Straipsniai
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį turintys prisiminsite ir Trakų gatvės pradžioje veikusią puikią kavinę “Trakai”, vaišinusią gardžiais patiekalais, ir, savaime suprantama, neeilinio skanumo kibinais. Tačiau tik retas (pirmiausia – vyresniosios kartos antakalniečiai) pamena, kad Vilniuje būta restorano paprastu pavadinimu “Kibinai”, įsikūrusio pirmajame aukšte neišvaizdaus daugiaaukščio tuometėje Krantinės (dabar – P.Vileišio) gatvėje, džiuginusio ir skrandį, ir akį: visą fasadinę sieną puošė įspūdingo dydžio vitražas, sukurtas gabaus vitražisto Antano Garbausko prieš pusšimtį metų. Neužmušamo tvirtumo baldai matė ne vieną kaimynystėje įsikūrusio turtingo Elektrografijos instituto darbuotojų pobūvį, o ir kitiems buvo kiek lengviau gauti vietelę pavakarojimui “Kibinuose” dėl
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur mes girdim aimanas“. Skundžiasi nepakankamu finansavimu mokytojai, policininkai, kelininkai, gydytojai ir kas tik netingi. Valdžia, kaip ir visos ankstesnės, biudžeto trūkumą sprendžia įprastu keliu – didindama biužeto deficitą, kitaip tariant, dar labiau praskolindama Lietuvą būsimųjų kartų gerovės sąskaita. Bėdavoja mokytojai, kad jūs algos kuklios, nors pridurti jas būtų galima peržiūrėjus išsipūstusius periferinių mokyklų etatus. Provincijos miestukuose tiesiog nėra kito darbo, tad vietoj vienos budėtojos trys dirba (greičiau yra „įformintos“), atsiranda etatas ir ūkvedžiui, sargui ir dar bala žino kam. Galbūt aktualesnė problema yra mokytojo profesijos prestižo atgaivinimas, jei tai apskritai
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo metines. Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. (daugelyje šaltinių nurodyta gimimo data 1921 m. rugpjūčio 10 d.) Marijampolės apskrities Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano Lukšos (1864–1947) ir Onos Vilkaitės-Lukšienės (1886–1960) šeimoje. Mokėsi Mozūriškių pradinėje mokykloje, Veiverių progimnazijoje. 1940 m. baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Prasidėjus sovietinei okupacijai, įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino atsišaukimus, antisovietinę literatūrą. 1941 m. birželio 6 d. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta data 1941 m. birželio 5 d.) Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą pamatyti, o ir save parodyti. Puiku, jei tokios kelionės ne tik dovanoja pozityvius įspūdžius bei emocijas, bet ir skatina pamatytas idėjas bei naujoves įgyvendinti Lietuvoje. Panorėję ir pinigų pasitaupę, galime nukeliauti bemaž į kiekvieną pasaulio kamputį, o štai pabuvoti praeityje yra kiek kebliau – tam reikia sumanių pastangų, o ne aibės pinigų. Šįkart leisimės kelionėn į turtingos ir progresyvios valstybės, kadaise priglobusios ne vieną emigrantą ar pabėgėlį lietuvį, šimtametę praeitį. Mums prireiks respektabilios aprangos ir solidžios Kanados dolerių atsargos, mat svečiuosimės įžymiosiose Monrealio vietose, tiesa, ne dabar, o XX amžiui
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė –
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės – galąstuvo: galiausiai pavyko rasti ir brangų, ir kaip pasirodė vėliau – prastą, bet ką gi darysi, žmogau, nepagaląsi juk peilius bei žirkles pirštu ar dar kuo. O kaip gi „pagaląsti“ jausmus, kad jie galutinai neatšiptų, gyvenant ištisus dešimtmečius santuokoje, kad buvimas kartu netaptų tiesiog patogiu buitiniu sugyvenimu? Kiekvienas bandome (arba nebandome…) rasti būdus, kaip pagyvinti santykius poroje, ir dažnam bene efektyviausias būdas „pasišviežinti“ – kelionės į svečias šalis, geriausia – tolimas ir egzotiškas. Šįkart, prieš keldami sparnus skrydžiui „už jūrų marių, už vandenėlių“, pirmiausia susipažinkime su mūsų pakeleiviais. Kadaise, dirbdamas
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį, mes šįkart suksim laikrodį geras šešias dešimtis metų atgal, ir vaikštinėsim Latvijos sostinės praeityje, bandydami nepastebėti nykių sovietmečio akcentų, o į sovietinius balvoniukus net nesidairydami. Parako bokštas mena dar XIII amžių. Meistaru (Meistrų) gatvė senamiestyje. Ministrų tarybos pastatas. Pagrindinei Rygos gatvei, kaip ir Lietuvos sostinės prospektui, prikergtas bolševikų stabo Lenino vardas. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras pastatytas XIX amžiuje, jo išorė bei puošnus interjeras nepalieka abejingų. Rygos gatvėse atrasime daugybę dailių pastatų, tik štai pavadinimai prikergti sovietinių veikėjų: šiai – Kirovo vardas. Valstybinį dramos
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė. Pradžioje galvota, kad pavardė, kaip neretai pasitaiko sovietų saugumo dokumentuose, užrašyta neteisingai. Tačiau patyrinėjus byloje esančius dokumentus, pradėjo aiškėti neįtikėtina tarpukario Lietuvoje vykusi istorija, kuri dar labiau suintrigavo pavarčius kitus archyve saugomus dokumentus. Paaiškėjo, kad baudžiamoji byla pirmosios sovietų okupacijos metais buvo iškelta tarpukariu Lietuvoje dirbusiam prancūzų kalbininkui Žoržui Matorė (Georges Matoré). Jo gyvenimo Lietuvoje vingrybes iki galo išaiškinti padėjo kolegų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo surasti dokumentai. Prancūzų kalbininkas, profesorius gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Paryžiuje, studijavo Sorbonos universiteto Humanitariniame fakultete, Rytų kalbų institute. 1938 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija Ž. Matorę,
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių albumų stirtą ir prasideda. Vienas giminaitis atsargiai verčia lapus su nuotraukomis, kiti sukišę nosis smalsiai žiūri. Suaugę šypsosi, rodo pirštais, prisiminimai liejasi kaip iš gausybės rago, veidai nušvinta, atjaunėja: “Ar atsimeni, kaip…, žiūrėk – čiagi…, ot buvo laikai…,…tai kiek dabar čia tų metų praėjo…, …kai dar gyvenom ten ir ten,…kai dar buvo gyvas tas ir tas…, Dieve, Dieve, kaip bėga
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius – anuomečių Vilniaus kavinių, restoranų, valgyklų, užkandinių interjerus. Dar devintojo dešimtmečio viduryje minėtose užeigose po truputį ėmė vyrauti pinigingas kontingentas kampuotų vyrukų, apsukrių vertelgų, valiutinių panelių, prakutusių kooperatorių ir kitų “sėkmės džentelmenų”. Norėjusiam atšvęsti gautą premiją ar jubiliejų eiliniam piliečiai sostinės užeigose darėsi nejauku ne tik dėl minėtų personų įžūlaus sklaidymosi, bet ir dėl atsainaus oficiantų požiūrio į lankytojus, nesidrabstančius pinigais. Kitas išbandymas restoraninę kultūrą pasiekė paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, viską šluojant negailestingai bangai “privatizacijos”, liaudyje taikliai pavadintos “prichvatizacija” (nuo rusiško žodelio “prichvatytj” – pasigriebti). Ilgą laiką buvę bešeimininkiai, laukdami ne
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis pavyzdžių šiurpios nelygybės tarp sovietinio „elito“ ir absoliučios daugumos piliečių, kurie buvo ne tik įvairiausiais būdais kvailinami, bet ir nuolatos apvaginėjami. Pirmiausia pasidairykim į sovietinio „elito“ gretas: kokie gi susnos jose trynėsi, kokiomis gerybėmis jie nuodojosi? Piramidės viršuje į sitvirtinę partiniai funkcionieriai – pradedant nuo SSRS kompartijos politinio biuro bei kompartijos centro komiteto, ir baigiant vietiniais – vadinamųjų „sąjunginių respublikų“ aukščiausiais partiniais šulais. Dažnas lietuvaitis jau ir nebežino arba nebepamena, kad Vyriausybės rūmuose anuomet tarpo komunistų partinio elito šulai – lietuviškasis kompartijos centro komitetas, o
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus naktipuodžio kraštus iš tų laikų prisimenantys „žinovai“ neretai paisto tokias nesąmones, kad nei juoktis, nei verkti nesinori, o tik pagrūmoti pirštu – „nebesvaičiokit!“. Visgi, tokių diletantų arba (ne)sąmoningų klaidintojų, sergančių istoriniu ar/ir politiniu daltonizmu veikalai prasilenkia ir su elementaria logika, ir su istorine tikrove, tad šįkart imsimės kedenti vilnas vadinamajam sovietiniam laikotarpiui: kokie mitai apie jį sekami, ir kokio jo būta tikrumoje? Savojoje kelionėje istorinėn praeitin aiškiai atskirsime du kardinaliai priešingus dalykus: slogią bei melagingą politinę konjunktūrą ir lietuvaičių darbus bei pasiekimus tuo sudėtingu laikmečiu. Norėdami blaiviai išnarstyti sovietmečio kaulelius,
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais nuteisto ir kalinto už grožinės literatūros kūrinio sukūrimą, 100-ąsias gimimo metines. Jonas Laucė gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio aps. Lašų k., 1933‒1936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių. Prasidėjus sovietų okupacijai, J. Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Vokietijos ir SSRS karo pradžią, buvo demobilizuotas. Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno reikėjo vaikams, kad dantukai būtų stiprūs, pieno duodavo kenksmingomis sąlygomis fabrikuose ir gamyklose dirbantiems socializmo statytojams, pieno pramonė buvo viena svarbiausių ano meto žemės ūkio šakų. Bet visa tai šiandien skamba kažkaip nuobodžiai, tiesa? Laimei, yra kai kas įdomesnio.Neabejoju, jog visi žinote, kad pienas – vienas mistiškiausių produktų. Skaičiusieji pasakas dar prisimena, kad laimė yra ten, kur pieno upės teka, kad norint išlikti gyvam ir nepražūti reikia perbristi pieno upę, kad graži mergelė yra ta, kuri „lyg iš pieno plaukusi“. Istorija paliko žinių, kad pieno voniose ir išties maudytasi pieno
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės, Lietuvos energetikos sistemos pagrindinės elektrinės, pastatytos Elektrėnuose, kurie iškilo aptarnauti elektrinei. Šalia elektrinės užtvenktas Strėvos upelis, dėl to susidarė Elektrėnų marios. 1961 m. liepos 18 d. padėtas kertinis jėgainės akmuo. Jėgainė veikia nuo 1962 m. Istorijos pradžia laikytina 1959 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Ministrų Taryba paskyrė valstybinę komisiją 1200 tūkst. kW galios naujos šiluminės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1960 m. balandžio 18 d. Ministrų Taryba nutarė statyti Lietuvos VRE. Vadovaujantis ekonominiais skaičiavimais, vieta naujajai elektrinei statyti buvo parinkta pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Trakų rajono Perkūnkiemio kaime, kurio pavadinimas simboliškai tiko naujos elektrinės statybai. Tų pačių metų liepos mėn. būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Lietuvos VRE buvo statoma pagal
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai jiems patinka kiauliena. „Šlovingais“ komunizmo kūrybos/statybos dešimtmečiais legaliai jos galėjai gauti tik pats gyvendamas kaime arba turėdamas ten giminaičių (likę paprasti piliečiai, kai parduotuvėse mėsos lentynos buvo tuščios, dažnai pirko mėsą, išneštą iš mėsos kombinato, arba ieškojo blato; nebuvo jokios tikimybės, kad mėsos parduotuvėje nusipirkti galėsi tiesiog eidamas pro šalį, tai galėjo būti tik laimingas atsitiktinumas; jų būdavo, bet prieš tai laukė stovėjimas milžiniškoje eilėje). Žinoma, reikėdavo į tą kaimą važiuoti talkininkauti – už gražias akis nei teta, nei dėdė tau paršiuko nenušers. Jeigu kaime gyveno tėvai, tai ten dažnai
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo
Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika
1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Didelę dalį tremtinių sudarė moterys, vaikai ir senoliai. Nebyli statistika Pastaruoju metu apie trėmimus nelengva ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Nė antraštės neperskaitę „aktyvistai“ puola vanoti kompiuterių klaviatūras ir komentaruose lieti „beribę išmintį“ apie tai, kad šiuolaikinė ekonominė emigracija niekuo nesiskiria nuo prieškario ar pokario trėmimų. Pradėjęs kalbą apie trėmimus, visad rizikuoji būti nutrauktas isteriško riksmo: „Kuriems galams apie tą nelemtą praeitį?! Jūs man geriau pasakykit, kuo dabartinė Lietuvos valdžia geresnė?! Šitiek žmonių į užsienį išvarė!“ Per pusvalandį ar keliolika minučių iš namų šautuvais ir
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Dažnam negirdėtas, daugelio nebepamenamas – restoranas “Kibinai”
Klustelėję visažinio Google’o apie restoraną “Kibinai”, išsyk būsite palydėti į Trakuose restauratorių kadaise surestą stilingą “Senąją kibininę”, o geresnę atmintį
Viešųjų finansų ateitis: kuris avinėlis pasipurtys, o gal nei vienas?
Klausant padejavimų apie lėšų stoką tai tam, tai kitam sektoriui, nejučia atminty atgyja satyrinio filmo „Dvylika kėdžių“ frazė „iš visur
Povilas Girdenis. Juozas Lukša: „Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA JUOZO LUKŠOS-DAUMANTO 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime vieno ryškiausių lietuvių ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias
Kelionė šimtametėn praeitin: lankome anuometes Monrealio įžymybes
Šiandieną vargu ar berasi šalį, kurioje nėra pabuvoję lietuvaičiai: prakutę, apsirūpinę būstais, verslais ir pajamomis, tautiečiai pamėgo keliauti, norėdami svietą
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“
Lietuvaičių trijulės nuotykiai ir atradimai pasaulio krašte – Šri Lankoje
Pandemiją prisiminsiu ne tik dėl sunkokai persirgto kovido, bet ir dėl intensyvių paieškų: visuose prekybcentriuose ieškojom elementarios buitinės prekės –
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso
Povilas Girdenis. Prancūzų kalbininkas Žoržas Matorė Lietuvos istorijos verpetuose
Tvarkant sovietų saugumo iškeltas baudžiamąsias bylas, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojų dėmesį patraukė ant vienos bylos viršelio užrašyta neįprastai skambanti pavardė.
Rasa Stulpinienė. Gyvenimas, nugulęs popieriniuose albumuose
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas,
Restoraninės kultūros atgarsiai senuosiuose Vilniaus interjeruose
“Bet aš neverkiu ir neraudoju”, – sakau sau Ostapo Benderio dainos žodžius, dairydamasis į nebūtin iškeliavusios restoraninės kultūros atspindžius –
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai
Kodėl Justinas Marcinkevičius niekada nebuvo lietuvių “tarybinis” poetas
Įdomu pasiskaityti jaunųjų istorikų ar praeities tyrinėtojų-analitikų straipsnius bei mokslinius darbus apie sovietmetį: net akyse jo nematę, arba tik šaltus
Povilas Girdenis. Jonas Laucė: nuteistas, bet nenugalėtas
PARODA, SKIRTA KGB REPRESUOTO RAŠYTOJO JONO LAUCĖS 100-OSIOMS GIMIMO METINĖMS Šiemet minime mokytojo, rašytojo Jono Laucės (1917‒2003), sovietų okupacijos metais
Rasa Stulpinienė. Pieniškos godos
Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno
Pajūrio perliukas, žavėjęs nepakartojamu spindesiu – palangiškė “Vasara”
Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės
Rasa Stulpinienė. Kiaulės gyvenimas ir mirtis
Šįkart istoriją pradėsiu nuo galo – nuo to, kad nors Lietuva turi jūrą, lietuviai – patys tikriausi mėsėdžiai, ir labiausiai
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo
Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika
1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta
You must be logged in to post a comment.