Straipsniai
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose baudžiamosios bylos jam buvo keliamos net išties „šiltais“ 1989-aisiais. Jis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas tada, kai daugeliui atrodė, jog sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi. Nuotraukoje viršuje: A. Andreika ligoninėje, po sumušimų, patirtų 1988 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje, Katedros aikštėje vykusiame „bananų baliumi“ vadinamame Lietuvos laisvės lygos organizuotame mitinge, skirtame pasmerkti Molotovo-Ribentropo antrojo slapto protokolo pasirašymą. 1988 m. rugsėjo-spalio mėn. Romualdo Lanko nuotrauka iš Vaidoto Jakubonio asmeninio archyvo. Sužalotas sovietų armijoje Amūro srities Belogorsko seržantų mokykloje sėkmingai karinę tarnybą pradėjęs sportiškas jaunuolis pasižymėjo bėgimo
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos, bet ir pragmatiškesnis faktorius – pinigėliai: dirstelkim, kaip keitėsi žinomesnių pastatų projektai, įsitikinkim, ar smarkiai jie skyrėsi nuo pačių pastatų. Nuotraukoje viršuje: Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Profesinių sąjungų kultūros rūmų ir Tauro kalno sutvarkymo projektas. Vilniaus panorama su Tauro kalnu, kairėje – statomi Profsąjungų rūmai, ~1960-1963 m. Profesinių sąjungų kultūros rūmai sovietmečiu, kairiajame fasado kampe – kino teatro “Tauras” reklama. Tuometės Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinės pusės projektas. Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvės šiaurinė pusė, ~1960 m. M.K.Čiurlionio vardo menų mokyklos projektas, 6-as deš. M.K.Čiurlionio vardo
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti į kovų dalyvius, pasiraitoti rankoves miesto tvarkymui bendromis jėgomis. Keliaudami po Vilnių sovietmečiu, dar ne sykį užklysime į karo audrų ir pokario stygiaus paliktus randus, o norinčius daugiau sužinoti šia tema, kviečiu peržiūrėti ankstesnius įrašus – po karo pasekmes klajojome daugsyk. Tiesa, mūsų laukia ilga kelionė po geležinkelio stotį ir jos apylinkes, ten prisižiūrėsime karo siautulio: gal kitą savaitgalį, o iki tol?.. Dega dab. J.Basanavičiaus paminklo vietoje buvęs viešbutis “Astorija”: dabartinė Radisson SAS “Astorija” šalia Rotušės anksčiau vadinosi “Italija”, vėliau jai teko sudegusio viešbučio pavadinimas. Taip atrodė “Astorija” I pasaulinio karo
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą MTS, ir pamatysime apsčiai visokių kompanijų, veiklų, įrangos ir kt. Tačiau visažinis internetas, net ir pasitelkęs gudrutį google‘ą, nepasakys mums, ką gi reiškė santrumpa MTS Lietuvoje ankstyvuoju sovietmečiu… Jei jau internetas nežino, nukeliaukim į tą MTSą patys. Mašinų ir traktorių stotis (MTS) buvo valstybinė žemės ūkio įmonė SSRS ir daugelyje kitų socialistinių valstybių, teikusi techninę ir organizacinę pagalbą žemės ūkio mašinoms stambiems žemės ūkio gamintojams (kolūkiams, valstybiniams ūkiams, žemės ūkio kooperatyvams). MTS vaidmuo svarbus buvo organizuojant kolūkius, ir kuriant jų materialinę bei techninę bazę. MTS panaikintos 1958 m., o iki
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene garsiausio Antakalnio „gale“ buvusio objekto – „sifonkės“. Tokį pavadinimą ši garsioji „įstaiga“ gavo dėl gazuoto vandens sifonų pildymo įrangos: įėjus pro duris, po dešinei sienoje buvo langelis, pro kurį paduodavai darbuotojui sifoną ir apsispręsdavai, kiek šimtgramių sirupo bus gazuotame vandenyje, tuomet sifoną statydavo į specialų įrenginį – jį matydavai – ir užpildydavo saldintu prigazuotu vandeniu. Oi, koks skanumėlis. Na, o
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir kada panorėję, svarbu, kad būtų gera kompanija ir pozityvus nusiteikimas, tuomet ir sovietmečio atgarsiai suskambės kitomis – tikroviškesnėmis ir įvairesnėmis – gaidomis. Šįvakar kviečiu jus sukirsti Kijevo kotletą viename populiariausių Lietuvos kavinių-restoranų – vilniškėje „Neringoje“ – kur dar ir puikų džiazą gros. Mes gi pasigrožėsim XIX a. name įrengtos kavinės interjeru, o gurkšnodami kavą, sužinosim sovietmečio menininkų dviejų iškilių darbų ypatumus.Vienas reikšmingiausių temperinės sienų tapybos darbų, ryškiai atspindintis vaisingą architektų ir dailininkų bendradarbiavimą, įrengiant pirmuosius visuomeninius interjerus, yra Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba Vilniaus „Neringos“ didžiojoje salėje (architektai
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai, čia pasirodydavę savaite vėliau, nei “Lietuvoje”. Kokią gi “Nerį” pamena ją mėgę antakalniečiai, ir kokią išvysime senose nuotraukose? “Neris” statoma, 6-as deš. Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio “Neris” galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dab. „Skalvijos“) kino teatro, ir neri į šio pastato kiemą: ten iš „būdos“ (kroviniams skirtas sunkvežimis sovietmečiu) dar pardavinėja, o ir eilėje tik kelios dešimtys žmonių. Nerašytas susitarimas: tik po vieną „poką“ (įpakavimą), nes kitaip kaipmat kitiems nebeteks. Imi į storą popierių įpakuotus, berods, 24 vienetus, ir laimingas droži į transporto stotelę. Mintis viena: „Spėjau, gavau, užteks ilgam“. Troleibuse ima klausinėti: „Kur išmetė?“ „Planetos kieme duoda, bet jau mažai likę, vargu ar spėsit…“ – atsakai, ir išdidus nešiesi savąjį pirkinį namo: kiekvienas, tave pamatęs, žino, kad šis
Povilas Girdenis. Partizanų dokumentai ir laiko kapsulės
Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines operacijas ir tuos, kuriuos patys partizanai paslėpė ar perdavė saugoti patikimiems žmonėms. Pastaruosius, rastus per paieškos ekspedicijas ar atsitiktinai, norisi vadinti pačiomis tikriausiomis „laiko kapsulėmis“: surūdijusiuose bidonuose, metaliniuose konteineriuose, stikliniuose induose ar paprastuose popieriaus ryšuliuose; „laiko kapsulėmis“, kurias pokaris atsiuntė ateities kartoms byloti apie pasipriešinimą, pasiaukojimą, neišgalvotą herojiškumą ir apie išdavystes. Paskutinio Prisikėlimo apygardos partizano išsaugoti dokumentai Pirmieji LYA perduoti dokumentai buvo rasti 1994 m. vykusiose kultūros paveldo bendrijos „Atmintis“ organizuotose ekspedicijose, kurioms vadovavo Česlovas Kišonas ir Gintautas Miškinis. 1994 m. liepą Kėdainių r. ekspedicijos dalyviai Krakių, Gudžiūnų apylinkėse aptiko
Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž dvidešimties tūkstančių sodo sklypų, mat negalėdama dorai aprūpinti miestiečius daržovėmis bei vaisiais, valdžia dosniai dalino norintiems po šešetą valstybinės žemės arų: „užsiauginkit patys, gerbiamieji, lenkdami kuprą savaitgaliais!“. Kolektyvinių sodų plėtrą išraiškingai atspindi sovietmečiu populiaraus žurnalo „Mūsų sodai“ tiražo kaita: pasirodęs 1959-ais, jis leistas 23-ų tūkstančių tiražu, sovietmečio saulėlydyje tiražas išaugo iki 127-ių tūkstančių, o štai 1997-ais „Mūsų sodų“ neliko nei 8-ių tūkstančių egzempliorių, dar po poros metų šis leidinys išnyko visai. Ir aklam akivaizdu, kad kadaise klestėjusios kolektyvinių sodų (sodininkų) bendrijos daugeliu atvejų yra senai virtę gyvenamųjų namų kvartalais, tačiau
Išties, “vasara baigiasi rudenį”, o kurgi dingo kino teatras “Vasara”?
Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio medinukų rastume žymiuosiuose Lietuvos kurortuose – Druskininkuose, Palangoje. Vilniuje pora tokių medinių konstrukcijų pastatų atsirado Sereikiškių/Bernardinų sode, anuomet vadintame Jaunimo sodu: nekokią šlovę turėjo medinis šokių paviljonas “sarajus”, o sodo gilumoje stiebėsi dailiu fasadu padabintas medinis kino teatras “Vasara”, vasarą ir teveikdavęs. Komforto šiame, pusę tūkstančio žiūrovų talpinusiame, kino teatre ieškoti nebuvo prasmės, bet sode pasivaikščioję, ir šašlyką su vyneliu sukirtę vilniečiai mėgo pavakaroti dailiame medinuke. Sostinėje atsiradus daugybei naujų, erdvių ir komfortiškų kino teatrų, viduje kukli “Vasara” nebepajėgė atlaikyti konkurencijos. Medinuko istorija išties permaininga ir įdomi: duris kino teatras
Povilas Girdenis. Stefanija Ladigienė: „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“
Trumpa politinė karjera Platų humanitarinį išsilavinimą turėjusi publicistė, žurnalistė, kalbininko Jono Jablonskio sekretorė, pirmoji 1920 m. pradėto leisti žurnalo „Moteris“ redaktorė, žurnalų „Naujoji vaidilutė“, dienraščio „Lietuva“ bendradarbė, aktyvi Ateitininkų organizacijos narė S. Ladigienė skelbė XX a. pirmoje pusėje kone revoliucines idėjas. Rašiniuose ir kalbose akcentavo, kad moterys turi sugebėti pačios užsidirbti pragyvenimui, kiek įmanoma daugiau lavintis, stengtis būti laisvos ir savarankiškos, imtis prasmingos veiklos, nepamiršdamos savigarbos, orumo ir atsakomybės šeimai. „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, – rašė ji 1926 m. kovą žurnale „Naujoji vaidilutė“ publikuotame straipsnyje, – tatai ims daryti ir visa visuomenė.“ Jauna, energinga, idėjų kupina visuomenininkė 1926 m. gegužę išrinkta į Lietuvos
Sakraliosios architektūros godos sovietmečiu: sunaikintos Vilniaus koplyčios
XX amžiaus pradžios nuotraukoje nesunkiai atpažinote vieną gražiausių ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio bažnyčių – šv. apaštalų Petro ir Povilo barokinę gražuolę, o štai koplytėlės priešais ją senai nebėra – nugriauta sovietmečiu, platinant Antakalnio gatvę ir įrenginėjant Olandų gatvės žiedą. Būtent šią koplytėlę ketinama atstatyti priešais bažnyčią esančioje aikštėje, o kokias gi kitas koplytėles pasigviešė ateizmu ir tikėjimo priespauda pasižymėjęs “draugas” (rusiško termino “tovarišč” lietuviškasis atitikmuo) sovietmetis? „Šv.Petro ir Povilo bažnyčia, viena gražiausių Vilniaus bažnyčių, pastatyta toje vietoje, kur buvo senovės lietuvių dievaitės Mildos šventykla … Priešais šv. Petro ir Povilo bažnyčią, prie pat gatvės, stovi dviejų aukštų koplytėlė. Jos pirmame aukšte yra medinis kryžius, o antrame
Laikmečių “apkarpyta”, bet vis dar žavi – Raduškevičių pilaitė
Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą, griaunamas Kryžių nešančio Kristaus koplytėlę ir šv. Rapolo bažnyčios kleboniją, Juose įsikūrusias nacių ir sovietų dalinius. Buvo virtę Pedagoginio instituto bendrabučiu, Greitosios medicininės pagalbos stotimi, Teismo ekspertizės biuru, Architektų sąjungos buveine, o XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, platinant dab. Kalvarijų (tuometę F.Dzeržinskio) gatvę, buvo be jokios būtinybės nugriauta visa vakarinė dalis. Žiupsnelis istorijos: XIX a. viduryje Piromonte, dabartinėje Jų vietoje, buvo Samuelio Fino, vėliau – jo sūnaus, gydytojo Benjamino Fino, plytinė ir garinė lentpjūvė. XIX a. pabaigoje, uždarius lentpjūvę, žemės sklypus šalia Kalvarijų gatvės nusipirko gydytojas Hilarijus Raduškevičius, ir 1894-1900
Sovietmečio buities ypatumai: vietoj skalbyklės – skalbykla
Gražia šviesiai dažytų plaukų šukuosena ir gana ryškiu makiažu pasipuošusi, rytietiškų bruožų turinti rusakalbė moteris visada buvo mandagi ir dalykiška, nė karto neteko girdėti ją irzliojant ar pučiantis. Na, o jos darbas – ir mūsiškei Kelionei svarbus veiksmas – vykdavo įvairiomis paslaugų įmonėlėmis (net taupomąja kasa!) apkaišytame Antakalnio gatvės penkiaaukštyje Nr. 86-i: daugumos aplinkinių namų pirmuosiuose aukštuose sovietmečiu veikė visa aibė kiekvienam antakalniečiui aktualių paslaugų teikėjų. Mūsų minėta ponia ėjo labai ir labai svarbias pareigas, be kurių dažnas Antakalnio gyventojas būtų gerokai nešvaresnis: jis dirbo skalbinių priėmimo punkte, ir surašydavo atneštus skalbimui drabužius bei patalynę, kartu su atnešusiuoju suskaičiuodama visus užvalkaliukus bei marškinius, įsitikindama, kad nėra sagų tuose rūbuose, kur
Aukščiausiosios Tarybos rūmai – juose sprendėsi Lietuvos likimas
Prisimindami herojišką Aukščiausios Tarybos gynimo metą 1991-aisiais, valstybingumo atkūrimą kovo 11-ąją, ne vienas peržiūrėsim iškalbingas dokumentines kronikas, kuriose įamžinti Tarybos gynėjai bei patys deputatai, išvysime jos interjero vaizdus, mintimis pabuvosime su nuolatinę įtampą ištvėrusiais Tarybos nariais. Šiandien nusikelsime į Lietuvos valstybingumo atkūrimo priešaušrį, ir pavaikščiosime po rūmus 9-ajame dešimtmetyje, atrasdami įdomias jų architektūrines ir menines ypatybes. Meno kūriniams Taryboje skirsime dar vieną kelionę jau netrukus, o dabar baikim įžanginę dalį: antai, kiemo gilumoje, mums jau atveriamas pagrindinis įėjimas – eime! Aukščiausios Tarybos rūmai – keturių aukštų, stačiakampio plano, su reprezentaciniu vidaus kiemu (dalinai atviru per I ir II aukštus) link dabartinės Nepriklausomybės (rūmų pastatymo metu – Tarybų) aikštės. Rūmų kompozicija
Įgyvendinti ir neįgyvendinti projektai: ką papasakos kruopščiai kurti maketai?
Šiandieną sumanių projektuotojų nepamainomi talkininkai yra kompiuterinės programos, sugebančios itin sukurti itin gyvenimišką būsimo pastato ar statinio vaizdą ir trimačiame formate. Prieš keliasdešimt metų Miestų statybos projektavimo instituto, Pramonės projektavimo instituto ir kitų solidžių projektavimo organizacijų darbuotojams tekdavo išlieti marias prakaito bei apsišarvuoti plienine kantrybe, kuriant būsimų gyvenamųjų rajonų ar jų kvartalų maketus. Galbūt tie kruopštumas ir atkaklumas sąlygojo harmoningą ir nuoseklų projektavimą, gyvenamuosiuose rajonuose numatant ir švietimo, ugdymo, socialinių paslaugų, kultūros įstaigas bei prekybos centrus, nes už suprojektuotus “perkūnkiemius” architektai būtų kaipmat lėkę iš pareigų. Pasidairykim po pedantiškai sukurtus miestų plėtros bei gydymo įstaigų projektus, pasigėrėkim preciziška jų kokybe. (Nuotraukoje viršuje – Laisvės prospekto aplinka.) Mokslo ir studijų miestelio
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos šaunius vyrus – talentingus sportininkus? Žinoma, krepšinis, ir nepelnytai pamiršta “Statyba”, kadaise tviskančiuose Sporto rūmuose “pakraudavusi” net CASK’ui: kviečiu sekmadienio vakarą pasižiūrėti retą įrašą, ir prisiminti sostinės krepšinio grandus bei laikus, kada Lietuvai buvo didelė garbė turėti net dvi vyrų komandas SSRS krepšinio čempionate (Verta prisiminti ir tai, kad sostinės moterų krepšinio komanda “Kibirkštis” irgi gerus raumenis demonstravo.) Na, o mėgstantiems faktus ir statistiką, bus įdomu pasiskaityti: 1971 m. Statybos krepšininkai debiutavo aukščiausioje SSRS lygoje ir prisijungė prie Kauno Žalgirio, nuo 1974 m. Lietuvai nuolat atstovavo net dvi komandos stipriausioje SSRS
Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas: kokią praeitį jis mena?
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl istorinių sąsajų, juk jis yra geriausias liudininkas sostinės iškilimo ir išlikimo, rūsčių kovų ir dramatiškų įvykių, drąsos ir valios viršenybės prieš bailumą ir kinkadrebį. Kiekvienas buvome, jį lankė bene kiekvienas Vilniaus svečias, tačiau jo dabartinis veidas gimė tik prieš nepilną šimtmetį, o ir atsirado jis laikotarpiu, kurį esame linkę nutylėti arba vertinti kritiškai. Vėlgi, to veido atkūrimas vyko pokariu, taigi – sovietmečiu, kurį pastarojo apologetai yra linkę piešti vien niūriausiomis spalvomis, manipuliuodami sovietmečio nemačiusiu jaunimu. Mes nekompleksuoti dėl meilės tarpukariui bei sovietmečiui ar jų baimės, tad drąsiai kopkime į nepakeičiamą
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Povilas Girdenis. Algimantas Andreika: „Nuilsome statyti komunistinį rytojų“
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį
Neatsiradę bei išnykę Vilniaus bruožai: kaip keitėsi miesto veidas
Visais laikais – taip pat ir ankstyvuoju sovietmečiu – pastatų išorės ir vidaus puošybą lėmė ne tik laikmečio architektūrinės tendencijos,
Žūtbūtinių karo mūšių pėdsakai senojo Vilniaus veide (I)
Baigė jau griaudėti kanonada, tad galim atsargiai lįsti iš rūsių, ir pasižiūrėti, kokius randus miesto veide paliko 1944-ųjų mūšiai, paveizėti
Ankstyvojo sovietmečio keistenybės bei paikystės: MTS ir traktorininkės
Šiandien kiekvienas turime paslaugų ir greitą patarėją – internetą – apginkluotą sparčiai dirbančiomis paieškos programomis: įsivedame, kad ir google‘ą, santrumpą
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o
Paveldosaugininkų išsaugotas atlydžio perliukas – “Neringa”
Ar žinote, kur niekada nebuvo, nėra ir nebus karantino bei jokių kitų suvaržymų ar apribojimų? Ogi AIDUOSE! Lankysimės kur panorėję ir
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru,
Kaip mokyta serviruoti vaišių stalus, kai parduotuvėse nebuvo dešros
„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“ – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius, ir – į troleibusą.
Povilas Girdenis. Partizanų dokumentai ir laiko kapsulės
Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines
Iš sovietmečio atkeliavusių kolektyvinių sodų šiandiena: uodega vikst, ir nėra nieko
Pirmieji kolektyviniai sodai ėmė steigtis šeštojo dešimtmečio pradžioje, o savo apogėjuje – devintojo dešimtmečio pabaigoje – vien sostinėje būta bemaž
Išties, “vasara baigiasi rudenį”, o kurgi dingo kino teatras “Vasara”?
Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio
Povilas Girdenis. Stefanija Ladigienė: „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“
Trumpa politinė karjera Platų humanitarinį išsilavinimą turėjusi publicistė, žurnalistė, kalbininko Jono Jablonskio sekretorė, pirmoji 1920 m. pradėto leisti žurnalo „Moteris“
Sakraliosios architektūros godos sovietmečiu: sunaikintos Vilniaus koplyčios
XX amžiaus pradžios nuotraukoje nesunkiai atpažinote vieną gražiausių ne tik Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio bažnyčių – šv. apaštalų
Laikmečių “apkarpyta”, bet vis dar žavi – Raduškevičių pilaitė
Būdami šalia miesto svarbiausio tilto, Jie matė daugel: sprogdinamą Žaliąjį, griūvantį dujų fabriko kaminą, vietoj namukų užgriozdintą kompartijos funkcionierių garažą,
Sovietmečio buities ypatumai: vietoj skalbyklės – skalbykla
Gražia šviesiai dažytų plaukų šukuosena ir gana ryškiu makiažu pasipuošusi, rytietiškų bruožų turinti rusakalbė moteris visada buvo mandagi ir dalykiška,
Aukščiausiosios Tarybos rūmai – juose sprendėsi Lietuvos likimas
Prisimindami herojišką Aukščiausios Tarybos gynimo metą 1991-aisiais, valstybingumo atkūrimą kovo 11-ąją, ne vienas peržiūrėsim iškalbingas dokumentines kronikas, kuriose įamžinti Tarybos
Įgyvendinti ir neįgyvendinti projektai: ką papasakos kruopščiai kurti maketai?
Šiandieną sumanių projektuotojų nepamainomi talkininkai yra kompiuterinės programos, sugebančios itin sukurti itin gyvenimišką būsimo pastato ar statinio vaizdą ir trimačiame
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos
Vilniaus simbolis – Gedimino pilies bokštas: kokią praeitį jis mena?
Šlapiais ir slidžiais, netašytais akmenimis kabarosimės viršun, kaip ir milijonai ten kopusių: ne vien tik dėl panoramos, bet ir dėl
You must be logged in to post a comment.