Straipsniai
Vilniaus koplyčia, užleidusi vietą Civilinės metrikacijos rūmams
Daugelis žinome, kad Santuokų (civilinės metrikacijos) rūmų (baigti statyti 1974 m.) ir už jų esančio skvero vietoje anksčiau plytėjo evangelikų kapinės, o jose buvusius pastatus matėme anaiptol ne visi. Nuotraukose: kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai; kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija; koplyčia-oratorija stambiu planu; didžiosios koplyčios vidus; griaunama koplyčia-oratorija; ampyrinio stiliaus antkapis; išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vartai ir šalia stovėję evangelikų bendruomenės našlaičių namai. Kapinių vartai ir didžioji koplyčia-oratorija. Didžiosios koplyčios vidus. Griaunama koplyčia-oratorija. Kapinėse buvęs ampyrinio stiliaus antkapis. Išlikusi koplyčia-mauzoliejus (pirmame plane). Kapinių vietoje iškilo modernūs Civilinės metrikacijos rūmai, daugelio vadinti ir tebevadinami Santuokų rūmais (8-as deš.). Apsilankyti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno “dėdės” aukštis buvo net puspenkto metro, o dar ir pakylėti ant laiptuoto postamento buvo, tad stovint arti, įspūdis būdavo tikrai stiprus (dažno nuomone, tai buvo pats baugiausias sovietinis paminklas Vilniuje). Na, aukštį galima būtų paaiškinti tuo, kad stovėjo visa ši kompanija už aštuoniasdešimties metrų nuo dabartinės Pylimo gatvės, tad važiuojant troleibusu, “dėdės” buvo gerai matomi. Prieš pastatant šį sovietinį “šedevrą”, dabartinis Reformatų skveras buvo gražiai sutvarkytas, bet baugi niūrių skulptūrų grupė smarkiai darkė jaukią aplinką. Kokie gi buvo tie “dėdės”. Visa ši besileidžianti nuo laiptų – toks buvo sumanymas, norint
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu. Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“
Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise tokiu buvo ir jo “braliukas” kitame Neries krante, tik pastarajam mažiau pasisekė – jį pasiekė ir nuteriojo godžių verteivų rankos. Naujasis – nors jau ir nebetoks naujas, pusamžiu esantis – operhausas šįkart sutiko mus mielai įsileisti, kad galėtume prisiminti jo šlovingą praeitį (nei kiek neabejojame tokia pat jo ateitimi) ir atgaivinti atmintyje mums jau dovanotas žavias akimirkas, profesionalų kuriamų operos ir baleto menų žavesius, išskirtinius architektės E.N.Bučiūtės sugebėjimus, bei statybininkų pastangas sukurti jį tokį dailų visuotinio – tame tarpe ir statybinių medžiagų – deficito laikais. Praleisdami mielas damas pirmas –
Kelio į nepriklausomybę pradžia: mitingas prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ais
PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvyko sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Baltijos valstybių sovietinę okupaciją lėmę Vokietijos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių (Molotovo-Ribentropo pakto) slaptieji protokolai, pirmą kartą viešai iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimai. Mitingą organizavo Antano Terlecko iniciatyva 1978 m. birželio 14 d. įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija Lietuvos laisvės lyga, prie organizavimo prisidėjo Nijolė Felicija Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sasnauskas, Robertas Grigas ir kiti. Vykstant
Karo audrų nepagailėtas – Lietuvos Tarybos namas Gedimino prospekte
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas kiek keistokai yra atitrauktas nuo Gedimino prospekto. Taip jau yra, kad “šventa vieta” ilgai tuščia nebūna, tad nesunku susiprotėti, kad priešais Centrinio knygyno pastątą esančio skverelio vietoje kadaise būta namo. Šiandieną šio Lietuvai svarbaus pastato buvimą teliudija nedidukė atminimo lentelė, primenanti, kad Antrojo pasaulinio karo audrų nusineštame name kadaise posėdžiavo Lietuvos taryba. Bandykim trumpai prisiminti išskirtinio mūsų istorijai pastato likimą, bei kito namo iškilimą pokariu. Lietuvos Tarybos namo (buv. Garnizono kazino (tarpukariu)) likimo fotografinė istorija: nuotraukoje viršuje – namas ~1925-ais; sudegęs ir apgriautas 1944-ųjų mūšių metu (1947-ųjų nuotrauka); ardomas 1949-ais;
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“), kurio vienas pagrindinių aktorių – Talgatas Nigmatulinas – vėliau bus Vilniuje nužudytas sektantų. Kitas tų metų topas – anaiptol ne visų sutiktas geranoriškai dėl gana subtiliai paslėptos problematikos – net nebuvo rodomas pagrindiniuose sostinės kino ekranuose: dabartiniais terminais pasakytume, kad buvo „nepolitkorektiškas“, juk vaizduota tegul ir fantastinė, tačiau žmogaus (ir ypač – menininko) saviraišką kontroliuojanti ir gniuždanti sistema – aliuzija
Uoliai tarnavusi imperiniams užmojams Vilniaus aukštumų senbuvė
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos pastate” – taip instruktuodavau iš kitų miestų, Vilniaus-Klaipėdos magistrale atvykstančius būsimus klientus, mat kurį laiką nuomavęsi biurą šalia namų – Lazdynų gatvėje – nutarėme išsinuomoti erdvesnį ir centre esantį biurą, nes iki mūsiškio lazdyninio tuo metu buvo keblokas privažiavimas. Orientyras – “cerkvė žaliais kupolais” – veikė puikiai, nes ji žinoma ir daugeliui vilniečių: statytojų sumanymu, imperatoriaus dinastijos 300-osioms metinėms paminėti pastatyta stačiatikių šventovė turėjo savaisiais “svogūniniais” kupolais matytis iš daugelio miesto vietų, ir šis tikslas buvo pasiektas – J.Basanavičiaus gatvės viršuje stūksanti cerkvė matoma ir iš Subačiaus gatvės regyklos, ir
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų pasekmėje dalis įmonių nugrimzdo į nebūtį. Viena tokių – kadaise klestėjusi skaičiavimo mašinų gamykla “Sigma” ir jos gamybinis susivienijimas, kurio statistinėje bei vizualiojoje praeityje ir kviečiu apsilankyti. Pradžioje – faktai.1954 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o pirmieji cechai – 1957 m.1957 m. pasirodė pirmieji kasos aparatai, tačiau jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė ir nuo tol vadinta Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras, skirtas šiems įrenginiams kurti
Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu greičiu liečia raides nykščiu, kad nespėji net sužiūrėti, o jau paskambinti, laikant išmanųjį viena ranka, jiems tėra vienas juokas. O kadaise – duokdie atminties, tai buvo 1992-aisiais, paskambinti į kitą miestą reikėjo ne vienos ir ne dviejų o keturių rankų… Kartu su draugu važiuodavom į tarpmiestinių pasikalbėjimų stotį – taip vadinosi kiaurą parą dirbusi įstaiga Ryšių ministerijos pirmajame aukšte – nes infliacija smarkiai pakeitė skambinimo (į artimąjį užsienį) galimybes: anksčiau, įmetęs 15 kapeikų monetą, kalbėti galėdavai dvi minutes, jei skambindavai Lietuvos ribose, pokalbio laikas už tas 15 kapeikų trumpėjo, jei
“Šiaudinukė”: garsią smuklę mena tik aikštelė Verkių kalvos papėdėj
Prie Verkių rūmų pasukę link upės Knakfuso gatvele ir nuvažiavę į panerį (jei važiuojate Verkių gatve iš miesto – pavažiavus du-tris šimtus nuo “Verkių malūno”), kalvos papėdėje pamatysite keistą aikštelę: lyg ir parkingas, bet dažniausiai tuščias, o ir vieta jam nelabai tinkamai parinkta… Gerą pusšimtį metų šioje vietoje stovėjo ir keliauninkų, ir Kalvarijų kryžių kelią lankiusių maldininkų, ir tiesiog garlaiviu atplaukusių iškylautojų pamėgta užeiga “Šiaudinukė” (Slomianka – lenk., Соломянка – rus.), turėjusi šiaudų stogą. Minėtą smuklę Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ (1859 m.) mini taip: „…Dabar į šį kalną veda trys keliai. Vienas ateina iš dešinės, nuo miesto pusės, kur stovi Slomiankos smuklė (šalia Molėtų kelio),
Pranykę sovietmečio stabai: pasiklydusio rašytojo pėdsakai jau išgaravo
Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš savosios vietos – šalia buvusio vienuolyno tvoros – tylią naktelę, prieš kelerius metus. Tai bene paskutinysis Vilniuje demontuotas sovietmečio laikų paminklas (neskaitant jau tuomet nuo laiko suvargusių Žaliojo tilto skulptūrų), nors neabejotina, kad jau netrukus bus įsitverta į skvernus Cvirkai, gal tik kebliau seksis sovietmečio apologetams kovoti su Nėries biustu: pamatysim, kur link kryps naujosios valdžios veiklos prioritetai – socialinei atskirčiai mažinti, ar paminklus versti. Na, o mums gi įdomu, kas per vienas tas Liudas Gira buvo, ir kodėl jo paminklo stovėta būtent prieš Švietimo ministeriją (beje, buvusią tame pačiame
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje ir apsilankysime, trumpai prisimindami ir parodos surengimo vietų istoriją.Pirmąsyk 1530 m. rašytiniuose šaltiniuose paminėta Pilies gatvė sovietmečiu buvo pavadinta rašytojo Maksimo Gorkio vardu: vargu ar kas galėtų paaiškinti istorinės gatvės ryšį su sovietiniu rašytoju, ir būtinumą keisti senosios gatvės pavadinimą… Kaip ten bebūtų, bet Pilies gatvės pradžioje atsišakojęs Pilies skersgatvis (dab. Bernardinų g.) sovietmečiu pavadinimą išsaugojo, galbūt todėl, kad ir žymusis tapytojas Mstislavas Dobužinskis, ir fotografijos metras Janas Bulhakas, ir daugelis kitų dailininkų ir menininkų pagrįstai žavėjosi šia – viena seniausių, dalinai “belangių” dėl viduramžiais tvyrojusio paplavų latakų dvoko –
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį, tuomet pro Vrublevskius, pro Katedros aikštę link universiteto, dar šiek tiek pažingsniavę pro prezidentūrą ir alumnatą, sukame dešinėn į Dominikonų gatvę, ir šit – “Senasis rūsys” jau čia. Nesyk esame jame ragavę rytinę kavą ar vakaroję, tad šįkart pasidomėkime jo pastato istorija.Namas stovi ties šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sandūra, jo rytinis galas jungiasi su Dievo gailestingumo bažnyčia. Namo pradžioje būta vienaaukščio, jame Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija buvo įsteigta ligoninė. Degė namas 1748-ais ir 1749-ais, o 1799-ais iškėlus ligoninę, namas rekonstruotas ir jame įrengti butai. XIX a. pradžioje rūsyje
1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė
Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie roko judėjimo, naiviai nesuprasdami, kad rokas – tai pažangos, ateities ir protesto kultūra. Kultūra, alternatyvi jų veidmainiavimui, pigiai savireklamai, populizmui ir prisitaikėliškumui, kuriais iš tolo dvelkė partiniai ir komjaunimo funkcionieriai, jau nekalbant apie politikierius, tebemėgstančius priskirti savo nuopelnams roko festivalių ir roko maršų įtaką tuometėms visuomenės mentaliteto transformacijoms. (Viršuje – nuotrauka grupės “Bravo” vinilinės plokštelės voke.) 1984 metais klubo „Lituanika“ (prie komjaunimo sąjungos egzistavęs interklubas 1983 m. buvo pervadintas „Lituanika“, įprasminant Dariaus ir Girėno skrydžio penkiasdešimtmetį) taryba nutarė 1985 metais organizuoti muzikos festivalį, kuris, komjaunimo nurodymu, turėjo būti skirtas XII
“Jauni ir pašėlę” – paroda apie sovietinio periodo Lietuvos jaunimą
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS „Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių jaunimo, protestavusio prieš suaugusiųjų diktuotas gyvenimo normas, subkultūros. Ideologų kova už vadinamąją komunistinę moralę, įnirtingai propaguoti sovietinio patriotizmo principai, sveiku protu sunkiai suvokiamas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, gausybė kitų suvaržymų bei apribojimų lėmė tai, kad, bet kuris norėjęs laisviau gyventi ir džiaugtis gyvenimu jaunuolis beveik automatiškai tapdavo totalitarinės valstybės priešu. Praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šiek tiek pagerėjus SSRS gyventojų buičiai, atsirado jaunų žmonių, šiurpinusių sovietinius piliečius savo neįprasta išvaizda bei laisvu, akiplėšišku elgesiu. Dar 1949 m. visasąjunginiame satyros ir humoro žurnale „Krokodil“ pasirodžiusį agitacinį D. Beliajevo
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų (dauguma istorijos apžvalgų yra būtent jais prisodrintos) aprašyti labai įdomų, ir kartu ypač sudėtingą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvoje. Būta daugybės didžiulių permainų, ir viena jų neabejotinai tapo didžiųjų pramonės įmonių griūtis, palikusi be darbo šimtus tūkstančių žmonių, bei sąlygojusi gilias socialines permainas: vieni talentingi mokslininkai, inžinieriai ir konstruktoriai išėjo prekiauti į turgų, kiti – ėmėsi verslo kaip mokėdami, treti po kurio laiko paliko Lietuvą, ketvirti įklimpo į depresiją, penkti prasigėrė ir paliko šį svietą. Galbūt net ir mes patys bandysim atrasti priežastis, lėmusias industrinių gigantų (Lietuvos mastu) sunykimą, skaudžiai
Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“ ir „Kamčiatka“. Pirmajame yra Vilniaus universiteto Fizikos, Teisės, Komunikacijos ir Ekonomikos fakultetai, VU Tarptautinė verslo mokykla, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buvęs Vilniaus inžinerinis institutas), sporto salės bei šeši šešiolikos aukštų studentų monolitiniai bendrabučiai, kuriamas „Saulėtekio slėnis“. „Kamčiatkoje“ stovi du VGTU priklausantys dvylikos aukštų bendrabučiai, vienas penkiaaukštis ir 4-5 aukštų VU bendrabučiai, kepyklėlė, krepšinio aikštelė, troleibusų žiedas. Gali kelti nuostabą, tačiau šiame, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtume statyti didžiuliame mokslo komplekse buvo numatyti dar keletas pastatų – tame tarpe ir Vilniaus universiteto rektorato rūmai – turėję būti pastatyti kadaise Antakalnyje buvusio hipodromo
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis atliekant aktoriui – o dar ir puikiam skaitovui – Vytautui Paukštei, yra išties įspūdingi: jei į maestro Petro Bingelio diriguotą kauniškių „Carminą Buraną“ kartą teko važiuoti prie šiurpią liūtį (pavėlavom tik kelias minutes, o jau teko pastovėti antrojo aukšto balkone…), tai numinti tris šimtus kilometrų į klaipėdiečių „Mindaugą“ yra tikrai – patikėkit manimi – tikrai verta. Ramų vasaros savaitgalio rytmetį norisi šiek tiek pasamprotauti ne apie akademinį (nacionalinį) dramos – jame būta ir tebėra begalė puikių aktorių bei režisierių – o apie Justino Marcinkevičiaus kūrybos kritikų uolias pastangas apkaltinti jį
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime dunksantį drūtą riedulį, stačią įkastą į žemę, ir padabintą iškaltomis raidėmis VILNIUS, bei datomis 1323-1973: koks gi yra šis aikštės kaimynas? Ne, tikrai ne Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas, jis tik paminėjo miestą savuose laiškuose 1323-aisiais, o iki jo mieste tvarkėsi Vytenis, na, o uolūs archeologai atkapstė, kad kadaise sunkiai prieinamoje Kalnų parko (Altarijos) vietoje žmonių gyventa jau pirmame tūkstantmetyje. Taigi, senas ir žilas mūsų miestas, bet Gedimino nuopelnas, kad pirmąsyk jį aiškiai savajame rašte įvardino, tad vieną datą jau atkapstėm – 1323. Na, o 1973 – miesto 650-osios “gimimo” metinės,
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Vilniaus koplyčia, užleidusi vietą Civilinės metrikacijos rūmams
Daugelis žinome, kad Santuokų (civilinės metrikacijos) rūmų (baigti statyti 1974 m.) ir už jų esančio skvero vietoje anksčiau plytėjo evangelikų
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei
Vilniaus centro puošmena: E.N.Bučiūtės kurtas modernizmo perliukas
Kai miestą apgaubia sutemos, jis įžiebia visas savąsias šviesas, ir iš tolo sutviska iškilmingumu, meniška aura bei žiūrovų laukimu: kadaise
Kelio į nepriklausomybę pradžia: mitingas prie paminklo A.Mickevičiui 1987-ais
PARODA, SKIRTA 1987 M. RUGPJŪČIO 23 D. MITINGO VILNIUJE PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS PAMINKLO 30-OSIOMS METINĖMS Prieš 30 metų, 1987 m.
Karo audrų nepagailėtas – Lietuvos Tarybos namas Gedimino prospekte
Vargu ar berasi nors vieną vilnietį arba sostinės svečią, kuriam neteko būti Centriniame knygyne, tad belieka priminti, kad šis pastatas
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro
Uoliai tarnavusi imperiniams užmojams Vilniaus aukštumų senbuvė
“Važiuosite Savanorių prospektu, toliau Basanavičiaus gatve, iki pamatysite soborą žaliai nudažytais kupolais, o mūsų biuras šalia jo, keturaukščiame sovietinės statybos
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų
Modernizmo perliukas – Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastatai
Skubėjau net apsiputojęs per dulksną, kad tik manoji eilė skambinti nebūtų praėjusi… Ar matėte, kaip jaunimas rašo trumpąsias žinutes išmaniaisiais: tokiu
“Šiaudinukė”: garsią smuklę mena tik aikštelė Verkių kalvos papėdėj
Prie Verkių rūmų pasukę link upės Knakfuso gatvele ir nuvažiavę į panerį (jei važiuojate Verkių gatve iš miesto – pavažiavus
Pranykę sovietmečio stabai: pasiklydusio rašytojo pėdsakai jau išgaravo
Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš
Meno kūrinių paroda-mugė gatvėje arba aikštėje? Kodėl gi ne?!
Pasideginę, pasimaudę ir pasikaitinę vasariškoje saulutėje, vakarą galime skirti pasikultūrinimui: džiaugdamasis Jums pranešu, kad liaudies meno kūrinių paroda prasideda…dabar! Joje
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį,
1985-ųjų “Lituanika” – galingų roko festivalių ir maršų pradininkė
Pertvarkos/„perestroikos“ laikmečiu tapo akivaizdu, kad tiek įvairaus plauko funkcionieriai – pirmiausia komjaunimo aktyvistai – tiek politikai/politikieriai atkakliai bando prisiplakti prie
“Jauni ir pašėlę” – paroda apie sovietinio periodo Lietuvos jaunimą
VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS „Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų
Kur ne tik saulė teka, bet ir ūžia-gaudžia studentiškas gyvenimas
Saulėtekis – mikrorajonas, priklausantis Antakalniui, išsidėstęs į šiaurės rytus nuo miesto centro. Mikrorajoną sudaro du studentų bendrabučių miesteliai – „Niujorkas“
Mūzų buveinė, kurioje skambėjo Justino Marcinkevičiaus “LIE-TU-VA”
Būsiu konservatyvus, bet visgi labiausiai įsiminė „Mažvydas“ ir „Mindaugas“, nors turiu pripažinti, kad ir klaipėdiškiai šių dramų pastatymai, pagrindinius vaidmenis
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime
You must be logged in to post a comment.