Kosminės dulkės – tai nematomas pamatas, ant kurio pastatyta visa mūsų civilizacija ir pats gyvenimas. Iš pirmo žvilgsnio ši sąvoka atrodo kaip romantiškas perdėjimas, tačiau astrofizikos požiūriu dulkė yra pagrindinis Visatos architektas. Ji susideda iš mikroskopinių dalelių, kurių dydis svyruoja nuo kelių molekulių iki milimetro dalių, sudarytų iš silikatų, anglies, vandens ledo ir metalų. Šios mažytės dulkių dalelės – ne tik po Didžiojo sprogimo likusios atliekos, bet ir žvaigždžių gyvybinės veiklos produktas. Kai masyvios žvaigždės baigia savo gyvenimo kelią supernovų sprogimuose, jos išmeta į erdvę milžinišką medžiagos kiekį. Tai ir yra tie patys žvaigždžių pelenai, kurie, atvėsdami kosmoso šaltyje, kondensuojasi į kietas daleles. Kosmoso mastu šių dulkių tankis yra nežymus

Putininiai propagandistai ypač mėgsta brėžti paraleles tarp sovietų kariuomenės kovos su naciais ir grobikiško karo Ukrainoje: atseit, ir šiandieną samdyti žudikai grumiasi su „nacistais ir šovinistais”. Ką ir bepridursi – liaudies išmintis sako aiškiai”: „Kuo pats kvep, tuo kitą tep”. Tiesa, Putino padlaižiai šiukštu nenori pripažinti, kad nacistinei Vokietijai kapituliavus, sovietiniai kareivos masiškai pasipustė padus sprukimui į Vakarus, pagrįstai tikėdamiesi padoresnio gyvenimo, nei sovietiniame „rojuje”. Išties, įdomu sužinoti, kiek gi sovietinės armijos karių pabėgo į Europą po pergalės kare su nacistais? 1945 m. gegužės 8 d. tapo diena, kurios laukė milijonai. Sovietų kariams, išgyvenusiems karo ugnį, atėjo akimirka, kai buvo galima laisvai atsikvėpti ir pradėti svajoti apie namus. Tačiau ne visi

Žmonės su neigiamu rezus faktoriumi: kuo gi jie ypatingi?.. Kiekvienas žmogus dar nuo vaikystės žino savo kraujo grupę ir rezus faktorių. Šios raidės ir skaičiai medicininėje kortelėje atrodo tokie pat įprasti kaip ūgis ar akių spalva. Tačiau už šių, iš pirmo žvilgsnio, paprastų žymių slepiasi viena didžiausių šiuolaikinės biologijos mįslių. Maždaug 15% Žemės gyventojų kraujyje nėra tam tikro baltymo – ir tai juos nugena į ypatingą padėtį. Gydytojai tai vadina „neigiamu rezus faktoriumi“. O ufologai ir konspirologai – „ateivių genomu“. Kas gi teisus ir kas iš tikrųjų slepiasi už šios biologinės anomalijos? Baltasis baltymas ant raudonųjų kraujo kūnelių: rezus faktorius – tai ne metafora ir ne medicininė išgalvota sąvoka. Tai

Mažai kas numano, kad skarabėjus yra pats tikriausias Paukščių tako navigatorius: skarabėjus, senovės egiptiečių šventasis simbolis, tradiciškai siejamas su dievybe Chepri, stumiančia saulės diską dangumi ir įkūnijančia rytinę saulę bei atgimimą. Tačiau šiuolaikinis mokslas šiame žemiškame vabale atrado nuostabų dangaus navigatorių. Skarabėjus pasirodė esąs pirmasis užregistruotas vabalas, kuris naudoja Paukščių taką kaip navigacijos kompasą, paversdamas mūsų galaktiką savo asmenine GPS sistema. Verta patikslinti vieną detalę: senovės egiptiečių šventasis skarabėjus yra „Scarabaeus sacer“, o naktiniai eksperimentai buvo atliekami su jo giminaičiu „Scarabaeus satyrus“. Tačiau giminystė čia artima, o esmė ta pati: mėšlavabaliai moka tai, ko iš vabzdžio niekas nesitikėjo. Lenktynės su mirtimi: mėšlavabaliui rutulys – gyvybės ir mirties klausimas. Jis tarnauja

Lietaus kvapas – tai sudėtingas fizikinis-cheminis ir biologinis reiškinys, kuriame susipina mikroorganizmų evoliucija, hidrodinamikos dėsniai ir žmogaus neurobiologijos ypatumai. Mokslas jau išsiaiškino didžiąją dalį šios mįslės, tačiau kai kurie klausimai vis dar lieka atviri.Kvapas, kurį jaučiame, susideda iš trijų pagrindinių komponentų. Pirmasis ir pagrindinis – tai petrikoras. 1964 m. Australijos mokslininkai Izabelė Bear ir Roderikas Tomas įvedė šį terminą, o jo pagrindą sudaro geosminas – lakusis organinis junginys, kurį išskiria dirvožemio bakterijos aktinomicetai, daugiausia iš genties „Streptomyces“. Ilgą laiką geosmino funkcija buvo neaiški, tačiau neseniai atlikti tyrimai parodė, kad tai yra išlikimo ir dauginimosi priemonė. Bakterijos juo pritraukia smulkius dirvožemio nariuotakojus – vabzdžius, kurie perneša bakterijų sporas į naujas teritorijas,

Akmenys, kurie juda savaime: JAV Mirties slėnyje yra vieta, kur akmenys palieka už savęs ilgas vageles ant lygaus išdžiūvusio ežero paviršiaus. Kai kurie iš jų sveria dešimtis ir net šimtus kilogramų. Tačiau šalia nėra nei žmonių, nei gyvūnų, kurie galėtų juos perkelti. Akmenys tarsi patys slenka žemės paviršiumi – kartais dešimtis ar net šimtus metrų. Šis reiškinys vadinamas „slenkančiais“ arba „buriniais akmenimis“. Ilgą laiką mokslininkai negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip tai vyksta.Dykuma, sauganti pėdsakus: mįslė slypi „Reystreak-Playa“ plynaukštėje, Mirties slėnio nacionaliniame parke, Kalifornijos valstijoje.Čia paviršius beveik lygus. Po lietaus ant jo trumpam atsiranda vanduo, o vėliau jis išdžiūsta, palikdamas tvirtą purvo plėvelę. Šioje vietovėje išsibarstę akmenys. Už daugelio iš jų driekiasi vingiuoti

Pranciškonų vienuolis Gijomas de Rubrukas atvyko į Didžiojo chano rūmus 1253 metais. Jis tikėjosi pamatyti laukinius žmones. Tačiau pamatė žmones, vilkinčius švarius chalatus, sutvarkytais plaukais ir keistu dūmų kvapu, sklindančiu iš kiekvieno daikto.Mongolai vandenį laikė gyvu. Ne perkeltine prasme, o tiesiogine. Jie tikėjo, kad kiekviename upelyje ir kiekviename ežere gyvena dvasios, o sutepti vandenį žmogaus kūno nešvarumais reiškė užtraukti nelaimę visai giminės linijai. Čingischano „Jasa“ – įstatymų rinkinys, kuriam pakluso visa imperija, draudė plauti drabužius upėse ir skalbti tekančiame vandenyje.Mongolai neatsisakė švaros. Jie surado kitą kelią. Jų higienos metodai stebino užsieniečius, nes neatitiko jokių įprastų rėmų. Pagrindinė valymo priemonė buvo dūmai. Laužo iš sausų mėšlų, pelyno ar kadagio skleidžiami tiršti,

Saliamonas, būdamas žmogus, kuris turėjo viską – pinigus, valdžią, moteris, žinias – priartėjo prie gana paradoksalios išvados. Jis pastebėjo, kad galima turėti visus pasaulio turtus, bet kartu jausti tuštumą ir kartėlį.Štai kaip ši mintis atskleidžiama tekste:1. Laimė nėra lygi turėjimui.Saliamonas pabrėžia, kad pats turtas ar sėkmė savaime negarantuoja malonumo. 6-ame skyriuje jis rašo apie žmogų, kuriam Dievas suteikė turtus, bet „Dievas neleido jam jais mėgautis“. Tai reiškia, kad daiktų yra, bet džiaugsmo jais – nulis.2. Džiaugsmas kaip „nuotaika“ iš aukštybių.Pasak Ekleziasto knygos, gebėjimas „mėgautis savo darbo vaisiais“ nėra psichologinis įgūdis, kurį galima išugdyti sporto salėje ar išmokti iš vadovėlio. „…ir jei žmogus valgo ir geria bei mato gėrį visuose savo

Marianų įduba – tai ne tik geografinis taškas žemėlapyje, bet ir randas ant planetos kūno, giliausia Pasaulio vandenyno vieta ir, ko gero, gyvybei priešiškiausia vieta Žemėje, kuri, nepaisant to, pasirodė esanti apgyvendinta. Įsikūrusi vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, ši tektoninė įtrūkimų linija driekiasi daugiau nei 2500 kilometrų ir nusileidžia į bedugnę, esančią vienuolika kilometrų žemiau jūros lygio. Šioje vietoje, vadinamoje Čelendžerio bedugne, Everesto viršūnė pasislėptų visiškai, o virš vandens liktų dar du kilometrai tuščios erdvės. Sąlygos įdubos dugne pranoksta žmogaus vaizduotę. Slėgis čia siekia 108,6 megapaskalių, o tai prilygsta šimto dramblių svoriui, stovinčių ant lengvojo automobilio kapoto, arba vienam kilogramui kvadratiniam milimetrui. Palyginimui: slėgis dugne tūkstantį kartų viršija atmosferos slėgį. Esant

Kuo gi ukrainietės skiriasi nuo rusų moterų: klausimas, kuo skiriasi dviejų, rodos, giminingų tautų moterys – tai ne tik proga tuščiam smalsumui. Už jo slypi daugelio šimtmečių istorija, skirtingi kultūriniai kodai ir, kaip pasekmė, visiškai priešingi elgesio archetipai.Ukrainietės ir rusės – dvi šakos, kadaise priklausiusios vienam medžiui, tačiau istorinės aplinkybės, geografija ir nacionaliniai idealai jas suformavo taip skirtingai, kad jas lyginti – tas pats, kas lyginti šiltą jūrą ir atšiaurią taigą. Grožio tipai: šiaurietiška akvarelė prieš pietietišką ryškumą: skirtumai prasideda nuo išvaizdos, kurią lemia ne tik genai, bet ir daugelį amžių trukęs susimaišymas su kaimyninėmis tautomis. Jei pažvelgtume į propagandinį rusų „gražuolės” įvaizdį, jis labiau linkęs į šiaurietišką, suomių-baltų tipą.

Instituto optikos praktiniuose užsiėmimuose pagrindinis mūsų grupės priešas buvo paprastas skersvėjis. Vos tik kas nors neatsargiai atidarydavo duris į koridorių arba sunkiai praeidavo pro masyvų granito stalą, lazerio spindulėlis skalėje pradėdavo šokti beprotišką džiugą. Mes sustingdavome kaip statulos, sulaikydavome kvėpavimą ir po keletą minučių laukdavome, kol nurims mikroskopiniai svyravimai. Būtent tada aš pagarbia baime ir siaubu pradėdavau suvokti, kokio nepaprasto kantrumo reikalavo XVIII amžiaus mokslininkų atliekami preciziniai eksperimentai. Kai išsamiai aptarinėjome Milikeno eksperimentą su mažyčiais aliejaus lašeliais, žavėjomės, kaip subtiliai pavyko užfiksuoti elementarųjį krūvį. Tačiau dar šimtą dešimtį metų iki Milikeno kitas britų gamtos tyrinėtojas atliko matavimą, kurio mastas iki šiol stebina vaizduotę. Henris Kavendišas turėjo milžinišką turtą, pasižymėjo patologiniu

Kiekvienas internetinio humoro mėgėjas yra girdėjęs anekdotą apie amerikiečius, išleidusius milijonus dolerių kosminiam rašikliui, tuo tarpu sovietų kosmonautai rašė paprastu pieštuku. Pašaipos dėl užjūrio švaistūniškumo jau pusę amžiaus sklando rūkymo kambariuose. Tačiau griežtoje inžinerinėje realybėje grafito pieštukas orbitoje kėlė mirtiną grėsmę įgulai. Nesvarumo sąlygomis trapus grafitas lengvai nulūžta net nuo įprasto spaudimo. Mažiausios grafito drožlės pakimba kabinoje ir akimirksniu įsiurbiamos į ventiliacijos sistemą. Grafitas puikiai laidžia elektrą. Ankštuose „Apollo“ erdvėlaivių skyriuose, tankiai užpildytuose kilometrais laidų ir atvirų, įtampą turinčių jungiklių, plūduriuojantis grafito gabalėlis sukeldavo trumpąjį jungimą. Po 1967 m. tragedijos, kai per „Apollo-1“ antžeminių bandymų gaisrą per kelias sekundes sudegė trys astronautai, bet koks degus medis ir menkiausia kibirkštis deguonies

