Birželio 24-ąją kviečiame drauge paminėti Rainių tragedijos 85-ąsias metines – susiburti maldai, tylai ir atminčiai, prisimenant vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos puslapių.1941 m. birželio 24 d. Rainių miške sovietų represinių struktūrų buvo žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai. Ši tragedija tapo gilia žaizda ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijoje. Mūsų pareiga – išsaugoti jų atminimą ir perduoti jį ateities kartoms.TELŠIAI | RAINIŲ MIŠKELIS | RAINIŲ KANČIOS KOPLYČIA17.30 val. – Rainių kankinių pagerbimas Telšių miesto senosiose kapinėse.Prie įėjimo į senąsias kapines lauks autobusas, kuris nuveš į Rainių mišką ir po renginio parveš atgal į miestą.18.00 val. – Šv. Mišios Rainių Kančios koplyčioje.Po Mišių kviečiame susikaupimo akimirkai žudynių vietoje – Rainių miškelyje.Minėjime

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Lietuva vos prieš metus buvo praradusi nepriklausomybę, pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu šalį sukrėtė masinės represijos: buvo areštuoti, ištremti, kalinami ir žudomi Lietuvos gyventojai – politikai, karininkai, mokytojai, šauliai, visuomeninių organizacijų nariai. Šios patirtys daugeliui Lietuvos žmonių tapo skaudžiu priminimu, kad prarasta laisvė nėra savaime suprantama. Todėl, prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, dalis visuomenės ryžosi ginklu pademonstruoti, kad Lietuvos valstybingumo idėja tebėra gyva, o sovietų primestas pasakojimas apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS neatitiko tikrovės. Sukilimo epicentru tapo Kaunas, kur buvo užimta radijo stotis, perskaitytas valstybės atkūrimo aktas, sugiedotas himnas ir nuskambėjo simbolinė daina „Saulelė raudona“. Ji buvo

Vytauto Didžiojo karo muziejaus kuriamas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras kviečia į viešą diskusiją apie vieną reikšmingiausių ir kartu kontroversiškiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių – 1941 m. Birželio sukilimą. Diskusijos, kuri vyks Vilniuje, Labdarių g. 10 kiemelyje, tikslas – kritiškai įvertinti Birželio sukilimo kontekstą, analizuojant tiek sukilimo svarbą, tiek jo dalyvių vaidmenį istoriniuose įvykiuose, įskaitant Holokaustą, bei apmąstyti šio sukilimo reikšmę šiandienos istorinėse ir politinėse diskusijose. Prieš 84 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Nors tuomet Lietuva buvo vos prieš metus praradusi nepriklausomybę, pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu šalį sukrėtė masinės represijos: buvo areštuoti, ištremti, kalinami ir žudomi Lietuvos gyventojai, politikai, karininkai, mokytojai,

Istorikai vienoje Londono bibliotekų aptiko autentišką laišką, kuriame Galilėjas Galilėjus išdėstė savo argumentus prieš Katalikų Bažnyčios geocentrinę doktriną, o tai tapo priežastimi jam pareikšti kaltinimus erezija. „Keista, bet šie laiškai nebuvo paslėpti – jie gulėjo atvirai Londono Karališkosios draugijos bibliotekoje. Jų niekas nepastebėjo kelis šimtmečius, tarsi jie būtų buvę nematomi ar permatomi. „Džiaugiuosi, kad mums pavyko rasti vieną iš pirmųjų mokslo „nepriklausomybės deklaracijų“ nuo religijos“, – pareiškė Frankas Džiudičė iš Bergamo universiteto. Apšvietos ugnis: Galilėjas Galilėjus kartu su Džordanu Brunu ir Mikalojumi Koperniku tradiciškai laikomi vienais iš pirmųjų „mokslo kankinių“, kurių gyvenimai nutrūko arba buvo smarkiai sudarkyti dėl konflikto tarp jų mokslinių interesų ir Katalikų bažnyčios dogmų. Pagrindinė kliūtis visais šiais atvejais

„Filadelfijos eksperimentas“: kas gi iš tiesų nutiko jūreiviams, persikėlusiems laike? 1984 m. į kino ekranus išėjo fantastinis filmas „Filadelfijos eksperimentas“, kuris miesto legendą pavertė masinės kultūros dalimi. Mažai kas žinojo, kad siužeto pagrindu tapo tikra istorija, dešimtmečiais jaudinusi konspirologų protus. Pasakojimai apie karo laivo dingimą ir jo teleportaciją šimtus kilometrų tolyn apaugo mitais, tačiau šios paslapties esmė, paslėpta už žymos „Visiškai slaptai“, pasirodė esanti iškalbingesnė bet kokios išgalvotos istorijos. Legenda apie vaiduoklį laivą: pasak populiariausios versijos, 1943 m. spalio 28 d. JAV karinės jūrų pajėgos eskadrinio minininko „Eldridžas“ laive atliko ypač slaptą eksperimentą, siekdamos sukurti nematomumo technologiją. Naudojant galingus elektromagnetinius generatorius, laivas turėjo išnykti iš radarų ekranų – ir, galbūt, iš žmogaus akies

1945 m. gegužės 9 d. Europa džiūgavo. Tačiau Norvegijoje vokiečių pajėgų kapituliacija turėjo kartaus absurdo prieskonį: keturi šimtai tūkstančių vermachto karių padėjo ginklus, taip ir nesusidūrę su rimtesniais mūšiais šios šalies teritorijoje (išskyrus Arktį). Kam Hitleriui iki pat pabaigos reikėjo laikyti Arktyje sausumos pajėgų armadą, kai kiekvienas batalionas Berlyno kryptimi buvo auksu vertas? Ir kodėl vokiečių povandeniniai laivai plaukiojo vandenyse prie Taimyro ir Prano Juozapo žemės krantų, kur neplaukė sąjungininkų konvojai? Atsakymai į šiuos klausimus gali glūdėti ne tik strategijos lygmenyje, bet ir Trečiojo reicho mistinėse paslaptyse. 1940 m. balandžio mėn. įsiveržimą į Norvegiją Hitleris paaiškino racionaliai: siekis užtikrinti kontrolę virš povandeninių laivų bazės ir prevencinis smūgis, kuriuo siekta aplenkti britus.

Druidai buvo senovės keltų tautų žyniai. Juos gaubia mistikos ir paslapčių aura. Vieni mano, kad jie buvo tiesiog žyniai, kiti – burtininkai. Kad ir kaip ten būtų, druidų kultas išnyko maždaug XI–XII a., palikdamas po savęs daug prieštaringos informacijos. Išgirdę žodį „druidas“, žmonės susidaro tam tikras asociacijas. Vieni prisimena juokingą senuką iš animacinių filmų serijos apie galus Asteriksą ir Obeliksą, kiti – kokį nors kompiuterinio žaidimo personažą, apsirengusį žaliais drabužiais ir naikinantį savo priešus magijos pagalba. Šiuolaikiniame pasaulyje žodžio „druidas“ reikšmė yra iškreipta ir neturi nieko bendro su tuo, kas iš tiesų buvo šio kulto atstovai. Iš tikrųjų druidų kulte nebuvo nieko mistinio. Senovėje keltų pagoniškus dvasininkus – žynius – vadino

1877 m. reikėjo kažkaip iš Egipto į Londoną pervežti senovinį obeliską, dabar žinomą „Kleopatros adatos” pavadinimu, ir stovintį Viktorijos krantinėje. Jis svėrė 224 tonas, buvo 21 metro ilgio (arba aukščio), ir XIX a. viduryje tai buvo nelengva užduotis. Taip ir atsirado laivas „Kleopatra“ – plieninis cilindras, skirtas obelisko pervežimui.Vienalytė akmeninė stela, sverianti daugiau nei 200 tonų ir be to gana trapi, reikalavo ypatingo požiūrio. Juo labiau, kad ji buvo pastatyta apie 1450 m. pr. m. e., viduramžių laikotarpiu dar ir nugriuvo, o archeologai ją, palaidotą smėlyje, iškasė dar XIX a. pradžioje.Juokinga, bet Egipto valdovas Mohamedas Ali dar 1819 m. padovanojo stelą Anglijai. Tiesiog pusę amžiaus niekaip negalėta sugalvoti, kaip ją