AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Babelio bokšto aidai

Mokslininkai teigia, kad jiems pavyko rasti įrodymų apie Biblijoje minimo Babelio bokšto egzistavimą – akmens gabalėlį su raižiniais ir lenteles su rašmenimis, datuojamas 604–562 m. pr. m. e., t. y. Navuchodonosoro II valdymo laikotarpiu, kai Babilonas tapo klestinčia šalimi. Akmens gabalas ir tekstai saugomi Norvegijos verslininko ir senienų kolekcionieriaus Martino Šoeno kolekcijoje, kuris turi didžiausią privačią senovinių rankraščių kolekciją, įskaitant ir dantiraščiu užrašytas lenteles, kurios yra vienos iš pirmųjų žinomų rašytinių dokumentų. Keletas biblijos tyrėjų-mokslininkų sieja legendą apie Babelio bokštą su aukštų bokštų-šventyklų, vadinamų zikuratais, statyba Mesopotamijoje. Bokštų viršūnės buvo naudojamos religiniams ritualams ir astronominiams stebėjimams. Aukščiausias zikuratas (devyniasdešimties metrų aukščio, vienos stačiakampės pakopos ir septynių spiralinių – iš viso aštuonių)

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Sena meilė nerūdija: draugeliai telkiasi kovai su „blyškiaveidžiais”

Rusijos ir Kinijos meilė užgimė anaiptol ne šiais laikais: po Antrojo pasaulinio karo du diktatoriai – Stalinas ir Mao Dzedongas – sukandę dantis vienijosi kovai su neapkenčiamais Vakarais. Valdžią perėmus Nikitai Chruščiovui, susidorojus su buvusiu Stalino pakaliku Berija (beje, ir pats Chruščiovas uoliausiai tarnavo paranojiškam tironui), naujasis SSRS vadas netruko pasmerkti Stalino asmens kultą, ir davė pradžią negailestingam  diktatoriaus paminklų naikinimui. Mao, valdęs Kiniją tokiais pat žiauriais ir klastingais metodais, kaip ir sovietinis diktatorius, baisiausiai perpyko ant Chruščiovo, kad šis drįso kėsintis į kadaise sudievinto tirono „nuopelnus”. Santykiai tarp sovietų imperijos ir maoistinės Kinijos staiga ir smarkiai atšalo iki tokio lygmens, kad imta triuškinti sovietų pasiuntinybę Pekine. Tai – praeitis,

Skaitykite toliau..

Vaišinamės Liepojoje: dailiame senoviniame name, saugodamiesi persivalgymo

Ir jūs pamenate žavų animacinį serialą apie bitės Majos nuotykius? Tikrai, pamatę šeimos restorano pavadinime žodį „maja”, pirmiausia asocijavome jį su darbščiąja bitute. Ir suklydome: latvių kalboje žodis „maja” reiškia namus. Pavadinimų, kuriuose yra žodis „maja”, Liepojoje labai daug. Tad „Pumpurs maja” – nesunku atspėti – yra „Žiedų namai”. Dailus pavadinimas, o ir namukas prie Ulihu (viena pagrindinių senojoje Liepojos dalyje) ir Peldu (driekiasi nuo Liepojos centro iki pajūrio parko) gatvių sankryžos dvelkia senovine aura, nors senatvės požymių jame nelabai aptiksi. Kadangi nuo mūsiškio būsto Dzintaru gatvėje (lygiagreti šalia įspūdingo parko einančiai Liepu gatvei) iki „Pumpurs maja” tebuvo keli šimtai žingsnių, į šią užeigą pietauti užsukome dukart. Ir nesuklydome, be

Skaitykite toliau..

Martynivkos lobio „kosmonautai”

1909 m. Martynivkos kaime, Čerkasų srityje, valstiečiai dirbo laukuose ir aptiko paslėptą lobį – pasak skirtingų šaltinių, tai buvo arba sidabrinis, arba medinis indas, apkaltas sidabrinėmis plokštelėmis. Valstiečiai sudaužė indą, ir jo turinį pasidalijo tarpusavyje. Vėliau beveik visi daiktai buvo surinkti. Lobyje buvo apie šimtą dvidešimtį sidabrinių dirbinių, datuojamų VI–VII mūsų eros amžiais. Jų tarpe išsiskiria keturios antropomorfinės „šokančių žmogeliukų“ figūrėlės, penkios zoomorfinės figūrėlės, trys pirštų fibulos, šešios apyrankės, kaktos vainikėliai, auskarai, kaklo grandinėlė, diržų plokštelės, antdėklai, šalmo auskarai, diržų antgaliai, lėkštės fragmentas, dvi sidabrinės taurės ir eucharistijos šaukštas su bizantinių meistrų ženklais. Ypatingo dėmesio vertos keturios sidabrinės vyrų figūrėlės, vadinamos „šokančiais žmogeliukais“, paauksuotomis galvomis ir drabužių detalėmis. Šios figūrėlės

Skaitykite toliau..

Magiškoji Britanija

Pasak senovės legendų ir pasakojimų, pirmieji salos gyventojai buvo milžinai. Vienas jų, vardu Albionas, buvo Poseidono (arba keltų kalba – Liros) sūnus. Jis žuvo kovoje su čia atvykusiu graikų galiūnu Herakliu. „Rūko apgaubtas Albionas“ iki šiol vadinamas Britų salomis. Keltų kalbose žodis „Albionas“ kilęs iš indoeuropiečių šaknies albho- („baltas“, kas, galbūt, susiję su kreidinėmis Doverio baltosiomis uolomis) arba alb- („kalnas“). Tačiau yra versija, kad šis žodis susijęs su žodžiu „alvės“, iš kurio vėliau atsirado žodis „elfai“. Ankstyvosiose germanų-skandinavų mitologijose alvės – nesenstančios, magiją valdančios, gražios rasės, gyvenančios kaip ir žmonės Žemėje, būtent jos šiauriniame žemyne. Albiono palikuonys – milžinai – toliau gyveno Britanijoje, kai čia atplaukė Brutas, Trojos princo Enėjo anūkas. Viduramžių

Skaitykite toliau..

Prarastos senovės civilizacijų technologijos

Mūsų pasaulis yra pastatytas ant senovės civilizacijų idėjų ir pasiekimų: daugelis dalykų, be kurių neįsivaizduojame gyvenimo, mums buvo perduoti tolimų protėvių. Tačiau ne visos senovės žinios išliko iki mūsų dienų. Papasakosime apie tris prarastas senovės technologijas, kurių paslaptis iki šiol nėra atskleista. Inkų daugiakampis mūrijimas: senovės inkų civilizacija, nežinojusi rašto, rato ir geležies, paliko turtingą istorinę ir kultūrinę paveldą. Vienas iš svarbiausių inkų pasiekimų buvo daugiakampio akmens mūrijimo meno tobulinimas. Inkai statė gana grubius ir skurdžiai dekoruotus statinius, tačiau jie buvo monumentalūs, ir tuo pačiu metu taip tiksliai ir subtiliai sumūryti, kad iki šiol kelia nuostabą. Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs. Reikalas

Skaitykite toliau..

