Straipsniai
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi skurdokoje ir neįmantrioje sovietmečio kasdienybėje, kurią praskaidrindavo pavakarojimai su kolegomis, jubiliejaus šventimas ar vestuvių šurmulys. Aplankėme jau nemažai stilingų Lietuvos restoranų: „Dainavą“ Druskininkuose, vilniškes „Neringą“ bei „Dainavą“, sostinės senamiestyje viliojusius „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Medininkus“, T.K.Valaičio išpuoštus „Žirmūnus“, anuometę modernizmo žvaigždę – palangiškę „Vasarą“, žavėjomės druskininkiške „Alka“, pabuvojome kauniškėse „Gildijoje“ ir „Trijose mergelėse“, o visai nesenai dalyvavome tikrame randevu po senuosius Kauno restoranus. Tad esame jau šiokie-tokie senosios restoraninės kultūros žinovai, ir puikiai išmanom, kodėl sovietmečiu atvykėliams iš plačiosios imperijos užkaborių atvipdavo žiaunos Lietuvos restoranų erdvėse. Drąsiai galėtume teigti, kad ne
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o ir pačioje Danijoje per trisdešimtį metų tikrai daug kas pasikeitė, tad ir palyginimas su šiandienine mūsų tikrove vargu ar aktualus? Po teisybei, mieli bičiuliai, dar ir kaip aktualus: daug ką prisimenu, lyg būtų nutikę vakar, nes labai ryškūs buvo kontrastai tarp anuometės skandinaviškos šalies ir sunkmečiu brendančios Lietuvėlės, tad ir dabar verta įsivertinti, ar sugebėjom visgi priartėti, o gal net ir pasivyti civilizuotą Europą, ar ir toliau tebeieškome savojo kelio į harmoningą ir darnią visuomenę, kurioje socialinis atsakingumas gerokai svarbesni už piniginės dydį. Dar neskaičiusius pirmosios pasakojimo dalies, kviečiu pasinaudoti
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus krimtęs mokslus Kauno politechniniam, vėliau gavęs paskyrimą į vilniškę elektronikos gamyklą “Vilma”. Romualdas jau pensijinio amžiaus, tad jam sunkoka pereiti į šiandieną įprastesnį terminą “sovietmetis”, “sovietų valdžia”, bet esmę jis nusakė visiškai teisingai: net sovietinio režimo sąlygomis kauniečiai įsigudrindavo ne tik sumaniai verslauti, bet ir ignoruoti dažną anuometį suvaržymą, absurdiškus reikalavimus bei apribojimus, ideologines nesąmones. Išradingam ir kūrybingam žmoguje glūdi ne tik mokėjimas išvengti propagandos bei cenzūros gniaužtų, bet ir sugebėjimas kurti dailią, mielą aplinką net ir visuotinio stygiaus – deficito – laikmečiu. Šįkart keliausime į senuosius Kauno restoranus, kurių
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko, Prienų garbės piliečio Antano Lukšos 100-ąsias gimimo metines. Šia proga lapkričio 9 d. Prienų krašto muziejuje vyko netradicinis renginys –-pilietiškumo pamoka. Jos metu buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!”. Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė. Susirinkusieji į pilietiškumo pamoką iš R.Driaučiūnaitės išgirdo apie Antano Lukšos gyvenimo istoriją, jo darbus vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tėvynę galima mylėti įvairiai: kuriant jai skirtas eiles, dainuojant jai skirtas dainas, skiriant
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus į bene unikaliausią anuometę kurortų užeigą – tiek kavine, tiek restoranu vadintą “Alką”, prigludusią prie Alkos tvenkinio. Abejonių jokių – jei šiandieną vyktų įdomiausio, savičiausio maitinimo įstaigos interjero konkursas, “Alka” nesunkiai pelnytų vietą apdovanotųjų tarpe. Pelnytų, jei jos kūrėjų vaisiai būtų toliaregiškai išsaugoti, bet kelionę į svečius pas “Alką” nepradėsime pastenėjimais apie beatodairišką senųjų kavinių ir restoranų įrengimo naikinimą, o prisiminsime šios unikalios ir ypatingą aurą turėjusios vietos kūrėjus. Nuotraukos pakuždės mums, kad neabejotinai prisidėjęs yra žmogus, mylintis gamtą ir puikiai perpratęs jos teikiamas galimybes išskirtinio interjero sukūrimui. Išties, tas
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad komjaunimas jam niekaip netiko. Pūstažandis, apkūnokas, Raimondas fizinio lavinimo (dabar tai būtų kūno kultūros) pamokose nuolat likdavo paskutinis rungtyse, tačiau tikėjimo reikaluose pirmaudavo. Kiekvieną sekmadienį galėdavai pamatyti jį patarnaujant mišiose antakalniškėje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, į kurias užsukdavo ir mūsų mokyklos direktorius – sovietinio saugumo „bildukas“. Tankiai apsilankydavau mišiose ir aš, lydėdamas neprigirdinčią močiutę. Nežinau, ar kviesdavosi direktorius Raimondą „ant kilimėlio“ auklėjamajam-ateistiniam darbui, tačiau klasiokas Romas, gyvenęs toje pat daugiabučio laiptinėje, kaip ir Raimondas, šį auklėdavo savaip – niuksais. Mokyklos pašonėje buvęs Raimondo ir Romo penkiaaukštis buvo matomas
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį, Vilniaus sporto objektų lankymą pradėdami nuo visų “Lazdynu baseinu” vadinto sveikatinimosi centro. Lazdynų baseinas (anksčiau Vandens sporto rūmai „Vilnius”) – sportinis baseinas Lazdynuose, vienintelis 50 metrų ilgio baseinas Vilniuje. 1980 m. Vilniuje buvo pastatyti Vandens sporto rūmai (architektas Edmundas Stasiulis). Tokio lygio solidaus baseino esama Kaune, „Girstučio“ rūmuose: juos 1975 m. pastatė Kauno Dirbtinio pluošto gamykla, nuo 2009 m. pradėtos „Girstučio“ sportinės dalies rekonstrukcija, o 2013 m. duris atvėrė Kauno plaukimo centras, kuriame yra minėtas 50 m ilgio baseinas. (Nuotraukoje viršuje – Vandens sporto rūmų
Lietuviškos estrados grandai: ar visus pamenat ir atpažinsit? (I)
„Legendinis“/“legendinė“ – būtent šiais, kiek nuvalkiotais, epitetais šiandieną apibūdinami lietuviškosios estrados grandai bei kolektyvai, populiarinę tautinę estradą sudėtingu šliaužiančio nutautinimo laikotarpiu. Laikas nenumaldomai bėga pirmyn, ir vis dažniau skaitome atsisveikinimo su ryškiausiomis nacionalinės estrados žvaigždėmis straipsnius ar nekrologus: tai ir neturėtų stebinti, nes dažnas jų – jau garbaus amžiaus. Šįkart prisiminsime ryškiausias anuometes Lietuvos estrados žvaigždes ir kolektyvus, kurių kūriniai kažin kodėl retokai atranda kelią į nacionalinio transliuotojo eterį, nekalbant jau apie komercinius televizijos ir radijo kanalus, užtvindytus nelietuviškomis melodijomis. Kelionėn į šlovingą lietuviškosios estrados praeitį mums talkins senų vinilinių plokštelių vokai, o jums teks gerokai pakrutinti atmintį, prisimenant tautinės estrados grandus. Šis populiarus dainininkas koncertuoja iki šiol, džiugindamas gerbėjus
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų portale lietuvių ir ukrainiečių kalbomis Paroda “Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944–1954 m.” 1. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Ukrainoje Lietuvių ir ukrainiečių ginkluota kova už savo šalių Laisvę ir Nepriklausomybę įkvėpė ateities kartas ilgus dešimtmečius priešintis okupantui, 1990–1991 m. išsivaduoti iš sovietų priespaudos, o 2014 m. prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą – atremti agresiją. Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., bet pavieniai partizanai veikė ir vėliau. 1946 m. birželio 6 d. įkurta vieninga pasipriešinimo organizacija –
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles medines dėžes nuo dujokaukių. Šios dėžės ne vieną dešimtmetį pragulėjo Vilniaus g. 37 namo Vilniuje palėpėje. Gal būtų ten pragulėjusios dar ne vieną dešimtmetį, jei nebūtų prasidėjusi namo rekonstrukcija. Tik laimingo atsitiktinumo dėka dėžės su dokumentais nukeliavo ne į sąvartyną, o pakliuvo į archyvistų rankas. Už tai dėkojame bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ darbuotojams.Name, kurio palėpėje rastos dėžės, sovietmečiu buvo įsikūręs Vilniaus miesto Spalio rajono vidaus reikalų skyriaus Pasų stalas. Tikėtina, kad jo darbuotojai, apie 1972 m. nereikalingus dokumentus sukrovė į dėžes ir jas sudėjo pačioje atokiausioje palėpės vietoje. Taip
