Straipsniai
Povilas Girdenis. Antanas Sniečkus: mitai ir tikrovė
Beveik legendinė asmenybė Ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus nemažai daliai anuomet su Lietuvos buvimu „broliškų respublikų šeimoje“ susitaikiusių gyventojų buvo ir iki šiol lieka protingai krašto ūkį tvarkęs „šeimininkas“, sumanus ir energingas vadovas, kurio vadovavimo metais „visi buvo laimingi“, gyvenimas „kasdien gerėjo“, o svarbiausia – parduotuvėse užteko maisto produktų ir ypač mėsos. Po A. Sniečkaus mirties LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigas ėjusio Petro Griškevičiaus pasyvus, kabinetinis vadovavimo stilius, aklas paklusnumas centrinei vadovybei, tuo metu suvešėjusi korupcija, akivaizdžiai pablogėjusi gyventojų materialinė padėtis, maisto produktų bei būtiniausių buities prekių stygius sudarė palankias sąlygas sklisti į legendas panašiems atsiminimams bei įvairiausiems gandams apie buvusį rūpestingą vadovą,
Pirmieji kooperatiniai butai Vilniuje: didžiulė kaina ir prastoka kokybė
Namas, kuriame svečiuosimės, išties kiek geresnės kokybės, nei mūsų praeitą sykį aplankytas koridorinis bloknamis, tad antakalninio penkiaaukščio sienos dailiai nutinkuotos dekoratyviniu tinku, į gatvę žiūrinčiame namo gale nėra langų ar balkonų, pirmajame gatvėn „žiūrinčiame“ namo gale įrengtos visuomeninės patalpos, kuriame įsikūrę namo nuomininkai – rūbų siuvimo salonas. Nuomos pinigėliai po truputį kaupiasi, ir kooperatyvas pajėgus tai namo stogą perdengti, tai laiptines pasiremontuoti, o ir rūsyje esanti erdvi susirinkimų salė bei jos pagalbinės patalpos (virtuvei skirtas kambarys, fotolaboratorija, sandėlis, sanitarinis mazgas) retsykiais reikalauja einamojo „papudravimo“. Pasidairę po visą šią daugiabučio infrastruktūrą, veriame kol kas nerakintas laiptinės duris (telefonspynė atsiras tik sovietmečiui besibaigiant), ir spaudžiame neišvaizdų manųjų tėvukų – taip Suvalkijoje vadinami
Keliaujam traukiniu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Teko ilgokai tartis, pasirenkant klasę, nes ketvirtoji – tiesiog mediniai suolai, o štai pirmojoje jau minkštučiai odiniai krėslai, damoms patogūs buduarai parengti, alkiui malšinti sąlygos irgi pavyzdinės. Tačiau nesiginčydami sutarėme, kad bagažo neimsime išvis, kad koks miklas ilgapirštis nenukosėtų sakvojažą, tad pasirinkome geresnę klasę, atsisakydami žalingo dūmijimo vietų, tad tiršti dūmai netrukdytų dairytis pro langus į laiko tėkmėje besikeičiančius vaizdus. Saulėtą ir vaiskų pavasario rytą, nešinas puikia nuotaika ir pozityviu nusiteikimu, lūkuriavau perone savo nepamainomų bičiulių, ir išties, netrukus jau pamačiau kariškai tvirtai žengiantį poručiką Ledovskį, papsintį pamėgtąjį papirosą. Persimetę pora žodžių, ėmėme dairytis ir praeitin nuvešiančio traukinio, ir „konke“ turėjusio atriedėti von Lendeno, kaip įprastai nakvojusio komfortabiliame „Versalio“ viešbutyje
Povilas Girdenis. V. P. Bložė: „Taip ir neteko ragauti tėvo daryto vyno…“
Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau – sunkiai skintis kelią literatūroje, tačiau išsamesnės informacijos apie sovietų valdžios represijas V. P. Bložės šeimos nariams nėra. Lietuvos ypatingojo archyvo saugomose poeto šeimos narių baudžiamosiose ir tremties bylose ryškiai atsispindi pokario metų sovietų valdžios represijos, vykdytos didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Baisogaloje gyvenusiai V. P. Bložės tėvo, vaistininko Petro Bložės šeimai teko patirti tai, ką pokariu patyrė tūkstančiai Lietuvos šeimų. P. Bložė buvo suimtas ir nuteistas 15 metų katorgos darbų, kalintas ypatingajame lageryje, kur 1953 m. spalį mirė. Jo žmona, poeto motina Marija Bložienė ir duktė Rožė Bložytė 1948 m. gegužę
XX amžiaus pradžioj važiuojam į Druskienikus su poručiku Ledovskiu
