Straipsniai
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto “Pradžioje nebuvo nieko”: tiek baleto grupei, tiek kūrinio autoriams teko ilgokai pabuvoti scenoje, tikintis, kad aplodismentai visgi liausis, tačiau ši viltis buvo bergždoka. Prisipažinsiu, kad net ašara man išriedėjo nuo akivaizdaus supratimo, kad gimė tikras baleto hitas, šluosiantis apdovanojimus ir keliausiantis po visą svietą, nes lietuviškas baletas šiuo kūriniu žengė į kokybiškai naują lygmenį, palikdamas toli praeityje “Gulbių ežero” ir “Spragtuko” stilistiką. Žinodami mano reiklų, bet objektyvų požiūrį į naujausiąją Lietuvos istoriją, turbūt klustelsit, ar taip pat reikliai stebėjau “Pradžioje nebuvo nieko” premjerą? Būtent taip, bičiuliai, ir stebeilijausi į vaidinimą
Povilas Girdenis. Liūdnas kunigaikščio Konstantino Radvilos likimas
Garsios Lietuvos didikų giminės atstovas Konstantinas Radvila gimė 1873 m. spalio 3 d. Taujėnuose (Vilkmergės apskritis). Radvilų Nesvyžiaus-Olykos linijos Šidloveco-Polonečkos šakos palikuonio, herbo „Trimitai“ (lenkiškai „Trąby“) turėtojo, pilnas vardas buvo Konstantinas Mikalojus Motiejus Cezaris Stanislovas Marijonas Liudvikas Radvila, tačiau dokumentuose jis dažniausiai pasirašinėdavo Konstantu Radzivillu. Jaunasis kunigaikštis mokėsi Rygos realinėje mokykloje, ten pat baigė ir politechnikos institutą, vėliau Vokietijoje studijavo miškininkystę. 1904 m. mirus tėvui – kunigaikščiui Karoliui Vilhelmui Radvilai – grįžo į Taujėnus. 1912 m. susituokė su Jadvyga Holinska (1888–1925), su ja susilaukė trijų vaikų: Konstantino (1913–1989), Sofijos (1915–2003) ir Marijos (g. 1921 m.). K. Radvila buvo aistringas medžiotojas, Taujėnų dvare laikė apie 70 medžioklinių šunų pulką, turėjo brangių
Rasa Stulpinienė. Laisvė be Lietuvos
Nenuostabu, kad per pastaruosius metus žmonės pervargo nuo draudimų ir suvaržymų – stebina tai, kad po 30 metų Nepriklausomybės žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė – svarbiausia, kas ją apgins, kas dėl jos kovos, jei ne aš? Ir ėjo, kovojo, krito, savo krauju laistė žemę, plikom rankom stovėjo prieš tankus.Tie, kurie neragavo Sibiro ir nepatyrė sovietinio teroro, su viskuo greit susitaikė, prie visko prisitaikė, gavo postų, šiltų vietelių, paplito
Nudaigotas Algimanto Sprindžio perliukas – “Merkurijus”
Pasikviesti jus į „Merkurijų“ nutariau ir todėl, kad galėčiau šiek tiek papolemizuoti su veikėjais, postringavusiais apie pastate atsivėrusius plyšius (dėl prasto grunto, nepakankamo pamatų ploto, aukšto gruntinių vandenų lygio, bla-bla-bla…), bei sapaliojusiais apie didelio prekybos centro veiklos neperspektyvumą Laisvėje. Savąsias inžinerines žinias, įgytas dėl totalaus „kirvio“-docento, nepraleisdavusio progos išspirti kurį nors studenčioką iš trečiojo inžinerinių studijų kurso, demonstruosiu truputį vėliau – pasivaikščiojus po „Merkurijų“. Prieš atverdami Algimanto Sprindžio ir jo komandos kūrinio duris, pasidomėsim, kodėl gi prekybos centras buvo taip drąsiai pavadintas, neprikergiant jam „Kauno centrinės universalinės parduotuvės“ vardą, kaip kad buvo pasielgta Vilniuje. „Merkurijaus“ kavinukės (~30 vietų) viduryje besipuikuojanti skulptūra pasufleruos mums, kad turime reikalą su antikine mitologija, jei
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims apglėbus Lietuvą, tęsim kelionę į saulėtų kopų kraštą. Visgi smagiausia ir romantiškiausia pramoga buvo pasivaikščiojimai kopose, nes vaikštinėti jose draudžiama nebuvo, įspėjamosios lentelės draudė tik šliuožti nuo kopų žemyn, mat taip jos ardomos. Kopose vaikštinėdavo gausios draugų kompanijos, mintyse įsivaizduodamos savąją „ilgą kelionę per kopas“. Užburiantis pajūrio augalų kvapas, vėjo sudėlioti fantastiški smėlio raštai, unikalus reljefo įvairumas, boluojantys jūros bei marių kontūrai nuteikdavo ypač pakiliai ir romantiškai. Neretai ir sutemus porelės traukdavo į kopas, kuriose tuomet imdavo sklisti įsimylėjėlių jaudulio kupini balsai ir intymūs garsai. Vienas mūsiškis pasivaikščiojimas baigėsi nuotykiu,
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai išverčiant pavadinimą iš rusų kalbos – sukėlė tikrą furorą: jau pirmąją dieną joje apsilankė penki tūkstančiai žmonių. Prekybos-maitinimo sistema buvo nesudėtinga: kasininkė pardavinėjo žetonus, kurių kiekvienas tiko konkrečiam užkandinės aparatui, tad prieš pirkdamas žetoną, turėjai apsispręsti, ką tądien valgysi ir kuo atsigaivinsi (prekiauti ir alumi bei vynu). Netrūko užkandinėje ir karštų patiekalų, tad greitai papietauti norinčių netrūkdavo. Pirmoji tokia užeiga duris atvėrė prospekto 5-ajame name (ten ir šiandieną esama maitinimo įstaigos), kiek vėliau kita savitarnos (“automatinė”) užkandinė atsidarė dabartinėje Pylimo gatvėje. Jei vaikų kavinių atsiradime lietuvaičiai buvo aiškūs novatoriai –
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis sniegas krisdavo ne ant žalios žolės prieš Kalėdas kaip dabar, o ant dar spalį šalnų nuvirintų, pajuodusių tų metų žalumos likučių. Balta žiema kaime, kur driekiasi laukai ir būtinai netoliese dunkso miškelis ar miškas, tyvuliuoja ežeras, teka upė, buvo tikras stebuklas akims, tiko bet kuriam žiemos švenčių atvirukui, tik tais laikais nelabai kas fotografavo – daugiausia tie, kas valgė iš to duoną. Aišku, būta entuziastų, kurie tuo užsiėmė, valandų valandas užsidarę ryškindavo tas savo nuotraukas, taip dažnai susilaukdami šeimynykščių priekaištų, kam užsiima niekais, kai namuose yra rimtesnių darbų…Beje, nuotraukas darydavo
Apdovanojimus – į atlapą, darbus – į nebūtį
Anokia čia paslaptis, kad rengiu jums kelionę į „Merkurijų“: ne tą, kuris artimiausias Saulei ir smarkiai įkaitęs, o į komfortišką, įkaitusią vien nuo prekybinių aistrų, kauniškės Laisvės alėjos puošmeną. Tačiau pirma turime atiduoti pagarbą jau anapilin iškeliavusiam „Merkurijaus“ autoriui, įsimintinais darbais vešėjusiam architektui Algimantui Sprindžiui – džiaugčiausi, jei ir Vilnių būtų išpuošęs toks daugiaplanis ir daugiaidėjis architektūros profas, bet… Tad mūsiškė kelionė šįkart bus irgi savita, nes prisiminsime solidžius apdovanojimus tiek anuomet, tiek po kovo vienuoliktosios, pelniusio Kauno architektūros metro darbus, išnykusius architektūros neokomjaunuolių iniciatyva. Ar pamenat: „Pasaulį seną išardysim, iš pamatų pačių ir tuo, naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo“? Taip, bičiuliai, tai internacionalo žodžiai,
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis nepretenduojam, o tiesiog bandome perprasti anuometę restoranų kultūrą, smarkokai įtakojusią kūrybinės bohemos, o ir ne vien jos, tuometį kultūrinį mentalitetą. Iki pat devintojo dešimtmečio vidurio, kai masinio kooperatyvų steigimosi ir pogrindinio biznio legalizavimosi kontekste restoranus bei kavines užplūdo kampuoti vyrukai bei pinigais taškęsi prekeivos, apsilankyti restorane buvo įprasta kiekvienam, juk daugelis šventė gautas premijas, jubiliejus, rengė vestuves ar giminės susibūrimus. Malonaus poilsio vietų būta nedaug, bet jos stengėsi puoselėti tobulą estetiškos aplinkos, kultūringo aptarnavimo bei gardžių vaišių derinį, nes nuo jo priklausė pagrindinis personalo pajamų
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk ne vieno atlyginimo reikėdavo, o net kelių; kur įsigyti „nepablatom“, o tiesiog nuėjus parduotuvėn: kaip sutalpinti ankštame ir nepatogiame būste; kaip atsivežti ir užboginti siaura laiptine; kaip surinkti, naudojant komplekte esančią prastos kokybės furnitūrą? Ir visgi, magiškas naujo baldo kvapas – faneruotė juk ne laminatas, o natūrali! – bei begalinis noras pasijusti bent šiek tiek civilizuota persona, varė į priekį ieškoti…baldų. Užsieninius – vokiškus, lenkiškus, jugoslaviškus – iškart paliekam už galimybių ribos, nes tokie prieinami tik VIP personoms: partiniams funkcionieriams, prekybininkų klano nariams, kagėbistiniams pašlemėkams. Tad lieka savi, mieli ir
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po vieną iš kraštų, o vidurinis ne. Labai svarbu metaliniai kabliukai – po du kiekvienam atsidarančiam – viršuje ir apačioje. Atidarei langą – užkabink kabliukus, nes vėjas kai papūs, kai trinktels rėmą su stiklu, kai pažirs šukės, tai žinosi. Bet tai, kas pasakyta, tinka kitiems metų laikams.Žiemos langai – visai kas kita. Jie būdavo įdedami. Tik atšalo, jau ir neša dviese nuo aukšto, laviruoja laiptais žemyn. Šitie langai neatsidarantys, ir kabliukų jokių nėra. Juos tiesiog atsargiai įstatydavo į vasarinių erdvę. Taip, palangės nebelikdavo, bet jos niekam ir nereikėjo. Jei kitu laiku
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos suvažiavimą“, tačiau vakariniuose kino seansuose kartais būdavo piktnaudžiaujama tokios dokumentikos demonstravimu. Savaime suprantama, kodėl: vilniškiam kino teatre „Lietuva“ lenkų filmas „Tvanas“, kuriame vaizduojama ir anuometė Lietuvos tikrovė, žiūrovui kainavo rublį keturiasdešimt kapeikų – dvi serijos po septyniasdešimt kapeikų. Kino teatrai susigalvodavo gudrų pasipinigavimo būdą imti dar keliasdešimt kapeikų už „dokumentinių filmų demonstravimą“, juk žiūrovas niekur nepabėgs iš salės – išsėdės ir tas dešimt-dvidešimt-trisdešimt minučių dokumentikos. Tokie pagudravimai susilaukdavo ir skardžių švilpimų salėje, nes nei surūdijusios kapeikos anoji dokumentika verta nebuvo. Tačiau būta retos išimties –
Saviti architektūriniai sumanymai, taip ir nesulaukę įgyvendinimo
Nuolat keliaudami po Vilniaus – ir ne vien jo – praeitį, stebimės ir žavimės (retkarčiais – piktinamės) įvykusiomis permainomis, o štai kelionės po galėjusius atsirasti pastatus bei statinius yra gerokai retesnės – laikas ištaisyti šią akivaizdžią spragą, ir pakviesti jus į šeštajame dešimtmetyje ant vatmano nugulusius, įspūdingus tiems laikams projektus. Kartu bandysime atspėti, kuriose Vilniaus vietose turėjo/galėjo atsirasti vienas ar kitas pastatas, spėsime priežastis, kodėl jiems nelemta buvo stoti vilniečių tarnystėn. Kaip ten bebūtų, net ir neįgyvendinti sumanymai akivaizdžiai liudija anuomečių architektų lakią vaizduotę, sumanų išradingumą, puikų architektūrinių tendencijų išmanymą. Nuotraukoje viršuje – Technikos rūmų Vilniuje interjero projektas, autorė M.Miliauskaitė, 1958 m. Sporto rūmų Vilniuje projektas, autorius A.Purys, 1956 m. Sporto
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime kiek mažiau žinomus restoranus bei kavines, savaisiais interjerais žavėjusius gausius svetelius. Laikas daro savo, ir šiandieną jau nebelengva rasti patikimą informaciją apie vienos ar kitos senosios užeigos interjero autorius, restoraninę aplinką puošusių meno kūrinių autorystę. Kaip jau susigaudėte patys, žvelgsime į laikmečio permainų neatlaikiusius Lietuvos kūrėjų darbus, nusineštus audringų pokyčių viesulo. Jautrų prisiminimais pasivaikščiojimą pradėsime nuo viršuje esančioje nuotraukoje įamžinto varėniškės “Dainavos” interjero (nepainiokit su aplankytomis Druskininkų ir sostinės “Dainavomis”), kurio kol kas pavyko aptikti vienintelę nuotrauką – jos dėka ir grožimės Arvydo Každailio 1975-ais sukurtu horeljefu. Švenčionyse veikusio restorano
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos, apie kurias pasakodavo man kiti, kurias jau ir pati prisimenu. Mintyje turiu 1970 – uosius ir vėliau. Prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi. Kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo.Nežinau kodėl, bet pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojamčiam į Šiaulius, Klaipėdą
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia mosuoti sniego kastuvu bei ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro, o pasidžiaugsiu tikra lietuviška žiema – balta, snieginga ir pūgų padabinta. Pėdindamas puriais sniego paklotais, atgaivinau atmintyje savąją vaikystę speiguotomis žiemomis, ir nejučiomis ėmiau nūniuoti estrados primadonos dainą, savą žodį įterpdamas: „O kaip norėčiau atgalios aš į vaikystę savo!..”, tad šįkart bandysiu atsukti laikrodį kokiu pusšimčiu metų atgal, kai nei kompiuterių, nei išmaniųjų nebuvo, o ir brangiai anuomet kainavęs televizorius anaiptol ne kievienuose namuose mirgėjo, taigi vaikams buvo lig valiai noro mėgautis žiemos dovanomis, apsiginklavus rogėmis, slidėmis ir pačiūžomis. Poros
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet pigūs energijos ištekliai niekais vertė racionalaus taupumo sampratą. Apsilankymui baseine reikėjo turėti guminę kepuraitę ir pliažines šlepetes, kurias palikdavom prie apledėjusių laiptelių į baseiną, tad lipti vandenin tekdavo tvirtai įsikibus turėklą. Pojūtis, kai plaukai šiltame, garuojančiame vandenyje po atviru dangumi, į baseiną krintant ir tirpstant snaigėms, o dar spaudžiant keliolikos laipsnių šaltukui, liko nepamirštamas, nors žvelgiant į šią pramogą blaiviu nūdienos žvilgsniu, tokios pramogos ekonominis racionalumas yra smarkiai abejotinas. Smarkiai garuojantis šiltas vanduo įvilkdavo visą baseiną į savotišką rūką, tad galėdavai neatpažinti draugą, besipliuškenantį už kelių metrų nuo tavęs. Taip
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti, ir skaudžiai atsitrenkti į medį. Per įkaitusius skruostus byrėdavo ašaros, bet šalto sniego gniūžtė, pridėta prie skaudančios vietos, ir draugo žodžiai skausmą nuimdavo kaip ranka. Bliauti buvo nevyriška, o tikras draugas pažadėdavo nuostabiausių dalykų: atiduoti brangiausią pašto ženklą, parodyti savo slėptuvę netoliese, duoti apelsiną, leisti papiešti savo flomasteriais – ypač jei pats būdavo prie tos ašaras sukėlusios nelaimės tyčia ar netyčia prisidėjęs. Skųstis buvo neįprasta – geriau susitarti patiems. Tėvai vis tiek nesupras, o barti tikrai gausi.Tais laikais bečiužinėjant labai greitai bėgdavo laikas, todėl namo
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio atlydžio metu, todėl nuotraukos ir įdomios, ir išties meniškos ir nuotaika bei rakursu. Viena bėda: albumo įdėklas – knygutė, kurioje tuomet įprastai buvo surašomos nuotraukose pavaizduotos vietos, įvykiai ir žmonės, bei pačių nuotraukų autoriai – yra pasimetęs, ir visos pastangos rasti šį šaltinį-patarėją kol kas yra bevaisės. Taigi šįvakar kartu bandykim atrasti vienos iš šio albumo įdomesnių nuotraukų vietovę, ir užfiksuotus objektus, žinodami tik prie nuotraukos esantį vaizdingą įrašą: „Industrinė romantika“. Žinome, kad albumas skirtas Vilnius, žinome laikmetį – šeštas dešimtmetis, matome tiltą ir berods, Vilnią (Neriai upė kiek siauroka),
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu jus anekdotais. SPARTUOLIS Susiruošė bobutė važiuoti į turgų, klausia savo seną vyrą: “Ką tau nupirkt?”– Batus, – atsako šis.Bobutė turguje nupirko batus ir sau šį bei tą, tik batams dėžutės jai nedavė, tad užsuko į vaistinę ir prašo:– Gal galit duoti kokią tuščią vaistų dėžę?Vaistininkė davė bobutei prezervatyvų pakelių dėžę, o ant jos užrašas: „Prezervatyvai, 1000 vnt.“ Įlipo bobutė į autobusą ir važiuoja namo, o vienas keleivis perskaitė užrašą ant dėžės ir klausia:– Bobule, ar ilgam jums užteks?– Kai mano diedas šitaip drožia, tai per pusmetį suvarys. ATLEIDIMAS Miršta senas
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Šiuolaikinio baleto hitas gimė! LIETUVOJE!
Ilgi, audringi, kurtinantys, nenutrūkstantys, griausmingi – šiais ir dar daugeliu epitetų būtų galima apibūdinti stovinčios publikos plojimus po fantastiško baleto
Povilas Girdenis. Liūdnas kunigaikščio Konstantino Radvilos likimas
Garsios Lietuvos didikų giminės atstovas Konstantinas Radvila gimė 1873 m. spalio 3 d. Taujėnuose (Vilkmergės apskritis). Radvilų Nesvyžiaus-Olykos linijos Šidloveco-Polonečkos
Rasa Stulpinienė. Laisvė be Lietuvos
Nenuostabu, kad per pastaruosius metus žmonės pervargo nuo draudimų ir suvaržymų – stebina tai, kad po 30 metų Nepriklausomybės žmonėms
Nudaigotas Algimanto Sprindžio perliukas – “Merkurijus”
Pasikviesti jus į „Merkurijų“ nutariau ir todėl, kad galėčiau šiek tiek papolemizuoti su veikėjais, postringavusiais apie pastate atsivėrusius plyšius (dėl
Tiktai saulė, tiktai jūra? Dviejų draugų atostogos Nidoje anuomet (II)
Džiugu, kad jums patiko, o ir savus prisiminimus sužadino, manasis pasakojimas apie atostogas Nidoje paskutinųjų sovietmečio metų vasarą, tad, pusnims
Tolima savitarnos pirmtakė – “Užkandinė-automatas”
Šiandieną nebenustebinsi nei vieną savitarna, o jau nutolusių 1958-ųjų spalį Vilniuje duris atvėrusi savitarnos užkandinė – pavadinta mechaniškai ir nevykusiai
Rasa Stulpinienė. Žiemiška šiluma
Žiema anuomet prasidėdavo „tvarkingai“, savo laiku, būta net labai ankstyvų, kai lapkričio 1 – ąją žemė jau būdavo įšalusi. Pirmasis
Apdovanojimus – į atlapą, darbus – į nebūtį
Anokia čia paslaptis, kad rengiu jums kelionę į „Merkurijų“: ne tą, kuris artimiausias Saulei ir smarkiai įkaitęs, o į komfortišką,
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau
Ateikite paveizėti: nusipirkome naują sekciją!
Klausimų būdavo net ne vienas, o iškart keli, bet ir tie tokie, kad dabar būtų pavadinti fatališkais: kaip įpirkti, juk
Rasa Stulpinienė. Žiemos langai
Anais laikais, sovietmečiu, langai buvo mediniais rėmais, apie jokius plastikinius niekas nebuvo net girdėjęs. Langas iš trijų dalių: atsidaro po
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies
Saviti architektūriniai sumanymai, taip ir nesulaukę įgyvendinimo
Nuolat keliaudami po Vilniaus – ir ne vien jo – praeitį, stebimės ir žavimės (retkarčiais – piktinamės) įvykusiomis permainomis, o
Ne tokios garsios, bet ne mažiau žavios užeigos
Džiugu, kad jums patinka mūsiškės kelionės į lietuviškosios restoraninės kultūros praeitį, tad šį darganotą vakarą vėl leisimės kelin – lankysime
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi
Lietuviška žiema su sniego pilimis, sniečkių mūšiais ir ledo ritulio batalijomis kieme
Brisdamas su augintine per pusnis, dairiausi ir žiaugiausi pasakišku grožio mišku, o sau pažadėjau: nebebambėsiu, kad gatvės užsnigtos, kad reikia
Šiltame vandenyje, krintant snaigėms: ne kubile, o kurgi tuomet?
Nepamirštamus įspūdžius paliko apsilankymas atvirame „Žalgirio“ plaukimo baseine: šiandieną nesąmone pavadintumėt atvirą šilto vandens baseiną žvarbiuose žiemos gniaužtuose, tačiau anuomet
Rasa Stulpinienė. Žiemužei besibeldžiant
Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų
Fotografo pėdomis sekant: ar atpažinsim įamžintą panoramą?
Ne tik pirmoji meilė, bet ir pirmasis retronuotraukų albumas – mieliausias ir įdomiausias ne vien tuo, kad šviesą išvydo chruščiovinio
Ech, teisingai sakydavo Bračas: “Juokas – dalykas rimtas”!
Kas tas Bračas buvo – beje, šaunus vyras – ką apie pacukus pasakodavo, susižinosite patys interneto gelmėse, o šįvakar juokinsiu
You must be logged in to post a comment.