AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Žūtbūtinė ordino kova dėl Jeruzalės

1099-ųjų liepos 15-ą kryžiuočiai įžengė į Jeruzalę. Leotoldas, riteris iš Lotaringijos, pirmasis su savosiomis nedidelėmis pajėgomis pasirodė prie sienų. Saracėnai, pamatę, kad ant miesto sienų jau kabo audeklai su kryžiais, paliko gynybines pozicijas, ir įsiveržė į miestą. Tai buvo didžiausia jų klaida. Užvaldę sienas, lotaringai nusileido laiptais į miesto vidų ir atidarė vartus – į Jeruzalę skubėjo didžioji dalis kariuomenės, kuriai vadovavo pirmojo kryžiaus žygio vadas Gotfrydas Bujonietis, Žemutinės Lotaringijos hercogas. Citadelė, dar vadinama Dovydo bokštu, kur buvo įsikūrusi didžioji dalis arabų įgulos, išsilaikė ilgiausiai. Galiausiai saracėnų vadui al Afdalui pavyko susitarti su Tulūzos grafu Raimondu Sen Žiliu dėl garbingos nelaisvės, o tiems saracėnams, kurie savanoriškai sudėjo ginklus, labai pasisekė.

Skaitykite toliau..

Rasa Stulpinienė. Neapolio magija

Neapolis – Kampanijos regiono sostinė, miestas – uostas, įsikūręs prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje šalia Vezuvijaus ugnikalnio, graikiškos kilmės, pastatytas amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į minėtą įlanką. Miesto istorija prasidėjo VII a. prieš Kr. Nežinau, ar teko lankytis šiame spalvingame, triukšmingame ir chaotiškame pasaulio kampelyje, kurio senamiestis didžiausias Europoje, kur varpais skambina apie penki šimtai bažnyčių, kur gyventojai – tarsi tiksinti bomba – drąsūs, karšti, sukti, atviri, tikras genų rinkinys: graikai, romėnai, saracėnai, ispanai. Kalba garsiai, greitai, be paliovos gestikuliuoja, važiuoja chaotiškai, pavojingai, vairuotojai, sustoję prie šviesoforo dar geba ir vieną kitą reikaliuką sutvarkyti. Gatvėse – nuolatinis triukšmas, ir jis kitoks nei pas mus, nes

Skaitykite toliau..

Neįveikiamų Babilono mūrų didybė

Sakoma, kad garsiosios Babilono sienos buvo šiuolaikinio devynių aukštų pastato dydžio. Jos buvo pastatytos iš plytų – ir statybinių medžiagų prireikė tiek daug, kad jei būtų galima išardyti sienas plyta po plytos ir iškloti jas viena linija, mūsų planetą išilgai ekvatoriaus būtų galima apjuosti bent dešimt kartų. Mokslininkai teigia, kad senovės Babilonas buvo pastatytas ne vėliau kaip III tūkstantmetyje prieš Kristų, Kr. jis ne kartą buvo griaunamas ir atstatomas, o didžiausias šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pakilimas įvyko valdant Nabuchodonosarui II (valdė 605-567 m. pr. Kr.), kuris, būdamas puikus valdovas ir puikus karvedys, daug dėmesio skyrė ne tik mažų karalysčių ir kunigaikštysčių užkariavimui ir prijungimui prie Babilono, bet ir savosios valstybės

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (II)

(Antroji apybraižos dalis, pirmąją skaitykite čia.) XVIII-XVII a. pr. m. e. sandūroje hetitų šalyje buvo kelios stipriausios gentys, kovojančios tarpusavyje dėl hegemonijos. Šių genčių visuomeninio gyvenimo ir administravimo centrai buvo gerai įtvirtintos gyvenvietės, kurias jau buvo galima vadinti miestais. Svarbiausi iš šių miestų buvo Nesa, Kussaras ir Tsalpa. Tikėtina, kas Nesos apylinkių dialektas sudarė hetitų kalbos pagrindą. Šiems miestams vadovavo vadai, kurie jau gerokai išsiskyrė iš paprastų bendruomenės narių masės, todėl kai kurie tyrinėtojai juos laiko karaliais. Hetitų karalių kovoje dėl hegemonijos sėkmė nusišypsojo Kusaro valdovui Anitai. Jis sugriovė protohetitų genčių tvirtovę Hatutos miestą, pavergė Nesą ir padarė ją savo sostine. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių

Skaitykite toliau..

Paulius Juzys. Kiek kainuoja Putinas?

Pavadinime pamatę žodį „Putinas”, pradėtą didžiąja raide, susigaudėte, kad kalbėsime ne apie putiną ar jo uogas. Tiesą sakant, didžiąja raide pradėjau tik todėl, jog būtų aišku, apie kurį veikėją ketinu porinti. Nevertas jis sulyginimo su žmogumi, tad ir teisingai parašyta pavardė jam yra pernelyg didelė garbė. Apie netikšą daug nesiplėsiu – jo vieta teisiamųjų suole, su realia perspektyva atsidurti kartuvėse, jei tik mirties bausmė nebūtų uždrausta. Vertas, tikrai vertas niekšelis tokio „apdovanojimo”. Visgi, bandykim įvardinti, kiek gi jis kainuoja nustekentai imperijai ir mums patiems. Parinkau interneto platybėse putininės ginkluotų smogikų gaujos, kartais vadinamos rusijos kariuomene, nuotrauką. Pinigėliai išvogtoje „deržavoje” po truputį baigiasi, tad uodegas iš baimės paspaudusiems rusams brangiai kainuoja

Skaitykite toliau..

Du šimtmečius pūtę į ūsą septyni miegaliai mokslui užminė neįmenamą mįslę

Juos vadina įvairiai: „Septyni miegantys atsiskyrėliai”, „Septynios Efezo dvasios” arba „Septynios šventosios dvasios”, tačiau krikščionybėje ir islame jie vienodai gerbiami. Šie jaunuoliai gyveno Efezo mieste III mūsų eros amžiuje, žiauriais krikščionių persekiojimų laikais, ir patys buvo slapti krikščionys. Visi jie buvo kilmingos kilmės, o vienas jų buvo Efezo valdytojo sūnus. Į miestą atvykęs Romos imperatorius Decijus Trajanas įsakė visiems gyventojams prieš būsimą karą aukoti pagonių dievams. Tačiau septyni draugai drąsiai atsisakė tai padaryti. Keista, bet už tai jie net nebuvo nužudyti, o tik iš jų buvo atimti kariniai diržai ir pasiųsti „pagalvoti ir pakeisti savo įsitikinimus“. Į tai jaunuoliai reagavo nuspręsdami savanoriškai pasitraukti į tremtį. Jie paliko miestą ir prisiglaudė Ochlono (Seliono arba Piono)

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Gvatemalos perliukai (I)

Apie GVATEMALĄ sužinojau iš keleto interviu lietuve Lina, kuri čia gyvena jau daugiau kaip 10 metų. Jos pasakojimas apie majų kultūrą, Europietiškos civilizacijos nepaliestus žmones, išskirtinę gamtą, kavą, maistą….nejučia apsuko man galvą – aš įsimylėjau Gvatemalą ir jau ne kartą svajomis klajojau po majų kultūros vietas Vėliau sutikau žmonių, kurie jau buvo spėję pabuvoti ir tai mano įspūdžius tik dar labiau sustiprino. Spirgu tiesiogine prasme, kaip noriu nuvažiuoji ir „pačiupinėti“ visa tai savomis akimis!! Jei ir jūs norite bent akies krašteliu pamatyti ir patirti majų kultūrą, kur vietinių gyventojų tradicijos DAR GYVOS, prisiliesti prie išskirtinės gamtos, kur auga įvairių rūšių vaistines žoleles, skirtas natūraliai medicinai. Šiek tiek egzotikos: Gvatemaliečių delikatesas

Skaitykite toliau..