Nebuvo lengva apsispręsti, kurios klasės bilietus pirkti, nes pinigai išties nemaži: pirmąja klase net trys su puse rublio, o trečiąja – pusantro, juk šimtą septyniolika varstų iki Porečės stoties traukinys riedės bemaž tris valandas. Bet šios kainos juokingos, palyginus su kelione iš imperijos sostinės: nuo Sankt Peterburgo iki Porečės kelionė trunka beveik parą, nes ir atstumas solidus – septyni šimtai aštuoniasdešimt varstų, o nuo kainos šiurpsta oda – daugiau nei dvidešimt trys rubliai pirmąja klase! O kur dar kelionė iš Porečės į Druskienikus: nors įveikti tereikia septynioliką varstų, bet kelionėje diližansu arba ekipažu teks sugaišti visas porą valandų, mokant solidžią pusrublio žmogui kainą, na, o jeigu užsisakai keturvietį ekipažą, tai
LLŪPP: penkios raidės mena išskirtinį lietuvaičių pastatą deficito laikais
Dar neturėjusi nuolatinio savojo pastato, Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų paroda buvo Ministrų Tarybos žinioje. Parodoje buvo demonstruojami pasiekimai pramonės, žemės ūkio, mokslo ir technikos, kultūros, socialinės plėtros srityse. Parodos dalyviais buvo pirmaujančios pramonės, žemės ūkio, statybos, transporto, ryšių, prekybos, mokslo ir technikos organizacijos, gamybos pirmūnės, išradėjai, racionalizatoriai. Geriausi parodos dalyviai buvo apdovanojami garbės diplomais, 1-o, 2-o ir 3-o laipsnio diplomais. Liaudies ūkio pasiekimų parodos Kaune, Ąžuolyne, pramonės gaminių paviljone, 1960 m. Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų parodos direkcija organizavo ir parodas svetur: 1966 m. ir 1976 m. Leipcige, 1967 m. Bukarešte, 1968 m. Londone, 1969 m. ir 1970 m. Berlyne, 1969 m. Erfurte, 1972 m. Poznanėje, 1972 m. Santjage, 1974 m.
Iš amžių glūdumos atkeliavę nagingų meistrų dirbiniai žavi ir šiandieną
Šiandieną talentingų Lietuvos meistrų-tautodailininkų talkininkėmis yra graviravimo, frezavimo, šlifavimo, tekinimo staklės ir daugybė kitų įrengimų bei įrenginių, įgalinančių kurti akį džiuginančias grožybes. Kokius gi papuošalus kūrė lietuvaičiai žiloje senovėje, kai šiandienio technikos progreso sukurtų talkininkų nebuvo nei kvapo? Pasidomėkim ir pasigrožėkim.
„Lygūs“ ir „lygesni“: kokie butai sovietmečiu statyti „darbo žmonėms“
Bičiulis gudriai buvo susigalvojęs: lenkams jis Jiežis, o lietuviams – Jurgis, tad ir sakydavo: „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Gyvenęs Vilniaus priemiesčiu buvusiame Justiniškių kaime, vėliau gavo butą tame pat rajone. Stambiaplokštės statybos būstas, šiandieniais kokybės standartais žiūrint, jau atrodo kuklokai, tačiau Jurgis-Jiežis vaizdingai papasakojo man apie savąsias emocijas, įsikėlus į butą: „Žinai, koks gyvenimas kaimo name, kai praustis kartą per savaitę pirtyje tegali, o kasdieniam prausimuisi tenka vandenį šildytis, ir tupykloje per šalčius į ragą sušali pliką užpakalį, o ir ne vien jį? Tad bute koks komfortas, kai gali prisileisti pilną vonią vandens, ir joje gulėti kiek nori, kaip didelis ponas, o ir nieko nesušalsi, kaip anksčiau lauko būdelėje..“ Tiesa
Keliskart atgimęs sakralusis perliukas – Tytuvėnų vienuolyno ansamblis
Romantišką istoriją apie Tytuvėnus ir jų garsųjį vienuolyno kompleksą galėčiau pradėti nuo tolimos vaikystės senam solidžiam name tytuvėniškėje J.Basanavičiaus gatvėje, tačiau šiuos prisiminimus pasiliksiu pasakojimui apie pačius Tytuvėnus. Šįkart visą dėmesį skirsim nuostabiam sakraliosios architektūros kompleksui, pažvelgdami ir ten, kur šiandieną, rodos, jau neįprasta dairytis – į Lietuvos restauratorių milžiniškus darbus, nuveiktus sovietmečiu vienuolyno komplekso labui. Kelionę į Lietuvos sakralaus ansamblio praeitį visgi pradėsim nuo pradžių: kas ir kada jį statė. Taip vaizdavo dailininkai Tytuvėnų vienuolyno ansamblį XIX amžiaus antroje pusėje. Tuometinis Tytuvėnų savininkas Andriejus Valavičius 1614 m. gegužės 1 d. Tryškiuose surašė bernardinų vienuoliams skirtą aktą dėl ketinimo funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Statyboms, numatytoms keleriems metams, buvo skirta 10 tūkst.
Tolimosios šalies įdomybės: kuo Australija sužavėjo lietuvaitę Dalią
Žiulio Verno herojui Filijui Fogui kadaise prireikė 80-ies dienų apkeliauti pasaulį – įveikti žemę juosiančius keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Gausiai grupei lietuvaičių neteko keliauti keliasdešimt dienų, kad nukakti į Australiją, kurią nuo Lietuvos skiria trylika su puse tūkstančių kilometrų – pakako skrydžio su tarpiniu nusileidimu Singapūre. Visgi nukakti į išties toli esantį žemyną gali sau leisti anaiptol ne kiekvienas, nes tokia kelionė yra ne iš pigiųjų. Tačiau pamatytos Australijoje įdomybės ir patirtos emocijos tikrai atperka ir kelionės rūpesčius, ir investuotus pinigėlius. Tolimojoje šaly pabuvojusi lietuvaitė Dalia mielai sutiko pasidalinti savaisiais įspūdžiais ir įamžintais įspūdingais Australijos vaizdais. Sidnėjaus vaizdai pakeri dažną atvykėlį. Australija garsėja unikaliais gamtos objektais: kuriuos aplankėte, kas įsiminė? Išvydome
Joninių garsovaizdžiai Lietuvos liaudies buities muziejuje birželio 23-ą
Joninių Garsovaizdžiai – tai tiesiog dar vienas tradicijos takas, kur tarp žolynų kvapų ir prisilietimų, per juos brendant, tarp mėnulio ir saulės užtekėjimų, kai apima kažkoks nenusakomas prabudimas, susitinkame mes, pasiilgę kitų ir savęs su kitais… Birželio 23-ąją, Joninių naktį, muziejuje tradicines linksmybes gyva muzika ir balsais apipins folkloro ansambliai, o slėpiningoje erdvėje prie Klojimo teatro vyks Joninių Garsovaizdžiai – koncertas, kuriame gros eksperimentinės, atmosferinės elektroninės muzikos, įkvėptos folkloro, kūrėjai: Tamsaulė, Gabrielė Pukelytė, Vėlių Namai, Šventas Valentinas. Tamsaulė – atmosferinės, lengvos šokių muzikos kūrėja, kurios darbuose persilieja liaudies dainos ir savi žodžiai, moderni elektronika ir erdvūs garsų ūkai, o kartais ir skaudesnės industrinės dermės. Tarp tradicinės ir šiuolaikinės kultūros – dviejų šiandieniniam
Dešimtmečių neišblukinti prisiminimai apie padaužiškas eibes mokykloje
Mokykliniai įspūdžiai išties keistoki: rodos, bėgant ne metams, o dešimtmečiams, turėtų imti blėsti, tačiau retsykiais perskrodžia atmintį it žaibas giedrą dieną. Ne veltui manasis draugas, pasiklausęs apie romano vertus manuosius vargus su aplaidžiais statybininkais, statantis naują, nediduką namuką, paramino: „Bent turėsi ką prisiminti, nes blogiausia, kai dienos panašios viena į kitą, ir nieko apie jas nebepameni“. Tad manieji – neabejoju, kad ir jūsiškiai, prisiminimai iš gana tolimų mokyklos laikų ima dalytis į užmarštin benugrimzdančius, bei gyvus ligi šiolei: minimus klasiokų susitikimuose, pažadinančius kadaise patirtas emocijas ir įspūdžius. Šįkart leisimės kelionėn į lietuviškos mokyklos praeitį prieš keliasdešimt metų, aptikdami joje įdomius, nekasdienius, juokingus atsitikimus ir įvykius. Pedagogas, kurį daugelis mūsiškių klasiokų
XXIII tarptautinis archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“
„Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Tai nuo 1999 metų organizuojamas tęstinis švietėjiškas renginys, pristatantis šalies ir kaimyninių kraštų istorinį-kultūrinį paveldą. Festivalį kasmet aplanko apie 20 tūkst. lankytojų iš visų Lietuvos regionų ir užsienio. Renginys pritraukia įvairaus amžiaus lankytojus, yra itin patrauklus šeimoms. Jis skatina domėjimąsi krašto istorija, aktualizuoja dabarties ir praeities kartų ryšius, ugdo pilietiškumą, skatina tvarų gyvenimo būdą. Ilgametis festivalio globėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. XXIII tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ sugrįžta net keturioms dienoms – 2023 m. liepos 6-9 dienomis! XXIII tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ kviečia patirti nuotykius visai šeimai! Liepos 6-9 dienomis nuo 11:00 val. Kernavės archeologinė vietovė kviečia nusikelti laiku į
Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (II)
Kuo groti? Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis, gaivališkas, bet mėgėjiškas. Laisvo, laukinio, gaivališko, bet profesionalaus rokenrolo komunistinio režimo sąlygomis būti negalėjo. Ne vien dėl siautėjusios cenzūros, ne vien dėl suvaržytos kūrybos laisvės ir begalės kitų apribojimų. Viena svarbiausių priežasčių daug paprastesnė ir buitiškesnė. Anuomet turėti padorius muzikos instrumentus ir pakenčiamą garso stiprinimo aparatūrą galėjo tik išrinktieji. Normalių gitarų parduotuvėse nepardavinėjo. Žmoniškesnę galėjai ne nusipirkti, o kaip tūkstančius kitų deficitinių prekių – gauti. Per pažįstamus iš bazės, sumokėjęs keliagubą kainą, iš kito muzikanto, gavusio ką nors dar geresnio, iš apsukraus spekulianto už sumą, kurią sovietinis darbo žmogus uždirbdavo
Marazmai, kurių galutinai atsikratėme: “darbo žmonių” demonstracijos
Be didelio noro ankstų rytą išvirtęs iš lovos, netrukus jau žingsniavau link troleibusų stotelės prieš manąją mokyklą: bliaunantis „patriotines“ dainuškas ruporas ant stulpo liudijo, kad tokių vargdienių kaip aš šiandieną bus gausybė. Kuo labiau tolau nuo gimtojo Antakalnio pakraščio, tuo troleibuse daugiau buvo užsimiegojusių klasiokų, važiuojančių miesto centran vaizduoti džiaugsmą ir laimę. Kosčiuškos gatvėje troleibusas sustojo, ir gausi minia pseudošventiškai nusiteikusių piliečių nukulniavo krantine link renginio vietos. Nei pats nepastebėjau, kaip pasalomis prie manęs prisigretino dvi gausiai makiažą naudojančios personos, ir įsikibo į parankę: sovietinių funkcionierių ištikimos draugės bei sugulovės Propaganda ir Ideologija lyg ir meiliai šypsojosi man, tačiau jų akyse įžvelgiau melą, klastą, apgaulę ir besaikį išpuikimą. Pasidairydami į
Einam žydų miestan su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Šįkart nebuvo jokių keblumų sutarti susitikimo vietą, nes žodis „teatras“ panašiai skamba ir vokiečių, ir rusų kalbomis, o ir hebrajiškai tariamas yra šiek tiek panašus į mūsiškį. Keliaudamas praeityje, esu jau pripratęs prie šnairų ar nustebusių žvilgsnių, tad, atsisėdęs ant teatru paverstos rotušės laiptų, ir šįsyk ramiai reaguoju į praeities veikėjų tiriančius ir nepatiklius nužvelgimus. Įdėmiai stebi mane ir padieniai darbininkai, laukiantys būsimo darbdavio prie Teatro aikštės skverą juosiančios tvorelės, ir žąsį parduoti atnešusi mergaitė. Ryškūs jos veido bruožai nenumaldomai išduoda, kad šalia Teatro aikštės – Rotušės aikšte ji taps XX amžiaus pabaigoje – gyvena gausi ir marga žydų bendruomenė, kurią ir leisimės aplankyti. Dar teks šiek tiek palaukti poručiko
Povilas Girdenis. Žemaitijos planeta
Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą. Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais. Kraujuojanti bliuska Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į
Mano vaikystės Vilnius: gimtojo Antakalnio “chruščiovkės” gyventojai
Pasitarimų stalas buvo įrengtas prie kaimyninio triaukščio, už taką link manųjų senelių namo juosusios aukštos gyvatvorės, nes mūsiškę „chruščiovkę“ supo vešlūs prižiūrėti darželiai. Staliukas nedidelis, apkaltas linoleumu, iš trijų pusių – savadarbiai suoleliai, ant kurių vargais negalais susėsdavome penkiese-šešiese. Visuomeninių ir politinių peripetijų aptarimo iniciatoriumi buvo gretimame name gyvenęs privatininkas taksistas, t.y. toks, kuris dirba ne miesto taksi parke, o taksauja jam priklausančiu automobiliu: anuomet tai buvo viena pirmųjų privataus savarankiško uždarbio formų, atnešdavusi nemažas pajamas ne tik iš pervežimo, bet ir iš alkoholio perpardavimo dviguba kaina. Pasitarimų vieta buvo iš dviejų pusių pridengta gyvatvorės, trečiąją pusę dengė tinkuota – anuomet tai buvo ypatinga prabanga – „chruščiovkės“ siena, taigi pasitarimų
Geležinkelio stotyje su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Pasyvus rūkymas – ne itin patrauklus ir malonus užsiėmimas, tad susitarėme susitikti ne stoties viduje, o prie laiptų link centrinio įėjimo, tegul juodu iki soties ten ir traukia savuosius dūmelius. Poručikas Ledovskis, papsėdamas pamėgtąjį papirosą, atskubėjo pirmas, o dūmydamas pypkutę feldfebelis von Lendenas atžingsniavo kiek vėliau, tačiau nevėluodamas nei minutės – visgi vokiškas punktualumas tikrai yra pavyzdinis. Taip, mieli bičiuliai, jūs jau atspėjote – kariūnai vėl lydės mus ne tik į XX amžiaus pradžią, bet šįkart nukaksime net į XIX amžiaus vidury, nes mūsiškės kelionės praeitin tikslas – Lietuvą vagojantis geležinkelis, nutiestas dar užpraeitame šimtmetyje. Senoji vilniškė stotis, nemačiusi Antrojo pasaulinio karo batalijų bei galingo sprogimo pokariu, svetingai pasitinka mus
Povilas Girdenis. Boksas – pirmoji religija
(Eugenijaus Šiško nuotraukoje – 1949 m. Pasaulio jaunimo ir studentų žaidynėse Budapešte iškovojęs aukso medalį Algirdas Šocikas Vilniaus oro uoste (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-074878.) Dirbdamas Lietuvos ypatingajame archyve per Atlantos olimpines žaidynes, dalijausi kabinetu su dviem garbaus amžiaus vyriškiais, pergyvenusiais karo ir pokario audras, dalyvavusiais ginkluotame pasipriešinime, patyrusiais GULAG’o pragarą. Atrodė keista, kad Vitalijaus Karpačiausko kovos bokso ringe jiems rūpėjo labiau negu Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimas. Stebino ir nuoširdus abiejų nusivylimas, kad „nebe tie laikai“ ir nebėra tokių kovotojų, kaip Danas Pozniakas, Romualdas Murauskas ir, žinoma, Algirdas Šocikas. Vėliau supratau: net ištikimiausi krepšinio gerbėjai turėtų žinoti, jog pirmas didžiąsias sportines aistras sovietų okupuotoje Lietuvoje įžiebė būtent boksas. Viena seniausių
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Povilas Girdenis. Antanas Sniečkus: mitai ir tikrovė
Beveik legendinė asmenybė Ilgametis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus nemažai daliai anuomet su Lietuvos
Pirmieji kooperatiniai butai Vilniuje: didžiulė kaina ir prastoka kokybė
Namas, kuriame svečiuosimės, išties kiek geresnės kokybės, nei mūsų praeitą sykį aplankytas koridorinis bloknamis, tad antakalninio penkiaaukščio sienos dailiai nutinkuotos
Keliaujam traukiniu su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Teko ilgokai tartis, pasirenkant klasę, nes ketvirtoji – tiesiog mediniai suolai, o štai pirmojoje jau minkštučiai odiniai krėslai, damoms patogūs
Povilas Girdenis. V. P. Bložė: „Taip ir neteko ragauti tėvo daryto vyno…“
Viešojoje erdvėje pažymimas faktas, kad poeto tėvai buvo išvežti į Sibirą, todėl būsimam kūrėjui teko nutraukti mokslą gimnazijoje, o vėliau
XX amžiaus pradžioj važiuojam į Druskienikus su poručiku Ledovskiu
Nebuvo lengva apsispręsti, kurios klasės bilietus pirkti, nes pinigai išties nemaži: pirmąja klase net trys su puse rublio, o trečiąja
LLŪPP: penkios raidės mena išskirtinį lietuvaičių pastatą deficito laikais
Dar neturėjusi nuolatinio savojo pastato, Lietuvos liaudies ūkio pasiekimų paroda buvo Ministrų Tarybos žinioje. Parodoje buvo demonstruojami pasiekimai pramonės, žemės
Iš amžių glūdumos atkeliavę nagingų meistrų dirbiniai žavi ir šiandieną
Šiandieną talentingų Lietuvos meistrų-tautodailininkų talkininkėmis yra graviravimo, frezavimo, šlifavimo, tekinimo staklės ir daugybė kitų įrengimų bei įrenginių, įgalinančių kurti akį
„Lygūs“ ir „lygesni“: kokie butai sovietmečiu statyti „darbo žmonėms“
Bičiulis gudriai buvo susigalvojęs: lenkams jis Jiežis, o lietuviams – Jurgis, tad ir sakydavo: „Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“. Gyvenęs Vilniaus
Keliskart atgimęs sakralusis perliukas – Tytuvėnų vienuolyno ansamblis
Romantišką istoriją apie Tytuvėnus ir jų garsųjį vienuolyno kompleksą galėčiau pradėti nuo tolimos vaikystės senam solidžiam name tytuvėniškėje J.Basanavičiaus gatvėje,
Tolimosios šalies įdomybės: kuo Australija sužavėjo lietuvaitę Dalią
Žiulio Verno herojui Filijui Fogui kadaise prireikė 80-ies dienų apkeliauti pasaulį – įveikti žemę juosiančius keturiasdešimt tūkstančių kilometrų. Gausiai grupei
Joninių garsovaizdžiai Lietuvos liaudies buities muziejuje birželio 23-ą
Joninių Garsovaizdžiai – tai tiesiog dar vienas tradicijos takas, kur tarp žolynų kvapų ir prisilietimų, per juos brendant, tarp mėnulio ir
Dešimtmečių neišblukinti prisiminimai apie padaužiškas eibes mokykloje
Mokykliniai įspūdžiai išties keistoki: rodos, bėgant ne metams, o dešimtmečiams, turėtų imti blėsti, tačiau retsykiais perskrodžia atmintį it žaibas giedrą
XXIII tarptautinis archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“
„Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Tai nuo 1999 metų organizuojamas tęstinis švietėjiškas renginys, pristatantis šalies ir kaimyninių kraštų istorinį-kultūrinį paveldą. Festivalį
Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (II)
Kuo groti? Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis,
Marazmai, kurių galutinai atsikratėme: “darbo žmonių” demonstracijos
Be didelio noro ankstų rytą išvirtęs iš lovos, netrukus jau žingsniavau link troleibusų stotelės prieš manąją mokyklą: bliaunantis „patriotines“ dainuškas
Einam žydų miestan su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Šįkart nebuvo jokių keblumų sutarti susitikimo vietą, nes žodis „teatras“ panašiai skamba ir vokiečių, ir rusų kalbomis, o ir hebrajiškai
Povilas Girdenis. Žemaitijos planeta
Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą,
Mano vaikystės Vilnius: gimtojo Antakalnio “chruščiovkės” gyventojai
Pasitarimų stalas buvo įrengtas prie kaimyninio triaukščio, už taką link manųjų senelių namo juosusios aukštos gyvatvorės, nes mūsiškę „chruščiovkę“ supo
Geležinkelio stotyje su poručiku Ledovskiu ir feldfebeliu von Lendenu
Pasyvus rūkymas – ne itin patrauklus ir malonus užsiėmimas, tad susitarėme susitikti ne stoties viduje, o prie laiptų link centrinio
Povilas Girdenis. Boksas – pirmoji religija
(Eugenijaus Šiško nuotraukoje – 1949 m. Pasaulio jaunimo ir studentų žaidynėse Budapešte iškovojęs aukso medalį Algirdas Šocikas Vilniaus oro uoste
You must be logged in to post a comment.