Saliamonas, būdamas žmogus, kuris turėjo viską – pinigus, valdžią, moteris, žinias – priartėjo prie gana paradoksalios išvados. Jis pastebėjo, kad galima turėti visus pasaulio turtus, bet kartu jausti tuštumą ir kartėlį.Štai kaip ši mintis atskleidžiama tekste:1. Laimė nėra lygi turėjimui.Saliamonas pabrėžia, kad pats turtas ar sėkmė savaime negarantuoja malonumo. 6-ame skyriuje jis rašo apie žmogų, kuriam Dievas suteikė turtus, bet „Dievas neleido jam jais mėgautis“. Tai reiškia, kad daiktų yra, bet džiaugsmo jais – nulis.2. Džiaugsmas kaip „nuotaika“ iš aukštybių.Pasak Ekleziasto knygos, gebėjimas „mėgautis savo darbo vaisiais“ nėra psichologinis įgūdis, kurį galima išugdyti sporto salėje ar išmokti iš vadovėlio. „…ir jei žmogus valgo ir geria bei mato gėrį visuose savo

Marianų įduba – tai ne tik geografinis taškas žemėlapyje, bet ir randas ant planetos kūno, giliausia Pasaulio vandenyno vieta ir, ko gero, gyvybei priešiškiausia vieta Žemėje, kuri, nepaisant to, pasirodė esanti apgyvendinta. Įsikūrusi vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, ši tektoninė įtrūkimų linija driekiasi daugiau nei 2500 kilometrų ir nusileidžia į bedugnę, esančią vienuolika kilometrų žemiau jūros lygio. Šioje vietoje, vadinamoje Čelendžerio bedugne, Everesto viršūnė pasislėptų visiškai, o virš vandens liktų dar du kilometrai tuščios erdvės. Sąlygos įdubos dugne pranoksta žmogaus vaizduotę. Slėgis čia siekia 108,6 megapaskalių, o tai prilygsta šimto dramblių svoriui, stovinčių ant lengvojo automobilio kapoto, arba vienam kilogramui kvadratiniam milimetrui. Palyginimui: slėgis dugne tūkstantį kartų viršija atmosferos slėgį. Esant

Kuo gi ukrainietės skiriasi nuo rusų moterų: klausimas, kuo skiriasi dviejų, rodos, giminingų tautų moterys – tai ne tik proga tuščiam smalsumui. Už jo slypi daugelio šimtmečių istorija, skirtingi kultūriniai kodai ir, kaip pasekmė, visiškai priešingi elgesio archetipai.Ukrainietės ir rusės – dvi šakos, kadaise priklausiusios vienam medžiui, tačiau istorinės aplinkybės, geografija ir nacionaliniai idealai jas suformavo taip skirtingai, kad jas lyginti – tas pats, kas lyginti šiltą jūrą ir atšiaurią taigą. Grožio tipai: šiaurietiška akvarelė prieš pietietišką ryškumą: skirtumai prasideda nuo išvaizdos, kurią lemia ne tik genai, bet ir daugelį amžių trukęs susimaišymas su kaimyninėmis tautomis. Jei pažvelgtume į propagandinį rusų „gražuolės” įvaizdį, jis labiau linkęs į šiaurietišką, suomių-baltų tipą.

Instituto optikos praktiniuose užsiėmimuose pagrindinis mūsų grupės priešas buvo paprastas skersvėjis. Vos tik kas nors neatsargiai atidarydavo duris į koridorių arba sunkiai praeidavo pro masyvų granito stalą, lazerio spindulėlis skalėje pradėdavo šokti beprotišką džiugą. Mes sustingdavome kaip statulos, sulaikydavome kvėpavimą ir po keletą minučių laukdavome, kol nurims mikroskopiniai svyravimai. Būtent tada aš pagarbia baime ir siaubu pradėdavau suvokti, kokio nepaprasto kantrumo reikalavo XVIII amžiaus mokslininkų atliekami preciziniai eksperimentai. Kai išsamiai aptarinėjome Milikeno eksperimentą su mažyčiais aliejaus lašeliais, žavėjomės, kaip subtiliai pavyko užfiksuoti elementarųjį krūvį. Tačiau dar šimtą dešimtį metų iki Milikeno kitas britų gamtos tyrinėtojas atliko matavimą, kurio mastas iki šiol stebina vaizduotę. Henris Kavendišas turėjo milžinišką turtą, pasižymėjo patologiniu

Kiekvienas internetinio humoro mėgėjas yra girdėjęs anekdotą apie amerikiečius, išleidusius milijonus dolerių kosminiam rašikliui, tuo tarpu sovietų kosmonautai rašė paprastu pieštuku. Pašaipos dėl užjūrio švaistūniškumo jau pusę amžiaus sklando rūkymo kambariuose. Tačiau griežtoje inžinerinėje realybėje grafito pieštukas orbitoje kėlė mirtiną grėsmę įgulai. Nesvarumo sąlygomis trapus grafitas lengvai nulūžta net nuo įprasto spaudimo. Mažiausios grafito drožlės pakimba kabinoje ir akimirksniu įsiurbiamos į ventiliacijos sistemą. Grafitas puikiai laidžia elektrą. Ankštuose „Apollo“ erdvėlaivių skyriuose, tankiai užpildytuose kilometrais laidų ir atvirų, įtampą turinčių jungiklių, plūduriuojantis grafito gabalėlis sukeldavo trumpąjį jungimą. Po 1967 m. tragedijos, kai per „Apollo-1“ antžeminių bandymų gaisrą per kelias sekundes sudegė trys astronautai, bet koks degus medis ir menkiausia kibirkštis deguonies

Ar žinojote, kad obuolys yra vienas iš įvairiapusiškiausių kultūrinių simbolių žmonijos istorijoje? Jis tarnavo kaip visuotinis žmogiškosios minties veidrodis, virsdamas iš pažinimo vaisiaus į absoliučios valdžios simbolį, o vėliau – į namų jaukumo ženklą.Trumpai tariant, istorinę epochą galima apibūdinti tik pagal obuolio reikšmę! Ar galite tai įsivaizduoti? Kodėl ne jaunystę suteikiantys apelsinai, ne nesantaikos bananas ir ne gėrio ir blogio pažinimo kriaušė? Tam taip pat yra savo atsakymai. Antika (Senovės Graikija ir Roma): nesantaikos, meilės ir nemirtingumo simbolis.Mitologijoje auksinis obuolys su užrašu „Gražiausiajai“ tapo Trojos karo priežastimi (garsusis „nesantaikos obuolys“). Tuo pačiu metu jis buvo laikomas šventu Afroditės vaisiumi, simbolizuojančiu meilę, santuoką ir vaisingumą, o Hesperidžių auksiniai obuoliai dievams suteikė amžiną

Jupiterio palydovai: Europa, Ganimedas, Io ir Kallisto – pasauliai, kuriuos valdo milžinas: keturi didžiausi Jupiterio palydovai – Ijo, Europa, Ganimedas ir Kalistas – buvo atrasti Galilėjaus 1610-ais metais ir nuo tada išlieka vienais įdomiausių Saulės sistemos objektų. Jie vadinami Galilėjaus palydovais ir sudaro miniatiūrinę „Saulės sistemą“ aplink dujinį milžiną. Tačiau svarbiausias ne jų dydis. Svarbiausia tai, kad kiekvienas jų yra atskiras pasaulis su sava istorija, geologija ir mįslėmis. Ir jie visi yra Jupiterio valdžioje, kurio gravitacija lemia jų likimą. Pradėkime nuo Ijo – artimiausio iš keturių didžiųjų Jupiterio palydovų. Jo apsisukimo trukmė yra vos 42 valandos. Toks artumas turi katastrofiškų pasekmių. Jupiterio gravitacija, taip pat rezonansiniai sąveikavimai su Europa ir

Kiekvienais metais Žemės vandenynuose vyksta vienas įspūdingiausių reginių planetoje. Banginiai – kuprotieji, pilkieji, mėlynieji, glotnieji – palieka savo maitinimosi vietas šaltuose vandenyse ir keliauja į šiltas lagūnas, kur atsiveda jauniklius ir poruojasi. Jie įveikia tūkstančius kilometrų, kerta vandenynus, susiduria su plėšrūnais, audromis, žvejybos tinklais, plastiko šiukšlėmis. Jie keliauja be žemėlapio, be kompaso, be GPS. Jie žino kelią dėka evoliucijos ir atminties. Jie keliauja, nes privalo. Banginių migracija – tai ne tik kelionė. Tai didžioji kelionė.Pradėkime nuo maršrutų. Kuprotieji banginiai vasarą praleidžia poliariniuose vandenyse – Šiaurės Atlante, Šiaurės Ledyniniame vandenyne, prie Antarktidos krantų. Ten gausu kriliaus ir smulkių žuvų. Tačiau ten šalta, ir naujagimiai jaunikliai, turintys tik ploną riebalų sluoksnį, žūtų

Nuojauta dažnai suvokiama kaip mistinė dovana, šeštasis pojūtis ar staigus įžvalgos blyksnis iš aukštybių. Tačiau neurobiologijos požiūriu tai nėra magija, o sudėtingiausias ir greičiausias skaičiavimo procesas, kurį tik žmogaus smegenys gali atlikti. Tai gebėjimas prieiti prie visiškai teisingos, gilios išvados, apeinant sąmoningo loginio įrodymo etapą. Smegenys pateikia parengtą atsakymą, tačiau pats žmogus negali parodyti jo juodraščio – jis tiesiog nežino, iš kur atsirado šios žinios. Šio reiškinio pagrindą sudaro esminis skirtumas tarp dviejų mąstymo režimų. Psichologas Danielis Kahnemanas juos sąlygiškai pavadino 1-ąja sistema ir 2-ąja sistema. 2-oji sistema – tai mūsų sąmoningas „aš“. Ji yra lėta, eikvoja daug energijos, reikalauja pastangų ir veikia pagal griežtas logikos taisykles, kai sprendžiame matematinę

Ar kada nors jums yra tekę susimąstyti apie tai, kodėl gi Europos aukštuomenė dėvėjo lėkštės dydžio apykakles?XVI a. žmonės išrado prabangų puošnumo simbolį – apykaklę, su kuria neįmanoma gyventi.Ji vadinosi „rafu“. Arba „freza“.Kodėl ją dėvėjo?Maždaug dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šiandien žmonės perka laikrodžius už automobilio kainą arba rankinę, kurią bijo padėti ant grindų.„Rafas“ už žmogų pasakydavo viską:„Aš nenešioju vandenį“.„Aš nevalau arklides“.„Aš galiu sumokėti žmonėms, kad mano apykaklė stovėtų kaip stulpas“.„Taip, namuose galbūt nėra ko valgyti, bet viešumoje aš esu aristokratas“. Šveicarų gydytojas Tomas Plateris 1599 m. rašė apie anglų ponias, kurios išeidavo į gatvę vilkėdamos aksomą ir milžiniškas apykakles, nors namuose galbūt net duonos plutos neturėjo.Dėvėti tokį grožį

Keisčiausi pasaulyje ledai išties stebina: antai, ledus su silkėmis galima rasti Nyderlanduose. Viskas prasidėjo 2016 m., kai meistras Robinas Altingas pagamino „silkinius“ ledus pagal šventės „Olandiškos naujovės“ organizatorių užsakymą. Recepte: grietinėlė, cukrus, svogūnai ir sūdyta silkė – 5 litrams ledų reikėjo apie 15 silkių. Dabar šis desertas reguliariai gaminamas įvairiems kultūriniams renginiams.  Ledai su kiaulės krauju gaminami JAV. „Drakulos kraujinis pudingas“ – tai užkandinių tinklo sezoninis desertas, skirtas Helovinui. Kiaulės kraujas verdamas su cinamonu, kalendromis ir brendžiu, o vėliau įmaišomas į šokoladinę bazę. Ledus su žiogais galima paragauti Vokietijoje. 2023 m. kavinės savininkas Tomasas Mikolino pradėjo pardavinėti ledus, pagamintus iš naminių žiogų miltų. Beje, ledų rutuliukai buvo puošiami džiovintais vabzdžiais.

„4004 m. pr. m. e., 9 val. ryto“: kaip gi tūlas Ašeras apskaičiavo pasaulio sukūrimo datą?..Džeimsas Ašeras, Airijos anglikonų bažnyčios arkivyskupas, XVII a. užsibrėžė tikslą – moksliškai sudaryti Biblijos chronologiją. Jo metodas buvo kruopštus: vertimų sutikrinimas, Biblijos datų palyginimas su Babilono, Asirijos ir Egipto karalių valdymo laikotarpiais, senovinių kalendorių ir astronominių lentelių suderinimas.Išvada: Dievas sukūrė pasaulį sekmadienį, 4004 m. pr. m. e. spalio 23 d. Kaip į tai reagavo: Ašero darbai buvo pripažinti kanoniniais, spausdinami kaip Biblijos komentarai, o abejojančius ilgą laiką laikė eretikais. Tačiau vėliau teologai pradėjo juos kritikuoti. Pavyzdžiui, arkivyskupas Laitfutas manė, kad skaičiavimai nėra pakankamai tikslūs: teisinga data – ne tiesiog 4004 m. spalio 23 d., o būtent 9

„Testosterono monstrai“: pagal kokius gi požymius galima nustatyti aukštą vyriškojo hormono lygį?  Šis vyras viską daro greičiau, pikčiau ir dažniau. Jis svyruoja iš vienos kraštutinybės į kitą: jis yra arba autoritetingas lyderis, arba agresorius, su kuriuo ginčytis pavojinga. Tai visai ne „alfa vyras“ iš pigių mokymų, o „testosterono monstras“ – vyras, kurio pagrindinio vyriškojo hormono lygis viršija visas įmanomas ribas. Tokį žmogų galima atpažinti ne tik pagal kraujo tyrimus, bet ir pagal keletą neabejotinų požymių. Štai kokių. Pradėkime nuo pagrindinio mito. Jei manote, kad aukščiausią testosterono lygį turi pats sveikiausias ir geriausias vyras, tai klystate. Šis hormonas nepadaro žmogaus bendraujančiu mieluoliu, o griežtai užprogramuoja jį siekti tam tikro statuso. Tyrėjų teigimu,

1915 m. sausio mėnesį Ernesto Šekltono ekspedicijos tristiebis burlaivis „Endurance“ buvo tvirtai įstrigęs pakiniuose leduose Vedelo jūroje, vos už pusantro šimto kilometrų nuo Antarktidos krantų. Dešimtį mėnesių laivas dreifavo kartu su milžinišku ledo lauku, o spalio mėnesį milžiniški ledo kalnai pradėjo gniuždyti medinį laivo korpusą.Mediena traškėjo kaip degtukai. 1915 m. spalio 27 d. Šekltonas davė sunkų įsakymą palikti pasmerktą laivą, o lapkričio 21 d. sudaužytas laivas galutinai nugrimzdo į vandenyno dugną. Dvidešimt aštuoni įgulos nariai liko stovėti ant mažytės ledo plokštės ledinio pragaro viduryje. Aplink šimtus mylių driekėsi negyvenama tuštuma, radijo ryšio nebuvo, pasaulį drebino Pirmasis pasaulinis karas, o tikėtis teko tik savimi. Šiuo kritiniu momentu Šekltonas surinko išsekusius jūreivius ir

Ar susimąstėte, kodėl gi miške briedis yra pavojingesnis už lokį? Kai nagrinėjame vilkų gaujos elgesį, dažnai apninka įsitikinimas, kad pagrindinis pavojus miške kyla tik iš dantytų plėšrūnų, o žolėdžiai milžinai iš prigimties yra taikingi ir ramūs. Miestiečiai miško milžiną suvokia kaip geranorišką animacinių filmų personažą. Tikroji biologų ir miškų tarnybų statistika šią iliuziją sudaužo į šukes. Remiantis oficialia Aliaskos laukinės gamtos departamento statistika ir ilgamečiais medžiotojų duomenimis, susidūrimai su agresyviu briedžiu sąlygoja sunkius sužalojimus žymiai dažniau nei lokių ir vilkų užpuolimai kartu paėmus. Lokys beveik visada iš anksto demonstruoja grėsmę: žvėris atsistoja ant užpakalinių kojų, triukšmingai purkštauja, imituoja apsimestinius išpuolius ir mielai užleidžia taką, jei jam paliekamas laisvas praėjimas. Tuo tarpu