„Didysis potvynis” senuosiuose šumerų dantiraščiuose

Senovės šumerų aprašymai apie Didįjį potvynį: „dievai“ paliko Žemę, kad būtų saugūs danguje: aprašymai apie Didįjį potvynį pasakoja apie laiką, kai „dievai“ nusileido iš dangaus ir sukūrė pirmuosius miestus Žemėje, bet tie patys „dievai“ paliko Žemę, kad būtų saugūs danguje prieš Didįjį potvynį, kuris nusirito per planetą. Nors yra daug legendų apie senovinius, priešistorinius potvynius, pati seniausia potvynio legenda žodinėje mitologijoje iš tiesų kilusi iš vienos paslaptingiausių ir mistiškiausių senovės civilizacijų, gyvenusių mūsų planetoje – šumerų.  Pasakojimas apie Didįjį potvynį, pasak senovės šumerų „versijos”, datuojamas maždaug 200-ais metais pr. m. e., laikotarpiu, kai „dievai“ paliko Žemę, kad išsigelbėtų danguje. Daugelyje senovės šumerų molinių lentelių yra neįtikėtinų istorijų, kurios dažniausiai laikomos legendomis ar

Skaitykite toliau..

Protingieji Egipto mitų smakai, pražuvę nuo atskriejusios Mirties žvaigždės

Gausioje Egipto mitologijoje yra ir mitas apie protingus smakus, žuvusius nuo skriejančios Mirties žvaigždės. Trumpas mito apibendrinimas: visi jūreiviai nuskendo per audrą, išskyrus vieną egiptietį, kuris atsibudo keistoje saloje, kur gyveno paskutinysis protingas smakas. Kai kurie mito fragmentai verčia susimąstyti. Pirma, tai paslaptingos reptilijos dydis (jis mums dar pravers šiek tiek vėliau) – ir jis stebina. Štai kaip išgyvenęs jūrininkas apibūdina savo nelaimes: „Medžiai lūžo, žemė drebėjo. Kai atidengiau savo veidą, pamačiau, kad smakas artėja prie manęs. Jo ilgis – trisdešimt alkūnių. Jo barzda – daugiau nei dvi alkūnės. Jo žvynai – aukso, jo antakiai – lazurito, jo kūnas išlenktas į viršų.“ Koks įdomus smakas šiame mite: savybėmis ir išvaizda jis panaši į

Skaitykite toliau..

„Auksinio jaunimėlio” pramogos Putino draugelio šalyje

Apie Šiaurės Korėją, kaip apie, ko gero, uždariausią valstybę pasaulyje, sklando legendos. Užsienio žurnalistams pavyksta sužinoti apie gyvenimą ten tik po truputį. Ir jei apie tai, kad paprasti piliečiai skursta ir gyvena autoritarinėje valstybėje, pavyksta sužinoti iš tų, kuriems pavyko pabėgti iš Šiaurės Korėjos, tai apie tai, kaip jaučiasi valdžios viršūnė ir jai artimi žmonės, sužinoti nėra taip paprasta. Papasakosime, kaip gyvena elitas šalyje, kurioje deklaruojama „klasinė lygybė”. Kai kalbama apie elitus, ypač politinius, niekas nesistebi jų noru rengtis brangių prekės ženklų drabužiais. Tačiau Šiaurės Korėjoje viskas nėra taip paprasta. Nuo 2006-ų į šalį draudžiama įvežti prabangos prekes. Šiaurės Korėją taip nubaudė JT Saugumo Taryba už branduolinių ginklų bandymus. Buvo manoma,

Skaitykite toliau..

Gousko pilies paslaptys

Paslaptingoji Gousko pilis yra netoli Machovo ežero Šiaurės Čekijoje, už šešiasdešimt penkių kilometrų nuo Prahos. Daugelis bijo būti jos apylinkėse net dienos metus. Pasak legendų, būtent čia yra įėjimas į pragarą. Žinomas čekų istorikas Augustinas Sedlačekas apie ją rašė: „Ant aukšto kalno stovėjo senovinė pilis, garsi ne tik savo statiniais, bet ir vaizdinga vieta bei ją supančia paslaptimi“. Istoriniais duomenimis, Gousko pilis buvo pastatyta 1270–1280 m. laikotarpiu Pržemyslio Otakaro II, ir yra viena iš seniausių Čekijos pilių. Tvirtovė buvo pastatyta dar senesnės medinės pilies, pastatytos IX a. karo vado Slaviboro savo sūnui Gouskui, vietoje. Iš čia ir kilo pilies pavadinimas. Istorikus neramina klausimas, kam buvo pastatyta ši pilis? Statinys yra

Skaitykite toliau..

Senovės civilizacijos ir jų dangiškieji mokytojai

Nuo pat pirmųjų žmonijos žingsnių žmonės žiūrėjo į naktinį dangų ne tik pagarbiai, bet ir jausdami gilų ryšį. Daugelis senovės civilizacijų buvo įsitikinusios, kad jų dievai – tvarkos kūrėjai ir žinių nešėjai – atėjo iš žvaigždžių. Ar tai buvo tik poetinės metaforos ir bandymas paaiškinti nepaaiškinamą, ar šiuose mituose slypi realių įvykių atgarsiai? Pakeliaukime per žemynus ir epochas, kad atskleistume šią visai žmonijai bendrą paslaptį.Šumerai ir Anunakai: žmonijos dangaus architektaiKarštoje Mesopotamijos saulėje, kur gimė viena iš pirmųjų raštingų civilizacijų, molinėse lentelėse buvo įamžinta nuostabi istorija. Šumerai tikėjo, kad pasaulį valdė dievai Anunnakai – būtybės, nusileidusios iš dangaus, kad sukeltų sumaištį Žemėje.Pasak epų „Eridu Genesis“ ir „Enuma Elish“, būtent Anunakai iš

Skaitykite toliau..

Koralinės pilies slėpiniai

Koralų pilį pastatė Edvardas Lidskalnenas – emigrantas iš Latvijos, kuris vienas sukūrė šį nuostabų statinį iš didelių koralų kalkakmenio blokų, sveriančių iki kelių tonų. Jis pradėjo statybas 1923-ais ir baigė jas 1951-ais. Lidskalnenas dirbo naktimis, vengdamas dėmesio, ir naudojo tik primityvius įrankius, įskaitant gervę ir trikojį bokštą. Daugybė tyrimų ir diskusijų apie pilies esmę lėmė įvairias teorijas ir hipotezes apie tai, kaip jam pavyko sukurti tokį grandiozinį statinį: kai kurie tyrinėtojai mano, kad Edvardas naudojo paslėptus mechanizmus, pavyzdžiui, blokus ir gerves, kad perkelti sunkius koralų blokus, kurie, jo teigimu, svėrė kaip „pūkas“. Kiti yra įsitikinę, kad Lidskalnenas turėjo ezoterinių žinių apie geometriją ir fiziką, kurios jam padėjo statybose. Galbūt jis atrado

Skaitykite toliau..

Paslaptingasis aiškiaregys ir chiromantas

Šiandien šio žmogaus vardas žinomas nedaugeliui, o XX a. pradžioje Keiras buvo garsiausias chiromantas pasaulyje. Nežinoma, kaip į nuobodų Airijos miestelį Brejų pateko karšta gražuolė romė Lola. Greičiausiai ji atsiskyrė nuo klajojančio cirko, iš nevilties susidėjo su airiu Bilu Vorneriu ir liko svetimoje šalyje. 1866 m. lapkričio mėn. jiems gimė sūnus, kurį taip pat pavadino Bilu. Po kelerių metų Lola sunyko dėl airiškų rūkų, vyresnysis Bilis vis dažniau ėmė griebtis butelio, todėl berniukas pabėgo iš namų ir persikėlė į Londoną, kur tapo žymaus pranašo Grego Dousono mokiniu.Netrukus jis pranoko mokytoją ir pabėgo nuo jo, iš bufeto pasiimdamas visus sidabrinius šaukštus.  1891 m. Vorneris pasirodė nauju vardu – grafas Luisas de Hamonas.

Skaitykite toliau..