Ar žinojote, kad obuolys yra vienas iš įvairiapusiškiausių kultūrinių simbolių žmonijos istorijoje? Jis tarnavo kaip visuotinis žmogiškosios minties veidrodis, virsdamas iš pažinimo vaisiaus į absoliučios valdžios simbolį, o vėliau – į namų jaukumo ženklą.Trumpai tariant, istorinę epochą galima apibūdinti tik pagal obuolio reikšmę! Ar galite tai įsivaizduoti? Kodėl ne jaunystę suteikiantys apelsinai, ne nesantaikos bananas ir ne gėrio ir blogio pažinimo kriaušė? Tam taip pat yra savo atsakymai. Antika (Senovės Graikija ir Roma): nesantaikos, meilės ir nemirtingumo simbolis.Mitologijoje auksinis obuolys su užrašu „Gražiausiajai“ tapo Trojos karo priežastimi (garsusis „nesantaikos obuolys“). Tuo pačiu metu jis buvo laikomas šventu Afroditės vaisiumi, simbolizuojančiu meilę, santuoką ir vaisingumą, o Hesperidžių auksiniai obuoliai dievams suteikė amžiną

Jupiterio palydovai: Europa, Ganimedas, Io ir Kallisto – pasauliai, kuriuos valdo milžinas: keturi didžiausi Jupiterio palydovai – Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalistas – buvo atrasti Galilėjaus 1610-ais metais ir nuo tada išlieka vienais įdomiausių Saulės sistemos objektų. Jie vadinami Galilėjaus palydovais ir sudaro miniatiūrinę „Saulės sistemą“ aplink dujinį milžiną. Tačiau svarbiausias ne jų dydis. Svarbiausia tai, kad kiekvienas jų yra atskiras pasaulis su sava istorija, geologija ir mįslėmis. Ir jie visi yra Jupiterio valdžioje, kurio gravitacija lemia jų likimą. Pradėkime nuo Ijo – artimiausio iš keturių didžiųjų Jupiterio palydovų. Jo apsisukimo trukmė yra vos 42 valandos. Toks artumas turi katastrofiškų pasekmių. Jupiterio gravitacija, taip pat rezonansiniai sąveikavimai su Europa ir

Kiekvienais metais Žemės vandenynuose vyksta vienas įspūdingiausių reginių planetoje. Banginiai – kuprotieji, pilkieji, mėlynieji, glotnieji – palieka savo maitinimosi vietas šaltuose vandenyse ir keliauja į šiltas lagūnas, kur atsiveda jauniklius ir poruojasi. Jie įveikia tūkstančius kilometrų, kerta vandenynus, susiduria su plėšrūnais, audromis, žvejybos tinklais, plastiko šiukšlėmis. Jie keliauja be žemėlapio, be kompaso, be GPS. Jie žino kelią dėka evoliucijos ir atminties. Jie keliauja, nes privalo. Banginių migracija – tai ne tik kelionė. Tai didžioji kelionė.Pradėkime nuo maršrutų. Kuprotieji banginiai vasarą praleidžia poliariniuose vandenyse – Šiaurės Atlante, Šiaurės Ledyniniame vandenyne, prie Antarktidos krantų. Ten gausu kriliaus ir smulkių žuvų. Tačiau ten šalta, ir naujagimiai jaunikliai, turintys tik ploną riebalų sluoksnį, žūtų

Nuojauta dažnai suvokiama kaip mistinė dovana, šeštasis pojūtis ar staigus įžvalgos blyksnis iš aukštybių. Tačiau neurobiologijos požiūriu tai nėra magija, o sudėtingiausias ir greičiausias skaičiavimo procesas, kurį tik žmogaus smegenys gali atlikti. Tai gebėjimas prieiti prie visiškai teisingos, gilios išvados, apeinant sąmoningo loginio įrodymo etapą. Smegenys pateikia parengtą atsakymą, tačiau pats žmogus negali parodyti jo juodraščio – jis tiesiog nežino, iš kur atsirado šios žinios. Šio reiškinio pagrindą sudaro esminis skirtumas tarp dviejų mąstymo režimų. Psichologas Danielis Kahnemanas juos sąlygiškai pavadino 1-ąja sistema ir 2-ąja sistema. 2-oji sistema – tai mūsų sąmoningas „aš“. Ji yra lėta, eikvoja daug energijos, reikalauja pastangų ir veikia pagal griežtas logikos taisykles, kai sprendžiame matematinę