Straipsniai
Sovietinės santvarkos ydų taiklus atspindys – šmaikštūs anekdotai
Dabartyje pasigendama vieno ryškaus gyvenimiško atributo, kuriuo net sovietmečiu buvo gintasi nuo propagandos pertekliaus bei daugelio ano laikmečio ydų – šmaikštaus ir sodraus anekdoto, tad šiandien kelis jų prisiminkime. ĮVERTINIMAS Sovietų Sąjungos surengta mokslinė ekspedicija, plaukdama aplink pasaulį, Ramiojo vandenyno saloje aptiko nežinomą gentį. Susipažino, čiabuviai pasirodė neagresyvūs, tad vakare buvo surengta bendra vakaronė: sukalė tribūną, priešais užkūrė lauką, susėdo aplink jį ratu genties nariai, o ekspedicijos vadovas iš tribūnos rėžė kalbą. Sako jis: „Mes atnešėme Jums sovietinę santvarką ir progresą!“ Čiabuviai choru dusliai ir rimtai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas tęsia: „Mes jums industrializaciją ir mokslinę pažangą atnešėme!“ Čiabuviai atsako: „Mbou!“ Ekspedicijos vadovas baigia kalbą: „Mes atnešėme jums gerovę ir
Povilas Girdenis. 1949-ųjų Baltijos „Bangų mūša“
1949 m. kovo 25 d. prasidėjo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko ir Amūro sritis išvežta apie 95 tūkst. žmonių: 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos, 32 tūkst. iš Lietuvos. Maždaug 72 proc. tremtinių sudarė moterys ir vaikai iki 16 metų. (Viršuje – pajėgų ir priemonių, vykdant masinio trėmimo operaciją „Priboj“, išdėstymo schema, 1949 m. kovo 17 d. LYA, f. V-135, ap. 7, b. 676.) Kolchozai ar kolūkiai? Ne vienas vyresnės kartos kaimo gyventojas su virpuliu širdyje prisimena laikus, kai nepaliaujamai burzgė traktoriai, birbė karvių melžimo aparatai, per šventes kultūros namuose vyko šokiai, melodingas,
Išlikęs tik nuotraukose ir atmintyje: vilniškis “Jaunimo” stadionas
Gerbiami aktyvaus sveikatinimosi ir sporto mėgėjai, pradedam Kelionę po vieną iš Vilniaus sporto objektų – Jaunimo stadioną: ar visi apsirengėte tinkamą sportavimui aprangą? Turėsime ir griuvėsius pavalyti, ir į tvoros stulpą įsikarti, žaisim krepšinį negrįstoje aikštelėje, o jei pasiseks – stebėsim tarptautines(!) krepšinio varžybas. Neilgai trukus dienos šviesą išvys reportažas apie Žirmūnuose gyvavusį sporto kompleksą, minėsim ir šviesios atminties “Žalgirio” stadioną, apžiūrėsim baseinus ir šiurpiai nuniokotus Sporto rūmus, o šiandien lankom modernėjimo permainų nusineštą “Žalgirio” jaunesnįjį broliuką – Jaunimo stadioną, buvusį Aukščiausios Tarybos (šiandieną – pirmųjų Seimo) rūmų vietoje. Po kelionės neišsiskirstykit, nes jau netrukus keliausim pas stadiono kaimyną – senuką Žvėryno tiltą ir jo žemiškuosius palydovus. Žengiam žvaliau! (Į viršuje
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką: paskaitykim prieš dešimtmetį surašytus klaipėdiečių prisiminimus apie vaikų pamėgtą kavinę, ir poros nuotraukų dėka į ją užsukim. “Eidavom su visa seima ten pietauti savaitgaliais, buvo pati megstamiausia mano vieta. Teko karta lankytis ir vyresnese klasese vaikysteje kelis kart per metus – savaitgaliais ar per vaiku – draugu, giminiu gimtadienius. is meniu ypac istrigo zele ir plakta giretinele – suvalgydavau ne po viena porcija. dar db patinka architektura ir interjeras su freskomis. Lankydavausi su mama, man buvo 5 metai. Prisiminimai labai malonūs, nes būtent ten rodydavo Tom and Jerry filmuką. Ši
Keliu virtęs Mažasis vaikų geležinkelis: pasidairykim jo praeityje
Visgi mažieji geležinkeliečiai įkalbino jų kvietimu pasinaudoti, tad kviečiu jus keliauti kartu: mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką einančios gatvės. Šia gatve sovietmečiu driekėsi Mažasis vaikų geležinkelis. Kuomet po karo siaurasis geležinkelis, ėjęs per Vingį, tapo nebereikalingas, jis buvo išardytas ne visas – dalis palikta vaikų geležinkeliui. Jis buvo skirtas būsimų geležinkeliečių profesiniam orientavimui ir įgūdžių lavinimui, o kartu buvo ir pramoga vaikams. Geležinkelį valdė patys vaikai ar paaugliai – Vilniaus geležinkelininkų mokyklos auklėtiniai. Vaikai dirbo mašinistais, semaforininkais, budėtojas ir t. t. Iki 1960 m. geležinkelis driekėsi kone per visą Vingio parką. Pradėjus statyti Vingio parko estradą, didelė jo dalis buvo demontuota, tačiau likusi dalis, ėjusi nuo estrados
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo aplinkybėms. (Nuotraukoje viršuje – Justinas Mikutis. Ne vėliau kaip 1940 m. birželio 15 d. Nuotrauka iš asmeninio Vaidoto Žuko archyvo.) Nelemti vokiški šoviniai Platelių valsčiaus Grigaičių kaimo pradinės mokyklos vedėją ir mokytoją Justiną Mikutį sovietiniai saugumiečiai suėmė 1945 m. gruodžio 16-ąją. Tardomas jis prisipažino, kad užmezgė ryšius su antisovietinės Lietuvos laisvės armijos nariais, o vėliau ir pats įstojo į šią organizaciją, buvo gavęs užduotį remti ginkluoto pogrindžio dalyvius maisto produktais ir ginklais, teikti jiems informaciją. Po pusmetį trukusio bylos nagrinėjimo, drauge su 7 bendražygiais J.
Bolševikinis emisaras, kasęs Lietuvos valstybingumui duobę, į ją ir driokstelėjęs
Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus vardo Odos ir avalynės fabriką, buvusį Vilniuje, tuometėje P.Cvirkos gatvėje, kurio kieme sovietmečiu ir riogso to Eidukevičiaus paminklinis biustas. Taigi, dėliokim viską iš pradžių: kuo būta Eidukevičiaus, kad jam ir biustas paminklinis sukurptas, ir gamybinė įmonė jo vardu pavadinta? Kalbėdami apie XX amžiaus pradžios Lietuvos bolševikėlius, dažniausiai minime vieną jų lyderių – Vincą Mickevičių-Kapsuką, sugretindami jį su Rusijos bolševikėlių lyderiu Vladimiru Uljanovu-Leninu, net paminklas šiems abejiems veikėjams buvo 1979-ais atidengta Saulėtekyje, prieš naujuosius universiteto fakultetus, pavadintas „Leninas ir Kapsukas Poronine“ (anksčiau jau minėjom šį griozdą, tad šįkart nesiplėsim). Po truputėlį
Lietuvos dizainerių kurtos grožybės visuotinio deficito laikmečiu
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą jų buvo galima įsigyti tik su specialiu talonu, arba būdavo padėta lentelė “Šiuo metu prekyboje nėra” – buvo eksponuojami ir būsimųjų “Snaigės” šaldytuvų projektiniai modeliai, o šalia jų, ant gražaus apvalaus staliuko, gulėjo masyvi, puikiais odiniais viršeliais aptraukta, Atsiliepimų ir pasiūlymų knyga. Šiame, mūsų laikais nunykusiame raritete, garbūs parduotuvės lankytojai – profesoriai, mokslų daktarai, docentai – ir tiesiog eiliniai piliečiai buvo prirašę savąsias pastabas šaldytuvų projektiniams modeliams: po bemaž puslapį užėmusių pastabų ir pasiūlymų, garbūs kritikai įrašydavo ir savo mokslinį laipsnį, vardą bei pavardę – bene pusė storos Atsiliepimų ir
Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus
Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai dešimtimis kartų – įprastas 40.000 – viršijo dabartinių populiariausių. O kur dar įvairiausi žaidimėliai su ypač paklausiomis, dalintomis už 20 kilogramų makulatūros… Manote, kad seni laikraščiai ir žurnalai, ar persenusi propagandinė knygiūkštė tebuvo tik perdirbimui į šiurkštųjį tualetinį teskirta atlieka? Galbūt makulatūrai skirsime atskirą kelionę praeitin, o šiandien… Apie sovietinės prekybos valdovą Deficitą jau sukomės bekeliaudami po Vilniaus praeitį, tad šiandien laikas aplankyti vieną tvirčiausių Deficito tvirtovių – knygynus: knygininkus trejus metus ruošė vienas iš tuomečių technikumų, o darbas knygyne – nekalbant jau apie vadovavimą jam – buvo ypač prestižinė
Stabai, kurių atsikratėme: sostinėje pūpsoję svetimos pamėklės
Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje buvo paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, o skverelyje prieš Geležinkelio stotį kadaise riogsojo „tautų tėvo“ – kruvino diktatoriaus Josifo Stalino – skulptūra, išdygusi ten 1950-aisiais. Mėgstantys pasiskaityti istorinę literatūrą atras, kad S.Daukanto aikštėje kėpsojo Lietuvoje ypač nemėgstamo „koriko“ M.Muravjovo statula, o Katedros aikštėje stiebėsi iš Vilniaus kilusio žydo skulptoriaus Mordechajaus (Marko) Antokolskio sukurtas prabangus paminklas imperatorienei Jekaterinai II-ajai.Paradoksalu, bet Vilniuje nėra bent šimtmečio senumo paminklų: seniausiam – Stanislovo Moniuškos biustui šv. Kotrynos bažnyčios prieigoje – nėra nei šimto metų (beje, 1922 m. sukurtas cementinis jo biustas dėl sunykimo 1978-ais buvo pakeistas minerosiniu).Politinių permainų vėjai per
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose baudžiamosios bylos jam buvo keliamos net išties „šiltais“ 1989-aisiais. Jis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas tada, kai daugeliui atrodė, jog sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi. Nuotraukoje viršuje: A. Andreika ligoninėje, po sumušimų, patirtų 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame „bananų baliumi“ vadinamame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo antrojo slapto protokolo pasirašymą. 1988 m. rugsėjo-spalio mėn. Romualdo Lanko nuotrauka iš Vaidoto Jakubonio asmeninio archyvo. Sužalotas sovietų armijoje Amūro srities Belogorsko seržantų mokykloje sėkmingai karinę tarnybą pradėjęs sportiškas jaunuolis pasižymėjo bėgimo
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos, bet ir pragmatiškesnis faktorius – pinigėliai: dirstelkim, kaip keitėsi žinomesnių pastatų projektai, įsitikinkim, ar smarkiai jie skyrėsi nuo pačių pastatų. Nuotraukoje viršuje: Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Vilniaus panorama su Tauro kalnu, kairėje – statomi Profsąjungų rūmai, ~1960-1963 m. Profesinių sąjungų kultūros rūmai sovietmečiu, kairiajame fasado kampe – kino teatro “Tauras” reklama. Tuometės Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinės pusės projektas. Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinė pusė, ~1960 m. M.K.Čiurlionio vardo menų mokyklos projektas, 6-as deš. M.K.Čiurlionio vardo
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti į kovų dalyvius, pasiraitoti rankoves miesto tvarkymui bendromis jėgomis. Keliaudami po Vilnių sovietmečiu, dar ne sykį užklysime į karo audrų ir pokario stygiaus paliktus randus, o norinčius daugiau sužinoti šia tema, kviečiu peržiūrėti ankstesnius įrašus – po karo pasekmes klajojome daugsyk. Tiesa, mūsų laukia ilga kelionė po geležinkelio stotį ir jos apylinkes, ten prisižiūrėsime karo siautulio: gal kitą savaitgalį, o iki tol?.. Dega dab. J.Basanavičiaus paminklo vietoje buvęs viešbutis “Astorija”: dabartinė Radisson SAS “Astorija” šalia Rotušės anksčiau vadinosi “Italija”, vėliau jai teko sudegusio viešbučio pavadinimas. Taip atrodė “Astorija” I pasaulinio karo
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą MTS, ir pamatysime apsčiai visokių kompanijų, veiklų, įrangos ir kt. Tačiau visažinis internetas, net ir pasitelkęs gudrutį google‘ą, nepasakys mums, ką gi reiškė santrumpa MTS Lietuvoje ankstyvuoju sovietmečiu… Jei jau internetas nežino, nukeliaukim į tą MTSą patys. Mašinų ir traktorių stotis (MTS) buvo valstybinė žemės ūkio įmonė SSRS ir daugelyje kitų socialistinių valstybių, teikusi techninę ir organizacinę pagalbą žemės ūkio mašinoms stambiems žemės ūkio gamintojams (kolūkiams, valstybiniams ūkiams, žemės ūkio kooperatyvams). MTS vaidmuo svarbus buvo organizuojant kolūkius, ir kuriant jų materialinę bei techninę bazę. MTS panaikintos 1958 m., o iki
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene garsiausio Antakalnio „gale“ buvusio objekto – „sifonkės“. Tokį pavadinimą ši garsioji „įstaiga“ gavo dėl gazuoto vandens sifonų pildymo įrangos: įėjus pro duris, po dešinei sienoje buvo langelis, pro kurį paduodavai darbuotojui sifoną ir apsispręsdavai, kiek šimtgramių sirupo bus gazuotame vandenyje, tuomet sifoną statydavo į specialų įrenginį – jį matydavai – ir užpildydavo saldintu prigazuotu vandeniu. Oi, koks skanumėlis. Na, o
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų gera kompanija ir pozityvus nusiteikimas, tuomet ir sovietmečio atgarsiai suskambės kitomis – tikroviškesnėmis ir įvairesnėmis – gaidomis. Šįvakar kviečiu jus sukirsti Kijevo kotletą viename populiariausių Lietuvos kavinių-restoranų – vilniškėje „Neringoje“ – kur dar ir puikų džiazą gros. Mes gi pasigrožėsim XIX a. name įrengtos kavinės interjeru, o gurkšnodami kavą, sužinosim sovietmečio menininkų dviejų iškilių darbų ypatumus.Vienas reikšmingiausių temperinės sienų tapybos darbų, ryškiai atspindintis vaisingą architektų ir dailininkų bendradarbiavimą, įrengiant pirmuosius visuomeninius interjerus, yra Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba Vilniaus „Neringos“ didžiojoje salėje (architektai
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai, čia pasirodydavę savaite vėliau, nei “Lietuvoje”. Kokią gi “Nerį” pamena ją mėgę antakalniečiai, ir kokią išvysime senose nuotraukose? “Neris” statoma, 6-as deš. Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio “Neris” galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dab. „Skalvijos“) kino teatro, ir neri į šio pastato kiemą: ten iš „būdos“ (kroviniams skirtas sunkvežimis sovietmečiu) dar pardavinėja, o ir eilėje tik kelios dešimtys žmonių. Nerašytas susitarimas: tik po vieną „poką“ (įpakavimą), nes kitaip kaipmat kitiems nebeteks. Imi į storą popierių įpakuotus, berods, 24 vienetus, ir laimingas droži į transporto stotelę. Mintis viena: „Spėjau, gavau, užteks ilgam“. Troleibuse ima klausinėti: „Kur išmetė?“ „Planetos kieme duoda, bet jau mažai likę, vargu ar spėsit…“ – atsakai, ir išdidus nešiesi savąjį pirkinį namo: kiekvienas, tave pamatęs, žino, kad šis
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Sovietinės santvarkos ydų taiklus atspindys – šmaikštūs anekdotai
Dabartyje pasigendama vieno ryškaus gyvenimiško atributo, kuriuo net sovietmečiu buvo gintasi nuo propagandos pertekliaus bei daugelio ano laikmečio ydų –
Povilas Girdenis. 1949-ųjų Baltijos „Bangų mūša“
1949 m. kovo 25 d. prasidėjo masiškiausia sovietų vykdyta Baltijos šalių gyventojų trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią į
Išlikęs tik nuotraukose ir atmintyje: vilniškis “Jaunimo” stadionas
Gerbiami aktyvaus sveikatinimosi ir sporto mėgėjai, pradedam Kelionę po vieną iš Vilniaus sporto objektų – Jaunimo stadioną: ar visi apsirengėte
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką:
Keliu virtęs Mažasis vaikų geležinkelis: pasidairykim jo praeityje
Visgi mažieji geležinkeliečiai įkalbino jų kvietimu pasinaudoti, tad kviečiu jus keliauti kartu: mūsų kelias veda link pagrindinės skersai Vingio parką
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris,
Povilas Girdenis. Justinas Mikutis: „Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“
Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J.
Bolševikinis emisaras, kasęs Lietuvos valstybingumui duobę, į ją ir driokstelėjęs
Jei jau sutarėm versti – taip ir darykim: imam porą laužtuvų, lyną tvirtesnį, ir visu būriu keliaujam į Prano Eidukevičiaus
Lietuvos dizainerių kurtos grožybės visuotinio deficito laikmečiu
Antrame vilniškės “Baldų” parduotuvės (nuo 1999 m. – Maxima 24/7) aukšte, apart eksponuotų miegamojo ir svetainės baldų komplektų – daugumą
Pažinimo “Meka” sovietmečiu: keliaujame į senuosius knygynus
Maži tiražai ir besikandžiojančios kainos, tačiau įvairovė ir įdomumas tai atperka, o kadaise įdomesnę gauti buvo beveik neįmanoma, nors tiražai
Stabai, kurių atsikratėme: sostinėje pūpsoję svetimos pamėklės
Dažnas vilnietis pamena, kad Lukiškių aikštėje iki pat 1991-ųjų stypsojo sovietmečio stabo V.Lenino statula, Kudirkos aikštėje buvo paminklas generolui Ivanui
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos,
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru,
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą.
You must be logged in to post a comment.