Straipsniai
Viltingi valstybingumo spinduliai pro švininius „jedinstveninkų“ debesis
„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių, nupėdinau į „pasitarimą“: turbūt pamenate manąjį pasakojimą apie vilniškės „chruščiovkės“ gyventojus, kuriame gana detaliai papasakojau
Nepatikėtum, jei nepamatytum: kalvystės stebuklai, nepaliekantys abejingų
Miela ir džiugu, kad Lietuvoje gausu talentingų ir darbščių, auksarankių meistrų-menininkų. Grožėsimės reto talento kalvio gaminiais, pamatytais vilniškiam “Kaziuke”. Lietuva turtinga ne vienadienėmis naujienomis, o liaudies meistrų talentu! Rengiant apybraižą, naudotos AIDAI.LT archyvo nuotraukos.
Užsilikusi sovietmečio atgyvena, iki šiol sočiai peninti grupelę gudručių
„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių, rengiantis pompastiškiems popagandiniams renginiams: demonstracijoms, paradams, eitynėms ir t.t. Išties, jau sovietmečio žlugimo priešaušryje – devintojo dešimtmečio pradžioje – prasidėjo maisto prekių tiekimo pertrūkiai, tad ilgos eilės rikiuodavosi tai prie kiaušinių, kurių parduodavo ne daugiau nei dvi dešimtis, tai prie retsykiais pasirodydavusios prekyboje rūkytos dešros, nors dažniausiai pirkėjams tekdavo tenkintis pamėlusiomis vištomis, dėl savojo liesumo bei išvaizdos kaipmat pramintomis „balerinomis“. Sovietinė tikrovė buvo tokia, kad nesugebėta žmones aprūpinti elementariais maisto produktais, net ir tomis pačiomis daržovėmis bei vaisiais, tad likdavo dvi išeitys: talkinti kaime gyvenusiems giminėms, mainais už kelis maišus
Kad šeimininkų darbus lydėtų polėkis, jų namus turėtų puošti lėkis
Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu. Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų lentų. Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a.–XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuris draikydavo šiaudus.Lėkiais puošti gyvenamieji namai, klėtys, rečiau tvartai, daržinės ar jaujos. Lėkiuose būna išdrožti geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų, zoomorfiniai (žalčiukai, žirgeliai, avinų galvos, paukščiai ir pan.) motyvai. Sudėtingiausios lėkių formos aptinkamos Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia arklių galvos dar dabinamos išpjaustinėtomis gėlėmis ir paukščiais. Mažojoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas iki galo išlašėtų. Rašau apie skalbimo mašinas: draugo „Riga-8“ turėjo vandens siurblį, tad nešvarų vandenį po skalbimo išpumpuodavo, o maniškės „Kama“ nupylimo žarną įkišdavau unitanaz, ir dar kilsterėdavau ją – nesunki, tik trys dešimtys kilogramų – kad visas nešvarus vandenėlis išbėgtų, ir skalbyklė neimtų skleisti nemalonų nešvarumų kvapą. Šiandienės mūsų kelionės tikslas sudomins dažną, mat keliausim į gana tolimą praeitį, kai nuo Antrojo pasaulinio karo tebus prabėgę penkiolika metelių, ir narpliosim anuometės buities peripetijas: mus į svečius kviečia ir sovietiniai funkcionieriai, ir sumanūs amerikiečių inžinieriai, mikliai perpratę, kuo pavyks įveikti
Karoliniškių istorija: nuo kalvoto priemiesčio, iki tankiai gyvenamo rajono
Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki trumpą liemenę, o viršutiniai puošeivos rūbai – ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulantys vienas ant kito. Nesu tikras, ar bus patogu taip apsirengus kartu su mumis ropštis į statų Neries kranto šlaitą, tačiau be dabitos mes šįkart neapsieisim, nes kelionę į Karoliniškių praeitį bei dabartį pradėsim nuo šio veikėjo pasakojimų. Nusiėmęs plačiabrylį galvos apdangalą, mūsų palydovas imasi pasakoti: „Prie malūno, perėjus tiltelį, teks ropštis į statų kalną, kurio viršūnėje stovi mūrinis namukas, o dar toliau – karčema šalia kelio. Vos prieš porą metų čia ošė dabar jau
Be ceremonijų: kaip partiniai šulai naikino istorinius gatvių pavadinimus
Abidvi jos labai panašios, tad dvynes gali atskirti tik makiažo intensyvumą vertindamas, na, šiek tiek skiriasi ir akių judesiai: Propaganda mikliai šaudo akutėmis, o Ideologija stebeilijasi šaltu, it kobros, žvilgsniu. Prabangūs ir dailūs apdarai, įtartinai gausūs papuošalai (tikėtina – brangiųjų metalų padirbiniai), neskoningai smarkus pigių kvepalų dvelksmas, bei atidirbti vulgaraus viliojimo judesiai nesugeba paslėpti tikrosios seserų profesijos: nuo senų senovės abi užsiima ta pačia – seniausiąja – kurtizanių veikla. Vilioti bei spęsti žabangas Propagandai ir Ideologijai paslaugiai padeda prakutę funkcionieriai bei tauškaliai „partkomščikai“, tad pūsti miglą į akis seserys ir gerokai pramokę, ir be galo pamėgę. Šįkart pasiūlysime joms parankę, keliaudami į sesučių išdaigas ankstyvuoju sovietmečiu, tačiau mūsiškis mandagumas yra
Apie ką papasakoti jums anekdotą: Brežnevą, Staliną ar komunizmą?
Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik vaisvandenių, giros arba mineralinio! Apšilus ir pasipasakojimus naujienas, nejučiomis pereidavom prie antisovietinių – pajuokiančių gausias išverstaskūrio režimo ydas – anekdotų pasakojimo. Šiandieną anekdotas jau yra tvirtai persikėlęs į socialinius tinklus, o anuomet tai buvo kasdienis mentalinio priešinimosi ideologiniam bukinimui būdas, viena populiariausių nesitaikstymo su melaginga propaganda priemonių. Neveltui stalininio teroro metais už politinį anekdotą apie žiaurųjį SSRS diktatorių Staliną buvo galima kelerius metus praleisti lageryje kur nors Sibire. Anekdotų buvo pačių įvairiausių: pašiepiančių nukvakusius imperijos vadukus, pajuokiančių milžiniškos ir išvogtos armijos ydas, pasišaipančių iš anuomet klestėjusių neūkiškumo, prekių trūkumo (deficito),
Jurgio prospektu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat tai vienas sovietinis karininkas nacionalinę biblioteką yra supainiojęs su arkikatedra: abu pastatai su masyviomis kolonomis, tai ir apsisuko galvelė vargdienėliui. Sutartu laiku manieji pakeleiviai jau laukė prie laiptų į varpinę (anksčiau joje būta ekskursijų ir kelionių biuro), pūsdami dūmelius: poručikas Ledovskis godžiai traukė papirosą, o feldfebelis von Lendenas smagiai papsėjo pypkutę. Abudu iš XX amžiaus pradžios pasikviečiau ne veltui, mat ketinau pasivadinti juos ir jus į pasivaikščiojimą Georgijaus/Jurgio prospektu būtent jų laikmečiu – XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje. Kariūnai mielai sutiko nusivesti ne tik mane, bet ir jus, mieli
Prikelti iš griuvėsių: primirštas Raudondvario pilies rūmų atgimimas
Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų mačiusius pastatus? Europinę paramą primenantys stendai perša mintį, kad dabartinis reprezentacinis Raudondvario ansamblio vaizdas ne taip ir senai susiformavęs, tačiau rasti informaciją apie gerokai ankstesnes restauratorių pastangas yra tikrai keblu, nors tikrasis ansamblio atgimimo laikotarpis yra XX a. 7-as ir 8-as dešimtmečiai – prisiminkim: kas gi vyko? Raudondvario pilies rūmų pastatas iki karo audrų ir po jų. Pokario metais buvusio dvaro ansamblyje įsikūrusi Raudondvario Mašinų traktorių stotis kai kuriuos pastatus suremontavo, tačiau sudegusių rūmų likimu ne tik nesidomėjo, bet 1952 m. net pradėjo ardyti jų griuvėsius. Kitaip į vertingą architektūros
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (I)
Du šimtai dolerių – daug ar mažai? Lietuvos pensininko rankose – nemažai, tačiau turbūt sutiksite, kad kainoms šokant pasiutpolkę, tokia suma šiandieną nėra ypatinga. Tiesa, 1991-ųjų gegužę poros šimtinių „žalių“ mums pakako surengti kuklias, bet linksmas vestuves, o dar po poros metų du šimtus dolerių savojoje „alma mater“ gavau kelionei į Danijos miestą Horsens‘ą, kur grupelė geriau anglų kalbą mokančių studentų turėjo rengti diplominius projektus. Užsisakiau lietuvišką pasą – skubos tvarka, už visus trisdešimtį „žalių“ – ir lėkiau į vilniškį Kalvarijų turgų pirkti porą palčių lašinių, mat Danijoje maistas brangus, tad bandysiu sutaupyti, lietuviškus lašinius kimšdamas. Kokie gi tai pinigai buvo 1993-ųjų pradžioje tie du šimtai dolerių? Litas sugrįžo tų
Šiandieną namas prasideda nuo durų, o anksčiau prasidėdavo nuo gonkų
Dabar sakoma: „Namai prasideda nuo durų“, o anksčiau namas prasidėdavo nuo gonkų (gonkelių) – verandos-pastogės prie gyvenamojo namo. Gonkos puošia namus, apsaugo duris ir priemenę nuo kritulių ir naudojamos kaip poilsio patalpa. Puošiamos išpjaustinėtomis ar išdrožinėtomis lentomis, arkliukais, kraigas – augalinių formų figūromis. Gonkos būna pristatytos su atskiru dvišlaičiu stogeliu, vienu galu prisišliejusios prie namo sienos ar stogo, arba prigludusios prie namo – užleistos stogu. Nuotraukų aprašymuose nurodytas tuometis administracinis suskirstymas. Liepiškių kaimas, Šiaulėnų seniūnija, Šiaulių apskritis. Daugšigalių kaimas, Pakruojo rajonas, Šiaulių apskritis. Lapienės kaimas, Jiezno rajonas. Notėnų kaimas, Salantų rajonas. Stosiūnų kaimas, Kuktiškių seniūnija, Utenos apskritis. Gonkos. Gonkų puošyba. Notėnų kaimas, Platelių seniūnija, Plungės apskritis. Prieangio puošyba Druskininkų apylinkių
Vakariniai apdarai šįkart privalomi: keliaujam į Operos ir baleto teatrą!
Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim į naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatrą, po kurio laiko – jei jums patiks šioji išvyka – nukaksim ir į senąjį, Jono Basanavičiaus gatvėje įsikūrusį, teatro pastatą. Kad jau esame pasirengę, tad prašyčiau žaviąsias damas kibtis kavalieriams už parankėms, ir traukiam keliauti po operos įdomybes. Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, išdidžiai besistiebiantis pačiame Vilniaus vidury, senai yra tapęs vienu charakteringiausių, XX amžiuje iškilusių, Vilniaus statinių. Atvėręs duris prieš bemaž pusšimtį metų, teatro pastatas darsyk kviečia prisiminti ne tik jo istoriją, bet ir jo matytus įsimintinus įvykius bei ypatingas asmenybes. Nukeliausime į
Šimtmečius saugoję nuo negandų, koplytstulpiai puoštų dažną sodybą
Krikščioniškuose šalyse, ypač Lietuvoje bei Lenkijoje, amžiais plito meniškų, auksarankių meistrų pagamintų koplytstulpių, kryžių bei koplytėlių gausa: jie statyti prie įvažiavimo į kaimą ar miestelį, prie kelių sankryžų ar tiesiog sodybų kiemuose. Pamaldūs ir savąjį kraštą pamilę, mūsų bočiai stengėsi jį visokeriopai puošti, stiprinti tikėjimo tradicijas. Šiandieną dauguma šių meno kūrinių priglausti muziejuose, jei tik vertingi sakraliosios drožybos kūriniai nebuvo negailestingai sunaikinti sovietmečiu. Mūsų laikais koplytstulpį užsisakyti gali retas, nes tai išties brangus meno kūrinys, o ir ne prie kiekvieno modernaus namo tinkantis. Galbūt koplytstulpių statymo tradicija atgims, jei turėsime galimybę grožėtis nagingų liaudies meistrų sukurtomis grožybėmis: šįkart tokia proga tenka jums.
Pažvelgti savaip ir parodyti naujai – nelengva, bet įmanoma misija
Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu – tad bendrųjų klausimų apie gyvenimo prasmę nepateikinėsiu, tik labai konkrečius ir dalykiškus. Primink, ar senai fotografuoji? Nuo dvylikos metų, ir bene labiausiai tokiai ankstyvai pradžiai pasitarnavo dabar jau retenybe esantis fotoaparatas FED-3, kurį a.a. Tėvas gavo dovanų 45-mečio proga. Anuomet būta tokios praktikos, kad jubiliejaus ar “apvalesnės” datos proga soleniziantui būdavo dovanojamas brangesnis daiktas, pavyzdžiui geras laikrodis arba radijo imtuvas, kuriam pinigėlius “sumesdavo” būsimi gimtadienio pokylio dalyviai. Įsivaizduok, kad geresnis fotoaparatas – nekalbu apie keliasdešimt rublių kainavusias “Smena” arba “Vilija” – buvo vertas kokių pusantro šimto rublių, kai dažno mėnesinis
Sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje – mažieji Arūno Vaitkaus stebuklai
“Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys, nes pokalbis buvo toks betarpiškas ir sklandus, kad nejučia prašnekėjome bemaž dusyk ilgiau, nei ketinome. O jums ar būna taip, kad sutinkate bendramintį, kuris, rodos, puoselėja susišaukančias su jūsiškėmes godas bei idėjas, su kuriuo kaipmat mezgasi nuoširdi ir draugiška šneka? Neabejoju, kad nutinka tokie susitikimai, bet šiek tiek užbėgau įvykiams už akių, tad teks “imti už vadžių, ir grįžti prie pradžių”. Neverta nei kartotis, kad Lietuvėlėje turime tiek įdomių žmonių, nuostabių vietų ir grožybių, tiek talentingų kūrėjų, kad visų nei neišvardinsi, bet, rodos, jau tiek visko esi regėjęs, o vėl
Šimtamečio teatro erdvėse sklandančios mūzos pamena jo paslaptis
Nesirūpinkit – bilietus jau užsakiau, paskambinęs telefonu 21240: maloni kasininkė Jadvyga mums bilietėlius atidėjo, tiesa, gausim nuo tokios gausios kompanijos “atliekamą” trirublę mielai Jadvygai palikti, bet tiek to – sėdėsim puikiose vietose, iš kurių scena matosi geriausiai. Mielos damos jau susimojo, kad ši mūsų kelionė vyks Vilniaus bei lietuviškojo meno praeitin: trauksim į senąjį sostinės operhausą, tad prašau žavias ponias pasidabinti lakieruotais bateliais, o garbius ponus kviečiu darsyk pasižiūrėti, ar “kulionikai” išblizginti it katino… na, tiek to – akys. Damoms privalomas ir išeiginis ridikiulis, o jų palydovus paprašysiu darsyk pries veidrodį pasitikrinti kaklaraiščio mazgą, bei pasipurkšti odekolonu – visgi einam ne į futbolo rungtynes, kurias vilniškiai žaidėjai vis prapila, o
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet
Anuometė Nida – gerokai kuklesnė ir santūresnė, prastesnį servisą turėjusi, tačiau kiekvieno lietuvaičio širdžiai ji buvo, yra ir liks brangi. „Nida, Nida, Nida, balto smėlio pasaka, Nida, Nida, Nida, žėrinti kaip ašara“, – šaunia daina Nidą kadaise gyrė garsieji Lietuvos estrados grandai Nelė Paltinienė ir Eugenijus Malinauskas – ansamblio „Kopų balsai“ solistai. Paviliojo Nidon mane ir manąjį draugą Darių ne vien ši daina: Nidoje esu daugybę kartų atostogavęs su tėvais, bet štai Dariui apsilankymas Nidoje buvo pirmasis, ir dar – pirmosios jo atostogos po tarnybos sovietinėje armijoje, tad skubėjo jėgas atgauti, o ir pasižmonėti mudviem norėjosi. Tėčio parūpintas kelialapis dvylikai dienų, leidimai įvažiuoti Neringon – sovietmečiu kas tik nori negalėjo
“Tas kelelis pilkas” nuvedė Liną į Daniją: kaip gi sekėsi lietuvaitei pritapti?
Mudu nuo mokyklos suolo laikų vienijo meilė: ne, nebuvome vienas kitą įsimylėję, o alpome dėl muzikos ir augintinių, tad į Linos namus vilniškėje Švyturio (dabar – Pauliaus Širvio) gatvėje pėdindavau vedinas gana pragmatiškų melonamo tikslų. “Village People” muzika žavėjo mus abu, o vėliau likimai persipynė dėl nuostabių įspūdžių Danijoje, tik man tebuvo lemta joje apsistoti trejetui mėnesių, o Lina gyvena daugiau nei du dešimtmečius. Gimė ir užaugo jos ir dano Jenso vaikai, o pajūrio miestelyje esančių namų kiemą glosto gaivūs Baltijos vėjai, kurstydami pagundą nupėdinti į pajūrį su augintiniu. Dirstelėjęs į pasą, anądien pasiskaičiavau savųjų metų naštą, ir nutariau: dabar arba dabar turiu susirasti po pusę svieto išsibarsčiusius savuosius bendramokslius,
Porą valandėlių kelio patylėję, paskui “fuksai” kolūkyje smagiai šėlo
Tądien buvo neįprastai ankšta, mat vietoj kelių „žiguliukų“, poros „zaporožiečių“ ir vienos „boružės“, erdvioje automobilių parkavimo aikštelėje priešais VISI (nesimokiusiems jame – Vilniaus inžinerinį statybos institutą) spietėsi aibė autobusų LAZ, pasirengusių gabenti neokumečius į kolūkius visoje Lietuvoje. Nenumanote, kas gi tie neokumečiai? Tai naujieji tų laikų kumečiai – pirmakursiai studenčiokai – mokslo metus pradedantys ne auditorijose, o kolūkių laukuose: anuomet net garbūs mokslo įstaigų darbuotojai būdavo vežami kasti bulves, tad fuksų niekas net neklausė „nori kumečiauti (už dyką) ar ne?“ Menkai vienas kitą tepažinodami, bet jau kaip reikiant atsipeikėję po galingos „cementovkės“ grupioko Artūro vasarnamyje, spietėmės prie mums paskirto autobuso, šnairuodami į būsimąjį mūsiškių kilnių darbų kolūkyje vadovą – kresną
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Viltingi valstybingumo spinduliai pro švininius „jedinstveninkų“ debesis
„O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą
Nepatikėtum, jei nepamatytum: kalvystės stebuklai, nepaliekantys abejingų
Miela ir džiugu, kad Lietuvoje gausu talentingų ir darbščių, auksarankių meistrų-menininkų. Grožėsimės reto talento kalvio gaminiais, pamatytais vilniškiam “Kaziuke”. Lietuva
Užsilikusi sovietmečio atgyvena, iki šiol sočiai peninti grupelę gudručių
„Nei mėsytės, nei dešrytės – vien raudonos vėliavytės“, – išradingas sovietmečio posakis, taikliai pajuokęs apšvietimo stulpų papuošimą gausybe raudonų vėliavėlių,
Kad šeimininkų darbus lydėtų polėkis, jų namus turėtų puošti lėkis
Anuomet dažnas namas Lietuvoje buvo padabintas menišku lėkiu. Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjaustytų
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Draugo buvo gerokai progresyvesnė: ne tik atidirbdavo, bet ir skysčiais atsikratydavo, o štai maniškę tekdavo kilsterėti, kad iš jos viskas
Karoliniškių istorija: nuo kalvoto priemiesčio, iki tankiai gyvenamo rajono
Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki
Be ceremonijų: kaip partiniai šulai naikino istorinius gatvių pavadinimus
Abidvi jos labai panašios, tad dvynes gali atskirti tik makiažo intensyvumą vertindamas, na, šiek tiek skiriasi ir akių judesiai: Propaganda
Apie ką papasakoti jums anekdotą: Brežnevą, Staliną ar komunizmą?
Kartas nuo karto su grupiokais susirinkdavome pasibūti, pabendrauti, išlenkti bokalą. Ką jūs, jau jokiu būdu ne kokio alaus, o tik
Jurgio prospektu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Sutarėme susitikti prie arkikatedros varpinės bokšto, nes toks statinys vienintelis Vilniuje, tai jau, rodos, juodu su niekuo negalės supainioti, mat
Prikelti iš griuvėsių: primirštas Raudondvario pilies rūmų atgimimas
Užsukę į Raudondvarį pasigėrėti vienu harmoningiausiu Lietuvoje rūmų ansambliu, klausiame savęs: kas ir kokiais pinigėliais prikėlė antram gyvenimui daugel negandų
Iš sunkmečio – į gerovę: lietuvio studento įspūdžiai Danijoje 1993-ais (I)
Du šimtai dolerių – daug ar mažai? Lietuvos pensininko rankose – nemažai, tačiau turbūt sutiksite, kad kainoms šokant pasiutpolkę, tokia
Šiandieną namas prasideda nuo durų, o anksčiau prasidėdavo nuo gonkų
Dabar sakoma: „Namai prasideda nuo durų“, o anksčiau namas prasidėdavo nuo gonkų (gonkelių) – verandos-pastogės prie gyvenamojo namo. Gonkos puošia
Vakariniai apdarai šįkart privalomi: keliaujam į Operos ir baleto teatrą!
Kviečiu mielas damas pasiieškoti vakarines sukneles bei dailesnius batukus, o garbius ponus raginu nedelsiant susirasti madingą kaklaraištį, mat šįvakar keliausim
Šimtmečius saugoję nuo negandų, koplytstulpiai puoštų dažną sodybą
Krikščioniškuose šalyse, ypač Lietuvoje bei Lenkijoje, amžiais plito meniškų, auksarankių meistrų pagamintų koplytstulpių, kryžių bei koplytėlių gausa: jie statyti prie
Pažvelgti savaip ir parodyti naujai – nelengva, bet įmanoma misija
Esam su Dariumi Juodka senokai pažįstami – nuo akušerijos skyriaus Antakalnio klinikose, kuriame abu atsiradom svietan kelių dienų skirtumu –
Sakralioje Alytaus sinagogos erdvėje – mažieji Arūno Vaitkaus stebuklai
“Žmogus planuoja, o Viešpats rokuoja”, – berods taip skamba posakis apie mūsų sumanymų tikroviškumą, bet tąkart savuosius planus susijaukėme patys,
Šimtamečio teatro erdvėse sklandančios mūzos pamena jo paslaptis
Nesirūpinkit – bilietus jau užsakiau, paskambinęs telefonu 21240: maloni kasininkė Jadvyga mums bilietėlius atidėjo, tiesa, gausim nuo tokios gausios kompanijos
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet
Anuometė Nida – gerokai kuklesnė ir santūresnė, prastesnį servisą turėjusi, tačiau kiekvieno lietuvaičio širdžiai ji buvo, yra ir liks brangi.
“Tas kelelis pilkas” nuvedė Liną į Daniją: kaip gi sekėsi lietuvaitei pritapti?
Mudu nuo mokyklos suolo laikų vienijo meilė: ne, nebuvome vienas kitą įsimylėję, o alpome dėl muzikos ir augintinių, tad į
Porą valandėlių kelio patylėję, paskui “fuksai” kolūkyje smagiai šėlo
Tądien buvo neįprastai ankšta, mat vietoj kelių „žiguliukų“, poros „zaporožiečių“ ir vienos „boružės“, erdvioje automobilių parkavimo aikštelėje priešais VISI (nesimokiusiems
You must be logged in to post a comment.