Malachaido pilies šmėklos

Malachaido pilis, esanti Airijoje, dunkso jau aštuonis šimtmečius. Beveik visą šį laiką dvaras priklausė aristokratų Talbotų šeimai. Senovinių pastatų kompleksas, esantis už keturiolikos kilometrų į šiaurę nuo Dublino, garsėja tuo, kad jame bei jo apylinkėse gyvena keletas vaiduoklių, kurių kiekvienas turi savo mistinę istoriją. 1174-ais Anglijos karalius Henrikas II aplankė Airiją, ir kelionės metu padovanojo Ričardui Talbotui, vienam iš jį lydėjusių riterių, žemės sklypą, pavadintą „Malahide“ (iš airių kalbos verčiama kaip „vieta prie brastos“, pagal kitą versiją – „vieta prie smėlio kalvos“). Žinoma, kad 795 m. ten buvo vikingų karo stovykla, kai jie atplaukė jūra ir išsilaipino Airijoje. Malachaido žemėje buvo pastatyta pilis, kurį daugelį amžių valdė riterio Talboto palikuonys. Jie

Skaitykite toliau..

Vaišinamės Liepojoje: jūros kaimynystėje, skaniai, sočiai ir nebrangiai

Metams bėgant, daraisi įžvalgesnis, tad ir nestebina jūsų, mieli bičiuliai, dėmesys manosioms gastronominėms-kulinarinėms apžvalgoms: kurioj šalyje žmogus bebūtum, o valgyti norisi. Kurį laiką sukau galvą spėdamas, kodėl iš visų tokio pobūdžio „reportažų” populiariausia apžvalga apie Jūrmalos kavines, restoranus ir užeigas, kol susivokiau – Latvijos pajūrio pažiba tiesiog artimiausia Lietuvai, ir jums paprasčiausia ten nukeliauti. Ne kažin kiek populiarumu minėtajai apybraižai nusileidžia ir pasakojimas apie vieną garsiausių anų laikų užeigų – Jūrmaloje žibėjusį „Jūros perlą„, kuriame pabuvoti anuomet svajojo visi latviškojo kurorto svečiai. Tiesa, kur tik mūsų nesmaguriauta: ragavome picą šalia tramvajaus Milane, pietavome jūros skalaujamoje Marsalforno pakrantėje Gozo saloje, srėbėme nerealaus skanumo sriubą Slimos šeimyniniame restoranėlyje šalia krantinės, gardžiavomės graikiškais

Skaitykite toliau..

Venecijos praeities aidai

Apie Veneciją dažnai rašoma taip: ten pastatai stovi ant į lagūnos dugną įkaltų tam tikros rūšies medinių polių, kurie nesugenda vandenyje. Paprastai kalbama apie „Alpių maumedžius“, kurie tariamai nesupūna, o tik sustiprėja nuo vandens, kartais – kad maumedžiai buvo, atseit, atvežti iš Sibiro. Ir nors daugelis matė nuotraukas, kuriose matyti išdžiūvę arba išvalyti kanalų dugnai, kuriuose nematyti jokių polių, kaip įrodymus pateikiami archeologinių kasinėjimų rezultatai, kuriuose tokie poliai yra. Venicijos salų dirvožemis tikrai reikalauja gilių pamatų, o mediena jiems buvo daug patogiau ir pigiau vežti nei akmenys. Ir ši mediena galėjo tapti patikimu pastatų pagrindu, su sąlyga, kad šie rąstai nebūtų tiesiog po vandeniu, o deguonies neturinčioje aplinkoje, kur mediena

Skaitykite toliau..

„Dangiškajai imperijai” pražūtingi opijaus karai

Kinų civilizacija yra viena seniausių pasaulyje. Kartais istorikai juokais sako, kad bet kokiam reikšmingam atradimui, padarytam bet kurioje pasaulio šalyje, yra kiniškas analogas. Tik Kinijoje tas atradimas padarytas keliais šimtmečiais anksčiau. Tačiau turtingas istorinis paveldas neišgelbėjo Kinijos nuo didžiųjų XIX–XX a. sukrėtimų. Žvelgiant į šiuolaikinę, sparčiai besivystančią Kiniją, sunku patikėti, kad dar ne taip ir senai ši šalis buvo ant išnykimo iš pasaulio politinio žemėlapio ribos. Ypatingą vietą Kinijos istorijoje užima vadinamosios opiumo karai. Tai buvo visiškai naujo tipo konfliktai, kuriuose buvo kovojama ne dėl teritorijų užkariavimo, o dėl išteklių ir pardavimo rinkų kontrolės. XIX a. pirmojoje pusėje Kinija, kurią valdė Cinų dinastija (Mandžiūrijos dinastija), vykdė pelningą prekybą su Europos šalimis. Europiečiai

Skaitykite toliau..

Mįslingi žmonių dingimai

Statistika rodo, kad kasmet Žemėje be pėdsakų dingsta apie du milijonus žmonių. Didžioji dauguma šių dingimų paaiškinama visiškai natūraliomis priežastimis: žmogžudystės, nelaimingi atsitikimai, stichinės nelaimės. Kartais žmonės „dingsta“ savo noru. Tačiau dalis dingimų neatitinka suvokimo ribų, ir tokių atvejų, pagal tuos pačius statistikos duomenis, kasmet vis daugėja. 1889-ų metų liepos 30-ą anglų laikraštis „Daily Cronicle“ pranešė apie 48-erių metų Roberto Makmilano, vieno iš žinomos leidyklos „Makmillan“ savininkų, antgamtinį dingimą. Liepos 13-ą jis užkopė į Olimpo kalno viršūnę Graikijoje. Dešimtys liudytojų patvirtina, kad jis stovėjo ant viršūnės, mojavo ranka ir staiga dingo. Nepaisant kruopščių paieškų, nei pats Robertas, nei jo lavonas nebuvo rasti. Vokiečių tyrinėtoja Sabina Baring-Gould savo knygoje „Istorinės keistenybės“

Skaitykite toliau..

Legenda, persipynusi su istorija: paslaptingojo Vogezo plėšrūno šešėliai

„Yra naktų, kai net vilkai tyli. Tada takais eina tas, kurį medžiotojai nesugebėjo sugauti, o mokslas negalėjo paaiškinti. Žmonės sakydavo: rūko apgaubtuose miškuose gyvena nematyta būtybė, kuri naikina bandą, bet žmogaus neliečia. Ir jie nežinojo, ar tai žvėris, ar iš kitų laikų atėjęs šešėlis.“XX a. pabaigoje Prancūzijos Vogezo kalnuose vyko istorija, labiau primenanti viduramžių kronikas nei šiuolaikinį kaimo gyvenimą. Nuo 1975-ų iki 1988-ų metų šiame regione vyko įvykiai, kurie sukėlė sumaištį ne tik ūkininkams ir medžiotojams, bet ir mokslininkams. Paslaptinga būtybė, įėjusi į istoriją pavadinimu „Vogezo žvėris“, laikė apylinkes nuolatinėje baimėje ir sukėlė daugybę hipotezių – nuo visiškai racionalių iki mistinių.Pirmieji liudijimai apie keistus užpuolimus pradėjo plaukti 1970-ų viduryje. Ūkininkai ir

Skaitykite toliau..