Akmeniniai „atomai”

Škotijos Ašmolio muziejaus kolekcijoje yra penki neįprasti iškalti akmeniniai rutuliai. Archeologams sunku paaiškinti šių daiktų paskirtį. Rutuliai pagaminti iš skirtingų medžiagų – smiltainio ir granito. Mokslininkai mano, kad šie daiktai buvo pagaminti apie 3000-2000 m. pr. m. e. Iš viso Škotijoje rasta apie keturi šimtai panašių dirbinių, tačiau penki muziejuje esantys rutuliai yra patys neįprasčiausi. Kaip matote nuotraukoje, akmenų paviršių puošia keistas simetriškas raštas. Daugumos akmenų skersmuo vienodas – 70 milimetrų, išskyrus kelis didesnius, kurių skersmuo siekia 114 milimetrų. Akmenų išgaubtumų skaičius svyruoja nuo 4 iki 33, o kai kurių paviršiuje yra spiralės ir disko formos raštų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Ne mažiau

Skaitykite toliau..

Neįprasti radiniai garsiojoje Tutanchamono kapavietėje

1922 m. du britų archeologai – Hovardas Karteris ir lordas Džordžas Karnarvonas – kasinėjo Karalių slėnyje ir rado kapavietę, pilną unikalių senovės Egipto kultūros eksponatų. Paaiškėjo, kad ši kapavietė priklausė faraonui Tutanchamonui, valdžiusiam Egiptą XIV a. pr. m. e.  Visas valdovo vardas yra Tutanchamonas Chekaiunušema, išvertus reiškiantis „Gyvasis Amono atvaizdas, Pietų Junu valdovas“. Sėsdamas į sostą, jis pasivadino sosto vardu Nebcheprura, reiškiančiu „Gyvasis Ra atvaizdas“. Archeologai aptiko daugybę namų apyvokos daiktų, papuošalų ir ritualinių objektų, puikiai išsilaikiusių praėjus tūkstantmečiams. Faraono kūnas buvo keturiuose vienas į kitą įdėtuose induose ir trijuose sarkofaguose, pagamintuose iš brangiųjų metalų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Mumijos veidą

Skaitykite toliau..

Beloso sferos fenomenas

Parapsichologai jau seniai svajoja pažvelgti į anapusinį pasaulį. Dar geriau – nufilmuoti kitą egzistenciją, įrodant jos realumą visam pasauliui. Arčiausiai šios problemos sprendimo priartėjo graikų mokslininkai.Aleksandras Belosas gimė 1912-ais vakarų Graikijoje esančiame Agrinijo miestelyje, kurio meras buvo jo tėvas. Šeimai nieko netrūko. Jaunasis Aleksandras puoselėjo aistrą alpinizmui. Jis augo prabangoje ir negalvojo apie gyvenime keblumus – viskas turėjo susiklostyti kuo puikiausiai. Karas viską pakeitė. Per 1940-1941 metais vykusį Graikijos ir Italijos konfliktą Belosas buvo pašauktas į kariuomenę. Tie, kurie buvo susipažinę bent su alpinizmo pagrindais, buvo siunčiami tarnauti į kalnų šaulių dalinius. Aleksandro batalionas užėmė pozicijas kalnuose bemaž trijų kilometrų aukštyje. Kareiviai buvo įspėti, kad artėja italų kalnų šauliai. Netrukus

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijų aidai. Hetitų valstybė (I)

Naujosios karalystės Egipte valdžios likimas buvo glaudžiai susijęs su vergovinės hetitų valstybės, kuri II tūkstantmečio pr. m. e. pirmoje pusėje susiformavo Mažojoje Azijoje, istorija. Hetitai sukūrė vergovinę visuomenę anksčiau nei kitos Mažosios Azijos gentys. II tūkstantmečio pradžioje hetitų tarpe jau vyravo metaliniai – variniai ir bronziniai – įrankiai: nors gyvulininkystė vis dar vaidino svarbų vaidmenį ekonomikoje, vis labiau plėtojosi žemdirbystė, atsirado drėkinimo sistemos. Hetitų gentys anksti užmezgė ryšius su senovės Mesopotamijos valstybėmis. Egiptas, nugalėjęs Palestinoje ir Sirijoje dominavusius hiksus, užkariavo didžiules teritorijas Vakarų Azijoje, o tai labai pakeitė ten susiklosčiusią padėtį. Pasiekusi Mažosios Azijos ribas, Egipto kariuomenė čia susidūrė su naujai atsiradusios ir stiprėjančios hetitų valstybės pajėgomis. Pavergę daugelį Mažosios Azijos genčių, hetitai iki to

Skaitykite toliau..

Kodėl viduramžiais skenduoliai buvo plakami, o pirtys draudžiamos

Įlindęs į vandenį, būsi nubaustas. Tai gali atrodyti kvaila, bet ankstyvaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais gyvenusiems žmonėms tai buvo košmaras. Maudymasis buvo laikomas vargetų įpročiu, todėl aristokratai ėmė niekinti vandens telkinius. Kartu su šia priežastimi buvo ir jų antipatija vandens telkiniams, nes jie asocijavosi su baisiais įvykiais: išbandymu vandeniu, dažniausiai pasibaigiančiu mirtimi. Maža to, bažnyčia taip pat nebuvo besimaudančių pusėje – ji draudė maudynes, o pažeidėjai buvo plakami rykštėmis, net ir skenduoliai. Senovės Romoje maudymasis buvo laikomas nuostabiu dalyku, buvo statomos neįtikėtino dydžio vonios ir baseinai. Tačiau kai antikinis laikotarpis baigėsi, žmonėms kažin kas persimainė. Maudynės tapo retomis, nors ir nebuvo draudžiamos. Plaukimus buvo galima išvysti akrobatų ir keliaujančių artistų apsirodymuose.

Skaitykite toliau..

Šokiai ant kaulų: šiurpus Šventojo Vito trypimas, nuo kurio nebuvo išsigelbėjimo

Dar gerokai prieš bitlomaniją, tolokai prieš Elvio Preslio šokius, kuriuos visuomenė iš pradžių laikė nepadoriais, daug rimtesni „keistieji šokiai“ varė žmones iš proto. Tiesa, tuomet tai buvo ne šiaip isterija, o tikra beprotybė, prilygstanti ligos epidemijai. Žmonės šoko taip pašėlusiai ir ilgai, kad neretai šokio pabaigoje tiesiog krisdavo negyvi. Šis reiškinys vadinamas „Šventojo Vito šokiu“ arba choreomanija. Europoje užfiksuota daug tokių atvejų, tačiau ankstyviausias jų yra iš VII a. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Choreomanija galėjo prasidėti nuo vieno žmogaus, kuris pradėdavo šokti, nors muzikos nebuvo, paskui prie jo prisijungdavo vis daugiau žmonių, ir jie toliau judėdavo kartu, būdami transo būsenoje valandų

Skaitykite toliau..

Prieš 160 metų pasidavė paskutinis JAV konfederatų generolas

Kaip apie daugelį Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos dalykų, taip ir apie 1861-1865 m. pilietinį karą daugelis žinome iš populiariosios kultūros. Iš filmo „Patriotas“ su Melu Gibsonu, iš „Simpsonų“, iš įvairių dokumentinių ir vaidybinių filmų ir serialų, iš grožinės literatūros, dainų ir t.t. Karo išvakarėse JAV buvo įkaitusios ir draskomos gilių prieštarų. Industrializuota Šiaurė ir žemės ūkiu su vergų darbu platancijose gyvi Pietūs. Pietų noras atsiskirti ir Šiaurės siekis išlaikyti JAV vientisumą bei panaikinti vergovę. O kur dar visi religiniai, švietimo, kultūriniai, politiniai skirtumai, dešimtmečiais tik didinę prarają tarp Šiaurės ir Pietų. Tačiau labiausiai skaldė požiūris į vergovę, kurią Šiaurė norėjo panaikinti visiems laikams. Atrodė, kad Konfederatų Pietūs ir Sąjungos Šiaurė

Skaitykite toliau..

Kultūra viduramžių prieblandoje

Ne kažin kiek turime rašytinių šaltinių, liudijančių kultūros ir menų plėtrą Lietuvoje viduramžiais, tad domėjimąsi šia tema pradėsime nuo europinės praeities. Šioks toks Vakarų Europos kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas, vadinamas Karolingų atgimimu, buvo labai ribotas erdvėje ir laike. Iki X a. Karolingų atgimimo įtaka buvo beveik visiškai išsemta. X ir pirmieji XI a. dešimtmečiai rodė neabejotiną kultūrinio nuosmukio vaizdą. Karolio Didžiojo monarchijos subyrėjimas ir vėlesnis atskilusių jos dalių susiskaldymas, kurį lydėjo nuolatiniai feodaliniai karai, niokojantys normanų, vengrų ir saracėnų įsiveržimai, bado streikai ir epidemijos, kurių buvo gausu tuo laikotarpiu, – visa tai smarkiai sumažino feodalinės visuomenės dvasinės kultūros lygį. Dvasinis gyvenimas praktiškai sustojo. Smarkiai sumažėjo naujai pasirodančių literatūros kūrinių skaičius. Smarkiai

Skaitykite toliau..

„Melo akmens” slėpiniai

Paslaptingas megalitas „Melo akmuo“ Karaliaučiaus srityje: net ir šiais laikais prie šio akmens ateina minios žmonių – aiškiaregiai, ezoterikai, šiuolaikiniai pagonys, neįgalieji ar įvairiais negalavimais sergantys žmonės. Pasak legendos, Melo akmuo gali išpildyti bet kokį norą. Nuo pat Prūsijos laikų Karaliaučiaus sritį gaubia daugybė paslapčių ir legendų. Viena iš jų susijusi su vadinamuoju Melo akmeniu – suskilusiu megalitu, esančiu Noikureno (sovietmečiu pavadinto Pionersku) miesto pakraštyje. Pasak istorikų, akmuo yra labai senas, ir į šias vietas buvo atridentas dar ledynmečiu. Šiandien šis neįprastas granito gabalas traukia daugybę turistų, ezoterikų ir aiškiaregių. Legenda apie nužudytą nuotaką: garsiausia su Melo akmeniu siejama legenda pasakoja apie jaunavedžių porą, kuri labai mylėjo vienas kitą. Ji

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Agresoriaus motyvacija

Putininėje „deržavoje” gyvena bemaž pusantro šimto milijonų. Ketvirtus metus besitęsiančiam karui reikia vis naujos „patrankų mėsos”. Kvailių ar savižudžių – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – vis mažėja. Dažnas puskvailis jau ima suvokti, kad grįžti sveikam ir gyvam iš karo šansų maža. Visgi norinčių pasipelnyti iš ukrainiečių kančių ir mirčių atsiranda. Putininė armija maitinama samdiniais iš Azijos bei Afrikos, prisideda ir pusalkaniai korėjiečiai. Civilizuotą pasaulį visgi stebina ruZijos gyventojų kabinimasis už karo ir kruvinų jo pinigų. Kas gi motyvuoja putininės imperijos piliečius imti ginklą rankon ir tapti agresoriumi bei okupantu? RuZija skurdi. Potencialiai – labai turtinga išteikliais, tačiau tikrumoje be galo skurdi, tikriau – nuskurdinta. Putininėje „valdžios vertikalėje” tarpstantys korumpuoti valdininkai,

Skaitykite toliau..

Stingdančios Lipės pilies mįslės

Atokiose Ofalio grafystės kalvose, tarsi iš keltiško košmaro širdies, stovi Lipės pilis – viena grėsmingiausių ir prakeikčiausių Airijos pilių. Didingi griuvėsiai, apsupti tankių krūmynų ir dažnų rūkų, slepia kruviną O’Kerolų giminės kroniką – klano, kurio valdžios, magijos ir žiaurumo troškimas pavertė pilį baimės ir legendų epicentru. XIII a. pastatyta senovės keltų šventyklos vietoje, pilis nuo pat pradžių buvo sukaustyta tamsiosios energijos. Vietiniai gyventojai sakydavo, kad žemė čia „dainuoja dejonėmis“, o gyvūnai vengia apylinkių. Tačiau tai nesutrukdė O’Kerolų klanui – žiauriems kariams, šventikams ir nuodytojams – paversti Lipę savo rezidencija. Mirus vienam O’Kerolų giminės vadų, tarp brolių prasidėjo kruvina kova dėl valdžios. Šios kovos įkarštyje vieną iš jų, kunigą, nužudė jo

Skaitykite toliau..

Stebinantis senųjų mitologijų persipynimas

Senovės romėnai iš pradžių, nuo pat miesto įkūrimo, turėjo reikalų su įvairiais dievais. Jiems buvo žinomi senieji romėnų dievai (Kvirinas, Janas), etruskų dievai ir graikų dievai, nes graikų kolonijos pietų Italijoje buvo keliais šimtmečiais senesnės už Romą. Kai kuriuos svetimus dievus – daugiausia graikų – romėnai įtraukė į savo panteoną kitais vardais. Romėnai taip pat galėjo perimti visą kultą, tačiau tokiu atveju jis netaptų valstybiniu kultu, egzistavusiu lygiagrečiai su oficialia religija. Pavyzdžiui, egiptiečių Izidės ir Serapio kultai, persų Mitros kultas, taip pat helenų Dioniso misterijos. Paprastai manoma, kad romėnai užkariautų tautų dievų atvaizdus atsigabendavo į sostinę, o po to jie taip pat būdavo įtraukiami į bendrą imperatoriaus kultą. Iš esmės

Skaitykite toliau..

Nerūdijantis Tutanchamono durklas ilgai slėpė savąsias paslaptis

Paleolito epochoje žmonės tikėjo, kad po mirties žmogaus laukia kitas gyvenimas. Kad mirusysis naujajame pasaulyje nebūtų alkanas ir neturtingas, į jo kapą dėdavo maisto (iš pradžių tikro, paskui simbolinio), drabužių ir ginklų. Šios tradicijos buvo laikomasi labai ilgai. Viduramžiais skandinavai laidojo vadą laive, kuriame buvo sukrauti visi reikalingi daiktai, kad ir kitame pasaulyje jis galėtų gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau senovės egiptiečiai atsakingiau nei visos kitos tautos ruošėsi nežemiškajam gyvenimui. Skirtingai nei vikingai, jie per laidotuves nežudė mirusiojo žmonos ir vergų. Jiems to ir nereikėjo, nes faraoną į kitą pasaulį lydėdavo Ušebti – statulėlės, kurios turėjo tapti gyvais tarnais mirusiųjų karalystėje. Faraono Sečio I laidojimo kameroje rasta septyni šimtai tokių statulėlių,

Skaitykite toliau..

Slėpiningas senovės grožis: Ozyrio šventykloje Karnake aptikti plika akimi nematomi meno kūriniai

Senovės Egipto širdyje, tarp didingų kolonų ir paslaptingų Karnako komplekso šešėlių, archeologai padarė išties nuostabų atradimą. Ozyriui – pomirtinio gyvenimo dievui – skirtoje šventykloje mokslininkai aptiko paslėptos polichromijos liekanų – spalvotų paveikslų, seniai ištrintų iš laiko paviršiaus, bet neprarastų amžiams. Tyrimai atlikti šventyklos pastate, pastatytame VII a. pr. m. e., valdant XXV dinastijos faraonui Tacharkai. Ši epocha pasižymėjo architektūros suklestėjimu ir ypatingu dėmesiu mistiniams simboliams, susijusiems su pomirtiniu gyvenimu. Pačią Ozyrio šventyklą sudarė du kambariai: vienas simbolizavo gyvųjų pasaulį, o kitas – mirusiųjų karalystę, atspindinčią gilią filosofinę Egipto religijos sampratą. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.) Paslėptas paveikslas tapo matomas pritaikius šiuolaikinius mokslinės analizės

Skaitykite toliau..

Ją pastatė ne majai: kur yra didžiausios piramidės Amerikoje griuvėsiai?

Majai nebuvo vieninteliai, kurie ikikolumbinėje Amerikoje statė grandiozines piramides. Nors būtent su jų statiniais, išsibarsčiusiais Jukatano platybėse, yra susipažinę dauguma turistų ir indėnų istorija besidominčių žmonių. Pietų Amerikoje yra dviejų Moče kultūrai priklausiusių piramidžių griuvėsiai, kurie savo dydžiu pranoko daugumą majų kūrinių. Prieš atsirandant didžiajai inkų imperijai aukštai Andų kalnuose, šioje teritorijoje gyveno daug genčių, kai kurios iš jų buvo gana aukšto išsivystymo lygio ir paliko savo palikuonims daug kultūros artefaktų bei architektūros paminklų. Tai garsioji Naskos kultūra su paslaptingais geoglifais, Norte Čiko gentis ir jos grandiozinė apskrita Bandurijos šventykla, bei moče, kurie dabartinės Peru teritorijoje pastatė dvi grandiozines šventyklas. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą

Skaitykite toliau..

Šiurpios Topkapi rūmų paslaptys

Topkapi rūmai – tai didingi ir paslaptingi Osmanų imperijos sultonų rūmai. Keletą šimtmečių įėjimas į pagrindinę padišacho rezidenciją buvo prieinamas ne kiekvienam mirtingajam. Tik XX a. pradžioje Atatiurko dekretu Topkapi buvo paversti muziejumi, ir nuo tos dienos kiekvienas gali susipažinti su pagrindinių Stambulo rūmų prabanga. Tačiau ne tik gražūs interjerai traukia turistų iš viso pasaulio dėmesį, rūmai saugo daugybę žiaurių paslapčių, kurios ir žavi, ir atstumia. Sužinokime, kurios vietos neša liūdesio, siaubo ir paslapties ženklą. Katorgininkų fontanas ir gėdos akmenys: viena iš šiurpių ir liūdnai pagarsėjusių Topkapi rūmų vietų yra Egzekutoriaus fontanas arba, kaip jį dar vadina, Politinis fontanas. Jis yra šalia bilietų kasos pirmajame kieme, netoli Viduriniųjų vartų. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Kesemo urvo slėpiniai: ar galėjo urviniai žmonės garbinti gulbes?

Ši nuostabi vieta Izraelyje buvo atrasta visai atsitiktinai. 2000-aisiais, vykdydami kelio tiesimo darbus, statybininkai pažeidė iki tol nežinomo urvo skliautus, ir dalis senovinės gamtinės struktūros sugriuvo. Į vietą atvykę mokslininkai patvirtino išskirtinę radinio vertę: šiame urve gyveno senovės žmonės, kurie vieni pirmųjų paliko Afriką. Galbūt Kesemo olos gyventojai garbino gulbes, nes vietovės paslaptys bei legendos susijusios su šiais paukščiais. Beje, Kesemo urvas yra vos už penkiolikos minučių kelio nuo Izraelio sostinės Tel Avivo. Po kruopščių archeologų tyrimų urve buvo rasta daug įdomių radinių, tarp jų – daugybė senovės žmonių titnaginių įrankių ir dantų. Urvo sluoksnių kasinėjimai tebevyksta, tačiau galima apibendrinti kai ką, mokslininkai sužinotą apie Kesemo urve gyvenusius senovės žmones.

Skaitykite toliau..

Nei vieno karo nelaimėjęs pergalingasis Pyras

Du kartus nugalėjęs romėnų legionus – iš pradžių ties Heraklejos, paskui ties Auskulu – graikų karalius Pyras buvo nusivylęs: priešas atrodė sutriuškintas į miltus, suverstas ant falangitų antgalių, sutryptas indų dramblių, bet jis neketino pasiduoti. Maža to: Pyro nuostoliai buvo tokie dideli, kad karo tęsimas tapo labai problemiškas. Ir dar Roma… Kas iš to, kad kartą kitą pralaimėjo. Vietoje pralaimėjusių legionų tuoj pat susibūrė nauji, tarsi šviežios Lernos hidros galvos, augančios vietoje nukirstų Heraklio. Roma sugebėjo išlaikyti smūgį, ir štai tada, 270 m. pr. m. e., prieš Respubliką stojo ne tik Pyras su savaisiais graikais, bet ir visa „barbarų“ Italija – ir samnitai, ir etruskai, ir galai, ir visi kiti,

Skaitykite toliau..

Vikingų era (III). Ritualiniai ypatumai

Archeologams ne kasdien pavyksta po žeme rasti ką nors tikrai vertingo, tačiau šį kartą jiems nusišypsojo sėkmė, ir mes visi atsidūrėme ant didingo istorinio atradimo slenksčio, kuris ne tik leis suprasti, kas vyko prieš tūkstantį metų Norvegijos teritorijoje, bet ir galbūt sąlygos su tuo susijusius atradimus. Ir visa tai dėl to, kad dabar jie rado stebuklingai išlikusią dvidešimties metrų ilgio laivę. Matyt, tai kažkieno iš to meto kilmingųjų ar didžiųjų karių kapas. Tačiau įdomiausia tai, kad greičiausiai viduje, be palaidojimo, yra rankraščių, namų apyvokos daiktų ir kitų lobių. O dar įdomiau yra tai, kad toje vietoje, kur rastas radinys, jau ne vieną šimtą metų vaikšto žmonės, net nežinodami, kas yra po

Skaitykite toliau..

Krištolinio Nimrudo lęšio mįslė

Mosulo miesto Irake pakraštyje, už pusšimčio kilometrų į šiaurę nuo Bagdado, stūkso Ninevijos, paskutinės Asirijos imperijos sostinės, griuvėsiai. Šio didingo senovės miesto griuvėsius 1849 m. rudenį atrado garsus anglų archeologas Henris Lajardas. Kasinėjimai Ninevijoje tęsėsi daugelį metų. Reikšmingiausias archeologų radinys buvo dabar visame pasaulyje žinoma karaliaus Ašurbanapalo biblioteka. Kitas garsus radinys Ninevijos griuvėsiuose buvo Asirijos karalių archyvas. Sunku pasakyti, kiek nedidelis – pusantro colio skersmens – apvalus poliruoto kalnų krištolo diskas yra susijęs su šiomis didžiulėmis senovės rašto paminklų saugyklomis. Jis buvo rastas Ninevijos karališkųjų rūmų kasinėjimuose, maždaug 600 m. pr. m. e. sluoksniuose, ir pirmieji tyrinėtojai jį identifikavo kaip dvigubai išgaubtą lęšį, kuris galėjo būti naudojamas kaip didinamasis stiklas, skirtas

Skaitykite toliau..

Kaip senovės inkai nušluostė nosį Lietuvos kelininkams

„Pajuskite skirtumą!”, – taip galėtume pavadinti įspūdį, kurį patiria keliaujantys Lenkijon. Vos pervažiavus kaimyninės šalies sieną, pasitinka puiki nauja magistralė, rodos, besišaipanti iš Lietuvos pasienyje besikuičiančių kelininkų, niekaip neįveikiančių „Via Baltica” iššūkio. Lietuviškieji kelininkai drąsiai atremia bet kokią kritiką dėl, atrodo, neįveikiamos „Via Baltica” užduoties, tiesdami žmones stulbinantį ir juokinantį piliakelį iš sostinės į Uteną. Taip, taip, jūs perskaitėte teisingai: būna piliakalnis, o XXI amžiuje atsirado piliakelis – ant aukšto pylimo nutiestas siauras kelelis, išdidžiai pavadintas magistrale A14. Sunku ir įsivaizduoti tą nemokšą (ar nemokšas), suprojektavusius glušpetrių vardo vertą šunkelį, tiesa, kainavusį solidžius pinigus. Ne veltui bėdavojama, kad lietuviškoji inžinerija senokai nukrypo į tyrus, kurpdama vieną už kitą kvailesnius gatvių

Skaitykite toliau..

Garsiajam Cušimos jūrų mūšiui – 120 metų

Prieš 120 metų, 1905 m. gegužės 27 d., tarp Japonijos ir Korėjos pusiasalio prasidėjo garsusis Cušimos jūrų mūšis. Tai buvo paskutinis ir lemtingiausias šiame kare jūrų mūšis, labai paspartinęs rusų pralaimėjimą ir galutinai pagadinęs Rusijos mažo pergalingo karo planus. Admirolo Heihachiro Togo (1848-1934) vadovaujami japonai iš pasalų užpuolė rusus ir paskandino du trečdalius Baltijos jūros laivyno, vadovaujamo Zinovijaus Roždestvenskio (1848-1909). Mūšyje pražuvo apie 5000 rusų jūreivių, 800 buvo sužeista, o dar apie 6000 pateko į nelaisvę. Bendri japonų nuostoliai nesiekė tūkstančio jūreivių. Iš Liepojos per pusę pasaulio aplink Afriką atplaukusius rusų laivus pasitiko gerokai daugiau japonų laivų, kurie buvo moderniau ginkluoti, tvirčiau šarvuoti ir greitesni. Vėliau, liepą, japonai dar sėkmingai

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Nepalo žavesys

KatmanduVos išlipus iš lėktuvo pasitinka chaosas – automobilių kakofonija, dulkių debesys ir šiek tiek beprotybės ore. Ir visgi… kažkas čia mane traukia. Nors akys niekaip nespėja sugriebti visko, kas vyksta aplink, bet keistai ramu. Galbūt tai dėl Šarūnė Pučinskaitė – mūsų gidės, kuri spinduliuoja meile šiai šaliai nuo pirmo pasisveikinimoŠarūnė – lietuvė, Nepale gyvenanti jau septynerius metus. Čia ji mokosi piešti šventą budistinio meno formą – thanghas. Jos kasdienybė – linija po linijos piešiami dievybių veidai, akys, simboliai. Ji mus pakvietė prisiliesti prie šio meno. Piešėme Budos akis. Pradžioje tik liniuote ir pieštuku. Nes pirmiausia čia svarbi geometrija. Kiekviena linija turi būti tiksli. Vieną dievybės atvaizdą Šarūnė piešė… devynis mėnesius.

Skaitykite toliau..

Mirtis prieš nugalint: neįtikėtina pankrationisto Arichiono istorija

Senovės olimpinės žaidynės kupinos įdomių atletiškumo istorijų ir neįprastų herojų, tokių kaip Melankomas iš Karijos, senovės boksininkas, laimėjęs kelis olimpinius vainikus. Pasakojama, kad jis tiesiogine prasme nieko nedarė, tik vengė priešininkų smūgių, kol šie pasidavė. Tačiau bene keisčiausia su olimpinėmis žaidynėmis susijusi istorija yra apie Arichioną iš Figalijos, kuris laimėjo olimpinį vainiką nepaisant to, kad buvo jau miręs, kai nugalėjo savo priešininką. Arichionas praktikavo pankrationą – senovinę ir gana žiaurią sporto šaką, kurią galima laikyti šiuolaikinių mišrių kovos menų pirmtaku, nes ji apėmė dviejų kovos stilių elementus: daugiausia bokso ir imtynių, kurios taip pat buvo senovinės olimpinės rungtys. Šios sporto šakos pavadinimas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių „Pan“ ir

Skaitykite toliau..

Velykų salos slėpiniai (III)

Velykų saloje rasi daugiau klausimų ir paslapčių, nei aiškių atsakymų ir istorinių faktų. Visgi, daugiamečiai mokslininkų – istorikų ir archeologų – darbai nebuvo bevaisiai, ir galime įdėmiau pažvelgti į salos praeitį bei šiandieną. Velykų sala, dar vadinama Rapa Nui, yra atokiausia gyvenama sala pasaulyje. Geriausiai ji žinoma dėl moai statulų, kurios yra vienas paslaptingiausių artefaktų žmonijos istorijoje. Salos gyventojai tikėjo, kad akmeninių stabų sukūrimas atneš jiems gerovę, tačiau iš tiesų dėl to išnyko miškai ir sala tapo negyvenama vieta. Žmonių atsiradimas Velykų saloje iki šiol tebėra paslaptis. Atstumas nuo artimiausios apgyvendintos salos yra daugiau kaip du tūkstančiai kilometrų, o nuo artimiausio žemyno – daugiau kaip pusketvirto tūkstančio. Vietiniai gyventojai turi trijų

Skaitykite toliau..

Piramidžių ežero praeitis: ar jos vaizdiniai lanko sapnuose?

Pasaulyje yra daugybė mistinių vietų, kuriose nutinka keistų dalykų. Tai gali būti vietos, kuriose dingsta laivai ar lėktuvai, arba tiesiog vietos, kuriose yra gamtinių anomalijų. Apie kai kurias iš šių vietų jau pasakojome, o apie kai kurias dar tik pasakosime, tačiau dabar mus domina viena vieta, susijusi su senovinėmis legendomis. Šioje istorijoje yra romantikos, išdavystės, mirties, žmonių žiaurumo, šiek tiek kvailumo ir piktų dvasių. Iš išorės atrodo, kad vieta, apie kurią kalbėsime, yra tik ežeras, tačiau daugybė turistų ir vietinių gyventojų liudijimų byloja, kad taip nėra. Tačiau geologiniu požiūriu tai iš tiesų tėra kalnų ežeras – Piramidžių ežeras. Legendomis apipintas ežeras yra Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje. Tikriau, jis yra netoli

Skaitykite toliau..

Lietuvos Kariuomenės ir visuomenės dienai – 90 metų

Ne taip seniai, gegužės 17-ąją, Lietuvos kariuomenė Marijampolėje, Suvalkų koridoriaus širdyje, kvietė švęsti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventę. O ar žinojote, kad ši šventė pradėta švęsti lygiai prieš 90 metų? Pirmą kartą ji paminėta 1935 m. gegužės 26 d. Partizanų dėmuo šventėje atsirado tik Lietuvą atkūrus, o ketvirtajame dešimtmetyje tai buvo Kariuomenės ir visuomenės diena. Kaip ir mūsų dienomis, taip ir tuomet švente siekta sustiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius, supažindinti civilius su Lietuvos gynybos sistema. Apie Lietuvos Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienas Kaune 1935-1938 m. kviečiame skaityti puikų istoriko prof. Jono Vaičenonio straipsnį: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/f4998e94-a4a2-4539-9cb6-61e396b7c92d/content Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengta apžvalga

Skaitykite toliau..

Metalų magija

Nuo seniausių laikų žmonija, nežinodama gamtos dėsnių, daugelį reiškinių bandė paaiškinti kažkokios dieviškos ar mistinės esybės pasireiškimu. Todėl atsirado įvairiausių okultinių praktikų, kurių kai kurios virto religija, o kai kurios – tuo, kas dabar vadinama magija. Įdomiausia tai, kad nei pirmosios, nei antrosios teorijos šiuolaikinis mokslas oficialiai neneigia. Visų reiškinių, kurių mokslas negali paaiškinti, jis arba visai nenagrinėja, arba apsiriboja trumpu komentaru: „reiškinys reikalauja išsamaus tyrimo“. Tuo tarpu milžiniškas praeities ir mūsų dienų mistinių žinių palikimas randa pritaikymą įvairiose srityse: nuo žemdirbystės iki medicinos. Daugelį metų žmonės tikėjo, kad akmenys ir metalai pasižymi antgamtinėmis savybėmis, o pastarieji sustiprina pirmųjų savybes. Metalai buvo laikomi kosminės energijos laidininkais. Dėl šios priežasties akmenims buvo

Skaitykite toliau..

Savanoriškai-privalomas turto nusavinimas: kaip suvarinėta į „kolchozus”

„Dirbi dykai? Teisybę sakai!”, – graudžiai juokingas liaudies sąmojis apie dviejų kolūkiečių „pasilabinimą”: vienas klausia dirbančio lauke „dykai”, o kitas jam šmaikščiai atsako. Apie mažažemių valstiečių ir prakutusių ūkininkų suvarymą į kolektyvinius ūkius, dar vadintus kolūkiais bei „kolchozais”, pasakyta ir parašyta, rodos, jau viskas. Visgi naujai pažvelgti į klestinčio Lietuvos žemės ūkio sovietinį sudarkymą mums padės – kaip bebūtų paradoksalu – sovietinio sąstingio metais išleistas kapitalinis leidinys. Jo parengime prikišo nagus dažnas anuometis kompartijos šulas: rengėjų tarpe rasime ir Juozo Jermalavičiaus (taip, to paties – būsimo perversmininko ir provokatoriaus) bei kitų to meto funkcionierių bei propagandistų pavardes. Išsijuosę gyrėsi partiniai bonzos savaisiais ir pirmtakų darbeliais, nenutuokdami, kad praėjus pusšimčiui metų,

Skaitykite toliau..

Patagonijos milžinai: mitas ar faktas?

Patagonijos milžinų paslaptis jau seniai traukia tyrinėtojų ir keliautojų dėmesį. Manoma, kad 1520-ais portugalų jūrininkas Magelanas pirmasis aprašė šias paslaptingas būtybes. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad arabų keliautojo Ibn Fadlano pranešimai apie Patagonijos milžinus buvo žinomi jau X amžiuje. Ibn Fadlano aprašyti nežinomo žemyno kitoje pasaulio pusėje gyventojai „didelėmis kojomis“ yra panašūs į Patagonijos milžinų aprašymus. Jis kalbėjo apie jų gerumą ir didingą išvaizdą. Tai patvirtina teoriją, kad tai iš tiesų patagoniečiai. Daugybė jūrininkų, keliavusių į šiuos kraštus, taip pat paliko pasakojimų apie susidūrimus su milžinais. Jų ūgis, įvairiais vertinimais, siekė nuo pustrečio iki pusketvirto metro. Antonijus Knivetas pasakojo apie milžinų lavonus, kurių ilgis viršijo tris su puse metro. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ

Skaitykite toliau..

Nepavaldus laikui Čandraguptos metalo stebuklas

Čandraguptos kolona, priklausanti žinomam Kutb-Minaros architektūros ansambliui, esančiam maždaug už dvidešimties kilometrų į pietus nuo Senojo Delio, vadinama Indijos pasaulio stebuklu. Septynių metrų aukščio ir pusseptintos tonų svorio vertikalus geležinis stulpas stovi čia jau daugelį amžių, ir iki šiol yra nepakenktas rūdijimo. Daugelį stulbina tai, kad Čandraguptos kolona išliko iki mūsų dienų, ir beveik neaprūdijo. Buvo spėjama, kad stulpas buvo pagamintas iš meteorito geležies, tačiau tuomet jo sudėtyje turėtų būti nikelio, o pastarojo ten nėra. Kitoje versijoje spėjama, kad žmonės, ateidavę pagarbinti didįjį „Delio stulpą”, jį tepdavo aliejais ir smilkalais. Tačiau šia teorija sunku paaiškinti faktą, kad ir viršutinė stulpo dalis puikiai išsilaikiusi. Ufologai mano, kad šios geležinės konstrukcijos kilmė

Skaitykite toliau..

Neįminta burlaivio „Marlboro” paslaptis

Šis paslaptingas įvykis įvyko daugiau nei prieš šimtą metų. Ir jau daugiau nei šimtmetį istorijos apie vaiduoklių laivą ir jo negyvėlių įgulą jaudina ne tik vaikus, bet ir patyrusius „jūrų vilkus”. Kur dingo prekybinis laivas „Marlboro“,  ir kodėl bei kaip jis atsirado po ketvirčio amžiaus? Tikriausiai tam, kad dingtų amžinai?.. Įprastas reisas nieko neįprasto nežadėjo: Naujoji Zelandija, Litltono uostas. Iš čia 1889-ųjų pabaigoje dviejų denių laivas „Marlboro“, pakrautas šaldyta aviena ir avių vilnomis, kapitono Diko Haido vadovaujamas išplaukė link Anglijos krantų. Įguloje buvo dvidešimt trys patyrę jūreiviai. Lemtingo reiso metu laivas plaukė maršrutu, kuriuo keliavo jau keturiolika metų, veždamas krovinius į abi puses. Pakankamai gerai žinomas maršrutas nuo išvykimo iki

Skaitykite toliau..

Traukinio „Sanetti” mįslė – nepaaiškinama šimtinės keleivių prapultis

1911-ų metų birželio mėnesį iš Romos išvyko naujas traukinys, vežęs šimtą keleivių. Tai buvo ne paprasti keleiviai, o žymūs visuomenės veikėjai ir žurnalistai. Keliautojai džiaugsmingai dairėsi pro langus, nekantriai laukdami prabangios kelionės. Tačiau niekas nesužinojo, kaip iš tiesų vyko kelionė. Traukinys dingo kelyje. Numatytu laiku „Sanetti“ sąstatas į stotį neatvyko. Gelbėtojai iššukavo visą maršrutą, bet nerado nei traukinio, nei jo avarijos pėdsakų. Po kelių dienų pasirodė du keleiviai. Tačiau jų pasakojimai vis tiek nepadėjo išsiaiškinti, kas nutiko. Persigandę vyrai pasakojo neįtikėtinas istorijas. Italijos archyvų duomenimis, 1911-ų birželį turėjo įvykti kompanijos „Sanetti“ organizuota kelionė. Nedidelis traukinys, kurį sudarė tik lokomotyvas ir trys vagonai, buvo visiškai užpildytas keleiviais. Bendrovė nusprendė tokiu būdu

Skaitykite toliau..

Vikingų era (II). Saulės akmenys

Ilgą laiką mokslininkai bandė išsiaiškinti, kaip vikingai sugebėjo įveikti ilgas jūrų keliones. Juk žinoma, kad šiems drąsiems skandinavų jūrininkams su savo kompaktiškais manevringais laivais drakarais nebuvo sunku įveikti apie pustrečio tūkstančio kilometrų atstumą nuo Norvegijos krantų iki Grenlandijos, nenukrypstant nuo kurso, taigi – beveik tiesiu maršrutu. Jau nekalbant apie tai, kad būtent vikingai, vadovaujami Leifo Eriksono, laikomi tikraisiais Amerikos atradėjais. Tuo metu apie magnetinę navigaciją nebuvo net kalbos, jūreiviai turėjo tiesiogine prasme pasikliauti dangaus valia – orientuotis pagal saulės, mėnulio ir žvaigždžių padėtį, nors šiaurės vandenys nepasižymi švelniu klimatu ir saulėtu oru, nes ten debesys ir rūkas yra įprastas reiškinys. Kaip vikingai sugebėjo orientuotis tokiomis sąlygomis? Šis klausimas liko be

Skaitykite toliau..

Dalia Rukienė. Butano magija (III)

(Paskutinė pasakojimo apie Butaną dalis, pirmas dvi skaitykite čia ir čia.) Tibetas šiandien – oficialiai Kinijos dalis, bet istoriškai tai buvo didžiulės dvasinės įtakos centras visam Himalajų regionui. Ir būtent su Butanu šis kalnų kraštas siejamas ypač stipriais kultūriniais ir religiniais ryšiais.Nuo senų laikų #Tibetobudizmas buvo tarsi švyturys Butanui. Jau VII–VIII a. galingieji Tibeto karaliai, tokie kaip Songcenas Gampo, ne tik skleidė budizmą savo šalyje, bet ir plėtė budizmą – statė vienuolynus. Legenda pasakoja, kad pats Guru Rinpočė – mistinis Padmasambhava, kuris laikomas Tibeto budizmo tėvu – atvyko į Butaną „pažaboti demonų“ ir išvalyti žemę šventiems darbams. Jo veikla padėjo įtvirtinti Vadžrajanos budizmą – ezoterinę, simboliais ir ritualais turtingą tradiciją,

Skaitykite toliau..

„Inžinieriau, nesigailėk prakaito, brolių gyvybę saugai!” Trys Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono dešimtmečiai

Šimto amatų žinovai! Taip dėl sumanumo ir didelio darbų spektro vadinami karo inžinieriai, kurie ir į kovą su priešu stoja, ir kelius tiesia, ir tiltus stato, ir bunkerius įrengia ir net potvynius suvaldo. Šių dienų inžinierius – ne tik šimto amatų žinovas, bet dar ir universalus karys, pėstininkas kubu. Jam paklūsta karinė technika ir technologijos (ekskavatoriai, buldozeriai, robotai, dronai), sprogstamosios medžiagos ir apmokyti šunys. Jam nebaisios gamtos ar žmogaus sukurtos kliūtys: jis griauna ir stato, išmano inžinerijos principus, grįstus matematikos, fizikos ir chemijos žiniomis. Nekasdieniška kasdienybė – tai geriausias jų tarnybos apibūdinimas! Dažniausia ir pavojingiausia bei daugiausia drąsos ir tikslumo reikalaujanti užduotis – išminavimo darbai. Tačiau nemažiau pavojinga – aptikti

Skaitykite toliau..

Netikėtai aptiktuose viduramžių rankraščiuose atgyja legenda apie garsųjį burtininką Merliną

Tarpdisciplininė mokslininkų komanda identifikavo senovinio rankraščio fragmentus, atsitiktinai rastus viduramžių knygose Bristolio centrinės bibliotekos fonduose. Tai pasirodė esąs vienas iš seniausių legendos apie burtininką Merliną variantų, sukurtas dviem šimtmečiais anksčiau prieš pirmąjį oficialų leidimą. Mokslininkai baigė dvejų metų intriguojančio rankraščio analizę. Bristolio ir Daremo universitetų akademikai jį identifikavo kaip vieną iš seniausių išlikusių pasakojimų apie garsųjį burtininką Merliną. Prisimintina, kad tai vienas iš žymiausių legendos apie karalių Artūrą personažų. Bristolyje centrinėje bibliotekoje rasti rankraščio fragmentai pasakoja dalį šio burtininko istorijos. Beje, iš viso buvo rasta septyni pergamento fragmentai. Jie buvo įklijuoti į keturių viduramžių tomų, išleistų 1494–1502 m. ir saugomų retų knygų kolekcijoje, įrišimus. (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam

Skaitykite toliau..

„Miegančios gražuolės” paslaptis

Šventųjų relikvijos visada kėlė nepasitikėjimą. Neapgadintos šventųjų kūno dalys kartais tikrai stebina vaizduotę, bet Šventoji Bernadeta, kurios kūnas ilsisi stikliniame karste Nevero relikvijoriuje, atrodo tikras stebuklas. Mergina mirė daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau irimas nedrįso net paliesti vienos labiausiai mylimų ir gerbiamų pasaulio šventųjų kūno. Visa Bernadetos gyvenimas yra nepaaiškinamas reiškinys, tačiau labiausiai ji sukėlė karštas diskusijas po mirties. Nuo vaikystės kaulų tuberkulioze sirgusi bankrutavusio malūnininko dukra buvo paskelbta šventąja po to, kai Šventoji Mergelė jai apsireiškė Lurdo grote Masabjelyje. Bernadeta rinko šakeles, kai prieš ją staiga pasirodė graži moteris prabangiais drabužiais. Nepaisydama bažnyčios ir valdžios spaudimo, trylikos metų mergaitė neatsisakė savo regėjimo, ir netrukus toje vietoje, kur Mergelė Marija kalbėjo

Skaitykite toliau..

Prieš tūkstančius metų nulygintas kalnas – senovinis kosmodromas?..

Kalbant apie senovės civilizacijų pėdsakus, negalima nepaminėti Naskos plynaukštės. Milžiniški, kartais kelių kilometrų ploto, raižiniai-geoglifai papuošė šią plynaukštę prieš tūkstančius metų. Šimtai tokių vaizdų buvo sukurti nežinomos civilizacijos ir iki šiol, gamtos kaprizų dėka, išliko nepakitę. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis ir ne pats nuostabiausias atradimas plynaukštėje. 2018 m. tyrinėtojai aptiko daugiau nei trisdešimt tūkstančių identiškų duobučių, kurios visos kartu sudarė matematiškai tikslią liniją, nusidriekiančią nuo Naskos plynaukštės iki Andų kalnų. Mokslininkai spėjo, kad duobutėse buvo surenkamas vanduo arba jos buvo paruoštos grūdinėms kultūroms auginti, tačiau nei vieno grūdelio rasta nebuvo… (Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo. 2019 m. buvo padarytas dar

Skaitykite toliau..

Senovinių freskų mįslės

Tassilino-Adžero freskos įtikinamai įrodė, kad priešistoriniais laikais Sacharoje buvo stepių flora ir fauna, čia kadaise lijo gausūs lietūs, tekėjo upės ir augo vešli augmenija. Neįtikėtina, bet faktas – vietovardis „tassilin“ verstinas „upės plokščiakalniu“. Šiandien kalbėti apie upes Sacharos dykumos centre yra, švelniai tariant, juokinga, tačiau pats kraštovaizdis rodo, kad kažkada čia tekėjo labai sraunios upės: daugybė kanjonų, suformuotų vandens srautų, taip pat vandens išraižyta masyvo teritorija – tai akivaizdūs vandens buvimo įrodymai. Žmonės, pamatę tokią oazę su sodria augmenija, vėsiu vandeniu ir gausybe gyvūnų, tiesiog negalėjo praeiti pro šalį. Beveik prieš dešimtį tūkstančių metų čia gyveno žmonės. Apie šią išnykusią Sacharos civilizaciją, kuri po savęs paliko ne šventyklas ar kitus statinius,

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės (at)kūrimas: pirmieji žingsniai (II)

(Tęsinys, pirmą apybraižos dalį skaitykite čia.) Vykstant šioms diskusijoms, kariuomenės (at)kūrimas jau buvo prasidėjęs. Atsikuriančių Lietuvos karinių struktūrų užuomazga reiktų laikyti LPS saugos būrius, kurių nariai dėl ryšimo žalio raiščio buvo vadinami žaliaraiščiais. Ši struktūra susiformavo 1988 m., siekiant apsaugoti Sąjūdžio renginius nuo galimų provokacijų iš sovietinių institucijų pusės. Būtent Kauno Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe kilo idėja atkurti Lietuvos šaulių sąjungą (oficiali atkūrimo data – 1989 m. rugsėjo 20 d.). Nemaža dalis žaliaraiščių, sumažėjus Sąjūdžio renginių, po Kovo 11-osios atsiliepė į kvietimą registruotis savanoriais, iš kurių vėliau susiformavo Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (toliau – SKAT), kuri oficialiai buvo įteisinta 1991 m. sausio 17 d. Iš žaliaraiščių po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji

Skaitykite toliau..

Neįminti Montforto pilies slėpiniai

Senais laikais kryžiuočių riteriai Šventojoje Žemėje pastatė daug pilių ir tvirtovių. Kai kurios iš jų išliko iki šių dienų, nors ir skirtingai išsilaikiusios, o kitų beveik nieko neliko. Monforo pilis priklauso pirmosioms. Ji buvo pastatyta 1220 m. Teutonų ordino riterių žemėje, išpirktos iš prancūzų de Mily šeimos, kuri ją savo ruožtu gavo naudotis po pirmojo Kryžiaus žygio 1099 metais, ir suteikė šiai vietai tokį gražų, bet atšiaurų pavadinimą „Montfort“ – Tvirtovės kalnas. Dėl vidinių nesutarimų su tamplieriais ir hospitalieriais, vokiečių riteriai buvo priversti palikti Akką, ir ieškoti naujos vietos Didžiojo Magistro rezidencijai. Montfortas – siauras 180 metrų ilgio kalnagūbris, kyšantis virš upelio Kzyv slėnio – tiko šiam tikslui kaip niekas kitas. Teutonai pertvarkė

Skaitykite toliau..

„Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“ Pirmosios Lietuvos Respublikos karo inžinieriai

„Pionieriau, nesigailėk prakaito, brolių kraują taupai!“ – Pirmosios Lietuvos Respublikos aušroje užgimęs inžinierių šūkis nedaug skiriasi nuo dabartinio Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono. Esminis pokytis – terminologija. Tai akivaizdžiai byloja apie tęsiamas tarpukario tradicijas. 1919 m. sausio 15 d. karininkui Mečislovui Nurkui (1895-1942) pavesta formuoti Lietuvos karo inžinerijos padalinį – I sapierių kuopą (žodis „sapierius“ buvo vartojamas iki 1927 m., vėliau jį pakeitė „pionierius“). Sapieriai, o vėliau pionieriai priklausė inžinerijos daliniams, tad galime juos vadinti ir šiandien įprastu terminu – inžinieriai. 1919 m. kovo 1 d. inžinerijos kuopa performuota į batalioną, o balandžio pradžioje jau vykdoma pirmoji užduotis – prie Kauno grėsmingai artėjant bolševikams, tarp Kauno VI ir VII fortų

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Negęstančios senovės lempos

Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai,

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Lemtinga paskutinė dvikova

Paskutinioji teismo dvikova įvyko Paryžiuje 1386-ais metais. Jos priežastis buvo kaltinimas vieno riterio žmonos išprievartavimu. Kadangi vienintelė įvykio liudytoja buvo

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Tintagelio mūrų mįslės

Tintagelio pilis – įdomi istorinė vieta, apgaubta paslapčių ir legendų. Iš jos vietos atsiveria daugybė vaizdingų Atlanto vandenyno vaizdų, o

Skaitykite toliau..
2025-10-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Berouzo urvo paslaptys

1982 m. balandžio mėn. amerikiečių speleologas Raselas Berouzas viename iš Ilinojaus valstijos slėnių, kurios koordinates jis nusprendė neatskleisti, atsitiktinai užmynė

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Lemtingieji Habsburgų varnai

Senovės legenda pasakoja apie Habsburgų dinastijos, vienos iš galingiausių monarchų dinastijų Europoje, giminės prakeikimą. Jie sėdėjo Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Aštuoni gelbėjimosi ratai

Kai viskas eina ne taip, kaip norėtumėte: norime atskleisti keletą patarimų, galinčių būti tikrais gelbėjimo ratais gyvenimiškos būties verpetuose.I. Skausmas

Skaitykite toliau..
2025-10-11 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Žvakių šviesoje

Vaizduotė gali spalvingai nupiešti imperatoriškus rūmus visame jų prabangos spindesyje, apšviestus daugybės žvakių šviesos. Atrodo, kad tai romantiška, bet jei

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Urartu galybės aidai

Vakarų Armėnijoje (dabar Turkijos teritorija) archeologai atrado didžiulį pustrečio tūkstančio metų senumo maisto sandėlį. Šis radinys padėjo suprasti senovinės valtybės Uratu

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Dykumų laivai

„Dykumos laivais” neretai vadinami kupranugariai, kadaise karavanuose gabendavę prekes per saulės įkaitintą dykumo smėlį. Tačiau šįkart papasakosime apie tikrus laivus,

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Gelmėse

Kai neriate į poros šimtų metrų gylį po vandenyno paviršiumi, įprastas pasaulis išnyksta. Saulės šviesa blunka, virsta mėlyna migla, ir

Skaitykite toliau..
2025-10-10 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Pranašiški sapnai

Žmogaus poreikis miegoti yra ne mažiau svarbus nei maisto ar vandens poreikis. Šiame būsenoje praeina apie trečdalį viso gyvenimo, be

Skaitykite toliau..
2025-10-09 Komentarų: 0
Naujienos Nuomonės
Redakcija AIDAI.LT

Paulius Juzys. Putino rezervai

Rusija šiandieną tėra varganas sovietų sąjungos šešėlis, neišgalintis pasigaminti elementarių buitinių prietaisų: šaldytuvų, skalbyklių, mikrobangių ir pan. Kadaise sovietinė imperija

Skaitykite toliau..
2025-10-09 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE