Straipsniai
Virtuali paroda “Sovietų nukankintas ir sušaudytas legendinis Lietuvos karininkas Teodoras Balnas”
Šiemet minime Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvio, kapitono Teodoro Balno 135-ąsias gimimo metines. Virtualią parodą aplankysite čia. Teodoras Balnas gimė 1889 m. vasario 17 d. Rusijoje, Tomsko gubernijoje, Barnaule, ištremto 1863 m. sukilimo dalyvio šeimoje. Nuo 1911 m. tarnavo carinės Rusijos armijoje, 1913 m. baigė praporščikų mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą kovojo Rusijos armijos 305-ame pėstininkų pulke, buvo kuopos vadu. 1915 m. pateko į Vokietijos nelaisvę. Iki 1918 m. kalėjo Nysos mieste (dabar – Lenkija), vėliau buvo pervežtas į Kauną. Jo paties žodžiais: „iš nelaisvės paleistas, tačiau kaip ir kiti belaisviai buvo Vokietijos okupantų įskaitoje“ iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Kai kurių šaltinių teigimu, T. Balnas 1919 m. Estijoje kovojo
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Vargu, ar jų būtų tiek daug – bemaž 190-imt – jei ne užrašas “Europos Sąjunga” viršelyje. Vien žodžiai “Lietuvos Respublika” vargu ar trauktų poziciją naudingiausių pasaulio pasų dešimtuke, suteikiančią galimybę be vizų aplankyti 187-ias šalis. Tad, mieli keliautojai praeitin ir dabartyje, nuolat lydintys jūsų kuklų gidą įvairiausiose išvykose, dabar tereikia turėti pinigėlių ir – vualia! – jūs jau stebeilijatės į tolimos šalies grožybes bei įžymybes. Galimybė ne vien pavėpsoti į kokį nors Rio de Žaneiro ar Venecijos karnavalą, bet pažinti kitų šalių kultūrą, perimti geriausius sumanymus, įdomias tradicijas yra svarbi kiekvienam, tad pasaulio dvasia vis labiau tampa multikultūriška. Tačiau šįkart mes leisimės kokį pusšimtį metų praeitin, kai sovietų imperijos pilietis
Lietuvių desantas sovietmečio Minske
Kelionė Minskan kadaise buvo gerokai trumpesnė, nei šiandieną, bet ne todėl, kad mūsiškis LAZ’as riedėjo greičiau, nei dabartiniai autobusai. Tiesiog nebuvo muitinės ir pasienio postų tarp sovietų imperijoje įkalintų respublikų (pavadinti jas “šalimis” būtų skamboka). Bemaž tris valandas riedėjusi iki Minsko, lietuvaičių grupė buvo gudų sutikta skambiomis kalbomis apie bendradarbiavimą, tautų draugystę, ir kitomis sovietinėmis-propagandinėmis klišėmis. Sveikinimo kalboms aptilus, pasivaišinome gudų pasiūlyta arbata, ir leidomės į Minsko gatves bei aikštes. Prieš išsiruošdami kelionėn į Gudijos, anuomet vadintos tik Baltarusija, sostinę, šiek tiek pasidomėjome Minsko praeitimi. Miestas buvo smarkiai bombarduojamas II pasaulinio karo metais, o 1944-ais jame virė aršūs sovietų kariaunos ir nacių dalinių mūšiai. Kaip ir mūsiškiai Šiauliai, karo verpetuose
Stebuklingai išlikusi “kino planeta”
Pasiimdavau bent dvidešimt monetukių, nes taip greitai prabėgdavo tos dvi minutės už penkioliką kapeikų. Firminis salonas buvo šalia anuomečio “univermago”, ir jame nuolat būriavosi žaidimo aistrų ištroškusių vaikigalių būrelis. Netrukus sužinojau, kad mano pamėgtas “Laivų mūšis” ir keli kiti žaidimai (be šokių) įsikūrė “Planetos” fojė. Ten ir susipažinau su kita “Laivų mūšio” fane, tiesa, energinga mergučė vargu ar atsitraukdavo nuo žaidimų, nes buvo pramokusi žaisti profesionaliai, tad gerokai lenkė mane pasiekimais. Beje, tuomet dar nežinojau, kad žaidimo automatus gamino ne kas kitas, o vilniškė “Sigma”. “Planeton” atvažiuoti ir sugrįžti iš jos buvo patogu, nes priešais kino teatrą buvusi (ir tebesanti) stotelė anuomet taip ir vadinosi – “Planeta”. O sovietmečio pabaigoje
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija (I)
Pamenate mūsų apsilankymą malūne Xaghros miestuke? Kaip bebūtų keista, vizitas pas paskutinįjį Maltos malūnininką įvyko netikėtai, Džgantijos šventyklos personalui prasitarus, kad į malūną pateksime nemokėdami – su bilietais šventyklon. Maltoje šis puikus sumanymas – bilietas iškart į du objektus – įgyvendintas daug kur, tačiau anaiptol ne visada jums tai patars personalas. Na, o pėdinti nuo šventyklos iki malūno tereikia kelias minutes, nes Xaghra yra nedidelis miestukas. Tad šįsyk pagrįšim nuo malūno į žilą senovę, nes šventyklai pusšešto tūkstančio metų (jei teisingai būsiu suskaičiavęs). Istorinių objektų Maltoje tiršta, vien Gozo saloje jų dešimtys (pamenat mūsiškį apsilankymą Victorios mieste esančioje Citadelėje?), todėl stengsimės Džgantijos šventykloje pernelyg neužsibūti, nebent jau esate AIDŲ prenumeratoriais.
Žvejyba Gudijoje, privertusi linguoti žemę
Ne, bičiuliai, žvejyba prasidėdavo ne prie ežero ar upės, net ne prie marių, ir jau tuo labiau ne prie jūros. Ji prasidėdavo turistinio inventoriaus nuomos punkte vilniškės Antakalnio gatvės 69-ame name. Ne itin malonaus veido apkūni moteriškė, labiau laukianti pensijos, o ne klientų, išrašydavo sutartėlę palapinių nuomai, ir pora brezentinių laikinųjų namų tįsdavome namolio. Kitądien grupelė klasiokų iš pat ryto rinkdavosi antakalniškiame troleibusų žiede, šalia kurio buvo į Buivydžius vežančio priemiestinio autobuso stotelė. Apsiginklavę palapinėmis, miegamaišiais, kuprinėmis su rimtomis maisto – ir ne vien jo – atsargomis, spaudėme rankoje po meškerę – juk vykstame (formaliai vertinant) į žvejybą. Kompanija vien jaunatviškai vyriška, nes anuomet ne tik medžioklė, bet ir žvejyba
Apsukrūs vertelgos “FiDi” pakampiuose
Ilgai tartis nereikėjo, nes visi bendraklasiai buvome antakalniečiai, o nuo Antakalnio troleibusų žiedo iki Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto tik dešimt-penkiolika minučių pėsčiomis. Nutarę ryžtingai šturmuoti “FiDi” (“Fizikų dienos”) renginius, susitikome prie Antakalnio stotelės, ir pro ištaigingus Žirgo gatvės daugiabučius patraukėme į “FiDi” asfaltuotu taku per kolektyvinius sodus (šiandieną jų nebelikę nei kvapo). Gorbačiovinė “perestroika” (“pertvarka, rus.) buvo atnešusi liberalių permainų į išradingųjų fizikų šventę, tad joje mūsų grupelės laukė ne tik linksmi renginio vedėjų sąmojai, bet ir pirmieji smulkūs verslininkai. Kas gali žinoti, gal šiandieną manuosius prisiminimus pasiskaitys kuris nors garbus verslo tūzas, anuomet žvejojęs pirmuosius rubliukus iš naivių šventės žiūrovų. Atmintis jau nebedirba idealiai, kad atsiminčiau visus “FiDi” tarpusius
Lietuvos verslo pionieriai: kuriuos beatrasime po 30-ies metų?
Tie, kam šiandieną 50+, gana gerai pamena pirmųjų kooperatyvų kūrimąsi sovietmečio pabaigoje, jų transformavimąsi į “firmas” ir bendroves praėjusio amžiaus paskutiniam dešimtmetyje. Laukinio kapitalizmo epochoje atsirado ir sumenko daugybė komercinių bankų, draudimo kompanijų, investicinių bendrovių, žlugo arba buvo sužlugdytos neišmanėlių didžiulės įmonės, steigėsi daugybė lietuviškojo verslo pionierių. Šįkart dairysimės į valstybingumą atkūrusią Lietuvą XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, senų reklaminių skelbimų pagalba ieškodami visus išbandymus atlaikiusių įmonių. Tokių tikrai esama nemažai – atsispyrusių reketininkams, biurokratų neraštingumui, nevykėlių funkcionierių “žiaurioms akcijoms” prieš verslą, muitinėje klestėjusiai korupcijai, chaotiškam teisės aktų keitimuisi ir kitoms anuomečio laikotarpio negandoms. Išgyvenę laukinio kapitalizmo sąlygomis, atspariausios lietuviškos įmonės šiandieną yra smarkiai išaugę bei sustiprėję, įdiegę europinius veiklos standartus
Lietuvos valstybės dieną Karo muziejų ir jo padalinius lankykite nemokamai!
Vasario 16-ąją, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir jo padaliniai (Pogrindžio spaustuvė „ab“ ir Karo technikos ekspozicija) bus atviri nemokamam lankymui. Vytauto Didžiojo karo muziejus (K. Donelaičio g. 64, Kaunas) dirbs nuo 10 iki 17 valandos. Lankytojai galės ne tik apžiūrėti ekspoziciją, pristatančią Lietuvos ir pasaulio karybos istoriją, bet ir dvi šiuo metu veikiančias parodas: „Karo anatomija: Ukraina“ ir „Sąjūdžio Lietuva: žalios žolės galia“. Karo technikos ekspozicijoje (VI fortas, K. Baršausko g. 101, Kaunas) kas valandą vyks ekskursijos, kurių metu lankytojai apžiūrės Kauno tvirtovės VI bei įvairią karinę techniką, kurios didžioji dalis buvo naudota atkurtos Lietuvos kariuomenėje. Ekskursijos Vasario 16-ąją bus nemokamos ir vyks kas valandą nuo 10
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena (II)
Dairydamasis švč. Trejybės bažnyčioje ir dominikonų vienuolyno erdvėse, išsyk susivokiau, kad objektai pernelyg įspūdingi ir vaizdais, ir dydžiu, kad jungti juos į vieną pasakojimą. Tad šįkart toliau dairysimės į nuostabius šventovės bei jos koplyčių dekorus, o kitąkart suksime ienas į vienuolyną. Pradžiai darsyk peržvelkime nuo pat viduramžių besidriekiančią bažnyčios istoriją. Dominikonai su šv. Jaceku priešakyje į Krokuvą atvyko iš Bolonijos 1222 m. Juos atvežė Krokuvos vyskupas Iwo Odrowąż, kuris dominikonams padovanojo iš dalies medinę, iš dalies mūrinę Šv. Trejybės parapinę bažnyčią, perkeldamas parapiją į naująją vietą. 1223 m. kovo 12 d. bažnyčia pašventinta. Po totorių invazijos 1241 m. dominikonai pradėjo statyti naują gotikinę bažnyčią ir vienuolyną. Iš pradžių tai buvo
Trumpos Putino pseudoistorinių tauškalų kojos
Yla išlindo iš maišo pačioje pradžioje, kai iš Amerikos (rodos, ne nuo stogo) atskridęs Karlsonas pavadino karą Ukrainoje “konfliktu”. Matyt, buvo tvirtai sutarta daiktus ir reiškinius vadinti ne savo vardais, o apibendrinimais: “panašus į pirštą, bet visgi nevisai pirštas”. Interviu šį užsakomąjį monologą nepavadinsi, nes aiškiai nepatogiai jautęsis diktatorius buvo ne kartą grubokai Karlsono pertraukinėjamas ar replikuojamas. Pseudoistoriniai postringavimai apie Ukrainos praeitį, apie kažin kokią tai “novorosiją”, pasvaičiojimai apie I tūkstantmečio laikų įvykius bei kitos blevyzgos verčia ir mus pasidairyti praeityje, tik galbūt ne tokioje tolimoje. Apie imperijos “vladykos” kūno kalbą, išdavusią porinamas melagienas, šnektelsime vėliau, o dabar paviešinkim tai, ką diktatorius suktai nutylėjo. Apybraižos pradžioje matote miestą Krymo pusiasalyje
Iškalbinga margos praeities liudininkė
“Kas ieško, tas visad suras!” – ne kartą pasiteisino šis, rodos, naivokas ir bravūriškas teiginys, tačiau būna ir taip, kad perliukas atsiranda pats. Taip nutiko man, lankantis malūne įsikūrusiam šeduviškiam restorane. Išsikalbėjęs su maloniu personalu apie būsimą apybraižą, skirtą vienam šlovingiausių Lietuvos restoranų, sužinojau apie išsaugotą atsiliepimų knygą. Ir ne bet kokią, o pildytą pirmųjų lankytojų “Užuovėjos” – taip oficialiai vadinosi užeiga, daugelio žinoma “Velnių malūno” pavadinimu. Vargais negalais išprašęs paskolinti šį stebuklingai išlikusį raritetą, nustebinusį daugel mačiusį jūsų kuklų gidą. Koks gyvenimo skonis ir sodrumas dvelktelėjo iš senesnės nei aš pats knygos! Savaime suprantama, restorane ne vien gira ar gaiva geriamos, bet ir šis tas stipresnio, mikliai sužadinančio kūrybinius
Sovietmečio blokbasteriai, filmuoti Lietuvoje
Kino istorijos žinovai nei nemirktelėję atsakys, kur sovietų imperijos kinematografininkai kūrė filmus apie Europą – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Paveiktos, bet nenustekentos besaikio sovietinimo ir nutautinimo, Baltijos tautos kruopščiai puoselėjo istorinius miestų veidus, tad jie išliko europietiškais. Kita vertus, mes ne veltui lankėme stilingus ir solidžius ano laikmečio restoranus, preciziškai įrengtus Lietuvos architektų, menininkų, baldžių. Iš sovietijos tolių atklydusioms kinematografininkų komandoms Baltijos šalyse buvo puikios sąlygos kurti, nes ir viešbučiai europietiški, ir restoranai puikūs – bus kur bohemiškai pauliavoti po kūrybiškos dienos – ir kino studijos puikiai aprūpintos, tad galės patalkinti atėjūnams. Neneigdamas, kad ir kitų sovietinėje Rusijos imperijoje kalėjusių šalių kinematografininkai sugebėdavo cenzūros sąlygomis kurti puikius filmus (ypač kartvelai,
Istoriko Arvydo Pociūno knygos „Už laisvę ir Tėvynę! Vilnius 1794” pristatymas
Istorinės apybraižos tema šių dienų skaitytojui yra aktuali tuo, kad šiais metais sukanka 230 m. nuo sukilimo prieš Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperijų bandymą okupuoti Lenkijos ir Lietuvos valstybę (1794 m.). Pristatomos knygos „Už laisvę ir Tėvynę! Vilnius 1794” autorius, karo istorikas Arvydas Pociūnas pažymi, kad Lietuvos žmonės po pirmojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo (1772 m.) gerai žinojo, kas jų laukia. 1792 m. kilo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Rusija, o 1793 m. įvykdytas antrasis valstybės padalijimas. Į Lietuvos teritoriją prigužėjo Rusijos karinių dalinių, Lietuvos iždas buvo tuščias, valdininkijos viršūnėse klestėjo korupcija, Rusijos kariuomenės išlaikymo našta slėgė visų luomų Lietuvos žmones. Lietuvos kariuomenėje brendo sukilimo nuotaikos, nes Seimas
“Te kraujas stingsta netikėlių gyslose!” (II)
Galima būtų ilgai samprotauti, kodėl žmogus tūkstantmečių tėkmėje jautė poreikį kankinti ir žaloti kitą: įgimtas sadizmas, mėgavimasis kito kančiomis, tamsoje skendinčios sąmonė ir sąžinė, religinis fanatizmas, bet visgi elementariausios priežastys turbūt yra godumas ir puikybė. Godumas – trokštant kankinimais sužinoti paslėptų turtų vietą, o puikybė bemaž visad susijusi su valdžia: nepaklususius naujajai valdžiai/tvarkai kankinsim ir žudysim, kad kiti prisibijotų. Tačiau valdžios troškimas tiesiogiai susijęs su turto geidimu, tad proto užtemimas vėl sueina į godumą. Kaip ten bebūtų, žmonijos istorijos tėkmėje homo sapiens išgalvojo daugybę būtų kankinimais priversti pripažinti nebūtas nuodėmes, tad nesileisim į atgrasių žalojimų metodų nagrinėjimą – apie juos apsčiai rašyta. Šįkart kviečiu tvirtesnių nervų prenumeratorius tęsti kelionę Maltos
Senosios Vilniaus elektrinės blyksniai
Tiesą sakant, jau esame į ją dairęsi, išsirengę pasiplaukioti garlaiviu XX amžiaus pradžioje, bei skaičiuodami nacių darbelius II pasaulinio karo metais. Šiandienė Technikos muziejaus globėja dar taip nesenai pukšėjo, tiekdama karštą vandenį atviram baseinui, tačiau savosios misijos yra atsisakiusi. Visgi knieti pasikviesti jus į šviesą vilniečiams dovanojusią jėgainę, kadaise smarkiai pakeitusią miestiečių buitį. Kelionei praeitin bus būtinas solidus aprangos kodas, nes leisimės atgalios į XX amžiaus pradžią. Garbius ponus prašau užsivožti katiliuką ir pasigriebti lazdelę, o mielas damas kelin kviesiu, jei pasipuoš plačiabryle skrybėlaite ir pasirūpins skėtį nuo saulės. Renkamės prieplaukoje šalia Vrublevskių rūmų, iš kurios paslaugūs valtininkai kaipmat perkels mus į kitą upės pusę. 1882-ais Niujorke ėmė veikti pirmoji
Soclagerio diktatoriai – “batkos” pirmtakai
Tie etapai yra daugmaž panašūs ar pasikartojantys: praskolini savo šalį, leidi joje tarpti svetimai kariuomenei, laikaisi valdžioje svetimų smogikų pagalba, daugiau ar mažiau nutautėji ir nutautini savąją liaudį, kol galų gale tampi daugumai atgrasia užsieninio “ponulio” marionete. Nereikia toli dairytis, kad už pusšimčio kilometrų rastume panašų veikėją, įsileidusį branduolinius ginklus, agresoriaus kariuomenę, nemokantį istorinės kalbos, pamynusį senuosius valstybės simbolius. Taip, jokių abejonių nėra atpažįstant “batką”, senai tupintį gretimos imperijos diktatoriaus kišenėje. Varganai apgailėtinas, senokai pabodęs patiems gudams, prieš kelerius metus valdžioje jis atsilaikė tik nupušusio cariuko smogikų pagalba. Uoliai padėdamas putleriui atkūrinėti trečiąją imperiją – po carinės ir sovietinės – “batka”, vienok, nieko originalaus istoriškai nenuveikė: dar sovietmečiu Rytų Europoje
Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės paroda “Ženklai Palangai”
2024 m. vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės paroda „Ženklai Palangai“. „Daugelis mano kūrybą pažįsta, o štai logotipai! Juos kviečiu pamatyti parodoje “Ženklai Palangai”. Gal mažiau kas žino šią mano kūrybos sritį – logotipus, heraldiką, nors juos kuriu jau kokius 30 metų. Per tą laiką keitės priemonės – nuo pieštuko, tušo iki kompiuterio. Džiugu parodyti visus vienoje erdvėje. Parodoje logotipai sukurti įvairioms Palangos įstaigoms – Savivaldybei, Botanikos parkui, Viešajai bibliotekai, šokių kolektyvams, folklioro ansambliams, vaikų darželiams, mokykloms ir įvairioms visuomeninėms organizacijoms.“ (Gražina Oškinytė-Eimanavičienė) Palangą puošia daug Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės sukurtų ženklų, iš kurių miestas plačiai atpažįstamas. Ir tai ne tik
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (II)
Nei kiek neabejoju, kad pamenate žavias panoramas, maloniu jausmu užliejančias sielą nuo aukštos Tynieco vienuolyno sienos, o prenumeratoriams nepasimiršo apsilankymas viduramžius menančioje vienuolyno šventovėje. Sekmadienio vakarą tęsime apsilankymą šioje žavioje vietoje, juk bočių išmintis mums primena – “sekmadienį švęsk”. Norėsiu pasidalinti ne tik patirtimis Tyniece, bet ir smarkiu kontrastu tarp šios traukos vietos Krokuvos pašonėje, ir lietuviškų sakraliųjų objektų turistinės vadybos. Kelerius metus sekmadieniais vedęs ekskursijas Vilniaus svečiams, įsitikinau, kad išskirtiniausių sostinės architektūrinių objektų vadyba jų “šeimininkams” nė motais. Būkime nuoseklūs, ir pirmiausia pasidairykime Lenkijos vienuolyno viduje. Neįkyrėdamas priminsiu, kad dėl strateginės padėties Tynieco vienuolynas buvo paverstas kariniu-gynybiniu objektu, gerokai nukentėjo kovų metu, ilgą laiką buvo apleistas, iki talentingi lenkų
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis (II)
Taigi, mūsų pasakojimo herojus Klemensas – pozityvus personažas tikras, ne išgalvotas – iki valios atsidžiaugė savuoju brangiu pirkiniu, smarkiai palengvinusiu sodo gėrybių atsigabenimą, o ir bulbiukių atsivežimą iš kaimo. Tačiau gyvenime viskas turi savo kainą, arba, pavadinkime kitaip – šalutinius reiškinius. Antai, pavakarojai linksmiau su draugais, o kitąryt plėšia galvą, ir kankina priekaištai sau dėl nesaikingo C2H5OH vartojimo. Už buto kainą įsigijusį automobilį pilietį anuomet kankino iškart keli klausimai: kaip šį brangų turtą apsaugoti, kur jį laikyti, kur jį remontuoti, kur gauti remontui reikalingų detalių, kaip ir kur įmanoma remontuoti pačiam, kaip gelbėti nuo rūdijimo ir t.t. Rūpesčių buvo gerokai daugiau, nei laimingasis automobilistas galėjo nuspėti, ir užgriūdavo jie bene
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Virtuali paroda “Sovietų nukankintas ir sušaudytas legendinis Lietuvos karininkas Teodoras Balnas”
Šiemet minime Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvio, kapitono Teodoro Balno 135-ąsias gimimo metines. Virtualią parodą aplankysite čia. Teodoras Balnas gimė 1889
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Vargu, ar jų būtų tiek daug – bemaž 190-imt – jei ne užrašas “Europos Sąjunga” viršelyje. Vien žodžiai “Lietuvos Respublika”
Lietuvių desantas sovietmečio Minske
Kelionė Minskan kadaise buvo gerokai trumpesnė, nei šiandieną, bet ne todėl, kad mūsiškis LAZ’as riedėjo greičiau, nei dabartiniai autobusai. Tiesiog
Stebuklingai išlikusi “kino planeta”
Pasiimdavau bent dvidešimt monetukių, nes taip greitai prabėgdavo tos dvi minutės už penkioliką kapeikų. Firminis salonas buvo šalia anuomečio “univermago”,
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija (I)
Pamenate mūsų apsilankymą malūne Xaghros miestuke? Kaip bebūtų keista, vizitas pas paskutinįjį Maltos malūnininką įvyko netikėtai, Džgantijos šventyklos personalui prasitarus,
Žvejyba Gudijoje, privertusi linguoti žemę
Ne, bičiuliai, žvejyba prasidėdavo ne prie ežero ar upės, net ne prie marių, ir jau tuo labiau ne prie jūros.
Apsukrūs vertelgos “FiDi” pakampiuose
Ilgai tartis nereikėjo, nes visi bendraklasiai buvome antakalniečiai, o nuo Antakalnio troleibusų žiedo iki Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto tik dešimt-penkiolika
Lietuvos verslo pionieriai: kuriuos beatrasime po 30-ies metų?
Tie, kam šiandieną 50+, gana gerai pamena pirmųjų kooperatyvų kūrimąsi sovietmečio pabaigoje, jų transformavimąsi į “firmas” ir bendroves praėjusio amžiaus
Lietuvos valstybės dieną Karo muziejų ir jo padalinius lankykite nemokamai!
Vasario 16-ąją, švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir jo padaliniai (Pogrindžio spaustuvė „ab“ ir Karo technikos
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena (II)
Dairydamasis švč. Trejybės bažnyčioje ir dominikonų vienuolyno erdvėse, išsyk susivokiau, kad objektai pernelyg įspūdingi ir vaizdais, ir dydžiu, kad jungti
Trumpos Putino pseudoistorinių tauškalų kojos
Yla išlindo iš maišo pačioje pradžioje, kai iš Amerikos (rodos, ne nuo stogo) atskridęs Karlsonas pavadino karą Ukrainoje “konfliktu”. Matyt,
Iškalbinga margos praeities liudininkė
“Kas ieško, tas visad suras!” – ne kartą pasiteisino šis, rodos, naivokas ir bravūriškas teiginys, tačiau būna ir taip, kad
Sovietmečio blokbasteriai, filmuoti Lietuvoje
Kino istorijos žinovai nei nemirktelėję atsakys, kur sovietų imperijos kinematografininkai kūrė filmus apie Europą – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Paveiktos,
Istoriko Arvydo Pociūno knygos „Už laisvę ir Tėvynę! Vilnius 1794” pristatymas
Istorinės apybraižos tema šių dienų skaitytojui yra aktuali tuo, kad šiais metais sukanka 230 m. nuo sukilimo prieš Austrijos, Prūsijos
“Te kraujas stingsta netikėlių gyslose!” (II)
Galima būtų ilgai samprotauti, kodėl žmogus tūkstantmečių tėkmėje jautė poreikį kankinti ir žaloti kitą: įgimtas sadizmas, mėgavimasis kito kančiomis, tamsoje
Senosios Vilniaus elektrinės blyksniai
Tiesą sakant, jau esame į ją dairęsi, išsirengę pasiplaukioti garlaiviu XX amžiaus pradžioje, bei skaičiuodami nacių darbelius II pasaulinio karo
Soclagerio diktatoriai – “batkos” pirmtakai
Tie etapai yra daugmaž panašūs ar pasikartojantys: praskolini savo šalį, leidi joje tarpti svetimai kariuomenei, laikaisi valdžioje svetimų smogikų pagalba,
Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės paroda “Ženklai Palangai”
2024 m. vasario 9 dieną, 16 val. Palangos kurorto muziejuje atidaroma menininkės, grafikės, Palangos miesto garbės pilietės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės paroda
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (II)
Nei kiek neabejoju, kad pamenate žavias panoramas, maloniu jausmu užliejančias sielą nuo aukštos Tynieco vienuolyno sienos, o prenumeratoriams nepasimiršo apsilankymas
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis (II)
Taigi, mūsų pasakojimo herojus Klemensas – pozityvus personažas tikras, ne išgalvotas – iki valios atsidžiaugė savuoju brangiu pirkiniu, smarkiai palengvinusiu
You must be logged in to post a comment.