Magų prakeiksmuose įkalintas brangakmenis

Houpo deimantas – brangiausias ir didžiausias mėlynasis deimantas pasaulyje. Šio sodrios safyro spalvos deimanto masė – 45,52 karato, o dydis – 25,60 × 21,78 × 12,00 milimetrų. Jo daugiametė istorija apipinta paslaptimis ir mįslėmis, kartais kruvinomis ir tragiškomis. Visos šios paslaptys jam atnešė blogą šlovę – šis deimantas laikomas prakeiktu brangakmeniu. Deimanto kilmė paskendusi amžių glūdumoje – niekas nežino jo ankstyvosios istorijos. Europoje jis atsirado XVII a., kai jį į Prancūziją atgabeno žinomas avantiūristas, pirklys ir brangakmenių ieškotojas Žanas baptistas Tavernjė. Prieš tai Tavernjė ilgai keliavo po Indiją, kur aplankė Šachdžahano rūmus Agroje ir garsiąsias Golkondos deimantų kasyklas. Prancūzas pirko indiškus deimantus, kad galėtų juos perparduoti su dideliu pelnu Europoje. Tačiau

Skaitykite toliau..

Sen Mišelio salos slėpiniai

Dviejų istorinių Prancūzijos regionų – Normandijos ir Bretanės – pasienyje, ten, kur į žemyną giliai įsiterpia Sen Mišelio įlanka, į dangų stiebiasi vieniša akmeninė sala, tikriau – milžiniška piramidės formos granito uola. Ten nuo neatmenamų laikų vyksta žiauri kova tarp vandenyno bei sausumos ir… tarp šviesos ir tamsos. Senojo vienuolyno bokštai ir katedra su smailiu bokštu iškilę ant Sen-Mišelio salos viršūnės. Žemiau, prie papėdės, palei vienintelį kelią išsirikiavę viduramžių nameliai. Ši uola pavadinta šventojo arkangelo Mykolo garbei. Pasak legendos, būtent čia jis į bedugnę numetė drakoną – šėtoną.  Nuo tada arkangelas yra nematomas gynėjas tų, kurie sugebėjo pastatyti gyvenvietę ant akmeninio skardžio, ir apskritai visų prancūzų. Nepaisant to, kad du kartus

Skaitykite toliau..

Rūsti Monforo pilies praeitis

Teutonų ordino istorija prasidėjo nuo Monforo pilies, arba Štarkenbergo, kaip ją vadino patys vokiečiai. Išvertus iš prancūzų ir vokiečių kalbų – „rūsčiojo kalno“. Iš tiesų tai net ne kalnas, o nedidelė, mišku apaugusi pustrečio šimto metrų aukščio kalno ketera, viena dešimčių ar šimtų panašių keterų Aukštutinėje Galilėjoje. Iš pradžių ją, tikriausiai, išsirinko romėnai, jie iškirto šimtamečius kedrus, ir ant kalno pastatė nedidelę tvirtovę. Vėliau čia buvo bizantinė, o po to arabų gyvenvietė. Po Pirmojo kryžiaus žygio, XII a. pradžioje, čia atsirado frankai – aplinkinės žemės su kalnuose kyšančiais, tarsi pageltusiais drakonų dantimis, bokštais tapo prestižinių prancūzų šeimų Kurtene ir Mili nuosavybe. Matyt, jie ir davė šiai vietai pavadinimą – Monforas.

Skaitykite toliau..

Atkurtos Lietuvos kariuomenės sunkvežimiai

Atkurtos Lietuvos kariuomenės kariai pradžioje važinėjo, plaukiojo ir skraidė sovietine technika. Motociklai, šarvuočiai, visureigiai, lengvieji automobiliai, autobusai, sunkvežimiai, kateriai, sraigtasparniai, lėktuvai – viskas buvo sovietų gamybos. Kažkas buvo įsigyta iš Lietuvą paliekančios Rusijos kariuomenės, kažkas perimta iš subyrėjusių sovietinių organizacijų ir įstaigų, kažkas buvo nupirkta iš civilių, kažką paaukojo žmonės. O kokios buvo galimybės pirmaisiais laisvės metais staiga gauti daug vakarietiškos karinės technikos? Šviežiai atkurtos Lietuvos kariuomenės sunkvežimių parkas atrodė maždaug taip: įvairių modifikacijų ir paskirčių ZIL-130, ZIL-131, ZIL-157, URAL, KrAZ, MAZ, GAZ-66, KamAZ ir panašiai. Prašome papildyti, jei kažką praleidome. Po keleto metų radosi ir daugiau mūsų regione gamintos technikos. Tai buvo aštuntajame dešimtmetyje gamintos lenkiški „Star“ sunkvežimiai (ne

Skaitykite toliau..

Magiškasis Avalonas

Legenda apie anglų karalių Artūrą ir jo Apvalųjį stalą žinoma daugeliui. Bet ar viso to tikrai būta? Ir kur buvo paslaptingoji Avalono sala – legendinio karaliaus nuolatinė gyvenamoji vieta? Juk jos nėra nei viename žemėlapyje. Atsakymą į šį klausimą pateikia nedidelė Glastonberio abatija, kurioje anglų archeologai kasinėjimų metu aptiko Artūro ir jo žmonos Gineverės kapą. Žmonijos atmintyje yra trys karaliai Artūrai – istorinis Artūras, legendinis Artūras ir riterių romanų Artūras, ir vienas įvaizdis sklandžiai pereina į kitą. Todėl atskirti istorinę tiesą nuo išgalvoto yra gana sunku, atsižvelgiant į senovinius pasakojimus, atsiradusius VI a. po Kr.  Neatsitiktinai šie amžiai apipinti fantastinėmis istorijomis apie didįjį karalių Artūrą ir jo garsiuosius Apvaliojo stalo

Skaitykite toliau..

Milijardų vertės lobis Karibų jūros gelmėse

Karibų jūros dugne rastas vertingiausias lobis istorijoje – jo vertė gali siekti septyniolika milijardų dolerių. 1708 m. birželio mėn. ispanų galeonas „San Jose“, prekybinių ir karinių laivų flotilės flagmanas, išplaukė iš Portobelo uosto. Jo denyje buvo nesuskaičiuojami turtai – apie du šimtai tonų aukso, sidabro ir brangakmenių. Šie lobiai buvo skirti papildyti Ispanijos iždą, bet jiems nebuvo lemta pasiekti Europą. Netoli Kartachenos laivyną užpuolė britų karo laivai. Per nuožmią kovą „San Jose“ sprogo dėl parako sandėlių gaisro ir nuskendo į Karibų jūros dugną, nusinešdamas apie šešių šimtų žmonių – jūreivių ir keleivių – gyvybes. Nuo tada tiksli avarijos vieta liko paslaptimi daugiau nei tris šimtmečius. Tik 2015-ais Kolumbijos valdžia paskelbė, kad jai

Skaitykite toliau..

Paryžiaus incidentas: laiko tėkmės pauzė?

1902-ais laikraščių pirmuose puslapiuose buvo aprašytas neįtikėtinas įvykis: tų metų gruodžio 29–30 d. naktį, 1:05 val. Paryžiuje sustojo beveik visi sieniniai švytuokliniai laikrodžiai. Publikacijose buvo teigiama, kad tuo metu daugelis paryžiečių pajuto galvos svaigimą, kurį lydėjo pykinimas ir apsvaigimas. Tuometinis Paryžiaus centrinės meteorologijos stoties direktorius oficialiai pareiškė, kad per visą tą laiką nebuvo pastebėta jokių atmosferos anomalijų. Seismografai neužfiksavo nė vieno žemės virpesių atvejo. Tačiau, specialistų nuomone, tai buvo geofizinis reiškinys, nes sustojo tik švytuokliniai prietaisai, o spyruokliniai laikrodžiai nebuvo paveikti „Paryžiaus gedimo”.Žinoma, kad laikrodžių švytuoklės svyruoja dėl žemės traukos jėgos. Toks vienalaikis visų švytuoklių sustojimas galėjo įvykti, jei, tarkime, tą naktį Paryžiuje vienu metu būtų panaikinta žemės traukos jėga, ir

Skaitykite toliau..