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus, o į vilniškį Vingio parką, kuriame jau prieš pusšimtį metų veikė originalaus interjero ir gardžių šašlykų užeiga – “Lakštingala”. Jausdamas pagrįstus sentimentus lietuvaičių sovietmečiu kurtiems kavinių bei restoranų interjerams, nes taibuvo kur sudėtingiau nei šiandieną, esu nuodugniai pastudijavęs jų istorijas. Turbūt dažnas jau keliavote kartu su manimi į šeduviškės “Užuovėjos” praeitį, tad atrasite interjero panašumų ir su “Lakštingala”, ir su Prienų pašonėje įsikūrusiu “Kubilu”, ir šiokių-tokią analogijų su Druskininkų “Alka” (nors pastarosios kūrėjų išmonė dar labiau “rauna stogą” – pažadu jums kelionę į šią užeigą
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai yra? Pagal rašytas ir nerašytas sovietinio gyvenimo taisykles koks keturmetis tikras vyras, pavyzdžiui, niekada nesiskundžia darželio auklėtojai, nesislepia už mamos sijono, už save kovoja visomis keturiomis. Paūgėjęs tikras vyras visus nesusipratimus su bendraamžiais sprendžia ne žodžiais, o bet kam duodamas į liūlį. Dar vėliau toks tikras vyras taikosi į kompaniją vyresniems, anksti išbando nikotiną ir alkoholį, nebijo susidėti su bloga kompanija, skriaudžia silpnesnius už save, keikiasi, tėvo lupamas diržu neišleidžia nė garso, mėgsta iš kitų tyčiotis, blogai mokosi, su visais konfliktuoja, demonstruoja fizinę jėgą, linkęs į agresiją, bet kokia kaina
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji ėmė veikti „Pasaka“, duris atvėrusi 1960-ais Laisvės alėjoje, vilniškis „Nykštukas“ lankytojus pakvietė 1964-ais, „Sigutė“ Šiauliuose atidaryta 1967-ais, „Du gaideliai“ Klaipėdoje – 1973-ais. Kurioje vaikų kavinėje buvusi freska ir keletas vaikams pritaikytų baldų buvo atkurti? Privačios iniciatyvos dėka atkurta Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Eugenijaus Steponavičiaus tapyba, buvusi „Nykštuko“ kavinėje, atkurti ir keli kavinėje buvę, vaikams pritaikyti, baldai. Kurioje vaikų kavinėje filmuotos A.Žebriūno režisuoto filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ scenos? 1976 m. ekranuose pasirodžiusi Arūno Žebriūno juosta „Seklio Kalio nuotykiai“ filmuota Vilniuje, kelios scenos filmuotos „Nykštuke“. Kuriose vaikų
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo įdomu ir smagu su ja pasikalbėti, nes racionalus protas ir gyvenimiška patirtis patalkindavo jai blaiviai pažvelgti į sovietinę realybę, galbūt net dalykiškiau, nei dabartiniai istorikai sugeba. Puikiai pamenu, kaip Julija nebijojo net ir anuomet nevynioti žodžių į vatą, išrėždama: “Kokia gi čia @ūdina tvarka, kad sąžiningai užsidirbusi pinigų sunkiu darbu, parduotuvėje nerandu paprasčiausių produktų ar dailesnį rūbą – jų tiesiog ten NĖRA. Nėra! Belieka turgun važiuoti, bet ten tave apsvers, apsuks, o ir brangumas visko ten nesvietiškas!” Kreivų veidrodžių karalystėje, kuria buvo sovietinė Rusijos imperija, kartais dar vadinama SSRS, išties
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą vaizduojantis sietynas nėra toks senas, kaip pati šventovė – padarytas Liepojoje XX a. pradžioje) mažo metalinio dangtelio gindyse, kurį mūsiškės mokyklos direktorius, matyt, buvo jau anksčiau atradęs, ir pritaikęs užsiimti geriausią padėtį stebėjimui. Mišių metu jis nesiklaupdavo, sukiodavo galvą kiek pajėgdamas, dairydavosi į visas puses: kurie gi jo vadovaujamos mokyklos auklėtiniai yra tokie nesupratingi, kad, būdami komjaunuoliai – o jais buvome beveik visi – religinių pančių nenusikrato, ir pamaldose dalyvauja? Gi prie įėjimo į bažnyčią budėdavo direktoriaus pavaduotoja „ideologiniam darbui“, drauge su viena mokytoja (jokių pavardžių neminėsiu, kad šioms personoms
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio (1873-10-06–1929-03-05) 150-ąsias gimimo metines. Vladas Putvinskis-Pūtvis (toliau – Vladas Putvinskis) kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau mokslų nebaigė. Vėliau Vladas Putvinskis lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstė žuvininkystės pagrindus. Vladas Putvinskis savo dvarų ūkiuose įdiegė daug naujovių – augino lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius. Vladas Putvinskis, daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, skatino lietuvių kalbos vartojimą – pats
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite, kas gi Lietuvoje – o ir visame sviete – sugriuvo, sudegė, paskendo, lūžo, žuvo ir t.t., ir pan.: „avarijoje mažiausiai… žmonių žuvo“. Rodos, naujienos autoriai mėgaujasi galimybe pranešti apie kuo drastiškesnį nelaimės mastą, jau įsivaizduodami išsiplėtusias skaitysiančiojo akis. Kadaise, kai kalėjusiems sovietų imperijoje piliečiams buvo teigiama, kad septynmyliais žingsniais artėjame prie „brandaus socializmo“, o ir komunizmas ne už kalnų, bet koks negatyvus nutikimas buvo atkakliai slepiamas nuo visuomenės. Tokio uždarumo priežastys buvo kelios: ne kažin kiek galvota apie ekologiją, tad ir gamtos tarša neturėjo rūpėti
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną – minėjome praeitą kartą, o šįsyk prisiminsime Stepo Graužinio bei Danieliaus Dolskio talentus. Tenoras Stepas Graužinis „mažojoje scenoje“ pasirodė ketvirtame dešimtmetyje, atlikdavo ne tik populiariuose kino filmuose skambėjusius šlagerius, bet ir demokratinio turinio melodingas dainas, nesibodėjo lietuvių liaudies dainų. Graužinis gimė vilniškio batsiuvio šeimoje pirmąją 1910-ų dieną. Stepui būnant šešiolikos, šeima persikėlė į gimtąjį tėvo kaimą Pusnę netolise Giedraičių. Visa Graužinių šeima buvo muzikali ir balsinga, tad pramokęs smuikuoti, Stepas ėmė groti orkestruose ir dainuoti choruose. Giedraičių vargonininkas Antanas Makačinas – garsiojo kompozitoriaus Teisučio Makačino
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Atgaivos oazės sovietmečio kasdienybėje – šarmingi restoranai
Savosiose kelionėse į Lietuvos praeitį mes ne veltui skiriame tiek daug dėmesio restoraninei kultūrai, nes ji buvo bene rimčiausia išimtimi
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (II)
Ir pačiam kirba tokios mintys: ar beverta kapstytis atmintyje, žadinant trijų dešimtmečių senumo prisiminimus, juk tame pačiame daniškajame Horsense, o
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (I)
“Žinai, Vyti, ką aš tau pasakysiu: Kaune niekada ir nebuvo tarybų valdžios”, – drąsiai teigia man tetėnas Romualdas, kelerius metus
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau
Aldona Jakavonienė. “Laikom frontą!” Paroda apie Antaną Lukšą-Arūną
Prienuose vyko pilietiškumo pamoka, skirta Antano Lukšos atminimui Šiais metais Lietuva mini partizano, politinio kalinio, dimisijos kapitono, ilgamečio Lietuvos politinių
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Visai nesenai lankėme Druskininkų senamiestyje įsikūrusią Aleksandro Eigirdo ir Anortės Mackelaitės “dukrelę” – jaukiąją “Dainavą“, o šįkart noriu pasikviesti jus
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (II)
Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes
Lietuviškos estrados grandai: ar visus pamenat ir atpažinsit? (I)
„Legendinis“/“legendinė“ – būtent šiais, kiek nuvalkiotais, epitetais šiandieną apibūdinami lietuviškosios estrados grandai bei kolektyvai, populiarinę tautinę estradą sudėtingu šliaužiančio nutautinimo
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus –
You must be logged in to post a comment.