Straipsniai
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIV). Tautinė nesantaika
Išsyk noriu įspėti, kad mūsų kelionė į praeitį bus įdomi, sužinosite apie gerokai primirštus įvykius, kadaise buvusius rezonansiniais, tačiau mūsiškė išvyka bus tik tvirtų nervų keliautojams. Sovietijos ydoms esame skyrę ne vieną dešimtį virtualių ekskursijų būtovėn, matėme ir kruopščiai slėptas technogenines tragedijas bei avarijas transporte. Šįkart nusikelsime į sovietinio laikotarpio pabaigą, kai braškant imperijai, visa galia pasireiškė ilgus metus tvenkęsis tautinių konfliktų pūlinys. Ištakomis nacionalinė nesantaika siekia dar stalininį įšalą, kai imperijoje kalėjusių šalių-respublikų sienos būdavo nubrėžiamos kruvino diktatoriaus ir jo sėbrų valia. “Proletarinis internacionalizmas” ir “tautų draugystė” – bene labiausiai sovietmečiu deklaruoti lozungai, sietini su bandymu užglaistyti smarkius mentaliteto bei kultūros skirtumus tarp baltijiečių, kaukaziečių, azijiečių ir imperijoje daugumą
Melaginga sovietmečio būties grimasa – propagandinis plakatas
Paskatinkim vaizduotę nesnausti, ir bandykim įsivaizduoti laikus, kai nebūta televizijos, kinas dar nebylus, radijo imtuvą turi retas, tad bene vienintele ideologijos sklaidos priemone yra laikraštis. Kaip gi paveikti/agituoti pilietį viešose erdvėse, kad jis “ideologiškai bei politiškai bręstų”? (Tiesa, pirma teko dažną mokyt skaityti, nes anuomet daugelio būta beraščiais.) Taip sovietinės Rusijos imperijos lopšyje gimė ir netrukus ėmė bujoti iki pat sovietijos griūties išgyvenęs propagandos įrankis – plakatas. Viena akimi jau dirstelėjome į lietuviškojo plakato godas sovietmečiu, tačiau tenka pripažinti, kad lietuvaičiai pernelyg nesistengė – plagijavo labiau patyrusius propagandistus ar bandė ideologinio turinio plakatams įpūsti meniškumo minimumą. Imperijos sostinėje sutūpę uolūs kompartijos talkininkai – menininkai-propagandistai – nesuko sau galvos dėl tokio
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (III). Seizodero
1963.08.20., antradienis Šiandieną vėl puiki diena, skubėjome pas žvejus, kad neišplauktų be mūsų. Radome juos dar miegančius, o kol jie išsiruošė, atėjo 10 val. Belaukiant Bujanas visą laiką neduoda ramybės žvejų arkliui Ruslanui, – puola jam tai prie galvos, tai prie uodegos. Bet šis nelabai bijo, stengiasi priekinėmis kojomis suduoti Bujanui, o tas vikrus, vis atšoka. Taip jie ir vaikė aplink jurtą vienas kitą, kol neapsikentęs žvejys nepaleido Bujanui akmeniu į šoną. Išplaukėme dviem valtimis – keturi žvejai, ir mes keturiese. Juta liko pas geologus saugoti ar neatplauks kokia valtis iš Lovozero, kad galėtume grįžti namo. O tokių valčių pasitaiko retai, – taip kad mūsų grįžimas priklauso nuo žvejų laimikio.
Vidmantas Šarkanas. Bočių tikėjime radę stiprybę
Didysis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas sako, kad: „Senovės lietuviai buvo darbštūs, ramūs, malonūs ir vaišingi. Jie ramiai arė savo laukus, medžiojo giriose, gerbė senius, mylėjo dainas ir mielai priimdavo į savo namus pakeleivingus. Kerštas, suktybė, melas ir klasta jiems buvo nežinomi. Jie niekam nepastodavo kelio, negrobė svetimo turto ir brangino savo laisvę„. Tai tokie buvo senovės lietuviai. Užtat jų kaimynai krikščionys tokiomis dorybėmis negalėjo pasigirti. Jie nuolatos kariavo tarpusavy ir visi bendrai tykojo užgrobti lietuvių žemes.1936 m. miręs istorikas Gediminas Klausutis Beržanskis, istoriko Vijūko Kojalavičiaus komiteto įsteigėjas, senovės lietuvių tikėjimo žinovas ir vienintelis Lietuvoje jo pasekėjas, šitaip apibūdina mūsų protėvius:„Senovės lietuviai nebuvo stabmeldžiai ir stabų negarbino. Tiktai krikščionybė įvedė stabų
Kyjivo šturmas 1943-ais: forsuoti Dniprą varyti ukrainiečiai, “ginkluoti” pusplytėmis
Vargu ar kuris nors civilizuotas žmogus galėjo numatyti, kad praėjus bemaž ketvirčiui XXI amžiaus susireikšminęs nupušėlis pradės Europoje grobikišką karą, lydimą neapsakomų žiaurumų. Menkiau nustebo diktatoriaus brutalumas žinančius rusiškosios imperijos – būtų ji carinė, sovietinė ar putininė – praeitį, nužymėtą gyvuliškai barbarišku požiūriu į kalintas tautas. Dažnas nei nemirktelėjęs prisimins apie milijonus gyvybių nusinešusį ukrainiečių marinimą badu – holodomorą – stalininių represijų metais, tačiau istorija mena kitas tragedijas, kurias paminėtų anaiptol ne kiekvienas. Sutelkę valią ir savitvardą, šiandieną dirstelėsim į kitus stalininių budelių nusikaltimus Ukrainoje, stulbinančius mastais ir žvėrišku žiaurumu. Keliausime į Antrojo pasaulinio karo laikmetį ir pokario metus, kai stalininiai NKVD išgamos nebaudžiami siautėjo karo nuteriotose Ukrainos žemėse. Turiu
Kęstutis Morkūnas. III amžiaus tolimiausias Aisčių forpostas rytuose – Kikinskio piliakalnis
Ryčiausių Padnieprės baltų – Moščino kultūros – susidarymo ištakos: “Naujausi toponimijos ieškojimai liudija, kad Okos aukštupio sritys, kur lokalizuojami galindai, sudaro nedalomą senojo baltų arealo dalį… Siejant su tuo, kas minima, galima pagrįstai teigti, kad baltų gentys, pradedant tolima praeitimi, iki slavų migracijos buvo apgyvendinusios aukštutinės Okos baseino žemes… Ankstesniaisiais laikais čia gyveno baltų etnokalbinio masyvo gentys… II – III m. e. a. aukštutinės Okos regione stebima naujų gyventojų grupių infiltracija, ėjusi nuo Desnos… Sąveikaujant vietiniam ir ateivių elementui, aukštutinės Okos regione III – IV amžių riboje susikūrė nauja kultūra – Moščino”, – teigia V. Sedovas apibūdindamas rytų galindų kilmę. Naujoji rytų galindų Moščino kultūra formavosi bendraujant vietinės vėlyvosios baltų
Vašingtone atidaroma paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga 2024 m. kovo 15 d. Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone atidaroma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“. „Pirmą kartą Lietuva turi galimybę globaliu mastu papasakoti visą kovos už laisvę istoriją ir parodyti pasauliui, kaip priešintis užpultam, kaip vienytis persekiojamam, kaip laimėti nugalėtam“, -sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys. Parodos atidarymo metu Lietuvos Respublikos ambasados Vašingtone surengtoje diskusijoje apie Lietuvos raginimą Europai ir Amerikai puoselėti istorinę atmintį Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą ir Vakarų demokratijas kontekste savo įžvalgomis pasidalins JAV,
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Jūsų atmintis išties puiki: taip, jau esame dusyk lankęsi įspūdingoje Švč. Trejybės bažnyčioje Krokuvoje, kurią meistriški lenkų restauratoriai sugebėjo kaip feniksą prikelti po smarkaus gaisro. Lankantis viduramžiškoje šventovėje antrąkart, žadėjau, kad praversim ir daigelį amžių menančio dominikonų vienuolyno duris, tad savąjį pažadą tesiu, ir kviečiu jus – bet pirmiausia prenumeratorius – keliauti kartu į tolimą Karalių miesto praeitį. Dominikonų vienuolių pėdsakus nesunkiai rasime Vilniuje, apsilankę galingoje Šv. Dvasios bažnyčioje, tik vienuolyno ten senai nebėra, o Švč. Kryžiaus atradimo bažnyčia vilniškėje Jeruzalėje, dažnai vadinama tiesiog Kalvarijų bažnyčia, kaimynystėje vienuolyną turi. Esu sulaukęs jūsiškių raginimų surengti išvyką į gamtos apsuptyje esantį Kalvarijų kryžiaus kelią – tokiame pasivaikščiojime dalyvausit jau netrukus, tuomet daugiau
1990-ųjų aidai. “Nebeužtvenksi upės bėgimo, Gorbi!”
“O jūs nežinojote, kad jau anuomet lietuviai į sovietų sąjungą žvelgė iš aukšto?” – pašmaikštavau aš prieš kurį laiką, skelbdamas šią istorinę nuotrauką soctinkle. Arvydo Sabonio galiūnišką ūgį bent apytiksliai žinome kiekvienas, o štai Gorbačiovas buvo gerokai žemesnis, nei anuometis vidutinio ūgio vyras: antai, manasis pakaušis būtų krepšinio giganto pasmakrėje, o Gorbiui tenka vėpsoti užrietus galvą. Nuotraukos datą nustatyti nesunku, nes 1988-ais sovietų krepšinio rinktinės stuburą sudarę keturi Lietuvos krepšininkai bei ukrainietis A.Volkovas ištempė braškančios SSRS rinktinę ant Seulo olimpiados aukščiausios pakylos. Visgi, nuotraukos svarba yra išties istorinė: viename kadre jūs matote pirmąjį (ir paskutinįjį) SSRS prezidentą, bandžiusį gelbėti griūvančią sovietinės Rusijos imperiją, ir milžiną lietuvį, itin svariai prisidėjusį prie
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – Ukrainos laisvės kovų fotografijų paroda „Plieno audrose“
Parodoje „Plieno audrose“ eksponuojamas fotografijas sukūrė 3-osios šturmo brigados kariai, dalyvavę aršiuose mūšiuose prie Bachmuto. 2023 m. vasarą brigadai, daugiau nei pusmetį vykdžiusiai kovines užduotis, karas jau buvo tapęs neišvengiama realybe. Mūšiai, apkasai, gyvenimas fronte praradimai ir skausmas persipynė su karo tikrovės etika ir estetika. Čia gimė nauji herojai. Čia atgimė ukrainiečių karinė tapatybė. Būtent tokiu sudėtingu ir atsakingu laikotarpiu, stebint karo realybę ir savo kovą, patiems brigados kariams kilo projekto „Plieno audrose“ idėja – fotografijoje sujungti Ukrainos XX amžiaus ir dabartines laisvės kovas. Šie kariai savo veiksmais, būdu, drąsa ir ryžtu atkartoja geriausių Ukrainos žemės sūnų ir dukterų kovą. Šis projektas perteikia ukrainiečių karių iš kartos į kartą perduodamą
Grėsminga piniginės apsiaustis Kaziuke
“Ech, tai gardumėlis – su paties Viešpačios dovanotais prieskoniais!” – šmaikštavome pernai su užstalės kaimynais, žvarbokam vėjui košiant susėdę prie stalo V.Putvinskio-Pūtvio gatvelėje (nedidukė gatvė šalia “Gedo” prospekto, kurioje dažniausiai įsikuria Kaziuko svečių vaišintojai.) Skvarbus pavasario vėjas dosniai pylė snaigių saujas į karštą kopūstienę, tad vos spėjome ją srėbti, kol neataušo. Netrūko snaigių pagardų ir dešrelėms, tačiau pavasario pradžios eibes dosniai atsvėrė pakili mielai lietuviško Kaziuko nuotaika. Tokius įspūdžius įsiminiau iš pernykštės mugės, o iš šiandienio apsilankymo Kaziuke atsivežiau pačius šilčiausius – nors oras ir buvo itin gaivus – įspūdžius bendravimo su tautodailininkais, kasmet stulbinančiais išmone, darbštumu, išradingumu: gyva bei klestinti Lietuva nagingais ir meniškais žmonėmis! Norėčiau ir jus pasikviesti
Kalnų kaimynystėje prigludusio Jerevano praeitis (I)
Apie Armėniją anuomet žinojau ne kažin kiek: kad ji yra kalnuota Kaukazo valstybė, kad manoji rusų kalbos mokytoja, armėnė Aramian, yra plačių pažiūrų, išsilavinęs ir progresyvus žmogus, kad konjakas “Ararat” yra stiprus ir sodrus alkoholinis gėrimas. Buvau girdėjęs, kad armėnai yra geranoriški, svetingi ir karšto būdo. Kadaise Armėnija mums, lietuvaičiams, atrodė egzotiška ir tolima sovietų imperijos įkaitė, kokia, deja, buvo ir Lietuva. Šiandieną apie Armėniją galime susižinoti akimirksniu interneto dėka, tik ar dauguma ten porinamų faktų bei istorijų tikroviški? Rodos, nenuvykę ir nepasikalbėję su Armėnijos gyventojais, nesužinosime tikrųjų jos godų, karštų nesutarimų politikoje esmės, oligarchų įtakos masto, Rusijos energetinių gniaužtų naštos, emigrantų paramos apimčių ir – neabejotinai svarbu! – nacionalinės
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (II)
Kalnuose. Į keturių dienų žygį kalnais išėjome keturiese, nes Juta Mončegorske surado savo žemietį kareivį, gal ir sužadėtinį, ir liko leisti laiką su juo. Turėjome dvi palapines, pilnas kuprines maisto, rūbų, žemėlapį, kompasą, daug gerų patarimų ir entuziazmo. Bet nežinojome kokie išbandymai mūsų laukė. Pačią pirmą dieną vos pradėjus kopti aukštyn, ėmė įkyriai lyti, pūtė žvarbus vėjas, tad netrukus iki pusės peršlapome. Dar aukščiau įžengėme į tirštą rūką, todėl orientuotis ir rinktis ėjimo kryptį buvo sudėtinga, kartais – neįmanoma. Kažkiek gelbėjo “turai”, t.y. iš akmenų sukrautos nedidelės piramidės, kuriomis kalnuose žymimos aukščiausios vietos. Bet rūke juos pastebėti buvo sunku, dažnai nuklysdavome į šoną. Todėl vis tyrinėjome žemėlapį, žiūrėjome į kompasą, nesuprasdami
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – naujos Valdo Rakučio knygos “Karai ir taikos” pristatymas
Karo istorikas Valdas Rakutis naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo priežastis, principus, karo pramonę, bet ir apie taiką, kuri yra visų karų tikslas. Kaip ji sudaroma, kaip keičia laimėtojų ir pralaimėtojų likimus, kuri yra tvari, o kuri – iš anksto žinoma – ilgai netruks. Perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tai padaryti gali padėti Lietuvos ir pasaulio istorija, liudijanti, kad – neįtikėtina – visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs: tokia pati pradžia, kruvinos kovos, iliuzijų žlugimas, jėgų išsekimas ir pabaiga. Aišku, skiriasi kovos priemonės, žalos dydis, kitaip sakant – karo formos. Ar lietuviai – karių tauta? Kodėl vadams nerūpi varvančios karių
Kompartijos šulai, lipdę sovietinę Lietuvą (I)
Daugel iečių galima sulaužyti, ginčijantis dėl šių veikėjų orientacijos (neturiu omenyje lytinę): idėjiniai, fanatikai, nesusipratėliai, naivuoliai, idealistai? Norint perprasti kraštutinį šios grupelės užsispyrimą, pirma reiktų dirstelėti į aplinką, kurioje jie augo, brendo, formavo savąsias nuostatas bei vertybes. Vargu, ar šie veikėjai, nuo jaunų dienų užsikrėtę bolševikine ideologija ir jos skleidimu, nesyk tupėję kaliūzėje už savuosius darbelius, manė užsiimą “saviveikla”. Labiau tikėtina, kad idėjinis fanatizmas jų protuose derėjo su atkakliu valdžios siekimu, svetimų rankų pagalba sudorojant smetoninę valdžią. Bandydami susivokti, kokiomis sąlygomis formavosi sovietų imperijos šalininkų Lietuvoje grupelės, turėtume grįžtelėti į anuometę tikrovę, tarpukario kasdienybę. (Nuotraukoje viršuje – bolševikiniai veikėjai iškilmingame renginyje, dešiniame krašte – A.Sniečkus.) Probolševikinis mitingas Kaune sovietų valdžiai
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo Čiarlie Čiaplin”, – nedvejodamas atsakydavo senelis, ir sovietmečiu mėgęs darsyk pažiūrėti pamėgtus Čarlio Čaplino filmus, kuriuos, kaip bebūtų keista, sovietinė kino cenzūra neišbrokuodavo, tad atsirasdavo proga ir man nukeliauti į kiną kartu su seneliu. “Aukso karštligė” įsiminė aibe juokingų scenų, garsiuoju bato virimu ir valgymu apčiulpiant kiekvieną vinuką, bet visgi pamautų ant šakučių bandelių šokis pranoko visas kitas kino genijaus sugalvotas scenas. “Aukso karštligės” siužetą jums neperpasakosiu, viską sėkmingai rasite interneto platybėse, galima patvirtinti tik vieną faktą – tai absoliuti kino klasika, realus šedevras, stebinantis kūrėjų išmone ir praėjus šimtmečiui.
Juodosios jūros vilionės
Dalius buvo pora metų vyresnis nei mudu – bemaž padieniui gimęs šių eilučių autorius ir jo draugas – ir gyveno tame pačiame name, net ir toje pačioje laiptinėje, kur augome mes. Meniškos sielos vaikinas dažnai būdavo mūsų žaidimų kieme siela, tačiau smagiausia būdavo pliektis ledo ritulio batalijose, tik ne kieme vykusiose, o paskutiniajame laiptinės aukšte, negailestingai engiant Daliui ir Amerikos(!) atsiųstą stalinį ledo ritulio žaidimą. Pastarasis smarkiai skyrėsi nuo tėvų man nupirkto vietinės gamybos analogo, kuriame ritulininkų figūrėlės nuolat iškrisdavo iš laikiklių, nors žaidimas buvo tikrai nepigus – kainavo visą dvidešimtį rublių. Tad mes, būdami net ne paaugliai, o dar vaikiško amžiaus, savomis akimis įsitikinome, kad amerikietiškas ir sovietinis žaidimai
Virtuali paroda “Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias”
1918 m. kovo 6 d. gimė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, su sovietiniais okupantais kovojusios Lietuvos prezidentas, brigados generolas ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS. Virtualią parodą „Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias“ aplankysite paspaudę šią nuorodą. Mūsų istorinėje atmintyje Pietų Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras ir LLKS gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra tragiško likimo asmenybė, simbolizuojanti pasiaukojančią partizanų kovą dėl laisvės. Jis prisimenamas ir kaip partizanų metraštininkas ir memuaristas, fiksavęs Laisvės kovų kelią, apmąstęs ir atminčiai palikęs jų patirtis. A. Ramanausko-Vanago atsiminimai yra neišsenkantis partizanų istorijos šaltinis, liudijantis partizaninio karo reiškinius ir įvykius, kovotojų siekius, netektis ir viltis. Kartu tai ir vienas
Mindaugas Busila. Istorinės paralelės
Džiaugiuosi atradęs naują pomėgį – istoriją . Kiek pastebėjau, tai žmonės iš istorijos mokytis nėra linkę. O man pavyko istorijos pamokas net ir įdarbinti.Labai įdomu klausyti istorijos apie Žiemos karą (Suomijos-Rusijos karą) ir atrasti paralelių su šiandiena.1939 m. gegužės 1-10 d. Kaune vyko Europos krepšinio čempionatas, kurį laimėjome;1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją.1939 m. spalio 10 d. Lietuvoja pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su SSRS ir įsileidom sovietų garnizonus. “Atgavom” Vilnių. Čia puikus šūkis – Vilnius mūsų, o mes rusų .1939 m. lapkričio mėnesį SSRS užpuolė Suomiją.Žiemos kare Suomija neteko 25 tūkst. karių ir apie 44 tūkst. sužeistų. SSRS oficiali statistika sako, kad jie prarado apie 49 tūkst. karių
Robertas Petrauskas. Taip nebus, nes niekada nebuvo, arba kodėl šis pasaulis prarastų viltį, jei jame būtų tik tai, kas yra buvę
Sakai atėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis? Karas beldžiasi į mūsų namus? Bet kad Vakarų civilizaciją ištiko žiema, Oswaldas Spengleris pranašavo dar prieš šimtą metų – atšaus man ir tai bus argumentas atremiantis viską – Vakarų civilizacija nežlugs nes, …taip nėra buvę. „Jei bandysi perspėti apie pavojų, tau diagnozuos Kasandros kompleksą. Ir juoksis – net žinodami, kad Kasandra buvo teisi” – rašo Agnė Narušytė, skaudžiai taikliame straipsnyje apie tai, kad po dvejų metų karo Ukrainoje, žmonės Lietuvoje, norėdami nebematyti šiurpinančios tikrovės, ieško popierinės vilties knygose. Aš ne Kasandra, tik istorijos poezijos eilių skaitytojas, žinantis, kad nors vienodų eilučių nėra, yra ritmas, kurio taisyklėms, paklūsta net nieko apie jas nežinantys. Oswaldas Spengleris apsiriko
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIV). Tautinė nesantaika
Išsyk noriu įspėti, kad mūsų kelionė į praeitį bus įdomi, sužinosite apie gerokai primirštus įvykius, kadaise buvusius rezonansiniais, tačiau mūsiškė
Melaginga sovietmečio būties grimasa – propagandinis plakatas
Paskatinkim vaizduotę nesnausti, ir bandykim įsivaizduoti laikus, kai nebūta televizijos, kinas dar nebylus, radijo imtuvą turi retas, tad bene vienintele
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (III). Seizodero
1963.08.20., antradienis Šiandieną vėl puiki diena, skubėjome pas žvejus, kad neišplauktų be mūsų. Radome juos dar miegančius, o kol jie
Vidmantas Šarkanas. Bočių tikėjime radę stiprybę
Didysis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas sako, kad: „Senovės lietuviai buvo darbštūs, ramūs, malonūs ir vaišingi. Jie ramiai arė savo laukus,
Kyjivo šturmas 1943-ais: forsuoti Dniprą varyti ukrainiečiai, “ginkluoti” pusplytėmis
Vargu ar kuris nors civilizuotas žmogus galėjo numatyti, kad praėjus bemaž ketvirčiui XXI amžiaus susireikšminęs nupušėlis pradės Europoje grobikišką karą,
Kęstutis Morkūnas. III amžiaus tolimiausias Aisčių forpostas rytuose – Kikinskio piliakalnis
Ryčiausių Padnieprės baltų – Moščino kultūros – susidarymo ištakos: “Naujausi toponimijos ieškojimai liudija, kad Okos aukštupio sritys, kur lokalizuojami galindai,
Vašingtone atidaroma paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga 2024 m. kovo 15 d. Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone atidaroma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Jūsų atmintis išties puiki: taip, jau esame dusyk lankęsi įspūdingoje Švč. Trejybės bažnyčioje Krokuvoje, kurią meistriški lenkų restauratoriai sugebėjo kaip
1990-ųjų aidai. “Nebeužtvenksi upės bėgimo, Gorbi!”
“O jūs nežinojote, kad jau anuomet lietuviai į sovietų sąjungą žvelgė iš aukšto?” – pašmaikštavau aš prieš kurį laiką, skelbdamas
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – Ukrainos laisvės kovų fotografijų paroda „Plieno audrose“
Parodoje „Plieno audrose“ eksponuojamas fotografijas sukūrė 3-osios šturmo brigados kariai, dalyvavę aršiuose mūšiuose prie Bachmuto. 2023 m. vasarą brigadai, daugiau
Grėsminga piniginės apsiaustis Kaziuke
“Ech, tai gardumėlis – su paties Viešpačios dovanotais prieskoniais!” – šmaikštavome pernai su užstalės kaimynais, žvarbokam vėjui košiant susėdę prie
Kalnų kaimynystėje prigludusio Jerevano praeitis (I)
Apie Armėniją anuomet žinojau ne kažin kiek: kad ji yra kalnuota Kaukazo valstybė, kad manoji rusų kalbos mokytoja, armėnė Aramian,
Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (II)
Kalnuose. Į keturių dienų žygį kalnais išėjome keturiese, nes Juta Mončegorske surado savo žemietį kareivį, gal ir sužadėtinį, ir liko leisti
Vytauto Didžiojo karo muziejuje – naujos Valdo Rakučio knygos “Karai ir taikos” pristatymas
Karo istorikas Valdas Rakutis naujoje knygoje „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“ pasakoja ne tik apie karą, jo
Kompartijos šulai, lipdę sovietinę Lietuvą (I)
Daugel iečių galima sulaužyti, ginčijantis dėl šių veikėjų orientacijos (neturiu omenyje lytinę): idėjiniai, fanatikai, nesusipratėliai, naivuoliai, idealistai? Norint perprasti kraštutinį
Nebyliojo kino klasika, pražydusi muzikos glėbyje
“Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. “Labiausiai mėgiamas buvo
Juodosios jūros vilionės
Dalius buvo pora metų vyresnis nei mudu – bemaž padieniui gimęs šių eilučių autorius ir jo draugas – ir gyveno
Virtuali paroda “Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų kelias”
1918 m. kovo 6 d. gimė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų vadas, su sovietiniais okupantais kovojusios Lietuvos prezidentas, brigados
Mindaugas Busila. Istorinės paralelės
Džiaugiuosi atradęs naują pomėgį – istoriją . Kiek pastebėjau, tai žmonės iš istorijos mokytis nėra linkę. O man pavyko istorijos
Robertas Petrauskas. Taip nebus, nes niekada nebuvo, arba kodėl šis pasaulis prarastų viltį, jei jame būtų tik tai, kas yra buvę
Sakai atėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis? Karas beldžiasi į mūsų namus? Bet kad Vakarų civilizaciją ištiko žiema, Oswaldas Spengleris pranašavo dar
You must be logged in to post a comment.