinių gyventojų, jo neįmanoma perplaukti be pavojaus gyvybei, nors nuo vieno iki kito kranto yra tik keliasdešimt metrų. Be to, pasak padavimų, Velniuko ežeras apskritai neturi dugno, todėl jame niekad nerandami

Skaitykite toliau..

Atšiauraus ir didingo Everesto įdomybės

Dar 1852-ų pradžioje, remiantis Indijos topografo ir matematiko Radchanato Sikdaro skaičiavimais, tapo žinoma, kad aukščiausias planetos viršūnių taškas yra kalnas, visiems žinomas Everesto pavadinimu. Jo aukštis virš jūros lygio siekia 8848 metrus. Himalajų „pasaulio stogas“ buvo taip pavadintas XIX a. Endriu Vorko, pagerbiant vyriausią Britų Indijos topografinės tarnybos geodezininką Džordžą Everestą. O ar žinote, kokiais dar vardais vadinama ši didinga viršūnė? Jai skirti trys pavadinimai. Visuotinai pripažintas anglų kalbos pavadinimas – Everestas, tibetiečių kalba – Džomolungma (išvertus reiškia „motina, visų kalnų deivė“), nepaliečių kalba – Sagarmatcha (išvertus iš nepaliečių kalbos reiškia „dangaus kakta“). Praėjo jau šešiasdešimt metų nuo to laiko, kai 1953-ų gegužės mėnesį alpinistai Tenzingas Norgis ir Edmundas Hilaris

Skaitykite toliau..

Telšių kultūros centro choras „Žemaičiai“ saulėtoje Italijoje

Spalio 15-osios rytas Telšių kultūros centro mišraus choro „Žemaičiai“ (vadovė Rita Vilkė) nariams neatrodė žvarbus – mintyse jie jau vaikštinėjo po saulėtąją Italiją. Kelionė autobusu iki Kauno, laukimas oro uoste ir skrydis neprailgo – visus lydėjo laukimo jaudulys ir džiaugsmas, nes choristai išsiruošė į šalį, kuriai ilgai ir atsakingai ruošėsi. Ir štai – „Buonasera, Italia!“ Uolėtais skardžiais, ilgais tuneliais per kalnus, skambant itališkoms dainoms, vėlų vakarą choristai pasiekė Limone sul Garda miestelį, esantį prie Gardos ežero. Čia vyko 18-asis tarptautinis „Lago di Garda“ muzikos festivalis, trukęs 5 dienas ir sutraukęs 13 chorų iš aštuonių Europos šalių – Airijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Suomijos, Vengrijos ir Vokietijos. Pasakiško grožio Limone sul

Skaitykite toliau..

Britų kariaunos kliurka Saratogos mūšyje

1777 m. britų kampanija buvo akivaizdus pavyzdys, kaip nereikia organizuoti karus. Trylikoje Amerikos kolonijų veikė ne tik viena nuo kitos izoliuotos anglų armijos. Visos jų pastangos, mintys ir įsivaizdavimai apie rezultatą nebuvo niekaip susiję tarpusavyje. Sunkų maišto naštą tempė gulbė, vėžys ir lydeka, o toks požiūris leido užtęsti karą net nepatyrusiems ir tarpusavyje nesusitarusiems amerikiečiams. Vienai britų armijų vadovavo britų generolas Džonas Bergoinas. Jis turėjo gana įspūdingą kontingentą, viršijantį aštuonis tūkstančius žmonių. Branduolį sudarė pusketvirto tūkstančio britų kareivių, trys tūkstančiai samdinių samdinių iš Vokietijos kunigaikštysčių, taip pat nuotykių ištroškę kanadiečiai ir britams lojalūs indėnai. Pastarieji jau spėjo patirti kolonistų, trokštančių žemės, godumą ir žiaurumą, tad suprato, kad juos nuosekliai gali apginti

Skaitykite toliau..

Paslaptingi pradingimai karų audrose

Karų metu visuomet nutikdavo keisčiausi ir nepaaiškinami įvykiai, nes kovų įkarštyje vargu ar kam rūpi žmonių likimai, tačiau kai kurie atvejai yra išties išskirtiniai ir nesuvokiami. Antai, dar Romos imperijos laikais dingo ne vienas ar keli kariai, o visas jų legionas. Šis vienas seniausių Romos legionų  – Devintasis – buvo įkurtas garsiojo Julijaus Cezario karui Galijoje, ir didžiavosi šlovinga karybos istorija, kovodamas įvairiose Romos imperijos dalyse. Ir staiga II amžiuje legionas išnyko. Nežinomi jo išnykimo metai ir vieta. Yra trys versijos, kurių geografinis ir laiko skirtumai yra įspūdingi. Tai galėjo įvykti 120-aisiais metais Britanijos šiaurėje, per didelio masto piktų (šiuolaikinių škotų protėvių) įsiveržimą. Po to buvo pastatytas garsusis Adriano pylimas,

Skaitykite toliau..

Atlantidos slėpiniai

Afanasijus Kircheris buvo XVII amžiaus vokiečių eruditas, taip pat vienas mokslininkų, rimtai tyrinėjusių legendą apie Atlantidą. Iš pradžių skeptiškai nusiteikęs, jis atsargiai ėmėsi persvarstyti jos patikimumą, rinkdamas mitines daugelio kultūrų įvairiose pasaulio dalyse pasakojamas istorijas apie didįjį potvynį. Jo tyrimai atvedė jį prie didžiulės pirminių šaltinių kolekcijos Vatikano bibliotekoje, kur, kaip vienas žymiausių Europos mokslininkų, jis turėjo didžiulius išteklius. Būtent čia jis atrado vienintelį įrodymą, kuris jam patvirtino, kad legenda apie Atlantidą iš tiesų buvo faktas.  Afanasijus Kircheris gimė 1601 arba 1602 m. gegužės 2 d. Geise, Buchonijoje, netoli Fuldos, dabartinėje Heseno žemėje, Vokietijoje. Šis jėzuitų kunigas taip pat buvo novatoriškas matematikas, fizikas, chemikas, lingvistas ir archeologas, bei pirmasis, kuris tyrinėjo

Skaitykite toliau..

Istoriniai pavadinimai ir simboliai Lietuvos kariuomenėje (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir atkuriant ginkluotąsias pajėgas, pirmuosius keletą metų nebuvo daug dėmesio skiriama istoriniams pavadiniams. Buvo svarbesnių reikalų už nuorodas į Lietuvos istoriją: išlydėti lauk okupacinę Rusijos kariuomenę; pakloti pagrindus naujai kariuomenei; gauti ginklų, šaudmenų, technikos ir kitų dalykų; sukurti personalo rengimo sistemą; sudaryti teisinę bazę ir daug visko. Reikalų buvo pilna. Istorinėmis nuorodomis ir tradicijomis buvo užsiimta kiek vėliau. Senasis „Geležinio Vilko“ brigados ženklas, 1993 m. Gediminaičių stulpai ir karūna ant Gedimino štabo bataliono antsiuvo, XXI a. Iš Kariuomenės simbolikos niekur nedingo Gediminaičių stulpai, Vytis ir Vyčio kryžius. Kaip ir 1918-1940 m. Lietuvos Kariuomenėje, pėstininkų vienetams vėl suteikti senųjų kunigaikščių vardai. Pėstininkų pulkai

Skaitykite toliau..

Ilgas šakutės kelias į pripažinimą

Šiandien šakutė yra įprastas stalo įrankis, ir niekam neatrodo kažkuo ypatingu. Jos buvimas yra savaime suprantamas dalykas. Šakutė yra toks pat įprastas ir būtinas daiktas kaip, pavyzdžiui, lėkštė ar puodelis. Mažai kas susimąsto, kad visai neseniai šis kasdienis stalo įrankis keldavo daug neigiamų emocijų: nuo įtarimų bei pašaipų iki pasipiktinimo ir kategoriško nepriėmimo. Reikėjo šimtmečių, kelių karališkų santuokų ir tikro kultūrinio maišto, kad šakutė iš Konstantinopolio – dabartinio Stambulo – virtuvių patektų ant Europos pietų stalų. Ankstyviausi šakutės – stalo įrankio – variantai buvo rasti Kinijoje ir Senovės Egipte bronzos amžiuje. Istorikai mano, kad ten jos greičiausiai buvo naudojamos maisto gaminimo procese ir jį patiekiant ant stalo. Senovės romėnai turėjo

Skaitykite toliau..

Rimantas Rugertas. Dykvietės perspektyva

Visi kasdieną laukiame žinių apie karo pabaigos požymius, ir kaip nematyti jų, taip nematyti. Kažin ką rezga Trumpo administracija, Ukraina ginasi visomis išgalėmis, o Putinas nemažina agresijos tempų. Visgi, reta ekonomika išgalėtų atlaikyti ketverius karo metus, ir besaikio išlaidavimo agresijai pasekmes Rusija jaus dar ilgus metus. Pasižiūrėkim, kas laukia agresyvios, aršios ir nustekentos kaimynės – deja, turim tokią – gyventojų. Yra sakančių, kad Rusija eksportuoja daugybę žemės turtų, tad netruks atsigauti nuo karo įtakos ekonomikai. Tikrumoje rusų laukia konkretus dumblas. Pirmiausia – dėl pasauliniu mastu didėjančios gavybos ima mažėti naftos kaina. „Pasaulio benzino kolonėle” vadinamos Rusijos ekonomistus tai vargu ar guodžia, nes imperijos biudžeto pajamos yra itin tampriai susietos su

Skaitykite toliau..

Viduramžiška apsauga nuo kerų ir užkalbėjimų

Nuo tų laikų, kai atsirado liaudies pasakos, mitai, legendos, perduodami iš lūpų į lūpas, egzistuoja ir amuletai, kuriais senovės žmonės bandė apsisaugoti nuo užkalbėjimų, ligų ir nelaimių. Tokie daiktai visada buvo labai garbinami, jie buvo saugomi, stengtasi jų neatsisakyti, šventai tikėta, kad jie turi stebuklingų savybių ir atneša sėkmę. Amuletais buvo naudojami įvairūs daiktai: akmenys, monetos, augalai, kaulai ir gyvūnų dantys. Jie buvo nešiojami pakabinti ant kaklo, laikomi drabužių klostėse arba pririšami prie skaudamų vietų. Krikščioniškoji bažnyčia iš pradžių smerkė amuletų nešiojimo praktiką, vadindama juos velnio daiktais, bet negalėjo jų išnaikinti, ir palaipsniui jie buvo integruoti į krikščioniškąją kultūrą. Pažvelkime į daiktus, kurie viduramžiais dažniausiai buvo naudojami amuletų vaidmenyje. (Visą

Skaitykite toliau..

Priešistorinių piešinių kodai

Pačioje didžiausios planetos dykumos – Sacharos – centre yra Tasilino-Adžero kalnų plokščiakalnis. Nuostabūs peizažai visiškai neatitinka įprasto begalinės dykumos vaizdo, greičiau primena fantastinio filmo peizažą. Vienoje iš gražiausių planetos vietų saugoma nemažai paslapčių ir mįslių, kurių žmonės iki šiol negali atskleisti. Tasilino-Adžero gamtos draustinis ir nacionalinis parkas yra pripažintas Afrikos nacionaliniu parku, o nuo 1982 m. – dar ir UNESCO pasaulio paveldo objektu. Dėl smėlio akmens lietaus vanduo išsaugomas plynaukštėje, todėl čia auga tanki augmenija, kuri visiškai neatitinka dykumos vaizdo. Čia yra tokių medžių rūšių, kurias sunku sutikti kitose planetos vietose, ir joms gresia visiškas išnykimas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Visa teritorija padengta uolų dariniais, kurie iš tolo primena žmogaus rankų sukurtus

Skaitykite toliau..

Kampirtepos minklės

Miestas-tvirtovė Amudarjos upės dešiniajame krante, datuojamas II-III a. pr. m. e. 1972 m. atrastas ir ištirtas. Tyrimai buvo tęsiami ir vėlesniais metais. Bendras miesto ilgis iš vakarų į rytus yra 750 metrų, o iš šiaurės į pietus – 200–250 metrų. Miesto plotas yra keturi hektarai, jis susideda iš pilies ir gyvenamosios dalies. Pilis yra miesto centre. Miestas yra visiškai apsuptas storos – penkių metrų pločio – sienos. Šiaurės vakarų dalyje yra dešimt trobų „nauz” tipo. Iš miesto griuvėsių buvo rasta įvairių vietinių daiktų (indai, žvakidės, humos, papuošalai, vėriniai), apie du šimtai Kušano karalystės monetų, keturi lobiai. Kampirtepa buvo identifikuotas 1972 m. Edvardo Rtveladzės, Uzbekistano mokslų akademijos akademiko, istorijos mokslų daktaro,

Skaitykite toliau..

Peru milžinai: pramanas ar tikrovė?

Daugelis ispanų konkistadorų, įsiveržę į Pietų Ameriką, girdėjo vietinių indėnų pasakojimus apie milžiniško ūgio žmones. Ypač dažnai tokius pasakojimus jie išgirsdavo Peru regione. Mūsų planetoje yra viena ypatinga vietovė, kurioje ypač gausu pasakojimų ir legendų apie labai aukštus žmones. Be to, šie pasakojimai yra ne tūkstančių metų senumo, o tik kelių šimtų. Pasakojimai apie Peru gigantus tapo žinomi nuo XVI a., kai į šį regioną atvyko pirmieji ispanų konkistadorai. Vienas iš seniausių pranešimų apie Peru gigantus yra konkistadoro Pedro Sjiezos de Leono pasakojimas, aprašytas veikale „Karališkieji komentarai apie inkus“, I tome. Šis žmogus akivaizdžiai nematė gigantų savo akimis, bet kalbėjosi su tais, kurie juos buvo matę.  Savo ataskaitoje jis aprašė, kad vieną

Skaitykite toliau..

Kagotų godos

Daugelio amžių tėkmėje kagotai buvo labiausiai niekinama Europos tauta. Europos istorijoje yra nemažai tamsių puslapių, vienas iš jų – kagotų likimas. Ši paslaptinga žmonių bendruomenė šimtmečius gyveno vakarų Prancūzijoje ir šiaurės Ispanijoje, patirdama žiaurius persekiojimus ir pažeminimus. Šios neapykantos priežastis iki šiol kelia galvosūkį istorikams: vienintelis matomas kagotų skirtumas nuo kitų žmonių buvo tai, kad jie neturėjo ausų spenelių. Kas jie tokie? Pirmosios užuominos apie kagotus šaltiniuose pasirodo po XI a. Jau pats jų pavadinimas buvo įžeidimas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Yra keletas jo kilmės versijų: Iš bretonų kalbos kakouz – „raupsuotas“. Iš oksitanų kalbos cago – grubus keiksmažodis. Iš lotynų kalbos žodžio canis gothus – „gotų šuo“, kas galėjo nurodyti

Skaitykite toliau..

Angkor Vato mįslės

Jei paimtume ir nubrėžtume linijas per visą Žemės rutulį iš tos vietos, kurioje jos nubrėžtos Naska plato, gautume kažką panašaus į šiuolaikinį gaubliuką, o visos linijos iš kitos Žemės rutulio pusės susitiktų senoviniame Angkor Vato šventykloje Kambodžoje. Ką tai reiškia? Kas paslėpta šioje žinutėje? Naska – dykumos plokščiakalnis Pietų Peru pakrantėje. Taip pat šis pavadinimas taikomas savitai archeologinei kultūrai, kurios klestėjimo laikotarpis buvo tarp 500 m. pr. m. e. ir 500 m. e. m.Galbūt būtent jie sukūrė žymias Naskos linijas – Naskos geoglifus, ceremoninį Kauači miestą ir įspūdingą požeminių akvedukų sistemą, kuri veikia iki šiol. Angkoro griuvėsiai yra tarp miškų ir žemės ūkio naudmenų į šiaurę nuo Tonlesapo ežero ir į

Skaitykite toliau..

Bebaimio lakūno žygdarbis

1943-ų gruodžio 21-a. Dangus virš Aliaskos. Bombonešis B-24, pakilęs iš Ladd Field bazės, išskrenda į treniruočių skrydį. Oras tipiškas šiai platumai: šaltis, sniegas ir staigus ledo frontas. Viskas vyksta greitai. Pirmiausia prarandama trauka viename, tada kitame… ir jau visi keturi varikliai sustoja. Mašina virsta apledėjusiu metaliniu karstu, skriejančiu link žemės. Propeleriai nesusisuka. Valdymas dingsta. Vadas vilkina laiką, tikėdamasis „ištraukti” orlaivį, bet per ilgai. Įgula nespėja palikti lėktuvą. Spėja tik vienas. Leitenantas Leonas Kreinas, antrasis pilotas, paskutinę sekundę sugriebia liuką, tiesiog iškrenta iš kabinos ir patraukia parašiuto žiedą. Kupolas išsiskleidžia žemai, beveik iš karto. Žemai – snieguota lyguma, balta ir tuščia, šalta iki kaulų. Kreinas išgyvena. Tik jis vienas… (Visą apybraižą

Skaitykite toliau..

Jokūbo akmens slėpiniai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Yra faktų, kurie rodo, kad dalis Britanijos gyventojų buvo kilę iš vienos iš Izraelio giminių.Druidai – tai aukščiausieji kunigai, kurie atliko ir vyriausiųjų kunigų funkcijas. Žinios apie tikrąjį Dievą, kurias jie perėmė iš Izraelio raštų, buvo išsaugotos toli nuo jų tėvynės.Druidų atliekamas bažnytinis ritualas vyko teritorijoje, aptvertoje dvylika ar daugiau akmenų. Šios teritorijos viduryje stovėjo pagrindinis akmuo, kuris buvo vadinamas „Dievo namais”. Tai tiesioginė nuoroda į tuos pačius „Dievo namus”, kuriuos randame Senajame Testamente.Tiksliai nežinoma, kada ir kodėl Škotijos karaliai pasirinko būtent šį akmenį. Jis nėra labai patrauklus išvaizda ir, matyt, nuo pat pradžių buvo skirtas sėdėti, naudojant kaip karūnavimo sostą. Yra gana senų įrodymų,

Skaitykite toliau..

Mįslingieji Atakamos geoglifai

Pietų Amerikos vakarinėje pakrantėje, Čilės teritorijoje, yra Atakamos dykuma – sausiausia dykuma planetoje. Čia yra mažiausias oro drėgnumas, beveik nėra augalų ir gyvūnų. Tačiau yra įdomių geoglifų, kurių kilmė iki šiol lieka mįsle. Kai kuriose Atakamos dykumos vietose lietus lyja tik kartą per kelis dešimtmečius. Yra ir tokių vietų, kuriose meteorologai nė karto neužregistravo lietaus. Dėl tokio sauso klimato flora ir fauna yra menkai paplitusi, tačiau čia yra vario ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Dykumoje yra didžiausi pasaulyje natūralaus natrio nitrito, plačiai naudojamo maisto pramonėje kaip konservantas, ištekliai.Šio regiono gyventojai patiria didelį geriamojo vandens trūkumą. Jie iš dalies sprendžia šią problemą naudodami „rūko gaudykles“ – specialius įrenginius, kurie yra aukšto cilindro

Skaitykite toliau..

Prieš 135 metus gimė Ministras Pirmininkas ir Krašto apsaugos ministras Leonas Bistras

Prieš 135-erius metus gimė ryškus tarpukario Lietuvos politikos formuotojas ir veikėjas Leonas Bistras. Savą indėlį įnešė ir į kariuomenės gyvenimą, kadangi nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. iki 1926 m. birželio 15 d. ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Kaip ir pirmasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras prof. Augustinas Voldemaras, taip ir dr. L. Bistras šias pareigas derino su ministro pirmininko. Lyg to būtų maža, tuo pat metu dar laikinai sėdosi ir į švietimo ministro krėslą. Nors pats pabrėžė, kad yra ne karys, bet kaip būdinga daugumai to meto ministrų ir politikos galvų – plati erudicija, rafinuota inteligencija ir išpuoselėtos bei kultūringos charakterio savybės leido tvarkytis su šia atsakinga našta. Nors

Skaitykite toliau..

Jokūbo akmens slėpiniai (I)

Jokūbo akmuo, ant kurio septynis šimtmečius karūnuojami visi Didžiosios Britanijos karaliai ir karalienės. 1296 m. jį iš škotų pagrobė Edvardas I. Dar anksčiau škotai jį atsivežė iš Airijos į savo sostinę Skuną. Į Airiją jį savo laiku atgabeno Ispanijos keltų gentis. Prieš atsidurdamas Ispanijoje, jis buvo Egipte, o prieš atsidurdamas Egipte – Šventojoje Žemėje. Pagal senovinį pasakojimą, kurį randame daugelyje viduramžių šaltinių, tai buvo tas pats akmuo, kurį Jokūbas naudojo kaip pagalvę, kai miegojo ir susapnavo garsiuosius Laiptus į dangų. „Aš jį nužudysiu“, – sušuko Ezavas. Rebeka išgirdo, ką pasakė Ezavas, ir nusprendė išsiųsti Jokūbą iš namų, kad brolis jo nenužudytų. „Eik į šalį, kurioje gyvena mano brolis, ir pasilik ten”, –

Skaitykite toliau..

Hohenšvangau pilies paslaptys

Hohenšvangau pilis – tarsi akmenyje įkūnytas sapnas, XIX a. romantizmo atspindys, paslėptas Bavarijos Alpių širdyje. Jis stovi šalia labiau žinomo „pasakiško“ Noišvanšteino, bet užburia savo tyliu žavesiu – istorija, legendomis ir atmosfera, kuri vilioja į kalvų tylą, kai rūkas švelniai apgaubia bokštus ir smailes. Pirmosios užuominos apie Hohenšvangau vietovę (tuomet vadintą Švanšteinu, o tai reiškia „gulbių akmuo“) siekia XI–XII a. Tuomet čia stovėjo senovinė tvirtovė, strategiškai svarbus statinys, saugojęs slėnius ir ežerus. XVI a. pilis sunyko – sienos buvo apleistos, stogai – sugadinti laiko, pro įtrūkimus pūtė vėjas. XIX a. viduryje Maksimiljanas II iš Bavarietis, būdamas karūnos princas, pamatė griuvėsius, įsimylėjo romantišką kraštovaizdį ir nusprendė atstatyti pilį. Darbus vykdė nuo 1833 iki

Skaitykite toliau..

Alaviniai Napoleono kareivėliai

Napoleonas sūnui gimtadienio proga padovanojo visą rinkinį alavinių kareivėlių: 21-asis pulkas buvo nuo imperatoriaus, o 22-asis pulkas – nuo mamos, Marijos Luizos Austrijietės. Jie kartu žaidė, bet šis laimingas laikas greitai baigėsi: Bonapartas turėjo atsisakyti sosto, o įpėdinis buvo išvežtas į Austriją. Tačiau paskui jį sekė Napoleono kareivėlių kolekcija, nors tai buvo ir sudėtinga. Prieš tai teko pakeisti jų išvaizdą: nulupti auksą ir perdažyti kita spalva. Vėliau šie kareivėliai buvo vėl atvežti į Prancūziją, bet tąkart jie jau buvo laikomi šeimos relikvija. Anksčiau žaislai buvo gaminami iš medžio, akmens, šiaudų ir kitų po ranka esančių medžiagų. Bet net ir tokioje primityvioje formoje egzistavo kareivėliai, nes karai tuo metu buvo įprastas dalykas,

Skaitykite toliau..

Dvi sesės ir Putinas tarp jų

Darbštus buvo žmogus: kai kitas po dienos darbų jau atsipūsdavo su arielkos šimtgramiu ar alučio stikline, Mikola vis dar triūsė. O kad jau dirbo, tai ir turėjo kiek daugiau, nei dauguma. Todėl ir buvo pripažintas „buože” – svetimu sovietų valdžiai elementu, ir mikliai išbogintas tremtin į sovietijos tyrus. Sibiro klimatas Mikolai ne itin pritiko, tad po kurio laiko žmogeliui ėmė pūti kojos. „Dosni ir teisinga” sovietų valdžia kilniai nutarė, kad jei jau kojos pūna, tai paleis iš tremties. Tiesa, grįžti tėvynėn neleido, tad Mikola įsikūrė rusijos pietuose, ir net vasarą vaikščiojo apsiavęs veltinius – vis dėl tų kojų. Gimė vaikai, po to – ir anūkai bei anūkės. Viena dukrų pagimdė

Skaitykite toliau..

Karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Birutiečių draugijos dešimtmečio minėjimo akimirka

Nuotraukoje užfiksuota išskirtinė Birutiečių istorijos akimirka – gyvavimo dešimtmečio minėjimas Valstybės teatre Kaune. Tą vakarą, 1935 m. kovo 4 d., į renginį susirinko ne tik draugijos narės, bet ir ryškūs svečiai: plk. Stasys Raštikis (1896-1985), Birutiečių garbės pirmininkė Sofija Smetonienė (1885-1968), pirmininkė Sofija Oželienė (1900–1994), vyriausiasis Lietuvos Kariuomenės kapelionas Vladas Mironas (1880-1953), Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis (1882-1939). Tokia aukštų svečių gausa liudija valstybės vadovų ir Lietuvos Kariuomenės pagarbą draugijai ir institucinį pripažinimą. Pirmąjį dešimtmetį Birutiečių draugija brendo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai ir su metais jų veikla tik intensyvėjo. 1939 m. draugiją sudarė 22 skyriui, kurie vienijo 630 narių. Veiklos pėdsakai buvo palikti visur, kur buvo dislokuoti kariuomenės daliniai. Per, atrodytų,

Skaitykite toliau..

Naujagimių fėja

Niujorko gimdymo skyriuje tvyrojo nerimą kelianti tyla. Ką tik gimė kūdikis – pamėlęs, be gyvybės ženklų, nebylus. Jis nepravirko, nesuriko. Kambarys sustingo, kupinas abejonių. Gydytojai pažvelgė vieni į kitus, neapsisprendę: ar tęsti?.. Ir staiga panikos apimtoje aplinkoje pasigirdo ramus, aiškus ir ramiai skambantis balsas: „Pažymėkime kūdikį“. Šis balsas priklausė Virginijai Apgar. Tuo metu gimė ne tik kūdikis. Gimė šiuolaikinė medicina. Virginija svajojo tapti chirurge. Tačiau penktajame dešimtmetyje operacinės buvo nedraugiškos moterims. Jai buvo tiesiai pasakyta: nė viena ligoninė jos nepriims. Ji nesiginčijo. Ji pasirinko kitą kelią – anesteziologiją. Šioje naujoje srityje, kuri dar nebuvo susiformavusi ir dažnai buvo ignoruojama, Virginija rado erdvę veiklai. Kolumbijos presbiterijonų ligoninės gimdymo salėse ji matė,

Skaitykite toliau..

„Laužytos” piramidės mįslės

Daugelį metų tyrėjams neduoda ramybės klausimas: Kas gi yra paslaptingosios „laužytos“ piramidės viduje? „Laužyta piramidė“ – tai Egipto piramidė Dahšūre, kurios statyba priskiriama faraonui Snofru. Pietinė piramidė Dahšūre vadinama „laužyta“, „nupjauta“ arba „rombine“ dėl savo netaisyklingos formos. Tyrėjai daugiau nei penkis dešimtmečius laukė, kol galės pamatyti, kaip atrodo šios piramidės vidinė struktūra. Ši piramidė buvo uždara tyrėjams ir visuomenei iki 2019-ų birželio, tad labai retas naudojosi privilegija patekti į šią neįtikėtiną senovės vietą. Ji skiriasi nuo kitų Senovės karalystės piramidžių tuo, kad turi ne tik įėjimą šiaurinėje pusėje, kas kadaise buvo įprasta, bet ir antrą įėjimą, kuris yra aukščiau, vakarinėje pusėje. Šiaurinis įėjimas yra maždaug dvylikos metrų aukštyje, ir veda į nuožulnų

Skaitykite toliau..

Tūkstantmečių Japonijos tunelių slėpiniai

Netoli Japonijos miesto Nagomi, kalnuose yra senovinė labai siaurų tunelių sistema, dėl kurios vyksta karštos diskusijos. Neaišku, kas, kada ir kam juos sukūrė. Japonijos kalnuose yra paslaptinga pusiau sugriuvusi tunelių sistema, vadinama Tonkararin tuneliais. Pasak visuotinai priimtos versijos, šie senoviniai statiniai buvo pastatyti mūsų eros V arba VI amžiuose, bet jų tikrasis amžius tikrumoje nėra nežinomas. Archeologai, mokslininkai ir vietiniai gyventojai nuolat ginčijasi dėl to, kas ir kam buvo pastatyta ši keista tunelių sistema. Keista todėl, kad tuneliai dažnai yra labai siauri, yra sunkiai pasiekiamose vietose ir akivaizdžiai skirti tik pėstiesiems, nes juose neįmanoma eiti su nešuliais apkrautais gyvuliais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Viena versijų sieja šiuos tunelius su netoliese esančiu sintoistų

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Imperijos dumblai

Dar prieš suyrant sovietinei imperijai, lietuviškieji turizmo organizatoriai rengdavo keliones ne tik į maskolijos sostinę bei eilinį kartą pervadintą Peterburgą, bet ir į „auksinio žiedo” miestus. Senieji rusų miestai domino lietuvaičius medine architektūra, didžiuliais vienuolynų kompleksais, drožtiniais suvenyrais.  Rusijai vis giliau grimztant į nacionalizmo ir šovinimo liūną, susidomėjimas rusiškąja turizmo kryptimi akivaizdžiai menko. Galingą smūgį rusijos turizmo verslui sudavė Krymo užgrobimas ir vadinamųjų „liaudies respublikų” sukurpimas Ukrainos miestuose. Turistų iš Vakarų pasaulio srautas jei ne liovėsi, tai sumenko itin smarkiai. Jį šiek tiek kompensavo atkakėliai iš Kinijos ir kitų Azijos šalių, tačiau rusų turizmo agentūros jau tuomet ėmėsi kaukti apie išlikimo perspektyvą. Rusijai užpuolus Ukrainą 2022-ais, tik labai retas vakarietis

Skaitykite toliau..

Europinės bajorijos ištakos: Karolingai ir Merovingai

Vakarų karinės elito formavimosi istorija prasidėjo nuo Romos ir germanų. Merovingų ir Karolingų dinastijų laikais susiformavo viduramžių didikų luomas. Romos imperijos didybės saulėlydžio metu visuomenė elitą laikė „žinomais“ ir „garsiais“ (nobiles): tai buvo asmenys, artimi valstybės vadui, tituluoti asmenys, užimantys aukščiausius valstybės postus, senato nariai, imperatoriaus paskirti karo vadai. Toks vertikalaus mobilumo pobūdis romėnų visuomenėje labiau primena biurokratiją. Pavyzdžių tarp istorinių pirmos eilės asmenybių yra daug: tai ir tvirtas „dominus“ (arba, kaip dabar mėgstama sakyti, „stiprus šeimininkas“) imperatorius Diokletianas, ir karo vadas Flavijus Aecijus, taip pat Stilichonas – romėnų karo vadas, kilęs iš vandalų genties. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Romos imperija apėmė daugybę provincijų ir regionų, kuriuose

Skaitykite toliau..

Kodėl badavę jūreiviai negaudė žuvis?

Žuvis – maistingas ir naudingas produktas: ji turtinga baltymais, vitaminais ir mineralais. Tačiau senovės jūrininkai stengėsi nevalgyti žuvies, sugautos ekspedicijos metu, net jei jiems trūko šviežio maisto. O jei tai darydavo, tai savo pačių rizika. Kodėl? Pirmasis nerimą keliantis signalas susijęs su 650 m.: kinų gydytojas Čeng Cang-Ši užregistravo žmogaus mirtį, kurios priežastis buvo geltonuodegė žuvis. Tuo metu nebuvo aktyvių informacijos mainų, todėl žmonija panašią patirtį kaupė palaipsniui, mokydamasi iš savo klaidų. XVI a. jau buvo atliktas didelio masto tyrimas apie potencialiai pavojingą žuvį. Jo autorius buvo Ispanijos dvaro kronikininkas Pietro Martire d’Angjiera. Jis išanalizavo jūrininkų, plaukusių su Kristupu Kolumbu, Vasku de Gama, Hernandu Kortesu ir Fernandu Magelanu Karibų ir kitose

Skaitykite toliau..

Viduramžiškos žaizdos

Nesiliaujantys karais viduramžiais paliko gilias žymes visuomenės sąmonėje, bet šįsyk pakalbėkime apie tikras žaizdas, kurios neturi jokios moralinės prasmės, o buvo įprastas dalykas viduramžių žmogui. Pradėkime nuo mūšio žaizdų. Viduramžių ginklų specialistai  ir viduramžių karo istorijos tyrinėtojai rašė, kad dauguma tų laikų mūšio lauke žuvusių žmonių mirdavo dėl kraujo netekimo. Nepaisant ginklų įvairovės ir jų sukeliamų sužalojimų, galiausiai viskas susivedė į tai, kad sužeistasis arba mirė iš karto, jei sužalojimai buvo nesuderinami su gyvybe, arba nusigaluodavo per artimiausias valandas dėl kraujo netekimo. Tačiau tarp tų, kurių smegenys nebuvo pažeistos ir kurie nepatyrė vidinio kraujavimo, buvo stebėtinai daug išgyvenusiųjų – viduramžių gydytojai gana sėkmingai teikė pagalbą net sunkiai sužalotiems. Tačiau negailestinga statistika rodo,

Skaitykite toliau..

Būrų kolonija: nuo nausėdijos iki valstybės

Šįsyk papasakosime jums apie afrikaneriai, kurie įkūrė savo demokratines respublikas, sukūrė savo unikalią afrikanso kalbą ir buvo pirmieji pasaulyje, atsisakę branduolinio ginklo. Europos kolonistai išstūmė vietinius tamsiaodžius gyventojus iš šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos teritorijos, kad vėliau galėtų vykdyti rasinės segregacijos politiką. Tris šimtų metų trykusį baltųjų viešpatavimą Pietų Afrikos Respublikoje nutraukė Nelsonas Mandela. Kapo kolonija – kaip europiečiai atsidūrė Afrikoje: 1652 m. balandžio 6 d. Janas van Ribekas su olandų kolonistais atvyko į Gerosios Vilties kyšulio regioną. Šios kelios šeimos tapo būsimos afrikanerių tautos įkūrėjais. Stalo įlankos pakrantėje, globojami olandiškos Rytų Indijos kompanijos, jie pastatė tvirtovę, vėliau pavadintą Vilhelmo III garbei. Aplink tvirtovę išaugo miestelis Kapstadas – būsimasis Keiptaunas. Kolonistai aprūpindavo

Skaitykite toliau..

Rasizmas viduramžiais

Mūsų dienomis rasizmo apraiškos yra bemaž išnaikintos civilizuotose visuomenėse, o kaip gi kaip prieš tūkstantį metų buvo vertinami žmonės, turintys kitokią odos spalvą? Senovės pasakojimuose apie viduramžius buvo pateikiamas tikrai utopinis vaizdas. Iš tiesų, jau tada Europoje, kaip ir Artimuosiuose Rytuose, buvo rasizmo problema. „Kita odos spalva tapo paprasčiausiu būdu identifikuoti, apšmeižti ir demonizuoti priešus“, – rašo viduramžių tyrinėtojas Džekas Hartnelis. Senovės pasakojimuose apie viduramžius buvo pateikta tikrai utopinis vaizdas. Iš tiesų, jau tada Europoje, kaip ir Artimuosiuose Rytuose, egzistavo rasizmo problema.Viduramžiais kartais pasirodydavo nuostabios istorijos apie tai, kaip skirtingų atspalvių odos susiliejo į vieną, tolerancijos kupiną idilę. Vienas iš tokių atvejų – fantastinė chirurginė operacija, minima šventųjų Kosmo ir Damiano – brolių,

Skaitykite toliau..

Istoriniai pavadinimai ir simboliai 1918-1940 m. Lietuvos kariuomenėje (I)

Karybos simbolikoje ir identitete istorinės šaknys – kertinis dalykas. Tai ne tik pavadinimas ir istorinis kontekstas, iš kurio sūnūs ir dukros stiprybės semiasi, bet ir simbolika, tradicijos, folkloras ir t.t. To praktiškai nebuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kariuomenėje, kur pulkai ir kiti vienetai dažniau vadinti numeriai, pagal tipą ir priklausomybę. Lietuvos didžiojo maršalkos vengriškas pulkas, Jo Šviesybės Karalaičio Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Dragūnų pulkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio lengvųjų pėstininkų 3-asis batalionas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono janyčarų vėliava ir t.t. Tarp Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir Lietuvos Respublikos susikūrimo prabėgo daug metų. Pasaulis stipriai pasikeitė, todėl ir kariuomenė buvo kuriama kitokiu pagrindu bei rėmėsi kitokia simbolika. Pati valstybė buvo nebe daugiatautė ir

Skaitykite toliau..

Karelijos legendos ir mitai

Jaunąją kartą gal ir stebina Rusijos vykdomas brutalus ukrainiečių žemių grobimas, tačiau istorijos žinovams tai anaiptol nėra netikėtas reiškinys: nuolat ieškojusi taikinio naujai ekspansijai, dar paranojiško diktatoriaus Stalino laikais Rusija pradėjo agresiją prieš Suomiją, ir užgrobė didelę dalį Karelijos, kuriose nuo senovės gyveno vepsai, karelai ir suomiai. Tąsyk sovietinė Rusijos imperija, pasivadinusi Sovietų sąjunga, užgrobė dešimtadalį Suomijos žemių, o daugiau nei 430 tūkstančių Karelijos gyventojų turėjo palikti savo namus ir evakuotis į Suomijos gilumą. Sovietinė imperija netruko pradėti naudotis Karelijos gamtos turtais, o šiandienė – putininė – Rusija toliau uoliai engia Suomijai kadaise priklausiusios teritorijos miškus. Šįkart norėtume papasakoti jums tikrųjų Karelijos šeimininkų – senųjų jos gyventojų, o ne atkakusių

Skaitykite toliau..

Mistinė riterio mumijos istorija

Šįkart papasakosime mistišką istoriją apie riterį fon Kalbucą iš Kampelio. Būdamas gyvas, riteris Kristianas Frydrichas fon Kalbucas iš Kampelio, esančio netoli Neštadto miesto, pelnė didelio moterų mylėtojo šlovę. Už karinius nuopelnus tarnaujant kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui I Brandenburgiečiui, fon Kalbucas buvo apdovanotas dideliu dvaru, ir sėkmingai vedęs turtingą senos giminės paveldėtoją, riteris su dideliu uolumu atsidavė savo mėgstamam užsiėmimui. Per penkiolika bendro gyvenimo metų fon Kalbuco žmona pagimdė vienuolika vaikų. Be to, dar tris dešimtis vaikų miklusis riteris „padovanojo” kitoms moterims. Paisydamas „pirmosios nakties teisės“, jis nepraleido nė vienos iš savo jaunųjų gerbėjų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Viskas vyko sklandžiai, kol tarnaitė Marija Lepin atstūmė meilės ištroškusį riterį, motyvuodama savo atsisakymą

Skaitykite toliau..

Medicinos atradimai… senuosiuose traktatuose

Ar senovinės knygos gali tapti medicininių atradimų šaltiniu? Prieš kelerius metus žiniasklaida pranešė, kad pagal IX a. senovės anglų medicinos vadovėlį sukurta mišinio sudėtis sunaikino iki 90 proc. meticilinui atsparių auksinių stafilokokų – vienos iš antibiotikams atsparių šios bakterijos rūšių, sukeliančių akies uždegimą. Tokį patį poveikį turėjo tik antibiotikas vankomicinas – pagrindinis vaistas, naudojamas MRSA gydymui.O vaistas, kuris buvo apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje, senovės Kinijos gydytojų nebūtų nustebinęs. Tačiau augalas, iš kurio gaunama ši medžiaga – vienmetis pelynas, buvo naudojamas karščiavimui, įskaitant ir maliariją, gydyti dar III arba IV amžiuje. Tu Juju išrado vaistą nuo maliarijos, perskaičiusi tekstus apie tradicinę kinų mediciną, kuriuose buvo aprašyti žolelių receptai. Kelias į atradimą ir

Skaitykite toliau..

Terakotinės armijos slėpiniai

1974-ais kinų valstiečiai, kasę šulinį, netikėtai aptiko keramikos fragmentus, o po to – degto molio statulos pečius. Valstiečiai į radinį reagavo taip, kaip derėtų išsilavinusiems žmonėms, kuriais jie iš tikrųjų nebuvo, ir apie jį pranešė archeologams. Taigi, po dviejų tūkstantmečių, į mūsų pasaulį sugrįžo apie aštuoni tūkstančiai karių statulų, lydėjusių į pomirtinį pasaulį imperatorių Cin Šichuandi, kuris ugnimi bei kardu suvienijo tuometinę Kiniją, ir tapo jos pirmuoju valdovu. Cin Šichuandi kapas yra netoli Sianio miesto Šaansi provincijoje, buvusioje Kinijos sostinėje pirmųjų imperatoriškųjų dinastijų laikais. Tai ne vienintelis kapas. Kinijos imperatoriai negailėjo išlaidų, rengdamiesi savo pomirtiniam gyvenimui, todėl tose vietose yra daug didelių laidojimo kompleksų. Kai kuriuose jų buvo žmonių ir arklių

Skaitykite toliau..

Negęstančios senovės lempos

Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai, be abejo, yra patikimi), kuriuose minimos lempos, nuolat spinduliuojančios šviesą šimtus, o gal net tūkstančius metų. Be to, niekur nepaaiškinama, kokią energiją naudodamos jos šviečia. Galbūt tai ir vertė skeptiškai vertinti tokius paminėjimus. Tačiau reikėjo atsižvelgti į senovės žmonių psichologiją, kurie visiškai kitaip suvokė aplinkinį pasaulį. Jiems svarbiausia buvo faktas, o jį paaiškinti jie dažnai tiesiog nemanė esant reikalinga, ypač jei žinių trūkumas neleido to padaryti. Pavyzdžiui, toks autoritetas kaip Plutarchas aprašė lempą virš įėjimo į Jupiterio-Amono šventyklą, kuri jo laikais degė jau kelis šimtmečius. Tokia pati „amžina“ lempa švietė

Skaitykite toliau..

Lemtinga paskutinė dvikova

Paskutinioji teismo dvikova įvyko Paryžiuje 1386-ais metais. Jos priežastis buvo kaltinimas vieno riterio žmonos išprievartavimu. Kadangi vienintelė įvykio liudytoja buvo pati auka, o kaltinamasis viską neigė, tokia byla galėjo būti išspręsta dvikova. Štai įvykio aprašymas, paliktas vieno iš liudininkų.„1386 m. sausio 29 d. …Didžiulė minia apsupo areną, o karalius, lordai ir teisėjai, kaip įprasta, sėdėjo ant pakylos virš jos. Abu dvikovos dalyviai atvyko į paskirtą vietą ir ruošėsi kovai netoli Sen Marten de Champs vienuolyno sienų, kur turėjo vykti išbandymas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kai tik maršalas davė signalą pradėti kovą, abu kovotojai nulipo nuo žirgų ir, nukreipę kardus vienas į kitą, pradėjo lėtai artėti ir, priartėję vienas prie kito,

Skaitykite toliau..

Tintagelio mūrų mįslės

Tintagelio pilis – įdomi istorinė vieta, apgaubta paslapčių ir legendų. Iš jos vietos atsiveria daugybė vaizdingų Atlanto vandenyno vaizdų, o tai tik suteikia papildomo kolorito mistinei aurai, sklindančiai iš byrančių akmenų ir skaldos krūvų. Pilies griuvėsiai stovi ant aukštų, vėjo nugairintų uolų šiaurės Kornvalio pakrantėje, netoli Tintageloo kaimo pietvakarių Anglijoje. Šimtmečių tėkmėje šis nuostabi pilis ir įspūdinga pakrantė įkvėpė daugybę smalsių lankytojų, menininkų ir rašytojų. Čia istorija ir legendos susilieja į vienumą. Kaip dažnai neįmanoma nubrėžti aiškios ribos tarp Atlanto vandenyno ir dangaus horizonte, taip pat sunku aiškiai atskirti išgalvotus ir realius įvykius, kurie čia įvyko tolimoje praeityje. Pilies griuvėsiai yra tiek Tintagelio saloje, tiek Tintagel-Head žemyninėje dalyje. Dabar jos sujungtos šiuolaikiniu

Skaitykite toliau..

Merovingai – burtininkai ar stebukladariai?

Ką žinome apie garsiąją Merovingų dinastiją – Prancūzijos karalius, kuriuos jų amžininkai vadino „ilgaplaukiais“ ir net „tinginiais“? Merovingai buvo pirmoji frankų karalių dinastija, kuri nuo V a. pabaigos iki VIII a. vidurio valdė valstybę, esančią šiuolaikinės Prancūzijos ir Belgijos teritorijoje. Jų giminė kilusi iš sališkų (jūrų) frankų valdovų. Ši tauta buvo žinoma romėnams nuo III a. vidurio, jos etnonimas reiškia „laisvieji“. V a. frankai buvo suskirstyti į dvi etnines grupes: sališkus (t. y. jūrinius), kurie gyveno arčiau jūros, ir ripuanus (t. y. upinius), gyvenusius Reino pakrantėse. Tą epochą primena iki mūsų dienų išlikęs germanų regiono Frankonijos pavadinimas. Frankų tautos vienybę simbolizavo jų valdovų dinastija – Merovingai, priklausę senajai karališkajai giminei. Šios

Skaitykite toliau..

Berouzo urvo paslaptys

1982 m. balandžio mėn. amerikiečių speleologas Raselas Berouzas viename iš Ilinojaus valstijos slėnių, kurios koordinates jis nusprendė neatskleisti, atsitiktinai užmynė ant akmens plokštės, kuri buvo beveik įsmigusi į žemę. Kitą akimirką jis jau kabėjo virš po kojomis atsivėrusios bedugnės. Tik greita reakcija padėjo speleologui tą pačią sekundę plačiai išskėsti rankas, ir atsiremti jomis į plyšio sienas, kai plokštė išslydo iš po kojų. Išlipęs į viršų, sudomintas Berouzas vėl pažvelgė į įgriuvą. Jis išvydo, kad urvo sienos išmargintos keistais piešiniais ir ženklais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tęsdamas tyrimus slėnyje, speleologas rado dar vieną įėjimą į požemį, ir per kelias savaites sugebėjo jį išvalyti. Tai, ką Berouzas ten sugebėjo atrasti, pranoko jo

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Senovinės pirties slėpinys

Isfahanas yra vienas iš populiariausių Irano turistinių miestų, kuriame yra daug istorinių ir architektūrinių paminklų. Šioje apybraižoje norime papasakoti apie

Skaitykite toliau..
2025-11-28 Komentarų: 0
Svečiose šalyse
Redakcija AIDAI.LT

Urvinių pilių fenomenas

Pukserlocho urvinės pilys: Pukserlochas priklauso dviem kaimyninėms urvų pilims Luegui ir Šalaunui, esančioms Toifenbach-Kach savivaldybėje, Austrijoje. Pilys buvo pastatytos Paksero

Skaitykite toliau..
2025-11-28 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Žiedo kilmė

Yra daugybė legendų apie tai, kaip atsirado pirmasis žiedas, ir dauguma jų skamba gana įtikinamai. Pasak graikų mito, pirmasis žiedas priklausė

Skaitykite toliau..
2025-11-28 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Niurnbergo proceso aidai

Prieš aštuoniasdešimtį metų – 1945 m. lapkričio 20 d. – prasidėjo Niurnbergo procesas. Tai buvo teismo procesas prieš grupę pagrindinių

Skaitykite toliau..
2025-11-27 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Šiurpūs faraonų laikų slėpiniai

Mokslininkai atskleidė paslaptingas faraonų laikų mirtis: „Klykiančios mumijos paslaptis atskleista!“ – ši sensacija apskriejo pasaulio žiniasklaidą. Mokslininkai padarė, atrodytų, neįmanomą dalyką:

Skaitykite toliau..
2025-11-27 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Egiptologijos pradininkai

Šiuolaikinis mokslas po truputį skinasi kelią į Egipto piramidžių mįslių ir paslapčių tankmę, tačiau ilgą laiką didingi statiniai dykumoje europiečiams

Skaitykite toliau..
2025-11-27 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Senoviniai padirbiniai

Dar prieš kelis tūkstantmečius iki mūsų eros žmonės mokėjo klastoti papuošalus – prie tokios išvados priėjo Ispanijos mokslininkai. Jie ištyrė

Skaitykite toliau..
2025-11-26 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Mįslingos laikmečių žymės

Kiekvieni metai ir laikmečiai lyg pažymėti išskirtiniais, kartais sunkiai paaiškinamais, įvykiais. Antai, 2022-ų pradžioje tūlas nupušėlis susigalvojo užpulti kaimyninę šalį.

Skaitykite toliau..
2025-11-25 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Prahos praeities aidai

Neįtikėtinas misticizmo suaktyvėjimas Prahoje sutapo su Rudolfu II, Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, kuris valdė Čekijoje nuo 1576 iki 1611 metų.

Skaitykite toliau..
2025-11-25 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE