Straipsniai
Kelininkus prislėgusi sunki sovietmečio našta
Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas siūles braškančio viešųjų paslaugų finansavimo. Puiku, kad yra žmonių, galinčių sau leisti tokį gyvenimo būdą, ir už viską mokančių iš savos kišenės. Ypač puiku, jei tam skiriami sąžiningu būdu pelnyti pinigai, neturintys “galų” laukinio kapitalizmo laikmetyje ir purvinuose “pri(ch)vatizacijos” reikaliukuose. Visgi yra viena mūsų būties sritis, kurios nei vienam neišeina išvengti – tai keliai ir gatvės, kuriais dardame bemaž visi. Prieš porą dešimtmečių teko dažnokai “minti” Lenkijon, Latvijon, Estijon, ir skirtumas tarp lietuviškų kelių bei magistralių, ir artimiausių kaimynų kelelių-vieškelėlių buvo akivaizdus. Tai nestebino, nes Lietuvos kelininkai dar sovietų šalelės
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (I)
Ar pasaulis taip aktyviai domėtųsi žydų tautos istorija, kultūra, menu, religija, iškiliais žmonėmis ir jų darbais, jei ne šiurpus holokaustas Antrojo pasaulinio metais? Drįsčiau labai suabejoti, nes po didžiulių netekčių ir patys žydai į visa taip ėmė žiūrėti atidžiau ir jautriau, pagarbiai vertindami savąją praeitį. Susivokdami, kad per savaitę tikrai nespėsime aplankyti visas Krokuvos ir jos apylinkių įdomybes, neabejojom, kad privalu aplankyti senąją Krokuvos sinagogą, esančią karalių miesto senamiesčio pašonėje – Kazimiero istorinio kvartalo širdyje. Pakviesiu ir jus pakeliauti kartu su mumis, juolab oras puikus, o mūsų pasirinktas objektas kruopščiai prižiūrėtas, galintis pasigirti informatyvia ekspozicija. Pasidairymą sinagogoje dalinsim į dvi dalis: pirmojoje domėsimės pastato istorija bei architektūra, antrojoje žvalgysimės ekspozicijoje.
Sovietmečio plagiatai (I). Vaikų literatūra
O štai ir neatspėjote: joks čia ne medinukas Pinokis, nors ir baloje neskęsta! Bet pradėsiu visgi nuo laimingo pirmokėlio, tempusio tėvams tik gerus ir labai gerus pažymius, tad jo metinis semestras buvo skaičiaus 5 gausus derinys (bent pirmuosius ketverius mokyklos metus). Tad paskutinę mokslo metų dieną parnešęs namo rūpesčių niekam nekeliančią pažymių knygelę, mainais iš tėvų gavo įspūdingą knygą laminuotu viršeliu. Vasara prasidėjo puikiai – turės tas pirmokėlis ką skaityti! Originaliai iliustruotos knygelės ir pavadinimas buvo intriguojantis – “Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai”. Įžanginiame žodyje autorius paminėjo kažin kokią seną knygelę apie Pinokio nuotykius, kuriuos jis kadaise skaitęs, tačiau pats susigalvojęs naują herojų ir naujus to naujo herojaus nuotykius, jau
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui susibroliavus su Erfurtu, pavadinsime šio miesto vardu gatvę bei prekybos ir paslaugų centrą – taip ir padarėm. Prieš gerą pusšimtį metelių premijuotuose Lazdynuose driokstelėjom drūtą kompleksą, kuriame išsiteko maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės vaistinė, pašto skyrius, taupkasė, kirpykla, moterų konsultacija, knygynas ir pusantro šimto vietų restoranas bei fantastiško populiarumo susilaukęs naktinis baras. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad ir erfurtiečiai vieną gatvių pavadino Vilniaus, o ir restoranas “Vilnius” atsirado Erfurte. Nesigirsiu, kad buvau “restoranų liūtas”, ir neišlysdavau iš “Erfurto”, bet keletą metų gyvenau visai šalia “Erfurto” – Lazdynėliuose, tad pėsčiųjų tilteliu
Sovietiniai šulai, išdrįsę apsilankyti Lietuvoje
“Smulkiaburžuaziniai veikėjai”, “buržuaziniai nacionalistai”, “miškiniai”, “miško broliai” – tai vis apie mus, mieli bičiuliai, mes tokie įtartini negeriečiai buvome sovietinių partokratų akyse. Vargu ar atsitiktinai, aukštas pareigas ėję sovietinės bonzos vengė lankytis Lietuvoje, nes ir rusakalbių mūsuose nebuvo nei dešimties nuošimčių, kuomet Latvija bei Estija negalėjo atsiginti plūstančių atėjūnų. Nors dauguma mokėmės rusų kalbą – anuomet ji buvo valstybinė – ir mokėjome pakankamai sklandžiai šnekėti rusiškai, meile gimtajai kalbai vėlgi buvome nelojalūs sovietinei tikrovei. Nenuostabu, jog vos keli sovietiniai šulai drįso apsilankyti Lietuvoje, nors paragauti lietuviškų gėrybių oi kaip troško, tad Rusijon riedėdavo ilgi traukiniai maisto produktų. Puikiai pamenu, kai spręsdami pusės litro klausimą, Peterburge su šeimininku įsišnekėjom apie to
Legendomis apipintas šaltinis miško glėbyje
Tėvukų trobos bažnyčios pašonėje nebelikę nei ženklo, o suklypęs šulinėlis jau pusę amžiaus niekaip nepasiduoda laikui, ir tebestypso prie upelio. Užmarščiai ir laiko tėkmei atsparūs ir vaikystės atsiminimai apie atlaidus, apie didžiausią Lietuvoje medinę bažnyčią vingiuojanti procesija, prie šventoriaus tvoros išsirikiavę pardavėjai saldumynų, įsuktų į ryškiaspalves juosteles. Smagus pasibuvimas giminaičių tarpe, saulėtoje miško laukymėje, su vaišėmis ir dainomis irgi neišdildamas gyvena atmintyje. Šiandieną džiaugiuosi, kad Suvalkijos laukuose esanti Višakio Rūda atsigavusi, atsikračiusi praėjusio amžiaus pabaigoje užklupusio slogučio. Tiesa, pašto skyriaus bei pradžios mokyklos nebėra, tačiau dailia suremontuoti kultūros namai, atsiradusi vasaros estrada, vienintelė parduotuvė džiugina maisto produktų įvairove ir iš prekybcentrių senai išnykusiu “Ledo” alučiu. Važiuodamas aplankyti artimųjų amžino poilsio
Pasivaikščiojimas Botanikos sode prieš šimtmetį
Ginčijomės neilgai, ir sutarėme kelionei į praeitį susitikti “veršyne” – taip vilniečiai vadino skverą, kuriame dunksojo Puškino biustas: Kūčių vakarą trumpam susitaikę, amžini priešininkai poručikas Ledovskis ir feldfebelis von Lendenas jau lūkuriavo manęs, pūsdami tirštus dūmą. Kelionei į XX amžiaus pradžią neatsitiktinai pasikviečiau šiuos praeities kariūnus, nes abu turėjo ką papasakoti apie šimtmečio senumo įvykius. Įtariai nužvelgę manąją aprangą, visiškai nederančią prie XX amžiaus pradžios rūbų, vilniečiai apsiramino, išvydę mūsų trijulės draugišką pasisveikinimą. Mandagumo frazes palikę ateičiai, netrukome pradėti dairytis. “Na, Puškino biustą mes išsivešim atsitraukdami, mesjė gidas apie tai jau rašė”, – pirmasis prabilo Ledovskis, klustelėjęs von Lendeną: “O jūs ar keisite skvero pavadinimą, kai Vilnių užplūs kaizerinė kariauna,
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Jos abi puikiai ruošė valgius: ir dabar varva seilė, prisiminus gardumą Babulės gamintos silkutės su grybukais bei troškintomis morkomis, ar Močiutės bulvinius blynus su apkeptais inkstais. Giminės susiėjimams rinkdavomės pas Babulę, o Kūčias dažniau švęsdavom Močiutės ir Tėvuko – taip suvalkiečiai vadina senelį – namuose. Tėvukas virdavo kisielių, surikiuodavo ant prailginto stalo indus, o Močiutė šokdindavo puodus. Dvylika patiekalų visada būdavo ant stalo, jei skaičiuoti ir duoną bei kisielių. Mielos šeimininkės šiandieną be rūpesčių randa, kuo pavaišinti šeimyną Kūčių vakarą, o anuomet, kai aš buvau toks, kaip šiose nuotraukose (taigi, lygiai prieš pusšimtį metelių), viskas būdavo šiek tiek kebliau. Visai nesenai pasiskaičiau dar vieno garbaus profesoriaus, o net ir akademiko(!)
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes, ne apie bemaž du tūkstančius skulptūrų ir reljefų, ne apie Sapiegų giminę ir fundatoriaus antkapį, ne apie šv. Kazimiero palaikus, o apie tai, kaip mūsų mokyklos direktorius – saugumo bildukas – ir jo bendražygiai komunistai ateidavo stebėti ir surašinėti lankančius pamaldas, apie savo principingą bendraklasį, tarnavusį JOJE, apie aukštosios karinės mokyklos kaimynystę sovietmečiu, apie JĄ įamžinusius iškilius menininkus, JOS svarbą dvikovoje su sovietinio ateizmo propaganda, ir dar daugybę įstabių istorijų. Kasdien prie JOS sustodavo keli ar net keliolika autobusų, ir visi atvykėliai išgirsdavo apie JOS išskirtinumą, kurį rodė prie įėjimo
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio centro buvo netrumpas: išsinuomoję iš Italijon atitekėjusios lietuvės butą Musolinio laikų name, pirma pėdindavom iki tramvajaus, tuomet juo dardėdavom iki Piazza del Popolo (Liaudies aikštės, it.), po to ilgokai dardėdavom metro, ir – vualia! – Amžinojo miesto istorinės grožybės jau prieš akis. Suklydom pasirinkdami kelionei priešvelykinį laikotarpį, tad buvome vieni atvykėlių minios Romoje narių, jūra plaukiančių į šv. Petro baziliką ir kitus senuosius objektus. Na, o kadangi Angelio pilis nuo pat šv. Petro aikštės yra matoma plika akimi, tai neišėjo aplenkti šią praeities liudininkę. Prieš eidami vidun dairytis, pasidomėkim jos
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių, šiandieną jau respektabilių vertelgų pralobimo būdus. Pakalbinus apie laikmetį gerai menančius istorikus ir visuomenininkus, jie ne itin iniciatyviai žvelgia į perspektyvą detaliai aprašyti atkurto valstybingumo pirmąjį dešimtmetį, nes daugelis tą laikotarpį bevelytų pamiršti. Išties, gaujų karai, laukinė “pri(ch)vatizacija”, metalų, alkoholio ir rūkalų kontrabanda, vešėjusi korupcija ir daugybės įmonių žlugimo sukelta masinė bedarbystė neatrodo patraukliai. Tačiau neišmesi žodžių iš dainos, o faktų – iš praeities: šįkart prisiminsime ryškų to sudėtingo ir permaningo laikmečio epizodą – tautą skurdinusį, o grupeles aferistų bei sukčių praturtinusį komercinių bankų sužlugdymą. Tai pirmoji dalis publikacijų ciklo
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje kalvos viršūnėje esanti Respublikos gatvė: daugybę amžių Maltoje vieni kolonizatoriai keitė kitus, tad maltiečiai labai didžiuojasi atsikratę užkariautojų ir susikūrę savo valstybę-respubliką. Šalia ir-Repubblika išsirikiavę dešimtys turistus traukiančių objektų – muziejų, restoranų ir t.t. – tad besidairant į visas puses, reikia dar ir ilgapirščių nepamiršti, nes gana siaura – lyginant, kad ir su palangiške J.Basanavičiaus – gatve jau balandžio mėnesį traukia minia turistų iš viso pasaulio. Turizmo sezonas Maltoje ir prasideda balandį, trukdamas gerą pusmetį, o po to ateina “gaivusis” sezonas, kurio metu nuo jūros traukia tokie vėjukai, kad dalis
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais mintiju: “Teisybę byloji, drauge mano, tik aš jau toks prastas melagis – na, nemoku meluoti, gal todėl su ta pačia moterimi jau trečdalį amžiaus gyvenu, ir į kitas smarkiai nesidairau”. Meluoti neišėjo nei jauniems ir sumaniems “Lietuvos ryto” televizijos darbuotojams, kartu su kuriais rengėme siužetą apie operhausą – pagrįstą mūsų pasididžiavimą. Neketinau meluoti ar gerintis, rašydamas atsiliepimą apie baleto “Pradžioje nebuvo nieko” sužadintus įspūdžius – kūrinys lups apdovanojimus, it karvė obuoliukus nuo laukinės obels. Mūzų padedamas, operhauso kolektyvas išgrynino šiuolaikišką, XXI amžiaus tendencijų prisodrintą baletą, kurį negėda bet kurioje pasaulio
Rasa Stulpinienė. Naujųjų belaukiant
Naujieji metai, jų laukimas ir šventimas buvo mažiausiai ideologizuota šventė, kurios nuoširdžiai laukė ir jauni, ir seni. Naujųjų vakarą kartu sėdėti iki vidurnakčio prie vieno šventinio stalo dažnai rinkdavosi ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, kaimynai, bendradarbiai. Žinoma, nuostabu buvo švęsti kur nors restorane, bet tai sau leisti galėjo tik išrinktieji, turėję privilegijų, galimybių ir pažinčių (šįkart ne apie juos). Dažnai nutikdavo, kad toje pačioje darbovietėje dirbantys socializmo statytojai gaudavo ir bendrabučio kambarėlį tame pačiame name, ir po ilgų laukimo metų jau naujos statybos blokiniame penkiaaukštyje (jie buvo populiariausi) nuosavą būstą. Nepaisant kuklių buities sąlygų ir belaukiant geresnių mezgėsi pažintys, kūrėsi šeimos, gimė ir augo vaikai. Tas pats mikrorajonas
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (I)
Krokuvos viešasis transportas ir modernus, ir puikiai pritaikytas atvykėlių reikmėms: ir Veličkos druskos kasyklas, ir Tynieco vienuolyną kaipmat pasieksite miesto autobusais. Smagiai prasiėję senamiesčio pakraščiu, kertame Vyslos upę drūtu tiltu, ir senojo turgaus pašonėje laukiame autobuso Tyniecan. Atstumas juokingas – vos keliolika kilometrų, tad kelionė po privačių namų rajonus neprailgsta – dairomės į dailiai prižiūrėtus lenkų namus ir kiemus, kurių sutvarkymas išties pavyzdinis. Išvirtę iš autobuso kartu su kitais Tynieco pasiilgusiais keliauninkais, tylia miestuko gatvele pėdinam vos kelias minutes, ir senoviniai vienuolyno mūrai jau prieš mūsų akis. Oras – kaip pagal užsakymą: dangus giedrutėlis, saulutė nepleškina it pamišusi, tad laukia ir puikūs įspūdžiai, ir vaizdingų nuotraukų galėsiu prikepti jūsų akių
Be mūšio apleista carinė tvirtovė
Kalbėsime apie laikus, kai Lietuvoje šeimininkavusi carinės Rusijos imperijos administracija tvarkėsi kaip norėdama, tad ir lietuviškus vietovardžius keitė savo nuožiūra: Alytus jai buvo Olita, Varėna – Orany, Kaunas – Kovna, Vilnius – Vilna ir t.t. Jei jau lietuviškas raštas anuomet draustas visus keturis dešimtmečius, tai ir mes atsilyginsim tuo pačiu – imperinių biurokratų išsigalvotus vietovardžius neminėsim, o vadovausimės lietuviškais. Taigi, amžinai besirengusi su kuo nors kariauti imperija XIX amžiaus pabaigoje ėmėsi stiprinti savąsias siena vakaruose, vienas tokių sumanymų buvo gynybinių įtvirtinimų strategiškai svarbioje Alytaus vietovėje statyba. Tvirtovės paskirtimi buvo tiltų per Nemuną gynyba, plentų į Kauną bei Vilnių kontrolė, tiesiamo geležinkelio į Varėną apsauga. Pastatyti keturi fortai ir artilerijos baterija,
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (II)
Kas gi toji “leniniana”? Daugelis jaunosios kartos narių, laimei, jau ir nebeatsakytų, kas gi čia per unikumas, ir kieno sugalvotas. “Leniniana” – sovietmečio grimasa, pasireiškusi boševikinio perversmo Rusijoje 1917-ais ideologo V.Lenino sudievinimu ir besaikiu garbinimu mene, literatūroje, teatre, viešosiose erdvėse ir t.t. Pirmojoje kelionėje į sovietinių stabų užterštą Lietuvos praeitį sąmoningai nerodžiau jums Lenino bei Stalino stovylas, nors būtent šie sovietiniai pusdieviai ir buvo anuomet labiausiai garbinami, tad ir iš bemaž dviejų šimtų Lietuvoje stūksojusių sovietinių pamėklių daugiausiai būta Lenino stovylų, o iki Stalino asmens kulto pasmerkino – šio niekadėjo skulptūrų. Šįsyk neblaškysim dėmesio mažareikšmiams sovietmečio stabams, o dairysimės tik į Lenino bei Stalino stovylas, kad aiškiau susivoktume, kokį titanišką
Tylūs ir godūs Putino talkininkai, kuriuos remiame
“Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra lemtingas reikalas, nes rusiškai civilizacijai, rusiškam pasauliui, mūsų tūkstantmetei valstybei amerikiečiai ir “natovcai” paskelbė karą, siekdami sunaikinti. … Deja, fašizmo maras išaugo amerikiečių laboratorijose, ir kartu su “natovcais” jie nutarė mūsų civilizaciją pamokyti. Sugebėsime…nugalėti stiprų, klastingą ir piktą priešą”. Kadangi “natovcais” esame mes, mieli Lietuvos piliečiai, tai reikia įvardinti ir citatų autorių. Leiskite supažindinti – Genadijus Ziuganovas, Rusijos komunistų partijos vadovas. Tas pats, kuris pernai rėžė kalbą lavono – senai žlugusios SSRS imperijos – šimtmečio jubiliejuje (SSRS išnyko dar 1991-ais). Rusijos komunistai, pozicionuodami save opozicine valdančiajam režimui jėga, visiškai pritaria
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XI). Tautodailės ideologizavimas
Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų talkininkus – modernius įrenginius. Šimtametės kūrybos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, rėmėsi tradiciniais būdais, tad kadaise visa kūryba buvo sunkaus, bet išradingo ir mielo rankų darbo vaisius. Šįkart leisimės į lietuviškosios tautodailės klystkelius sovietmečiu, kai melaginga ideologija ir arši propaganda kasdien skalbė lietuvaičių smegenis, bergždžiai bandydama lietuvį paversti “tarybiniu žmogumi”. Nagingiausi tautodailininkai, kaip, beje, ir dauguma kūrybos fenomenų, noromis-nenoromis atidavė savo duoklę sovietiniam režimui, išstenėdami vieną-kitą abejotinos meninės vertės kūrinuką, atspindėjusį “meilę” anuometei ideologijai, nuskurusiai sovietinei kariaunai, imperijos sukaktims ar propagandinėms grimasoms. Dairydamiesi į ideologizuoto meno apraiškas, išliksime etiški,
Rotušės aikštės margi makiažai (I)
Švaksuodamas batus mūsų eilinei kelionei į Vilniaus praeitį, staiga susigaudžiau, kad jau esame ten pabuvoję: dairėmės į šv.Kazimiero bažnyčios peripetijas, karo atneštas permainas, Dailės parodų rūmų (dab. Šiuolaikinio meno centras) atsiradimą, pačios aikštės veido kaitas ir t.t. Kaip ten bebūtų, šiandieną sostinėje rasime keletą svarbių ir prižiūrimų aikščių: ne tik Rotušės, bet ir Katedros, Lukiškių, Vinco Kudirkos, Nepriklausomybės, o atidžiau pasidairę esame tik himno autoriaus valdose. Daugelį amžių būtent Rotušės aikštė puikavosi svarbiausios statusu, kai Katedros aikštėje vykdavo žemės ūkio parodos, Lukiškių – turgūs, ten stovėjusioje medinėje mečetėje meldėsi musulmonai, o V.Kudirkos aikštėje pūpsojo stačiatikių koplyčia. Rotušės aikštė, carinės imperijos laikais bei tarpukariu vadinta Teatralnaja (Teatro, rus.), o sovietmečiu –
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Kelininkus prislėgusi sunki sovietmečio našta
Leisti vaiką į privatų darželį ar gimnaziją, naudotis mokamomis medicinos paslaugomis, samdytis apsaugą, ir nesukti sau galvos dėl per visas
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje (I)
Ar pasaulis taip aktyviai domėtųsi žydų tautos istorija, kultūra, menu, religija, iškiliais žmonėmis ir jų darbais, jei ne šiurpus holokaustas
Sovietmečio plagiatai (I). Vaikų literatūra
O štai ir neatspėjote: joks čia ne medinukas Pinokis, nors ir baloje neskęsta! Bet pradėsiu visgi nuo laimingo pirmokėlio, tempusio
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui
Sovietiniai šulai, išdrįsę apsilankyti Lietuvoje
“Smulkiaburžuaziniai veikėjai”, “buržuaziniai nacionalistai”, “miškiniai”, “miško broliai” – tai vis apie mus, mieli bičiuliai, mes tokie įtartini negeriečiai buvome sovietinių
Legendomis apipintas šaltinis miško glėbyje
Tėvukų trobos bažnyčios pašonėje nebelikę nei ženklo, o suklypęs šulinėlis jau pusę amžiaus niekaip nepasiduoda laikui, ir tebestypso prie upelio.
Pasivaikščiojimas Botanikos sode prieš šimtmetį
Ginčijomės neilgai, ir sutarėme kelionei į praeitį susitikti “veršyne” – taip vilniečiai vadino skverą, kuriame dunksojo Puškino biustas: Kūčių vakarą
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Jos abi puikiai ruošė valgius: ir dabar varva seilė, prisiminus gardumą Babulės gamintos silkutės su grybukais bei troškintomis morkomis, ar
Baroko perlo žavesys
Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes,
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Sunku ir pasakyti, kiek kilometrų sukardavom kasdieną pėsčiomis Romoje, nes vakare kojos gausdavo kaip pašėlusios, o ir kelias iki istorinio
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių,
Pasivažinėkim saulėtosios Maltos sostinėje Valetoje
Palanga pėstiesiems paskyrusi Jono Basanavičiaus gatvę, Vilnius – Pilies, Kaunas – Laisvės alėją, o Maltos sostinėje Valetoje jiems atiduota pačioje
“Pradžioje nebuvo nieko”, paskui atsirado operhausas
“Moterims reikia meluoti, jei nori susilaukti jų, na, pats supranti kokio, palankumo”, – dėsto savąsias įžvalgas draugas, o aš patyliukais
Rasa Stulpinienė. Naujųjų belaukiant
Naujieji metai, jų laukimas ir šventimas buvo mažiausiai ideologizuota šventė, kurios nuoširdžiai laukė ir jauni, ir seni. Naujųjų vakarą kartu
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys (I)
Krokuvos viešasis transportas ir modernus, ir puikiai pritaikytas atvykėlių reikmėms: ir Veličkos druskos kasyklas, ir Tynieco vienuolyną kaipmat pasieksite miesto
Be mūšio apleista carinė tvirtovė
Kalbėsime apie laikus, kai Lietuvoje šeimininkavusi carinės Rusijos imperijos administracija tvarkėsi kaip norėdama, tad ir lietuviškus vietovardžius keitė savo nuožiūra:
Stabai, kurių atsikratėme: sovietinių pamėklių lemtis (II)
Kas gi toji “leniniana”? Daugelis jaunosios kartos narių, laimei, jau ir nebeatsakytų, kas gi čia per unikumas, ir kieno sugalvotas.
Tylūs ir godūs Putino talkininkai, kuriuos remiame
“Bičiuliai, gegužės plenume mes išnagrinėjome išskirtinai svarbų klausimą – kovos su fašizmu ir jaunosios kartos patriotinį auklėjimą. Šiandieną tai yra
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XI). Tautodailės ideologizavimas
Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų
Rotušės aikštės margi makiažai (I)
Švaksuodamas batus mūsų eilinei kelionei į Vilniaus praeitį, staiga susigaudžiau, kad jau esame ten pabuvoję: dairėmės į šv.Kazimiero bažnyčios peripetijas,
You must be logged in to post a comment.