Bermudų trikampio paslapčių pradžia – dingusi bombonešių eskadrilė

1945 m. gruodžio 5 d. penki bombonešiai išskrido iš JAV karinio jūrų laivyno bazės Bermudų trikampio link, bet nė vienas jų negrįžo. Kariniai orlaiviai pakilo į dangų mokymo tikslais. Visi jie dingo be pėdsakų, kaip ir hidroplanas, kuris buvo išsiųstas jų ieškoti. Šis incidentas laikomas vienu keisčiausių aviacijos istorijoje ir yra tiesiogiai susijęs su „Bermudų trikampio” reiškinio atsiradimu. Kaip gi pasireiškė šis nutikimas? Paskutinis dalykas, kurį tą nelaimingą dieną spėjo pranešti eskadrilės kapitonas, buvo tai, kad jie pasiklydo ir leidžiasi į baltus vandenis. Tačiau vienas iš radijo klausytojų pasidalijo informacija, kad leitenantas spėjo paminėti, kad kažkas „atrodo kaip ateiviai iš kosmoso“. Tą dieną buvo giedras oras, lėktuvai buvo visiškai užpildyti degalais, o

Skaitykite toliau..

Riterio Frankenšteino pilies demonai

Už trisdešimt penkių kilometrų nuo Vokietijos miesto Frankfurto, apsupta tankaus ir tamsaus miško, stūkso Frankenšteino pilis. Pastatyta ant vienos Odenvaldo kalno viršūnių, pilis buvo Frankenšteino baronų, kadaise valdžiusių Heseno žemes, gimtinė. Garsūs savo kariniais nuopelnais, jie buvo įtakingi aristokratai. Pasak kronikų, virš aplinkinio kraštovaizdžio iškilusi pilis, esanti į pietus nuo Darmštato miesto, buvo pastatyta X amžiuje, ir iš pradžių buvo gynybinė tvirtovė, iš kurios atsiverdavo puikus vaizdas į apylinkes. XIII a. viduryje lordas Konradas fon Broibergas vedė Elizabetą fon Veiterštadt, ir gavo šias žemes žmonos kraičio formoje. Lordo sprendimu tvirtovė buvo išplėsta ir perstatyta į didingą pilį, skirtą šeimos gyvenimui. Keletą dešimtmečių vėliau lordo ir jo gražiosios ponios palikuonys pradėjo vadintis

Skaitykite toliau..

Be pėdsakų dingusios vikingų kolonijos slėpiniai

Buvo laikai, kai vien paminėjus vikingus, visa Europa drebėdavo. Šie drąsūs jūrininkai savo greitaisiais laivais rengdavo drąsius reidus į pakrančių miestus ir kaimus, rinko duoklę ir naikino nepaklusniuosius. Vikingai ne tik jautėsi kaip namuose Britų salose, Nyderlanduose ir Prancūzijoje, bet pasiekė net Ispaniją, Maroką ir Italiją. Dabar retas kuris istorikas abejoja, kad vikingai buvo Šiaurės Amerikoje dar gerokai prieš Kolumbą. Pasak legendų, vikingas Leifas Eriksonas (Leifas Laimingasis) pasiekė Amerikos krantus šimtus metų prieš Kristupą Kolumbą. Palyginti neseniai mokslininkai gavo patvirtinimų, kad vikingai tikrai buvo nuplaukę taip toli. Ypatingą vietą vikingų istorijoje užima Grenlandijos užkariavimas. Kasinėjimai šioje saloje parodė, kad vikingai čia klestėjo šimtus metų, prekiaudami su Europa ir, tikriausiai, net su vietinėmis

Skaitykite toliau..

„Nepanaikinamo” atspaudo mistika

Mįslingų reiškinių tyrėjų vaizduotę iki šiol audrina žinia apie neištrinamą ugniagesio Frenco Levio delno atspaudą. Vienas iš įdomiausių paranormalių reiškinių yra keistos rankų ar kojų atspaudų formos dėmės, kurių neįmanoma nuplauti jokiais būdais. Viena iš tokių istorijų, patvirtinta daugelio liudytojų, įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Čikagoje. Tuo metu vienoje šio miesto gaisrinių dirbo gaisrininkas vardu Frencas Levis. Tai buvo labai draugiškas bei linksmas žmogus, visiškai atsidavęs darbui ir visada buvo pasiruošęs padėti kitiems. 1924 m. balandžio 18 d. Levis buvo savo vietoje gaisrinėje ir, kol nebuvo iškvietimų, valė langus patalpoje. Jis, kaip įprasta, šypsojosi ir juokavo su kolegomis, bet staiga nutilo, šypsena dingo iš jo veido, ir jis tapo niūrus ir susirūpinęs. Tada jis

Skaitykite toliau..

„Frau Maria” intriga: ar Baltijoje nuskendusiame laive iki šiol slypi neįkainojami šedevrai?

Ar gali būti, kad slaptas krovinys, skirtas įnoringajai imperatorienei Jekaterinai II, iki šiol guli Baltijos jūros dugne, užsandarintas švininiuose vamzdžiuose? 1771 m. rudens pradžioje Amsterdamo uoste vyko diplomatinė operacija, užmaskuota prekybos sandoriu. Nedidelis olandų laivas „Frau Maria“ priėmė į laivą krovinį, kuris bet kuriam kolekcininkui būtų sukėlęs širdies daužymąsi: dešimtys dėžių su olandų meistrų paveikslais, plonu Meiseno porcelianu, auksiniais statulėlėmis, sidabro dirbiniais, retomis tabako pypkėmis ir daugybe kitų daiktų. Visa tai buvo skirta vienos moters – imperatorienės Jekaterinos II – kolekcijai. Laivas išplaukė į jūrą rugsėjo pradžioje. Atrodė, kad kelionė bus greita: kursas į imperijos sostinę, pažįstami Baltijos vandenys. Tačiau Baltija visada buvo nenuspėjama. Spalio pradžioje prie Alandų salų laivas pateko

Skaitykite toliau..

Seuso lobio mįslės

Seuso lobio paslaptis iki šiol neišaiškinta: kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo rastas, vis dar nežinoma. Maždaug prieš pusšimtį metų Vengrijos gilumoje neaiškiomis aplinkybėmis buvo aptiktas vienas iš paslaptingiausių ir pavojingiausių archeologinių radinių. Vėliau jis buvo pavadintas „Seuso lobiu“, o dėl jo nuosavybės kovojo ištisos valstybės. Viskas prasidėjo nuo vieno jauno vengrų kareivio Jožefo Sužegos iš Polgardi kaimo, kuris iškasė gražų masyvų sidabrinį indą. Vaikinas buvo sumanus. Jis tęsė kasinėjimus ir aptiko daug sidabrinių indų. Sklandė įvairūs gandai apie rastų brangenybių skaičių, bet kol kas žinoma tik apie keturiolika daiktų. Deja, nuo to momento jauno vaikino gyvenime ėmė suktis „atgalinis” laikrodis. Kai kurie sako, kad Jozefas niekam nieko nepasakojo, tik parodė

Skaitykite toliau..

Amerikietiškojo „gyvybės medžio” paslaptis

XII amžiuje prieš mūsų erą, kai pasaulį valdė faraonai ir karaliai, Amerikos Kolorado, Jutos, Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijų teritorijoje gyveno indėnų anasazių kultūros atstovai. Jie žinomi tuo, kad pastatė didžiulį miestą Pueblą Bonitą, kurio pagrindinėje aikštėje augo šešių metrų aukščio pušis. Kadangi netoliese nebuvo kitų medžių, manyta, kad milžiniška pušis anasazių tautai buvo šventa, ir naudojama religiniais tikslais. Tačiau neseniai ši prielaida buvo paneigta, nes amerikiečių mokslininkai išsiaiškino, kad iš pradžių medis augo visiškai kitoje vietoje. Gyvybės medis Jungtinėse Valstijose: šis tas apie tai, kaip mokslininkams pavyko paneigti mitus apie „gyvybės medį“ Pueblo Bonito mieste. Aštuonių tūkstančių kvadratinių metrų ploto gyvenvietė, susidedanti iš daugiau nei pusseptinto šimto kambarių, buvo

Skaitykite toliau..

Ūkanotojo Albiono šmėklos

1930-ųjų vasaros tvankų vakarą Londono puikioje koncertų salėje Royal Albert Hall susirinko apie aštuoni tūkstančiai žmonių į renginį, skirtą mylimam rašytojui Artūrui Konanui Doiliui, sukūrusiam garsųjį Šerloką Holmsą. Visų susirinkusiųjų akivaizdoje, garsusis rašytojas lėtai įėjo į salę, ir užėmė garbingą vietą šalia savo žmonos Džin, likdamas ten iki renginio pabaigos. Niekas nebūtų nustebęs rašytojo dalyvavimu susitikime, jei ne faktas, kad seras Artūras mirė šešias dienas prieš šį koncertą, skirtą jo atminimui. Kodėl rašytojo žmona net nenustebo jo pasirodymu salėje? Pasirodo, Džin buvo žinoma mediumė, gebanti bendrauti su mirusiųjų sielomis ir organizuoti jų apsilankymus gyvųjų pasaulyje. Tikriausiai ji iš anksto žinojo, kad koncerte pasirodys Artūro fantomas. Keista, bet visi susirinkusieji, atpažinoję rašytojo

Skaitykite toliau..

Molinio žmogaus Golemo legendos pradžia – senojoje Prahos sinagojoje

Viduramžiais Čekijos sostinėje buvo pastebima reikšminga alchemijos, astrologijos, magijos ir kitų pusiau „stebuklingų” mokslų plėtra. Būtent su tuo susijęs didelis skaičius legendų ir mitų, kurie tuo pačiu metu atsirado Čekijos sostinėje. Ypač populiarus buvo žydų kvartalas, apie kurį istorijas sugalvojo tiek patys kvartalo gyventojai, tiek kiti Prahos gyventojai. Garsiausia istorija yra paslaptinga ir mistiška legenda apie molinio Golemo sukūrimą – žmogaus pavidalo būtybės, turinčios galingą jėgą ir net sielą. Dėl šios viduramžių legendos daugelis turistų, atvykstančių į Prahą, būtinai apsilanko garsiajame žydų kvartale. Prahos mitinį personažą išgarsino rašytojo Gustavo Meirinko romanas „Golemas“. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis šaltinis, kuriame pasakojama paslaptinga istorija, įvykusi Prahos žydų kvartale. Daugelis tyrinėtojų ieškojo ir

Skaitykite toliau..

Senovinis Marso žemėlapis iš Aleksandrijos bibliotekos užminė painias mįsles

Aleksandriją, kaip liudija jos pavadinimas, įkūrė 332–331 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis. Po jo, Ptolemėjų dinastijos laikais, ji tapo Egipto sostine ir didžiausiu uostu Viduržemio jūroje. Aleksandrijos biblioteka buvo įkurta III a. pr. m. e. pradžioje. Įvairiais šaltiniais, joje buvo saugoma nuo šimto tūkstančių iki milijono rankraščių. Nepaisant gaisrų ir fanatikų barbariškumo, biblioteka išbuvo daugiau nei tūkstantį metų. Tačiau VII a. čia atėjo arabai, kurie užbaigė jos naikinimą. Ilgą laiką istorikai manė, kad neįkainojamas senovės žinių lobynas negrįžtamai prarastas, bet palaipsniui įvairiose Europos ir Azijos šalyse ėmė atsirasti istoriniai dokumentai, akivaizdžiai kažkada priklausę bibliotekai. Jos saugotojai, tuo metu labai išsilavinę žmonės, negalėjo nepastebėti religinių fanatikų keliamos grėsmės lobynui, ir ėmėsi

Skaitykite toliau..

Petras Bluzma. Prie Baltosios jūros (III)

(Paskutinė apybraižos dalis, pirmąsias skaitykite čia.) Mediniai Karelijos šedevrai Iš Solovkų su žmona grįžę į Kandalakšą, ilgai joje neužsibuvome. Kartu su viena bendrakeleive, su kuria susipažinome plaukdami garlaiviu, traukiniu nusigavome į Karelijos didžiausią miestą – Petrozavodską. Pernakvoję pas naująją pažįstamą, kitą dieną susiruošėme į Kižus, į garsųjį medinės architektūros muziejų po atviru dangumi, esantį Onegos ežero saloje. Plaukimas į ją nedideliu turistiniu laivu buvo neilgas ir malonus. Oras taip pat pasitaikė saulėtas, tad saloje praleidome kone visą dieną apžiūrinėdami nuostabius vien iš medžio ręstus įvairios paskirties pastatus, – nuo didelių mediniais kupolais pasipuošusių cerkvių iki gyvenamų namų bei ūkinių pastatų. Šie šedevrai buvo sukurti nagingų karelų meistrų rankomis ir Karelijos

Skaitykite toliau..

Prieštvaniniai valdovai

Iki Didžiojo tvano valdė aštuoni valdovai: kuo gi sutampa bibliniai ir šumerų tekstai? Sutapimai, rasti Pradžios knygoje (Biblijoje) ir senovės šumerų tekstuose, verčia mokslininkus rimtai vertinti šiuos šaltinius kaip tvano priešistorės aprašymus. Kalbame apie įvykius, kurie vyko prieš Didįjį tvaną. Pradžios knygoje randame pasakojimą, kad tarp Adomo ir Nojaus būta aštuonerių kartų. O Nojus, kaip žinoma, išgyveno potvynį, ir išgelbėjo žmoniją kartu su visais gyvūnais nuo išnykimo.Dabar sutelkime dėmesį į senovinius šumerų tekstus. Deja, mokslininkai turi tik fragmentus, rastus skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Tačiau jie yra įsitikinę, kad visi šie fragmentai yra vieno kūrinio – vadinamojo Šumerų lapų sąrašo – dalis. Čia taip pat rašoma, kad aštuoni karaliai valdė pasaulį

Skaitykite toliau..

Lietuvos kariuomenės sunkvežimiai tarpukariu

Pirmasis žinomas 1918-1940 m. Lietuvos kariuomenės sunkvežimis – 1919 m. birželį nupirktas 18 AG „Fiat“. Tą pačią vasarą nupirkti dar keli šveicariški „Arbenz“. Priėmimo akte nurodyta (kalba netaisyta): „mašinos padyrbtos iš neatatinkančios medžiagos ir tokių būdū tarnauti ylga laika ne gales“. Su laiku sunkvežimių kariuomenėje daugėjo ir juos vairuodavo ne tik kariai, bet ir laisvai samdomi vairuotojai. Įdomu, kad Automobilių kuopa prisiparkavo buvusioje cerkvėje K. Donelaičio gatvėje – ten pat 1921 m. bus atidarytas Karo muziejus. Pirmaisiais metais sunkvežimius kariuomenė pirkdavo arba paimdavo kaip trofėjus Nepriklausomybės kovose. 1920 m. lapkritį Širvintų-Giedraičių operacijoje prieš lenkus dalyvavo 18 krovininių ir 2 sanitariniai sunkvežimiai, važiavo motociklai. Ir tai buvo bene pirmas kartas, kai

Skaitykite toliau..

Panamos kanalo įdomybės

Panamos kanalo tema visiems netikėtai sugrįžo viešumon po to, kai 2025 m. pradžioje į valdžią atėjo 47-asis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jis net pasiūlė statinį pervadinti „Amerikos kanalu“. Tad sugrįžkime prie tikrosios šio unikalaus jūrinio statinio istorijos. 1914 m. rugpjūčio 15 d.  Panamos kanalu praplaukė pirmasis laivas „Cristobal“. Laivyba iš Atlanto vandenyno į Ramųjį vandenyną per Panamos sąsmauką buvo pradėta. Kanalas buvo įgyvendintas tik pasitelkiant XIX-XX amžių ribos galimybes inžinerijos ir technikos srityse. Iniciatyva statyti kanalą priklausė Prancūzijos akcinei bendrovei, vadovaujamai garsaus Sueco kanalo statytojo Ferdinando Lesepso. Pompastiška teatralizuota Panamos kanalo statybos pradžios ceremonija Rio Grande upės žiotyse įvyko 1880 m. sausio 1-ąją. Tačiau projektavimo klaidos, nuolat stabdžiusios statybos darbus, kartu su melaginga

Skaitykite toliau..

Šėtono bokšto pinklės

Šiaurės rytinėje Vajomingo (JAV) dalyje esančioje saugomoje teritorijoje yra keliautojų mėgstama vieta – Velnio bokštas, kuris teisėtai laikomas viena paslaptingiausių ir mistiškiausių vietų Žemėje. Beveik keturių šimtų metrų aukščio uola prilygsta kadaise aukščiausiam Niujorko pastatui – Empire State Building – kuris (be smailės) stiebiasi į 381-ą metrą. Velnio bokštas susiformavo prieš šešiasdešimt penkis milijonus metų dėl vulkaninės veiklos. Išorinės uolienos buvo eroduotos ir, dėl didesnio plastiškumo, palyginti su vidiniais sluoksniais, pakeitė formą. Tai liudija figūrinės uolos sienos. Be senovės kilmės, uolai spalvingumo suteikia neįprasta vieta: ji yra plokščiakalnyje, o šalia nėra nieko net panašaus į aukštumą. Taigi uola išsiskiria iš aplinkos. Yra ir kitų, paslaptingesnių versijų apie Velnio bokšto kilmę. Beje,

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Trumpos iliuzijos ir kagėbistinė tikrovė

Galbūt kalbininkai ir turėtų pastabų žodžių deriniui „trumpos iliuzijos”, nes tai žargoninis posakis, o sakyti reiktų „trumpai trukusios iliuzijos”. Tačiau norėjau tokį derinį adresuoti JAV prezidentui Trumpui, prieš susitikimą su menkysta turėjusį, matyt, šiokių-tokių iliuzijų ką nors susitarti dėl Ukrainos. Iliuzijos akivaizdžiai žlugo, ir priežastys to yra kelios – bandykime jas nuosekliai susidėlioti. Pirmoji: JAV ilgą laiką neskyrė deramo dėmesio postsovietinės Rusijos mentaliniams pokyčiams, taigi – rusų visuomenės pasaulėžiūros kitimui. Pergyvenę itin sunkų šaliai paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį, kai prie vairo stovėjo retai išsipagiriojantis Jelcinas, rusai žengė į putininį laikmetį. Per ketvirtį amžiaus amoraliam sūtraukai išties pavyko perlaužti visas moralės liekanas, ir rusai tapo aršiais, pasipūtusiais, įžūliais ir godžiais. Tokiais,

Skaitykite toliau..

Leonardas Augustis. Tauro apygarda: jungianti Lietuvą ir atverianti kelius į Vakarus (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį publikavome vakar.) Dar pirmajam apygardos vadui L. Tauniui–Kovui vadovaujant, 1945 m. rugsėjo 16 d. toje pačioje klebonijoje, kaip ir įkurta apygarda – Skardupiuose, buvo įkurtas Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (LIK), turėjęs suvienyti visos Lietuvos pogrindį ir surengti antisovietinio pasipriešinimo atstovų suvažiavimą. Komitetui vadovavo pulk. Liudas Butkevičius-Elbė, pasižymėjęs itin aktyvia laisvės kovotojo veikla dar nuo 1918 m. pabaigos, kai tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Vėliau jis mokėsi Prahos karo mokykloje, dalyvavo Birželio sukilime ir antinaciniame pogrindyje – inicijavo atsišaukimą, nukreiptą prieš lietuvių jaunimo mobilizaciją į nacistinės Vokietijos kariuomenę, o sovietų okupacijos metais pradėjo leisti pirmąjį Suvalkijoje antisovietinį pogrindinį laikraštį „Girios balsas“ ir parengė ne tik minėto komiteto, bet ir karinio

Skaitykite toliau..

Žizoro pilies slėpiniai

Žizoro pilis – vienas galingiausių, gražiausių ir paslaptingiausių viduramžių Europos statinių. Ji dunkso to paties pavadinimo miesto pakraštyje Normandijoje (kiek daugiau, nei šešiasdešimt kilometrų nuo Paryžiaus) ir viduramžiais buvo Veksono regiono centras. Ši senovinė tvirtovė dažnai vadinama tamplierių pilimi. Iš tiesų, tam tikrą laiką Žizoro pilis priklausė tamplieriams. Tačiau jos istorija prasideda gerokai anksčiau – IX amžiuje. Epto upė, ant kurios stovi pilis, kelis šimtmečius buvo siena tarp Prancūzijos ir Anglijos valdomų teritorijų Normandijoje. Abiejose upės pusėse buvo pastatyta daug pilis, iš kurių svarbiausia buvo Žizoro pilis. Ji užėmė strategiškai svarbią vietą ant kalvos viršūnės, iš kurios atsiveria vaizdas į Epto upės slėnį. Per Žizorą ėjo du keliai iš Paryžiaus į

Skaitykite toliau..

Kaip žioplys caras Aliaską prakišo

Prieš bemaž šimtą šešiasdešimtį metų rusijos imperija pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Sandoris brendo metų metus: dar 1853-ais Rytų Sibiro generalgubernatorius Muravjovas-Amūrskis pareiškė apie galimą teritorijos pardavimą, motyvuodamas tai būtinybe sutelkti dėmesį  Tolimųjų Rytų plėtroje, ir neišvengiamu Aliaskos praradimu ateityje dėl besitęsiančios JAV ekspansijos. Kitos priežastys pardavimui – teritorijos atokumas ir sunkumas ją įsisavinti bei apginti karinio konflikto atveju. 1867 m. kovo 30 d. Vašingtone buvo pasirašyta sutartis dėl Aliaskos pardavimo. JAV atiteko Aliaskos pusiasalis, dešimties mylių pločio pakrantės juosta palei Britų Kolumbijos vakarinį krantą ir keletas salų – bendras teritorijos plotas sudarė daugiau nei pusantro milijono kvadratinių kilometrų. Jungtinės valstijos už Aliaską sumokėjo virš septynių milijonų dolerių, tai yra gerokai

Skaitykite toliau..

Leonardas Augustis. Tauro apygarda: jungianti Lietuvą ir atverianti kelius į Vakarus (I)

1945 m. rugpjūčio 15 d. oficialiai yra laikoma Lietuvos partizanų Tauro apygardos įkūrimo diena. Žolinių popietę Skardupiuose įvyko Tauro apygardos partizanų vadų susirinkimas, kuriame dalyvavo apygardos štabo vadas kpt. Leonas Taunys–Kovas, laikinojo štabo viršininkas ltn. Vytautas Bacevičius–Vygandas, štabo adjutantas Jonas Pileckis–Brokas, Vytauto rinktinės Baudžiamojo skyriaus viršininkas Vytautas Gavėnas–Vampyras, propagandos skyriaus viršininkas Albinas Raktelis–Oželis, „Laisvės žvalgo“ redaktorius Vincas Radzevičius–Vaidila, politinio skyriaus viršininkas plk. Liudvikas Butkevičius–Luobas, Kalvarijos partizanų grupės vadas ltn. Vaclovas Navickas–Perkūnas, Marijampolės atstovas Vincas Kulboka–Vytenis, Prienų – Kazys Lapinskas–Berželis, Kauno – Stasys Šačkus–Uosis. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė, vadu paskirtas kpt. Leonas Taunys–Kovas, nustatytos apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių

Skaitykite toliau..

Tamplierių „verslo imperija”

Tamplierių ordino „ofšorinė zona“ apėmė didelę dalį Mažosios Azijos. Religingieji kariai nemokėjo mokesčių ir nesidalijo trofėjais su bažnyčia, laisvai disponuodami kryžiaus žygių grobiu. „Vargšai Kristaus kariai“ laikui bėgant tapo mikliais verslininkais. Jie teikė paskolas, meistriškai apeidami draudimą priskaičiuoti palūkanas. Už atlygį saugojo vertybes savo tvirtovėse. Skolino pinigus karaliui, jei šis neturėjo iš ko išlaikyti meilužes. Sunkiu metu pagalbos į tamplierius kreipėsi pats Romos popiežius. 1307-ais galingas ordinas buvo sunaikintas. Kur gi dingo jo turtai? Jei viduramžių Europos gyventojas svajojo apie lobius, jam neabejotinai didžiausią susidomėjimą kėlė tamplierių tvirtovės. Čia buvo saugomas auksas, sidabras ir kiti laimikiai, prisiplėšti kryžiaus žygiuose. Tiesa, lobynai buvo kruopščiai saugomos, ir paprastas mirtingasis negalėjo pasiekti trokštamus lobius.

Skaitykite toliau..

Filosofinio akmens paieškos

Bet kokia informacija apie filosofinį akmenį laikoma legenda. Ir kas gali patikėti, kad egzistuoja tokia medžiaga, kurios naudojimas paprasčiausią metalinį lydinį paverčia aukso ar sidabro luitais. Be to, buvo teigiama, kad dėka šio paslaptingo daikto galima pratęsti gyvenimą arba sukurti eliksyrą, suteikiantį sveikatą ir amžiną jaunystę. Tik pačioje paieškų pradžioje paslaptinga medžiaga buvo vadinama filosofiniu akmeniu. Vėliau ji buvo pervadinta ir pavadinta „pirmine medžiaga“.  Ilgus metus alchemikai praleido begaliniuose eksperimentuose. Būtent jie sukūrė šiuolaikinių mokslų, tokių kaip metalurgija ar chemija, pagrindus, tačiau jų pagrindinis tikslas – rasti „pirminę medžiagą” – liko nepasiekiamas. Galima žavėtis pasakomis apie filosofinio akmens paieškas, bet tikroji jo istorija yra nesuvokiamai žiauri, sugriovusi tūkstančių žmonių likimus. Visą

Skaitykite toliau..

„Nebūk kitu, jei nesugebi būti savimi”

Paracelso (tikrasis vardas Teofrastas Filipas Aureolas Bombastas von Hohenheimas, 1493–1541) devizas skambėjo taip: „Nebūk kitu, jei nesugebi būti savimi“. Vargu ar istorijos šaltiniuose rasime asmenybę, galinčią prilygti Paracelsui – gydytojui, astrologui, teologui, mistikui ir magui. Tuo metu, kai mokslas pradėjo skirstytis į daugelį šakų, kai krikščioniškame tikėjime įsiplieskė priešiškų dogmų konfliktas, kai žemė buvo netoli to, kad netektų garbingą visatos centro vardą, trumpai tariant, tuo metu, kai griuvo senasis vieningas pasaulio vaizdas, Paracelsas pasiekė neįmanomą: jis sujungė teorines žinias, praktiką ir tikėjimą. Siekdamas šio magiško idealo, jis parodė savo įsišaknijimą nykstančio viduramžių tradicijose – epochoje, kai toks visų žmogaus mąstymo sričių suvienijimas dar buvo priimtinas. Visą apybraižą galite skaityti dėka jos

Skaitykite toliau..

Tikrojo Ato istorija

1643-ųjų gruodžio mėnesį Paryžiaus Pre-o-Klero turgaus rajone įvyko tragedija: žuvo dvidešimt aštuonerių metų amžiaus karališkasis muškietininkas Armanas de Sijegas d’Atas d’Otvilis, kurio vardą po dviejų šimtmečių Aleksandras Diuma įamžino romane „Trys muškietininkai“. Deja, apie kilnaus muškietininko prototipą žinoma labai mažai. XVII a. pradžioje Prancūzija išgyveno gilių permainų laikotarpį. Augant karūnos galiai ir palaipsniui nykstant feodaliniams santykiams, likimas į Paryžių atvedė jauną Bearno bajorą, kurio trumpas gyvenimas tapo permainingo laikmečio atspindžiu. Visą apybraižą galite skaityti dėka jos rėmėjo – apsilankykite https://draudimopolisas.lt, drauskitės ir būkite saugūs. Tikrojo Ato istorija prasidėjo 1615 m. senovinėje Bearno provincijoje, kur tarp vaizdingų Pirėnų priekalnių stūksojo senovinė Sijegų šeimos pilis. Šiame krašte, kur riterių tradicijos dar nebuvo praradusios savąją

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Carinis antisemitizmas

Atgrasus ir pasibjaurėtinas šūksnis „bei žydov, spasaj rosiju!” („mušk žydus, gelbėk rusiją!”, rus.) neatsiejamas nuo carinėje, o vėliau – sovietinėje

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Monos Lizos lūpomis

Kiekvieną dieną apie trisdešimt tūkstančių lankytojų plūsta į Luvrą, kad pamatytų mane. Tai beveik dešimt milijonų žmonių per metus. Jie

Skaitykite toliau..
2026-01-14 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Paslaptingosios ledi šmėkla

Airijos pakrantėje, Dublino grafystėje, stūkso Ardgilano pilis. Jos apylinkės alsuoja senove: šimtamečiai medžiai, marmuriniai laiptai, senovinio parko tyla, iš kurio

Skaitykite toliau..
2026-01-13 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Dievo karvytės nuodai

Dievo karvytė: visi jos bijo, išskyrus žmones, mat nuodingas jos kraujas, o dar ir stulbinantis apetitas. Ką jūs manote apie dievo

Skaitykite toliau..
2026-01-12 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Antroji Gorbačiovo galva

Laikas bėga sparčiai, ir praėjo jau keturi dešimtmečiai nuo 1985-ųjų, kuriais sovietų imperijos vairą perėmė tauškalius Michailas Gorbačiovas. Užkopęs valdžios

Skaitykite toliau..
2026-01-11 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Kryžiaus žygiai (VI)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.) Ketvirtojo kryžiaus žygio metu popiežystė slapta rėmė kryžiuočių žygį į Konstantinopolį. Veidmainiškai pasmerkusi kryžiuočių sunaikinimą

Skaitykite toliau..
2026-01-11 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE