Straipsniai
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų portale lietuvių ir ukrainiečių kalbomis Paroda “Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944–1954 m.” 1. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Ukrainoje Lietuvių ir ukrainiečių ginkluota kova už savo šalių Laisvę ir Nepriklausomybę įkvėpė ateities kartas ilgus dešimtmečius priešintis okupantui, 1990–1991 m. išsivaduoti iš sovietų priespaudos, o 2014 m. prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą – atremti agresiją. Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1953 m., bet pavieniai partizanai veikė ir vėliau. 1946 m. birželio 6 d. įkurta vieninga pasipriešinimo organizacija –
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles medines dėžes nuo dujokaukių. Šios dėžės ne vieną dešimtmetį pragulėjo Vilniaus g. 37 namo Vilniuje palėpėje. Gal būtų ten pragulėjusios dar ne vieną dešimtmetį, jei nebūtų prasidėjusi namo rekonstrukcija. Tik laimingo atsitiktinumo dėka dėžės su dokumentais nukeliavo ne į sąvartyną, o pakliuvo į archyvistų rankas. Už tai dėkojame bendrovės „INVL Baltic Real Estate“ darbuotojams.Name, kurio palėpėje rastos dėžės, sovietmečiu buvo įsikūręs Vilniaus miesto Spalio rajono vidaus reikalų skyriaus Pasų stalas. Tikėtina, kad jo darbuotojai, apie 1972 m. nereikalingus dokumentus sukrovė į dėžes ir jas sudėjo pačioje atokiausioje palėpės vietoje. Taip
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime ne į jos kūrybos klodus, o į vilniškį Vingio parką, kuriame jau prieš pusšimtį metų veikė originalaus interjero ir gardžių šašlykų užeiga – “Lakštingala”. Jausdamas pagrįstus sentimentus lietuvaičių sovietmečiu kurtiems kavinių bei restoranų interjerams, nes taibuvo kur sudėtingiau nei šiandieną, esu nuodugniai pastudijavęs jų istorijas. Turbūt dažnas jau keliavote kartu su manimi į šeduviškės “Užuovėjos” praeitį, tad atrasite interjero panašumų ir su “Lakštingala”, ir su Prienų pašonėje įsikūrusiu “Kubilu”, ir šiokių-tokią analogijų su Druskininkų “Alka” (nors pastarosios kūrėjų išmonė dar labiau “rauna stogą” – pažadu jums kelionę į šią užeigą
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai yra? Pagal rašytas ir nerašytas sovietinio gyvenimo taisykles koks keturmetis tikras vyras, pavyzdžiui, niekada nesiskundžia darželio auklėtojai, nesislepia už mamos sijono, už save kovoja visomis keturiomis. Paūgėjęs tikras vyras visus nesusipratimus su bendraamžiais sprendžia ne žodžiais, o bet kam duodamas į liūlį. Dar vėliau toks tikras vyras taikosi į kompaniją vyresniems, anksti išbando nikotiną ir alkoholį, nebijo susidėti su bloga kompanija, skriaudžia silpnesnius už save, keikiasi, tėvo lupamas diržu neišleidžia nė garso, mėgsta iš kitų tyčiotis, blogai mokosi, su visais konfliktuoja, demonstruoja fizinę jėgą, linkęs į agresiją, bet kokia kaina
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji ėmė veikti „Pasaka“, duris atvėrusi 1960-ais Laisvės alėjoje, vilniškis „Nykštukas“ lankytojus pakvietė 1964-ais, „Sigutė“ Šiauliuose atidaryta 1967-ais, „Du gaideliai“ Klaipėdoje – 1973-ais. Kurioje vaikų kavinėje buvusi freska ir keletas vaikams pritaikytų baldų buvo atkurti? Privačios iniciatyvos dėka atkurta Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Eugenijaus Steponavičiaus tapyba, buvusi „Nykštuko“ kavinėje, atkurti ir keli kavinėje buvę, vaikams pritaikyti, baldai. Kurioje vaikų kavinėje filmuotos A.Žebriūno režisuoto filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ scenos? 1976 m. ekranuose pasirodžiusi Arūno Žebriūno juosta „Seklio Kalio nuotykiai“ filmuota Vilniuje, kelios scenos filmuotos „Nykštuke“. Kuriose vaikų
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui suteikė drūto vyro išvaizdą: plačiapetis, plaštakos kaip ližės, ilgos ir galingos rankos, stambių kaulų veidas, ir žemas, duslus balsas. Po ilgos vasariškos dienos, grįžęs iš darbų laukuose, Gvidas sočiai vakarieniaudavo, ir atsigulęs lovoje, imdavosi skaityti vietinį kompartijos oficiozą – laikraštpalaikį „Tiesa“. Kolūkio pirmininkas tiesiai šviesiai buvo Gvidui išrėžęs, kad ketina paskirti jį brigadininku, tačiau tokiose atsakingose pareigose dirbti gali tik partinis – komunistas. Norom nenorom, bet teko Gvidui kompartijon stoti, ir prievolę prenumeruoti „Tiesą“ pelnyti. Pareigą skaityti propagandinius paistalus Gvidas stengėsi vykdyti uoliai, mat buvo pareigingas vyriokas, tik sekėsi jam
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo įdomu ir smagu su ja pasikalbėti, nes racionalus protas ir gyvenimiška patirtis patalkindavo jai blaiviai pažvelgti į sovietinę realybę, galbūt net dalykiškiau, nei dabartiniai istorikai sugeba. Puikiai pamenu, kaip Julija nebijojo net ir anuomet nevynioti žodžių į vatą, išrėždama: “Kokia gi čia @ūdina tvarka, kad sąžiningai užsidirbusi pinigų sunkiu darbu, parduotuvėje nerandu paprasčiausių produktų ar dailesnį rūbą – jų tiesiog ten NĖRA. Nėra! Belieka turgun važiuoti, bet ten tave apsvers, apsuks, o ir brangumas visko ten nesvietiškas!” Kreivų veidrodžių karalystėje, kuria buvo sovietinė Rusijos imperija, kartais dar vadinama SSRS, išties
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą vaizduojantis sietynas nėra toks senas, kaip pati šventovė – padarytas Liepojoje XX a. pradžioje) mažo metalinio dangtelio gindyse, kurį mūsiškės mokyklos direktorius, matyt, buvo jau anksčiau atradęs, ir pritaikęs užsiimti geriausią padėtį stebėjimui. Mišių metu jis nesiklaupdavo, sukiodavo galvą kiek pajėgdamas, dairydavosi į visas puses: kurie gi jo vadovaujamos mokyklos auklėtiniai yra tokie nesupratingi, kad, būdami komjaunuoliai – o jais buvome beveik visi – religinių pančių nenusikrato, ir pamaldose dalyvauja? Gi prie įėjimo į bažnyčią budėdavo direktoriaus pavaduotoja „ideologiniam darbui“, drauge su viena mokytoja (jokių pavardžių neminėsiu, kad šioms personoms
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio (1873-10-06–1929-03-05) 150-ąsias gimimo metines. Vladas Putvinskis-Pūtvis (toliau – Vladas Putvinskis) kilęs iš senos Žemaitijos bajorų giminės. 1894 m. įstojo į Halės universitetą ir studijavo agronomiją, tačiau mokslų nebaigė. Vėliau Vladas Putvinskis lankė žuvininkystės kursus Lenkijoje. Sukaupęs nemažai žinių ir patirties, parengė vadovėlį ūkininkams „Karpių auginimas mažuose tvenkiniuose“, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstė žuvininkystės pagrindus. Vladas Putvinskis savo dvarų ūkiuose įdiegė daug naujovių – augino lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino žemaitukų veislės arklius. Vladas Putvinskis, daug prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, skatino lietuvių kalbos vartojimą – pats
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite, kas gi Lietuvoje – o ir visame sviete – sugriuvo, sudegė, paskendo, lūžo, žuvo ir t.t., ir pan.: „avarijoje mažiausiai… žmonių žuvo“. Rodos, naujienos autoriai mėgaujasi galimybe pranešti apie kuo drastiškesnį nelaimės mastą, jau įsivaizduodami išsiplėtusias skaitysiančiojo akis. Kadaise, kai kalėjusiems sovietų imperijoje piliečiams buvo teigiama, kad septynmyliais žingsniais artėjame prie „brandaus socializmo“, o ir komunizmas ne už kalnų, bet koks negatyvus nutikimas buvo atkakliai slepiamas nuo visuomenės. Tokio uždarumo priežastys buvo kelios: ne kažin kiek galvota apie ekologiją, tad ir gamtos tarša neturėjo rūpėti
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus – Antaną Šabaniauską ir Antaną Dvarioną – minėjome praeitą kartą, o šįsyk prisiminsime Stepo Graužinio bei Danieliaus Dolskio talentus. Tenoras Stepas Graužinis „mažojoje scenoje“ pasirodė ketvirtame dešimtmetyje, atlikdavo ne tik populiariuose kino filmuose skambėjusius šlagerius, bet ir demokratinio turinio melodingas dainas, nesibodėjo lietuvių liaudies dainų. Graužinis gimė vilniškio batsiuvio šeimoje pirmąją 1910-ų dieną. Stepui būnant šešiolikos, šeima persikėlė į gimtąjį tėvo kaimą Pusnę netolise Giedraičių. Visa Graužinių šeima buvo muzikali ir balsinga, tad pramokęs smuikuoti, Stepas ėmė groti orkestruose ir dainuoti choruose. Giedraičių vargonininkas Antanas Makačinas – garsiojo kompozitoriaus Teisučio Makačino
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau ilgėjausi bent pasižvalgymo į solidumo ir komforto pasaulėlį, tegul ir sunkiai pasiekiamą. Retsykiais sėsdavau į „antruką“, riedėdavusį link stoties, ir išlipęs „Lietuvos“ stotelėje, pro pamėgtą kino teatrą pėdindavau link stačių laiptų, kad jais užsiropščiau į Naujamiesčio kalvą. Perbėgęs judrią Mindaugo gatvę, kuria iki šiol dieną ir naktį rieda automobiliai link geležinkelio ir autobusų stočių, nerdavau pro plačias ir sunkias dvivėres duris, kaipmat papuldamas išsvajoton ateitin: jie supo mane iš visų pusių, blizgėdami paviršiais, svaigindami naujumo kvapais, akindami stilingomis linijomis, atverdami ir užverdami savąjį vidų, leisdami save paliesti ir atsargiai paglostyti.
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs, tad šįkart keliausim į Druskininkus, kur mūsų laukia dar vienas „Vasaros“ autoriaus Aleksandro Eigirdo kūrinys – pačiame kurorto centre įsikūręs valgyklos ir restorano derinys „Dainava“ (nepainiokit su varėniške – į ją nukeliausim šiek tiek vėliau). Palanga turėjo nemažai stilingų užeigų, apart „Vasaros“, nors ši akivaizdžiai buvo tapusi kurorto veidu, o štai „Dainava“ Druskininkuose lygiaverčių varžovų ar varžovių neturėjo. Atvėrusi duris septintojo dešimtmečio vidury, „Dainava“ buvo pasakiškai populiari ir mėgiama ne tik atvykusių ilsėtis, bet ir pačių druskininkiečių. Nebūsiu kuklus, ir pasigirsiu, kad manųjų pastangų dėka galėsim išvysti ne tik „Dainavos“
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje Lietuvoje Vėlinės minėtos kaip religinė ir tautinė šventė, per kurią žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet pagerbdavo ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje plečiantis neginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, Lenkijos ir Vengrijos 1955–1956 m. įvykiams paskatinus Lietuvos visuomenės tautines nuotaikas, Vėlinių minėjimai įgijo politinį pobūdį, tapo vieša patriotinių jausmų ir pilietinio nepaklusnumo sovietų valdžiai išraiška. 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune buvo pirmoji atvira politinio protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija. Tą dieną per 100 jaunuolių, susirinkę Senosiose Karmelitų kapinėse,
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus lietuvių vitražistų kūrinius, kurių šiandieną telikę tik vėlės-nuotraukos. Prabėgus jau trečdaliui amžiaus po sovietmečio baigties, nenumaldomai artėja metas permąstyti požiūrį į tuo prieštaringu metu kurtą meną, ypač – neturėjusį jokių ideologinių-propagandinių požymių. Sunkmečio laikmetis, kai šilumą geriau saugoję plastikiniai langai buvo vertingesni už monumentalų vitražą, nepasigailėjo dešimčių itin vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandieną lakoniškai rašoma “neišliko”, nors vertėtų apibūdinti tiksliau – “sunaikinta”. Menininkui nėra nieko malonesnio, nei rūpestis jo sukurtais kūriniais, ir nieko skaudesnio, nei tas lakoniškas apibūdinimas “neišliko”. Taip jau yra, kad praktiškumas ir menas dažnai visiškai nedera,
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo būrys medikų, pakakdavo vieno gydytojo ir vieno masažuotojo Juozuko. Keliaudavo transportu, kuris dabar keltų šypseną. Jų niekas nevadino žvaigždėmis, nors jie tikrai buvo jomis, tikriau – jie buvo visuotinai gerbiamas sporto elitas. Jie kovodavo pasiaukojamai, norėdami pateisinti didžiulį tautos pasitikėjimą. Jiems rungtyniaujant, ištuštėdavo gatvės ir transportas, kurio vairuotojai atidžiai klausydavo radijo transliaciją. Jų dėka apie Lietuvą sužinojo pasaulis: yra sovietų imperijoje tokia Lietuva, ir ji tebegyva. Jie kalė pergales, įrodydami ir Lietuvos žmonėms, ir leisgyvės imperijos vadukams – LIETUVA GALI! Teisingai supratote, bičiulės ir bičiuliai, kad šįkart mintimis ir širdimi
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią Miko Vaitkevičiaus ir Petro Gaulės dainą “Palydėk į Žirmūnus”. Neatsiejama Žirmūnų dalimi buvo prekybos ir paslaugų centras “Žirmūnai”, suprojektuotas Aleksandro Arono, duris atvėręs 1969-ais. Šiandieną iš komplekso telikusi Kazimiero Kisielio skulptūros “Džiaugsmas” replika, mat originali varinė vaikučio skulptūra paviliojo ilgapirščius. Pamalonintas jūsiškio dėmesio publikacijai apie palangiškę “Vasarą” (esu ir pats patenkintas surinkta išsamia medžiaga), šįkart norėčiau pasikviesti į “Žirmūnų” restoraną, ir ne vien jį. Kaip ir įprasta, kelionę praeitin pradėsime nuo statybinės-architektūrinės dalies, nes pastatas visgi gimsta ne statybų aikštelėje, o architekto vaizduotėje. Užmetus akį į “Žirmūnų” nuotraukas, net ir
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra nė su kuo nesulyginamas ir pats skaniausias. Žinai, kad ir iškepti jį nesunku, ir ingredientai paprasti. Tai kas jame tokio ypatingo ir paslaptingo? Kai kas tikrai yra, to nepasakys nei pardavėja, nei padavėjas. Naminis pyragas – tai, ko neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Paslaptį žino tik mylinčios šeimos moterys ir… perduoda iš kartos į kartą. Kaip perduodami lūkesčiai, rūpesčiai, viltys.Kol mergaitė maža, mama arba močiutė jos iš pradžių prašo suskaičiuoti, kiek indelyje yra vyšnių, leidžia pažaisti su miltais. Mergytei paūgėjus jau galima kočioti tešlą, išimti vyšnių kauliukus. Suaugusi moteris mažąją
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais įvykiais: „bananų baliumi“, iš kurio vos išnešiau sveiką kailį, Lietuvos delegatų palydomis vertybiniam mūšiui į Maskvą, daugiatūkstantiniais mitingais, trispalvės pakėlimo Gedimino bokšte sutikimu, kryžium gulėjusiųjų akcijomis, ir kitais dvasią virpinusiais renginiais. Pasižadėdamas paskviesti jus į šiuos Atgimimo laikmečio įvykius, šįsyk pasivadinsiu pasidairyti aikštėje nuo pokario iki tautinio atbudimo gorbačiovinės „pertvarkos“ metais. Iki pat rekonstrukcijos mūsų laikais, Gedimino aikštė išliko kukli, grįsta šaligatvio plytelėmis, tačiau jai teko išvysti pačius margiausius renginius. Nesileisdamas į visai nebūtiną gražbyliavimą, kviečiu pasidairyti į aikštę retronuotraukų pagalba (viršuje – 6-o deš. nuotr.) Prekybinis vaisvandenių ir ledų
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą – patefoną – būtum radęs dažnuose namuose, nes ne itin brangios plokštelės buvo, o ir smagu tiek lietuvišką estradą, tiek vieną-kitą perleistą užseinio roko grupę pasiklausyti, o kur dar etnografiniai ansambliai ir klasika! Iki šiol uoliai saugomi (bei klausomi!) keli šimtai vinilų liudija, kad „plokštelines“ vilniškiame prospekte ir „liudgiryje“ (vėliau ši persikėlė į Tilto gatvę) lankydavau nuolat, o lankydamasis Kaune, mikliai dumdavau į kauniškę „plokštelinę“ Laisvėje. Dvelktelėjus gorbačiovinės „perestroikos“ (pertvarkos) vėjams, atsileido plieniniai cenzūros gniaužtai, ir vienintelė Sovietų Sąjungoje vinilinių plokštelių leidėja – firma „Melodija“ – parengė ir išleido keturių tarpukario
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Povilas Girdenis. Lietuvių partizanai ir ukrainiečių sukilėliai: 1944-1954 m.
Tarptautinė paroda „LIETUVIŲ PARTIZANAI IR UKRAINIEČIŲ SUKILĖLIAI: 1944–1954 M.“ eksponuojama ant buvusių KGB rūmų (Gedimino pr. 40, Vilnius) fasado, o
Povilas Girdenis. Netikėti atradimai palėpėje užmirštose dujokaukių dėžėse
Tvarkant į Archyvą saugoti priimtus dokumentus, kartais nustebina netikėti radiniai. Ne išimtis ir į Archyvą atkeliavę dokumentai, sudėti į dideles
“Lakštingala” negali nečiulbėti: lankomės vienoje originaliausių užeigų
Pavadinimui pasirinkau aliuziją su smarkiai pasiklydusios poetės kūryba, tačiau šįkart – o ir vargu ar kada nors kitąsyk – keliausime
Rasa Stulpinienė. Netikrų vyrų banda
KĄ GIRDĖJOME. Sovietmečiu kiekvienas berniukas nuo pat mažens turėjo svajoti būti ne šiaip berniuku, o tikru vyru. Kas gi tai
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Ne vien sunkus bei nuolatinis fizinis darbas, bet ir įgimti genai Gvidui
Brežnevinio sąstingio kontrastai: indų ligi soties, produktų nei kvapo
Draugo mamai Julijai jau devynios dešimtys metelių, tad laukdama kelionės anapilin, ji dažnai pasišneka jau pati su savimi. Kadaise būdavo
Vilniaus šventovės cicilikų siautėjimo laikais: orios ir nenugalėtos (I)
Ilgai negalėjau sau atsakyti, kaip gi jis sugeba atsistoti visada toje pačioje vietoje, iki nepastebėjau po „Nojaus laivu“ (beje, laivą
Virtuali paroda “Vladui Putvinskiui-Pūtviui – 150”
Šiais metais minime visuomenės ir kultūros veikėjo, rašytojo, žuvininkystės pradininko Lietuvoje ir vieno iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (II)
Pirmojoje kelionės estrados praeitin dalyje prisiminėm, kad Atgimimo laikmečiu šviesą išvydo keturi lietuviškosios tarpukario estrados grandų vinilai. Du dainininkus –
Tvirti, kokybiški, ilgaamžiai, brangūs ir… deficitiniai – anuomečiai baldai
Prisipažinsiu, kad mane traukė ten net labiau, nei į žaislų skyrių vilniškiame „Vaikų pasaulyje“, o kuo labiau brendau, tuo smarkiau
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Džiugu, kad pasakojimai apie senuosius sostinės restoranus – „Medininkus“, „Lokį“, „Senąjį rūsį“, „Žirmūnus“ – bei palangiškę „Vasarą“ jums pasirodė įdomūs,
Povilas Girdenis. Vėlinių minėjimai 1955-1958 m. Vilniuje ir Kaune
Lietuvoje nuo seno buvo minimos Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė, kurios tradicijos glaudžiai siejosi su lietuvių papročiais ir tikėjimu. Sovietinėje
Vėlinių dieną dairomės į fantastiškas lietuviškojo vitražo vėles
Jūsiškis susidomėjimas palangiškę “Vasarą” puošusiais meno kūriniais (ypač – Anortės Mackelaitės įspūdinga vitražine sienele) paskatino mane Vėlinių dieną prisiminti kitus
Pirmieji Atgimimo šaukliai – šlovingų “Žalgirio” pergalių kalviai
Jie negaudavo didžiulių pinigų, ir jų neprašė. Jie tenkinosi kukliu automobiliu, nes ir toks anuomet buvo prabanga. Aplink juos nešokinėjo
Vėlinių išvakarėse pabendrausim su populiariųjų “Žirmūnų” vėle
„Į Žirmūnus palydėki, kai užges langai visi, palydėk ir neskubėki, mes nueisim be taksi“, – dainavo kadaise Ona Valiukevičiūtė smagią
Rasa Stulpinienė. Naminis pyragas
Atrodo, kad visą gyvenimą daugybėje pasaulio vietų pyragus ragavai tik tam, kad įsitikintum, jog tavo mamos arba močiutės keptas yra
Pilies-Gedimino-Katedros: ką mena žinomiausia sostinės aikštė?
Galbūt todėl, kad brendau kartu su Atgimimu, manojoje atmintyje Gedimino – taip anuomet ji vadinta – aikštė tapatinasi su nepamirštamais
Maištingi lietuviškos estrados akordai tarpukario “mažojoje scenoje” (I)
Manosios ir vyresniosios kartos nereikia klausti, kur jų mieste buvo vinilinių plokštelių parduotuvės – atsakymas bus žaibiškas. Vinilų grotuvą –
You must be logged in to post a comment.