AIDAI

Straipsniai
Search
PRENUMERATA
Search
Straipsniai

Kampirtepos minklės

Miestas-tvirtovė Amudarjos upės dešiniajame krante, datuojamas II-III a. pr. m. e. 1972 m. atrastas ir ištirtas. Tyrimai buvo tęsiami ir vėlesniais metais. Bendras miesto ilgis iš vakarų į rytus yra 750 metrų, o iš šiaurės į pietus – 200–250 metrų. Miesto plotas yra keturi hektarai, jis susideda iš pilies ir gyvenamosios dalies. Pilis yra miesto centre. Miestas yra visiškai apsuptas storos – penkių metrų pločio – sienos. Šiaurės vakarų dalyje yra dešimt trobų „nauz” tipo. Iš miesto griuvėsių buvo rasta įvairių vietinių daiktų (indai, žvakidės, humos, papuošalai, vėriniai), apie du šimtai Kušano karalystės monetų, keturi lobiai. Kampirtepa buvo identifikuotas 1972 m. Edvardo Rtveladzės, Uzbekistano mokslų akademijos akademiko, istorijos mokslų daktaro,

Skaitykite toliau..

Peru milžinai: pramanas ar tikrovė?

Daugelis ispanų konkistadorų, įsiveržę į Pietų Ameriką, girdėjo vietinių indėnų pasakojimus apie milžiniško ūgio žmones. Ypač dažnai tokius pasakojimus jie išgirsdavo Peru regione. Mūsų planetoje yra viena ypatinga vietovė, kurioje ypač gausu pasakojimų ir legendų apie labai aukštus žmones. Be to, šie pasakojimai yra ne tūkstančių metų senumo, o tik kelių šimtų. Pasakojimai apie Peru gigantus tapo žinomi nuo XVI a., kai į šį regioną atvyko pirmieji ispanų konkistadorai. Vienas iš seniausių pranešimų apie Peru gigantus yra konkistadoro Pedro Sjiezos de Leono pasakojimas, aprašytas veikale „Karališkieji komentarai apie inkus“, I tome. Šis žmogus akivaizdžiai nematė gigantų savo akimis, bet kalbėjosi su tais, kurie juos buvo matę.  Savo ataskaitoje jis aprašė, kad vieną

Skaitykite toliau..

Kagotų godos

Daugelio amžių tėkmėje kagotai buvo labiausiai niekinama Europos tauta. Europos istorijoje yra nemažai tamsių puslapių, vienas iš jų – kagotų likimas. Ši paslaptinga žmonių bendruomenė šimtmečius gyveno vakarų Prancūzijoje ir šiaurės Ispanijoje, patirdama žiaurius persekiojimus ir pažeminimus. Šios neapykantos priežastis iki šiol kelia galvosūkį istorikams: vienintelis matomas kagotų skirtumas nuo kitų žmonių buvo tai, kad jie neturėjo ausų spenelių. Kas jie tokie? Pirmosios užuominos apie kagotus šaltiniuose pasirodo po XI a. Jau pats jų pavadinimas buvo įžeidimas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Yra keletas jo kilmės versijų: Iš bretonų kalbos kakouz – „raupsuotas“. Iš oksitanų kalbos cago – grubus keiksmažodis. Iš lotynų kalbos žodžio canis gothus – „gotų šuo“, kas galėjo nurodyti

Skaitykite toliau..

Angkor Vato mįslės

Jei paimtume ir nubrėžtume linijas per visą Žemės rutulį iš tos vietos, kurioje jos nubrėžtos Naska plato, gautume kažką panašaus į šiuolaikinį gaubliuką, o visos linijos iš kitos Žemės rutulio pusės susitiktų senoviniame Angkor Vato šventykloje Kambodžoje. Ką tai reiškia? Kas paslėpta šioje žinutėje? Naska – dykumos plokščiakalnis Pietų Peru pakrantėje. Taip pat šis pavadinimas taikomas savitai archeologinei kultūrai, kurios klestėjimo laikotarpis buvo tarp 500 m. pr. m. e. ir 500 m. e. m.Galbūt būtent jie sukūrė žymias Naskos linijas – Naskos geoglifus, ceremoninį Kauači miestą ir įspūdingą požeminių akvedukų sistemą, kuri veikia iki šiol. Angkoro griuvėsiai yra tarp miškų ir žemės ūkio naudmenų į šiaurę nuo Tonlesapo ežero ir į

Skaitykite toliau..

Bebaimio lakūno žygdarbis

1943-ų gruodžio 21-a. Dangus virš Aliaskos. Bombonešis B-24, pakilęs iš Ladd Field bazės, išskrenda į treniruočių skrydį. Oras tipiškas šiai platumai: šaltis, sniegas ir staigus ledo frontas. Viskas vyksta greitai. Pirmiausia prarandama trauka viename, tada kitame… ir jau visi keturi varikliai sustoja. Mašina virsta apledėjusiu metaliniu karstu, skriejančiu link žemės. Propeleriai nesusisuka. Valdymas dingsta. Vadas vilkina laiką, tikėdamasis „ištraukti” orlaivį, bet per ilgai. Įgula nespėja palikti lėktuvą. Spėja tik vienas. Leitenantas Leonas Kreinas, antrasis pilotas, paskutinę sekundę sugriebia liuką, tiesiog iškrenta iš kabinos ir patraukia parašiuto žiedą. Kupolas išsiskleidžia žemai, beveik iš karto. Žemai – snieguota lyguma, balta ir tuščia, šalta iki kaulų. Kreinas išgyvena. Tik jis vienas… (Visą apybraižą

Skaitykite toliau..

Jokūbo akmens slėpiniai (II)

(Tęsinys, pirmąją dalį skaitykite čia.) Yra faktų, kurie rodo, kad dalis Britanijos gyventojų buvo kilę iš vienos iš Izraelio giminių.Druidai – tai aukščiausieji kunigai, kurie atliko ir vyriausiųjų kunigų funkcijas. Žinios apie tikrąjį Dievą, kurias jie perėmė iš Izraelio raštų, buvo išsaugotos toli nuo jų tėvynės.Druidų atliekamas bažnytinis ritualas vyko teritorijoje, aptvertoje dvylika ar daugiau akmenų. Šios teritorijos viduryje stovėjo pagrindinis akmuo, kuris buvo vadinamas „Dievo namais”. Tai tiesioginė nuoroda į tuos pačius „Dievo namus”, kuriuos randame Senajame Testamente.Tiksliai nežinoma, kada ir kodėl Škotijos karaliai pasirinko būtent šį akmenį. Jis nėra labai patrauklus išvaizda ir, matyt, nuo pat pradžių buvo skirtas sėdėti, naudojant kaip karūnavimo sostą. Yra gana senų įrodymų,

Skaitykite toliau..

Mįslingieji Atakamos geoglifai

Pietų Amerikos vakarinėje pakrantėje, Čilės teritorijoje, yra Atakamos dykuma – sausiausia dykuma planetoje. Čia yra mažiausias oro drėgnumas, beveik nėra augalų ir gyvūnų. Tačiau yra įdomių geoglifų, kurių kilmė iki šiol lieka mįsle. Kai kuriose Atakamos dykumos vietose lietus lyja tik kartą per kelis dešimtmečius. Yra ir tokių vietų, kuriose meteorologai nė karto neužregistravo lietaus. Dėl tokio sauso klimato flora ir fauna yra menkai paplitusi, tačiau čia yra vario ir kitų naudingųjų iškasenų telkinių. Dykumoje yra didžiausi pasaulyje natūralaus natrio nitrito, plačiai naudojamo maisto pramonėje kaip konservantas, ištekliai.Šio regiono gyventojai patiria didelį geriamojo vandens trūkumą. Jie iš dalies sprendžia šią problemą naudodami „rūko gaudykles“ – specialius įrenginius, kurie yra aukšto cilindro

Skaitykite toliau..

Prieš 135 metus gimė Ministras Pirmininkas ir Krašto apsaugos ministras Leonas Bistras

Prieš 135-erius metus gimė ryškus tarpukario Lietuvos politikos formuotojas ir veikėjas Leonas Bistras. Savą indėlį įnešė ir į kariuomenės gyvenimą, kadangi nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. iki 1926 m. birželio 15 d. ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Kaip ir pirmasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras prof. Augustinas Voldemaras, taip ir dr. L. Bistras šias pareigas derino su ministro pirmininko. Lyg to būtų maža, tuo pat metu dar laikinai sėdosi ir į švietimo ministro krėslą. Nors pats pabrėžė, kad yra ne karys, bet kaip būdinga daugumai to meto ministrų ir politikos galvų – plati erudicija, rafinuota inteligencija ir išpuoselėtos bei kultūringos charakterio savybės leido tvarkytis su šia atsakinga našta. Nors

Skaitykite toliau..

Jokūbo akmens slėpiniai (I)

Jokūbo akmuo, ant kurio septynis šimtmečius karūnuojami visi Didžiosios Britanijos karaliai ir karalienės. 1296 m. jį iš škotų pagrobė Edvardas I. Dar anksčiau škotai jį atsivežė iš Airijos į savo sostinę Skuną. Į Airiją jį savo laiku atgabeno Ispanijos keltų gentis. Prieš atsidurdamas Ispanijoje, jis buvo Egipte, o prieš atsidurdamas Egipte – Šventojoje Žemėje. Pagal senovinį pasakojimą, kurį randame daugelyje viduramžių šaltinių, tai buvo tas pats akmuo, kurį Jokūbas naudojo kaip pagalvę, kai miegojo ir susapnavo garsiuosius Laiptus į dangų. „Aš jį nužudysiu“, – sušuko Ezavas. Rebeka išgirdo, ką pasakė Ezavas, ir nusprendė išsiųsti Jokūbą iš namų, kad brolis jo nenužudytų. „Eik į šalį, kurioje gyvena mano brolis, ir pasilik ten”, –

Skaitykite toliau..

Hohenšvangau pilies paslaptys

Hohenšvangau pilis – tarsi akmenyje įkūnytas sapnas, XIX a. romantizmo atspindys, paslėptas Bavarijos Alpių širdyje. Jis stovi šalia labiau žinomo „pasakiško“ Noišvanšteino, bet užburia savo tyliu žavesiu – istorija, legendomis ir atmosfera, kuri vilioja į kalvų tylą, kai rūkas švelniai apgaubia bokštus ir smailes. Pirmosios užuominos apie Hohenšvangau vietovę (tuomet vadintą Švanšteinu, o tai reiškia „gulbių akmuo“) siekia XI–XII a. Tuomet čia stovėjo senovinė tvirtovė, strategiškai svarbus statinys, saugojęs slėnius ir ežerus. XVI a. pilis sunyko – sienos buvo apleistos, stogai – sugadinti laiko, pro įtrūkimus pūtė vėjas. XIX a. viduryje Maksimiljanas II iš Bavarietis, būdamas karūnos princas, pamatė griuvėsius, įsimylėjo romantišką kraštovaizdį ir nusprendė atstatyti pilį. Darbus vykdė nuo 1833 iki

Skaitykite toliau..

Alaviniai Napoleono kareivėliai

Napoleonas sūnui gimtadienio proga padovanojo visą rinkinį alavinių kareivėlių: 21-asis pulkas buvo nuo imperatoriaus, o 22-asis pulkas – nuo mamos, Marijos Luizos Austrijietės. Jie kartu žaidė, bet šis laimingas laikas greitai baigėsi: Bonapartas turėjo atsisakyti sosto, o įpėdinis buvo išvežtas į Austriją. Tačiau paskui jį sekė Napoleono kareivėlių kolekcija, nors tai buvo ir sudėtinga. Prieš tai teko pakeisti jų išvaizdą: nulupti auksą ir perdažyti kita spalva. Vėliau šie kareivėliai buvo vėl atvežti į Prancūziją, bet tąkart jie jau buvo laikomi šeimos relikvija. Anksčiau žaislai buvo gaminami iš medžio, akmens, šiaudų ir kitų po ranka esančių medžiagų. Bet net ir tokioje primityvioje formoje egzistavo kareivėliai, nes karai tuo metu buvo įprastas dalykas,

Skaitykite toliau..

Dvi sesės ir Putinas tarp jų

Darbštus buvo žmogus: kai kitas po dienos darbų jau atsipūsdavo su arielkos šimtgramiu ar alučio stikline, Mikola vis dar triūsė. O kad jau dirbo, tai ir turėjo kiek daugiau, nei dauguma. Todėl ir buvo pripažintas „buože” – svetimu sovietų valdžiai elementu, ir mikliai išbogintas tremtin į sovietijos tyrus. Sibiro klimatas Mikolai ne itin pritiko, tad po kurio laiko žmogeliui ėmė pūti kojos. „Dosni ir teisinga” sovietų valdžia kilniai nutarė, kad jei jau kojos pūna, tai paleis iš tremties. Tiesa, grįžti tėvynėn neleido, tad Mikola įsikūrė rusijos pietuose, ir net vasarą vaikščiojo apsiavęs veltinius – vis dėl tų kojų. Gimė vaikai, po to – ir anūkai bei anūkės. Viena dukrų pagimdė

Skaitykite toliau..

Karo muziejaus rinkinių nuotraukoje – Birutiečių draugijos dešimtmečio minėjimo akimirka

Nuotraukoje užfiksuota išskirtinė Birutiečių istorijos akimirka – gyvavimo dešimtmečio minėjimas Valstybės teatre Kaune. Tą vakarą, 1935 m. kovo 4 d., į renginį susirinko ne tik draugijos narės, bet ir ryškūs svečiai: plk. Stasys Raštikis (1896-1985), Birutiečių garbės pirmininkė Sofija Smetonienė (1885-1968), pirmininkė Sofija Oželienė (1900–1994), vyriausiasis Lietuvos Kariuomenės kapelionas Vladas Mironas (1880-1953), Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis (1882-1939). Tokia aukštų svečių gausa liudija valstybės vadovų ir Lietuvos Kariuomenės pagarbą draugijai ir institucinį pripažinimą. Pirmąjį dešimtmetį Birutiečių draugija brendo tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai ir su metais jų veikla tik intensyvėjo. 1939 m. draugiją sudarė 22 skyriui, kurie vienijo 630 narių. Veiklos pėdsakai buvo palikti visur, kur buvo dislokuoti kariuomenės daliniai. Per, atrodytų,

Skaitykite toliau..

Naujagimių fėja

Niujorko gimdymo skyriuje tvyrojo nerimą kelianti tyla. Ką tik gimė kūdikis – pamėlęs, be gyvybės ženklų, nebylus. Jis nepravirko, nesuriko. Kambarys sustingo, kupinas abejonių. Gydytojai pažvelgė vieni į kitus, neapsisprendę: ar tęsti?.. Ir staiga panikos apimtoje aplinkoje pasigirdo ramus, aiškus ir ramiai skambantis balsas: „Pažymėkime kūdikį“. Šis balsas priklausė Virginijai Apgar. Tuo metu gimė ne tik kūdikis. Gimė šiuolaikinė medicina. Virginija svajojo tapti chirurge. Tačiau penktajame dešimtmetyje operacinės buvo nedraugiškos moterims. Jai buvo tiesiai pasakyta: nė viena ligoninė jos nepriims. Ji nesiginčijo. Ji pasirinko kitą kelią – anesteziologiją. Šioje naujoje srityje, kuri dar nebuvo susiformavusi ir dažnai buvo ignoruojama, Virginija rado erdvę veiklai. Kolumbijos presbiterijonų ligoninės gimdymo salėse ji matė,

Skaitykite toliau..

„Laužytos” piramidės mįslės

Daugelį metų tyrėjams neduoda ramybės klausimas: Kas gi yra paslaptingosios „laužytos“ piramidės viduje? „Laužyta piramidė“ – tai Egipto piramidė Dahšūre, kurios statyba priskiriama faraonui Snofru. Pietinė piramidė Dahšūre vadinama „laužyta“, „nupjauta“ arba „rombine“ dėl savo netaisyklingos formos. Tyrėjai daugiau nei penkis dešimtmečius laukė, kol galės pamatyti, kaip atrodo šios piramidės vidinė struktūra. Ši piramidė buvo uždara tyrėjams ir visuomenei iki 2019-ų birželio, tad labai retas naudojosi privilegija patekti į šią neįtikėtiną senovės vietą. Ji skiriasi nuo kitų Senovės karalystės piramidžių tuo, kad turi ne tik įėjimą šiaurinėje pusėje, kas kadaise buvo įprasta, bet ir antrą įėjimą, kuris yra aukščiau, vakarinėje pusėje. Šiaurinis įėjimas yra maždaug dvylikos metrų aukštyje, ir veda į nuožulnų

Skaitykite toliau..

Tūkstantmečių Japonijos tunelių slėpiniai

Netoli Japonijos miesto Nagomi, kalnuose yra senovinė labai siaurų tunelių sistema, dėl kurios vyksta karštos diskusijos. Neaišku, kas, kada ir kam juos sukūrė. Japonijos kalnuose yra paslaptinga pusiau sugriuvusi tunelių sistema, vadinama Tonkararin tuneliais. Pasak visuotinai priimtos versijos, šie senoviniai statiniai buvo pastatyti mūsų eros V arba VI amžiuose, bet jų tikrasis amžius tikrumoje nėra nežinomas. Archeologai, mokslininkai ir vietiniai gyventojai nuolat ginčijasi dėl to, kas ir kam buvo pastatyta ši keista tunelių sistema. Keista todėl, kad tuneliai dažnai yra labai siauri, yra sunkiai pasiekiamose vietose ir akivaizdžiai skirti tik pėstiesiems, nes juose neįmanoma eiti su nešuliais apkrautais gyvuliais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Viena versijų sieja šiuos tunelius su netoliese esančiu sintoistų

Skaitykite toliau..

Leonas Petrotas. Imperijos dumblai

Dar prieš suyrant sovietinei imperijai, lietuviškieji turizmo organizatoriai rengdavo keliones ne tik į maskolijos sostinę bei eilinį kartą pervadintą Peterburgą, bet ir į „auksinio žiedo” miestus. Senieji rusų miestai domino lietuvaičius medine architektūra, didžiuliais vienuolynų kompleksais, drožtiniais suvenyrais.  Rusijai vis giliau grimztant į nacionalizmo ir šovinimo liūną, susidomėjimas rusiškąja turizmo kryptimi akivaizdžiai menko. Galingą smūgį rusijos turizmo verslui sudavė Krymo užgrobimas ir vadinamųjų „liaudies respublikų” sukurpimas Ukrainos miestuose. Turistų iš Vakarų pasaulio srautas jei ne liovėsi, tai sumenko itin smarkiai. Jį šiek tiek kompensavo atkakėliai iš Kinijos ir kitų Azijos šalių, tačiau rusų turizmo agentūros jau tuomet ėmėsi kaukti apie išlikimo perspektyvą. Rusijai užpuolus Ukrainą 2022-ais, tik labai retas vakarietis

Skaitykite toliau..

Europinės bajorijos ištakos: Karolingai ir Merovingai

Vakarų karinės elito formavimosi istorija prasidėjo nuo Romos ir germanų. Merovingų ir Karolingų dinastijų laikais susiformavo viduramžių didikų luomas. Romos imperijos didybės saulėlydžio metu visuomenė elitą laikė „žinomais“ ir „garsiais“ (nobiles): tai buvo asmenys, artimi valstybės vadui, tituluoti asmenys, užimantys aukščiausius valstybės postus, senato nariai, imperatoriaus paskirti karo vadai. Toks vertikalaus mobilumo pobūdis romėnų visuomenėje labiau primena biurokratiją. Pavyzdžių tarp istorinių pirmos eilės asmenybių yra daug: tai ir tvirtas „dominus“ (arba, kaip dabar mėgstama sakyti, „stiprus šeimininkas“) imperatorius Diokletianas, ir karo vadas Flavijus Aecijus, taip pat Stilichonas – romėnų karo vadas, kilęs iš vandalų genties. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Romos imperija apėmė daugybę provincijų ir regionų, kuriuose

Skaitykite toliau..

Kodėl badavę jūreiviai negaudė žuvis?

Žuvis – maistingas ir naudingas produktas: ji turtinga baltymais, vitaminais ir mineralais. Tačiau senovės jūrininkai stengėsi nevalgyti žuvies, sugautos ekspedicijos metu, net jei jiems trūko šviežio maisto. O jei tai darydavo, tai savo pačių rizika. Kodėl? Pirmasis nerimą keliantis signalas susijęs su 650 m.: kinų gydytojas Čeng Cang-Ši užregistravo žmogaus mirtį, kurios priežastis buvo geltonuodegė žuvis. Tuo metu nebuvo aktyvių informacijos mainų, todėl žmonija panašią patirtį kaupė palaipsniui, mokydamasi iš savo klaidų. XVI a. jau buvo atliktas didelio masto tyrimas apie potencialiai pavojingą žuvį. Jo autorius buvo Ispanijos dvaro kronikininkas Pietro Martire d’Angjiera. Jis išanalizavo jūrininkų, plaukusių su Kristupu Kolumbu, Vasku de Gama, Hernandu Kortesu ir Fernandu Magelanu Karibų ir kitose

Skaitykite toliau..

Viduramžiškos žaizdos

Nesiliaujantys karais viduramžiais paliko gilias žymes visuomenės sąmonėje, bet šįsyk pakalbėkime apie tikras žaizdas, kurios neturi jokios moralinės prasmės, o buvo įprastas dalykas viduramžių žmogui. Pradėkime nuo mūšio žaizdų. Viduramžių ginklų specialistai  ir viduramžių karo istorijos tyrinėtojai rašė, kad dauguma tų laikų mūšio lauke žuvusių žmonių mirdavo dėl kraujo netekimo. Nepaisant ginklų įvairovės ir jų sukeliamų sužalojimų, galiausiai viskas susivedė į tai, kad sužeistasis arba mirė iš karto, jei sužalojimai buvo nesuderinami su gyvybe, arba nusigaluodavo per artimiausias valandas dėl kraujo netekimo. Tačiau tarp tų, kurių smegenys nebuvo pažeistos ir kurie nepatyrė vidinio kraujavimo, buvo stebėtinai daug išgyvenusiųjų – viduramžių gydytojai gana sėkmingai teikė pagalbą net sunkiai sužalotiems. Tačiau negailestinga statistika rodo,

Skaitykite toliau..

Būrų kolonija: nuo nausėdijos iki valstybės

Šįsyk papasakosime jums apie afrikaneriai, kurie įkūrė savo demokratines respublikas, sukūrė savo unikalią afrikanso kalbą ir buvo pirmieji pasaulyje, atsisakę branduolinio ginklo. Europos kolonistai išstūmė vietinius tamsiaodžius gyventojus iš šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos teritorijos, kad vėliau galėtų vykdyti rasinės segregacijos politiką. Tris šimtų metų trykusį baltųjų viešpatavimą Pietų Afrikos Respublikoje nutraukė Nelsonas Mandela. Kapo kolonija – kaip europiečiai atsidūrė Afrikoje: 1652 m. balandžio 6 d. Janas van Ribekas su olandų kolonistais atvyko į Gerosios Vilties kyšulio regioną. Šios kelios šeimos tapo būsimos afrikanerių tautos įkūrėjais. Stalo įlankos pakrantėje, globojami olandiškos Rytų Indijos kompanijos, jie pastatė tvirtovę, vėliau pavadintą Vilhelmo III garbei. Aplink tvirtovę išaugo miestelis Kapstadas – būsimasis Keiptaunas. Kolonistai aprūpindavo

Skaitykite toliau..

Rasizmas viduramžiais

Mūsų dienomis rasizmo apraiškos yra bemaž išnaikintos civilizuotose visuomenėse, o kaip gi kaip prieš tūkstantį metų buvo vertinami žmonės, turintys kitokią odos spalvą? Senovės pasakojimuose apie viduramžius buvo pateikiamas tikrai utopinis vaizdas. Iš tiesų, jau tada Europoje, kaip ir Artimuosiuose Rytuose, buvo rasizmo problema. „Kita odos spalva tapo paprasčiausiu būdu identifikuoti, apšmeižti ir demonizuoti priešus“, – rašo viduramžių tyrinėtojas Džekas Hartnelis. Senovės pasakojimuose apie viduramžius buvo pateikta tikrai utopinis vaizdas. Iš tiesų, jau tada Europoje, kaip ir Artimuosiuose Rytuose, egzistavo rasizmo problema.Viduramžiais kartais pasirodydavo nuostabios istorijos apie tai, kaip skirtingų atspalvių odos susiliejo į vieną, tolerancijos kupiną idilę. Vienas iš tokių atvejų – fantastinė chirurginė operacija, minima šventųjų Kosmo ir Damiano – brolių,

Skaitykite toliau..

Istoriniai pavadinimai ir simboliai 1918-1940 m. Lietuvos kariuomenėje (I)

Karybos simbolikoje ir identitete istorinės šaknys – kertinis dalykas. Tai ne tik pavadinimas ir istorinis kontekstas, iš kurio sūnūs ir dukros stiprybės semiasi, bet ir simbolika, tradicijos, folkloras ir t.t. To praktiškai nebuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kariuomenėje, kur pulkai ir kiti vienetai dažniau vadinti numeriai, pagal tipą ir priklausomybę. Lietuvos didžiojo maršalkos vengriškas pulkas, Jo Šviesybės Karalaičio Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Dragūnų pulkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio lengvųjų pėstininkų 3-asis batalionas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono janyčarų vėliava ir t.t. Tarp Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir Lietuvos Respublikos susikūrimo prabėgo daug metų. Pasaulis stipriai pasikeitė, todėl ir kariuomenė buvo kuriama kitokiu pagrindu bei rėmėsi kitokia simbolika. Pati valstybė buvo nebe daugiatautė ir

Skaitykite toliau..

Karelijos legendos ir mitai

Jaunąją kartą gal ir stebina Rusijos vykdomas brutalus ukrainiečių žemių grobimas, tačiau istorijos žinovams tai anaiptol nėra netikėtas reiškinys: nuolat ieškojusi taikinio naujai ekspansijai, dar paranojiško diktatoriaus Stalino laikais Rusija pradėjo agresiją prieš Suomiją, ir užgrobė didelę dalį Karelijos, kuriose nuo senovės gyveno vepsai, karelai ir suomiai. Tąsyk sovietinė Rusijos imperija, pasivadinusi Sovietų sąjunga, užgrobė dešimtadalį Suomijos žemių, o daugiau nei 430 tūkstančių Karelijos gyventojų turėjo palikti savo namus ir evakuotis į Suomijos gilumą. Sovietinė imperija netruko pradėti naudotis Karelijos gamtos turtais, o šiandienė – putininė – Rusija toliau uoliai engia Suomijai kadaise priklausiusios teritorijos miškus. Šįkart norėtume papasakoti jums tikrųjų Karelijos šeimininkų – senųjų jos gyventojų, o ne atkakusių

Skaitykite toliau..

Mistinė riterio mumijos istorija

Šįkart papasakosime mistišką istoriją apie riterį fon Kalbucą iš Kampelio. Būdamas gyvas, riteris Kristianas Frydrichas fon Kalbucas iš Kampelio, esančio netoli Neštadto miesto, pelnė didelio moterų mylėtojo šlovę. Už karinius nuopelnus tarnaujant kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui I Brandenburgiečiui, fon Kalbucas buvo apdovanotas dideliu dvaru, ir sėkmingai vedęs turtingą senos giminės paveldėtoją, riteris su dideliu uolumu atsidavė savo mėgstamam užsiėmimui. Per penkiolika bendro gyvenimo metų fon Kalbuco žmona pagimdė vienuolika vaikų. Be to, dar tris dešimtis vaikų miklusis riteris „padovanojo” kitoms moterims. Paisydamas „pirmosios nakties teisės“, jis nepraleido nė vienos iš savo jaunųjų gerbėjų. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Viskas vyko sklandžiai, kol tarnaitė Marija Lepin atstūmė meilės ištroškusį riterį, motyvuodama savo atsisakymą

Skaitykite toliau..

Medicinos atradimai… senuosiuose traktatuose

Ar senovinės knygos gali tapti medicininių atradimų šaltiniu? Prieš kelerius metus žiniasklaida pranešė, kad pagal IX a. senovės anglų medicinos vadovėlį sukurta mišinio sudėtis sunaikino iki 90 proc. meticilinui atsparių auksinių stafilokokų – vienos iš antibiotikams atsparių šios bakterijos rūšių, sukeliančių akies uždegimą. Tokį patį poveikį turėjo tik antibiotikas vankomicinas – pagrindinis vaistas, naudojamas MRSA gydymui.O vaistas, kuris buvo apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje, senovės Kinijos gydytojų nebūtų nustebinęs. Tačiau augalas, iš kurio gaunama ši medžiaga – vienmetis pelynas, buvo naudojamas karščiavimui, įskaitant ir maliariją, gydyti dar III arba IV amžiuje. Tu Juju išrado vaistą nuo maliarijos, perskaičiusi tekstus apie tradicinę kinų mediciną, kuriuose buvo aprašyti žolelių receptai. Kelias į atradimą ir

Skaitykite toliau..

Terakotinės armijos slėpiniai

1974-ais kinų valstiečiai, kasę šulinį, netikėtai aptiko keramikos fragmentus, o po to – degto molio statulos pečius. Valstiečiai į radinį reagavo taip, kaip derėtų išsilavinusiems žmonėms, kuriais jie iš tikrųjų nebuvo, ir apie jį pranešė archeologams. Taigi, po dviejų tūkstantmečių, į mūsų pasaulį sugrįžo apie aštuoni tūkstančiai karių statulų, lydėjusių į pomirtinį pasaulį imperatorių Cin Šichuandi, kuris ugnimi bei kardu suvienijo tuometinę Kiniją, ir tapo jos pirmuoju valdovu. Cin Šichuandi kapas yra netoli Sianio miesto Šaansi provincijoje, buvusioje Kinijos sostinėje pirmųjų imperatoriškųjų dinastijų laikais. Tai ne vienintelis kapas. Kinijos imperatoriai negailėjo išlaidų, rengdamiesi savo pomirtiniam gyvenimui, todėl tose vietose yra daug didelių laidojimo kompleksų. Kai kuriuose jų buvo žmonių ir arklių

Skaitykite toliau..

Negęstančios senovės lempos

Stebina, kaip ilgai istorikai, tyrinėję žmonijos praeitį, nekreipė dėmesio į tai, kas, atrodytų, buvo akivaizdu įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (kurių autoriai, be abejo, yra patikimi), kuriuose minimos lempos, nuolat spinduliuojančios šviesą šimtus, o gal net tūkstančius metų. Be to, niekur nepaaiškinama, kokią energiją naudodamos jos šviečia. Galbūt tai ir vertė skeptiškai vertinti tokius paminėjimus. Tačiau reikėjo atsižvelgti į senovės žmonių psichologiją, kurie visiškai kitaip suvokė aplinkinį pasaulį. Jiems svarbiausia buvo faktas, o jį paaiškinti jie dažnai tiesiog nemanė esant reikalinga, ypač jei žinių trūkumas neleido to padaryti. Pavyzdžiui, toks autoritetas kaip Plutarchas aprašė lempą virš įėjimo į Jupiterio-Amono šventyklą, kuri jo laikais degė jau kelis šimtmečius. Tokia pati „amžina“ lempa švietė

Skaitykite toliau..

Lemtinga paskutinė dvikova

Paskutinioji teismo dvikova įvyko Paryžiuje 1386-ais metais. Jos priežastis buvo kaltinimas vieno riterio žmonos išprievartavimu. Kadangi vienintelė įvykio liudytoja buvo pati auka, o kaltinamasis viską neigė, tokia byla galėjo būti išspręsta dvikova. Štai įvykio aprašymas, paliktas vieno iš liudininkų.„1386 m. sausio 29 d. …Didžiulė minia apsupo areną, o karalius, lordai ir teisėjai, kaip įprasta, sėdėjo ant pakylos virš jos. Abu dvikovos dalyviai atvyko į paskirtą vietą ir ruošėsi kovai netoli Sen Marten de Champs vienuolyno sienų, kur turėjo vykti išbandymas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Kai tik maršalas davė signalą pradėti kovą, abu kovotojai nulipo nuo žirgų ir, nukreipę kardus vienas į kitą, pradėjo lėtai artėti ir, priartėję vienas prie kito,

Skaitykite toliau..

Tintagelio mūrų mįslės

Tintagelio pilis – įdomi istorinė vieta, apgaubta paslapčių ir legendų. Iš jos vietos atsiveria daugybė vaizdingų Atlanto vandenyno vaizdų, o tai tik suteikia papildomo kolorito mistinei aurai, sklindančiai iš byrančių akmenų ir skaldos krūvų. Pilies griuvėsiai stovi ant aukštų, vėjo nugairintų uolų šiaurės Kornvalio pakrantėje, netoli Tintageloo kaimo pietvakarių Anglijoje. Šimtmečių tėkmėje šis nuostabi pilis ir įspūdinga pakrantė įkvėpė daugybę smalsių lankytojų, menininkų ir rašytojų. Čia istorija ir legendos susilieja į vienumą. Kaip dažnai neįmanoma nubrėžti aiškios ribos tarp Atlanto vandenyno ir dangaus horizonte, taip pat sunku aiškiai atskirti išgalvotus ir realius įvykius, kurie čia įvyko tolimoje praeityje. Pilies griuvėsiai yra tiek Tintagelio saloje, tiek Tintagel-Head žemyninėje dalyje. Dabar jos sujungtos šiuolaikiniu

Skaitykite toliau..

Merovingai – burtininkai ar stebukladariai?

Ką žinome apie garsiąją Merovingų dinastiją – Prancūzijos karalius, kuriuos jų amžininkai vadino „ilgaplaukiais“ ir net „tinginiais“? Merovingai buvo pirmoji frankų karalių dinastija, kuri nuo V a. pabaigos iki VIII a. vidurio valdė valstybę, esančią šiuolaikinės Prancūzijos ir Belgijos teritorijoje. Jų giminė kilusi iš sališkų (jūrų) frankų valdovų. Ši tauta buvo žinoma romėnams nuo III a. vidurio, jos etnonimas reiškia „laisvieji“. V a. frankai buvo suskirstyti į dvi etnines grupes: sališkus (t. y. jūrinius), kurie gyveno arčiau jūros, ir ripuanus (t. y. upinius), gyvenusius Reino pakrantėse. Tą epochą primena iki mūsų dienų išlikęs germanų regiono Frankonijos pavadinimas. Frankų tautos vienybę simbolizavo jų valdovų dinastija – Merovingai, priklausę senajai karališkajai giminei. Šios

Skaitykite toliau..

Berouzo urvo paslaptys

1982 m. balandžio mėn. amerikiečių speleologas Raselas Berouzas viename iš Ilinojaus valstijos slėnių, kurios koordinates jis nusprendė neatskleisti, atsitiktinai užmynė ant akmens plokštės, kuri buvo beveik įsmigusi į žemę. Kitą akimirką jis jau kabėjo virš po kojomis atsivėrusios bedugnės. Tik greita reakcija padėjo speleologui tą pačią sekundę plačiai išskėsti rankas, ir atsiremti jomis į plyšio sienas, kai plokštė išslydo iš po kojų. Išlipęs į viršų, sudomintas Berouzas vėl pažvelgė į įgriuvą. Jis išvydo, kad urvo sienos išmargintos keistais piešiniais ir ženklais. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Tęsdamas tyrimus slėnyje, speleologas rado dar vieną įėjimą į požemį, ir per kelias savaites sugebėjo jį išvalyti. Tai, ką Berouzas ten sugebėjo atrasti, pranoko jo

Skaitykite toliau..

Halikarnaso mauzoliejaus slėpiniai

Skirtingai nuo Efezo, šis miestas egzistuoja ir dabar, bet šiandieną jis vadinasi Bodrumu. Tai nedidelis Turkijos uostas, atskirtas nuo žemyninės dalies miškingomis kalvomis ir bevandenėmis lygumomis. Pats miestas išsidėstęs ant kalvų šlaitų, apaugusių retomis vynuogynų ir sodų giraitėmis, tarp kurių vingiuoja senovinių sienų linija. Senovėje, kaip rašo Vitruvijus, „miestas savo išsidėstymu priminė apvalią teatro sceną. Apačioje, prie prieplaukos, išsidėstė aikštė, kurios viduryje stovi mauzoliejus, pastatytas taip meistriškai, kad jis laikomas vienu septynių pasaulio stebuklų.“ Halikarnasas – „istorijos tėvo“ Herodoto gimtinė, todėl galima tikėtis, kad šio miesto istorija yra gerai ištirta. Tačiau Herodotas apie savo gimtąjį miestą beveik nerašė, tačiau jo laikais miesto istorija dar buvo tik ateityje. Jis miestą mini tik

Skaitykite toliau..

Vaiduokliškas miestas Indijoje

Jis buvo apleistas didžiąją dalį savo keturių šimtmečių egzistavimo, ir yra laikomas labiausiai vaiduoklių lankoma vieta Indijoje. Tikroji priežastis, dėl kurios Bchangarchas, esantis tarp Delio ir Džaipuro miestų Radžastano valstijoje, buvo apleistas, yra nežinoma, nors yra keletas legendų, susijusių su jo likimu. Net ir šiandien niekam neleidžiama įeiti į vaiduoklių miestą Bchangarchą sutemus: sakoma, kad tas, kuris taip pasielgs, nebegrįš atgalios. Miesto teritorijoje vis dar stovi didingi pagrindinių hinduizmo dievybių – Šivos, Lavinės Devės, Gopinatho ir kitų, tačiau minios tikinčiųjų, kurie kadaise plūdo į šias šventyklas, seniai išnyko. Šis miestas buvo pastatytas 1573-ais, galingo maharadžos Bchagvanto Daso valdymo laikotarpiu. Sakoma, kad leidimą statyti miestą išprašė iš vietinio guru. (Visą apybraižą

Skaitykite toliau..

Bebaimis piratas ir jo „mirties laivas”

Ši istorija įvyko tolimais laikais, kai Tortugos sala buvo laikoma visų Karibų jūros piratų prieglobsčiu, ir ją lankė asmenybės, kurios dėl savo drąsos, žiaurumo ir nepaklusnumo amžinai paliko kruviną pėdsaką istorijoje. Fransua Olonė (tikrasis vardas – Žanas-Deividas No) gimė 1630-ais Prancūzijoje ir dar būdamas berniukas nusprendė tapti karališkosios armijos kareiviu. Netrukus būrys, kuriame tarnavo Olonė, buvo išsiųstas į Karibų jūros salas.Eilinio kareivio darbas yra vienodas visose pasaulio armijose, todėl nėra reikalo aprašyti šį būsimojo jūrų plėšiko gyvenimo laikotarpį. Pakanka pasakyti, kad baigęs tarnybą Olonė net nesvarstė grįžti į tėvynę, o beveik iš karto prisijungė prie pakrantės brolijos, kuri rado prieglobstį Tortugos saloje. Tuo metu tarp Prancūzijos ir Ispanijos vyko ilgas, kruvinas

Skaitykite toliau..

Paskutinysis Magelano mūšis

Paklauskite bet kurį, ir jis jums pasakys, kad pirmasis žmogus, apsukęs aplink pasaulį, buvo portugalų jūrininkas ir tyrinėtojas Ferdinandas Magelanas, kuris žuvo dabartiniuose Filipinuose esančioje Maktano saloje per ginkluotą susirėmimą su vietiniais gyventojais 1521-ais. Tas pats rašoma ir istorijos vadovėliuose. Iš tiesų tai yra mitas. Juk paaiškėja, kad vienas dalykas paneigia kitą. Magelanas sugebėjo įveikti tik pusę kelio. Filipinuose Fernandas Magelanas yra tiesiog dar vienas baltasis žmogus, kuris buvo nužudytas bandydamas užkariauti žemes, kurios jam nepriklausė. Tikrasis filipiniečių herojus yra vadas Lapu-Lapu, kuris, kaip žinoma, nužudė Magelaną, ir tapo pirmuoju Filipinų didvyriu, sėkmingai pasipriešinusiu kolonizacijai. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Fernandas Magelanas išplaukė iš Ispanijos 1519 m. vadovaudamas penkių laivų armadai. Jis nukreipė

Skaitykite toliau..

Lemtingieji Habsburgų varnai

Senovės legenda pasakoja apie Habsburgų dinastijos, vienos iš galingiausių monarchų dinastijų Europoje, giminės prakeikimą. Jie sėdėjo Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Italijos sostuose, jau nekalbant apie Čekijos, Bohemijos ir kitų šalių dvarus. Dėl dinastinių santuokų praktiškai nei vienoje šalyje nebeliko nei vieno Habsburgų atstovo. Šioje senovinėje giminėje yra daug legendų ir pasakojimų, bet yra vienas – pats svarbiausias – nuo kurio Habsburgai ir fiksuoja savo šeimos istoriją. Pasak legendos, viduryje XI a. gyvenęs senovės Habsburgų protėvis, grafas Radbotas fon Altenburgas (985–1045), valdęs žemes Saksonijoje ir Šveicarijoje, kartą medžioklės metu pasiklydo kalnuose, ir ilgai negalėjo rasti jį lydėjusių tarnų ir vasalų. Kai jis vienišas klajojo tarp uolų, jį staiga užpuolė didžiulis grifų

Skaitykite toliau..

Aštuoni gelbėjimosi ratai

Kai viskas eina ne taip, kaip norėtumėte: norime atskleisti keletą patarimų, galinčių būti tikrais gelbėjimo ratais gyvenimiškos būties verpetuose.I. Skausmas yra augimo dalis. Kartais gyvenimas uždaro duris, nes atėjo laikas judėti toliau. Ir tai yra gerai, nes dažnai mes nepradedame judėti, jei aplinkybės mūsų nepriverčia. Kai ateina sunkūs laikai, priminkite sau, kad joks skausmas neateina be tikslo. Judėkite nuo to, kas jums sukelia skausmą, bet niekada nepamirškite pamokos, kurią jis jums duoda. Tai, kad kovojate, nereiškia, kad patiriate nesėkmę. Kiekvienas didelis pasiekimas reikalauja deramos kovos. Gera dalykai reikalauja laiko. Būkite kantrūs ir pasitikintys. Viskas susitvarkys; greičiausiai ne iš karto, bet galiausiai viskas bus gerai… Atminkite, kad yra dviejų rūšių skausmas:

Skaitykite toliau..

Žvakių šviesoje

Vaizduotė gali spalvingai nupiešti imperatoriškus rūmus visame jų prabangos spindesyje, apšviestus daugybės žvakių šviesos. Atrodo, kad tai romantiška, bet jei pažvelgtume į to meto realybę, tai sukurti tokį grožį nebuvo taip paprasta. Žvakės buvo brangus malonumas, ir net karališkosios šeimos nariams jos buvo išduodamos po vieną, bet tam, kad apšviestų sales ypatingais laikotarpiais, jų negailėjo, ir tam buvo sunaudojama iki keturių tūkstančių vienetų. Išlaidos siekė šimtus tūkstančių, o tarnai sugebėdavo užsidirbti iš žvakių nuodegų. Nuo pat savo atsiradimo žmogus išrado būdus, kaip apšviesti patalpas tamsiu paros metu. Jis išbandė viską: nuo laužo ir balanos iki fakelų ir aliejinių lempų. Tačiau patogiausios pasirodė žvakės, kurios taip pat buvo įvairios. Jos buvo

Skaitykite toliau..

Urartu galybės aidai

Vakarų Armėnijoje (dabar Turkijos teritorija) archeologai atrado didžiulį pustrečio tūkstančio metų senumo maisto sandėlį. Šis radinys padėjo suprasti senovinės valtybės Uratu – Ararato karalystės – gyventojų būtį. Kevendli tvirtovės griuvėsiuose (5,5 km nuo Vano miesto centro) vykdant kasinėjimus buvo atrasta didžiausia senovės saugykla. Archeologai aptiko septyniasdešimt šešias milžiniškas pitas (graikiškas didelio indo, skirtų saugojimui, pavadinimas), ant kurių buvo kruopščiai užrašyti dantiraščio užrašai. Tai suteikia retą galimybę suprasti, kaip Ararato karalystės gyventojai saugojo ir apskaitydavo žemės ūkio produktus, tokius kaip aliejus, grūdai ir gėrimai. Pitos buvo plačiai naudojami Urartu laikotarpiu (IX–VII a. pr. m. e.) aliejui, grūdams ir gėrimams laikyti. Ekspertai mano, kad neseniai atrasta kolekcija yra didžiausias sandėliavimo kompleksas. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.) Profesorius Rifatas

Skaitykite toliau..

Dykumų laivai

„Dykumos laivais” neretai vadinami kupranugariai, kadaise karavanuose gabendavę prekes per saulės įkaitintą dykumo smėlį. Tačiau šįkart papasakosime apie tikrus laivus, keistais būdais atsidūrusius dykumose. Antai, ypač daug pranešimų apie paslaptingus viduramžių medinius laivus, rastus dykumos viduryje, buvo gauta XIX ir XX a. pradžioje iš Kalifornijos valstijos Jungtinėse valstijose. Vietiniai indėnai nuolat rasdavo šiuos laivus, kartais juose aptikdami lobius.Kai girdime žodžių junginį „vaiduoklis laivas“, paprastai įsivaizduojame apleistą laivą suplyšusiomis burėmis, plaukiojantį kažkur vandenyne. Kartais šie laivai išmetami į krantą ir ten lieka gulėti, palaipsniui užpustomi smėliu. Bet ką pasakytumėte apie jūrų laivus, kurie kartais randami dykumos viduryje? Legendos apie šiuos laivus sklando jau mažiausiai kelis šimtmečius, ir nė vienas iš liudininkų paprastai

Skaitykite toliau..

Karaliaus-Saulės įgeidžiai

Gimęs saulės dieną, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pateko istorijon kaip prieštaringa asmenybė. Viena vertus, jis buvo didis reformatorius ir drąsus karys, kita vertus – nesusitvardantis lošėjas ir abejotinų pramogų mėgėjas. Šarmingas gražuolis, puikus strategas, jis išdidžiai ir švaistūniškai leido iždo pinigus, ir ne visada geriems tikslams. Šalia jo visada buvo mylintys artimieji, tad kodėl jis taip ir neišmoko tikrai mylėti? Kodėl jis savo gyvenimą pavertė komedijos spektakliais? Kodėl jis taip bijojo sostinės, kad pasistatė Versalio rūmus?Puikiose XVII a. karališkose rūmų patalpose gyvenimas buvo toli gražu ne rožinis. Liudviko XIV tėvai susituokė, kad užtikrintų taiką tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Niekas nesijaudino dėl labai jauno jaunavedžių amžiaus. Karalius Liudvikas XIII sulaukė vos

Skaitykite toliau..

Gelmėse

Kai neriate į poros šimtų metrų gylį po vandenyno paviršiumi, įprastas pasaulis išnyksta. Saulės šviesa blunka, virsta mėlyna migla, ir jūs patenkate į Sutemų zoną – ribą tarp gyvavimo ir bedugnės. Čia fotosintezė neįmanoma, o išlikimas priklauso nuo bioliuminescencijos. Šio pasaulio būtybės turi savo šviesą, skirtą medžioti, slėptis ar siųsti signalus. Jų kūnai tarsi sukurti iš paslapties, tamsos ir elektrinio spindesio. Giliausias žmogaus panėrimas – tik 332 metrai, ir net jis vos paliečia šios zonos viršutinę ribą. Kašalotai, jūrų milžinai, neria daug giliau – du kilometrus, ieškodami legendinių kalmarų. Nuo tūkstančio metrų prasideda vidurnakčio zona – amžinos tamsos karalystė. Čia nebėra saulės šviesos, slėgis šimtą kartų didesnis nei paviršiuje, o

Skaitykite toliau..

Pranašiški sapnai

Žmogaus poreikis miegoti yra ne mažiau svarbus nei maisto ar vandens poreikis. Šiame būsenoje praeina apie trečdalį viso gyvenimo, be to, be miego žmogus gali mirti jau po dešimties-dvylikos dienų. Manoma, kad miegas padeda visam organizmui bei smegenims visiškai pailsėti, ir atsigauti po dienos veiklos. Tačiau ypatingą susidomėjimą kelia sapnai, kurie atsiranda greito miego metu. Tuo metu smegenys dirba ypač intensyviai, nepaisant to, kad žmogus nejuda ir nesuvokia aplinkos. Žinoma, kad sapnuose žmonės paprastai mato savo minčių, problemų, norų atspindį. Šios vaizdinės nuotraukos susimaišo su fragmentais iš nesenų prisiminimų, neretai sudarydami nuostabius ir ryškius sapnus. Tačiau yra tokių sapnų, kurių paaiškinimo iki šiol rasti nepavyksta. Tai pranašiški sapnai, kuriuose žmogus

Skaitykite toliau..

Paulius Juzys. Putino rezervai

Rusija šiandieną tėra varganas sovietų sąjungos šešėlis, neišgalintis pasigaminti elementarių buitinių prietaisų: šaldytuvų, skalbyklių, mikrobangių ir pan. Kadaise sovietinė imperija ne itin sėkmingai plagijavo vakarietišką techniką, o putininė Rusija nesugeba ir to. Karo nustekenta ekonomika traška ir braška, versdama režimo tarnus didinti mokesčius, o biudžete veriasi vis didesnė skylė. Visgi, kodėl Putinas ir jo pakalikai išgali tęsti agresiją? Rusijos pajamų šaltiniai tėra du – nafta ir dujos, pagrindiniai pirkėjai irgi du – Kinija ir Indija. Šios, europiečių kolonizacijas ilgai kentusios, Azijos šalys negali atsidžiaugti Europoje vykstančiu karu ir jo našta Vakarų valstybių ekonomikoms. Tiek kinams, tiek indams plačiau atsivėrė sankcijų įtakojama Rusijos rinka, tad miklūs gamybininkai skuba užversti agresorę ne

Skaitykite toliau..

Nepaaiškinamas dirižablio įgulos dingimas

Karas – tai vieta, kur lengva dingti be žinios. Ten, kur šaudoma ir imama į nelaisvę, kur skaičiuojamos kuopos ir divizijos, mažai kam rūpi atskirų žmonių likimas. Daug sunkiau dingti giliai už fronto linijos, esant matomam šimtams žmonių. Tačiau būtent taip nutiko 1942-ų rugpjūčio 16-os vasaros rytą amerikiečių dirižablio įgulai. Dirižabliai, galintys pakibti vietoje ir nuleisti į vandenį sekimo įrenginius, karo metu buvo naudojami kovai su priešo povandeniniais laivais. Mofet-Fyldas, didžiausia lengvesnių už orą aparatų bazė Kalifornijoje, turėjo aerodromą saloje San Francisko įlankoje. Iš ten pakildavo dirižabliai, patruliuojantys pakrantę ieškant japonų povandeninių laivų. Vienas tokių buvo 1941-ais pastatytas L-8, priklausantis 32-ai JAV karinio jūrų laivyno eskadrai. Akistatos su priešu atvejui jis buvo

Skaitykite toliau..

Džammazedi varpo mįslė

Didysis Džammazedi varpas buvo didžiausias varpas, kada nors sukurtas žmogaus. Jo aukštis buvo apie šešis metrus, plotis – daugiau nei trys su puse metro, o svoris – apie tris šimtus tonų. Teisingiau sakant, šis žmogaus rankų sukurtas stebuklas, kaip daugelis mano, egzistuoja iki šiol, todėl kalbėti apie jį būtuoju laiku galbūt nėra visiškai teisinga. Didysis varpas buvo nulietas maždaug 1480-ais karaliaus Džammazedi, valdžiusio viduramžių valstybę Chantavadi, kurios teritorijoje šiandien yra Mianmaras, įsakymu. Šis nuostabus kūrinys tapo karaliaus dovana vietinei Švedagono pagodai. Iš pradžių valdovas neplanavo jokios dovanos, tačiau jo pavaldiniai per klaidą surinko iš žmonių nepagrįstus mokesčius, ir tada Džammazedi nusprendė išleisti „perteklinius“ iždo pinigus rekordiniam varpui, skirtam Budos šlovinimui. (Visą

Skaitykite toliau..

Neįtikėtini Afrikos burtininkų sugebėjimai

Afrikiečiai tvirtai tiki, kad visos nelaimės kyla dėl burtų. Šilukų genčiai burtininko liga gali baigtis jo genties mirtimi, nes tai reiškia, kad jo magija yra silpna, ir gentį gali ištikti nelaimės. Konge, norint nustatyti burtininkus, vargšas įtariamasis magiškais grasinimais yra priverčiamas išgerti nuodų, gautų iš „nkasa“ krūmo žievės. Kai auka pradeda kankintis agonijoje būgnų ritmo fone, susirinkusieji džiaugiasi, kad pagaliau atsikratė piktadario. Baisūs vudu tikėjimai kilo iš jorubų genties, gyvenančios Vakarų Afrikoje. Trisdešimt milijonų jorubų iki šiol išpažįsta seniausią Ifa-Oriša religiją, kuri turėjo įtakos vudu tradicijų atsiradimui. Jie tiki, kad kiekvieną žmogų globoja dvasia – oriša. Žmogus gali nežinoti, kas tai yra ir kuo pasireiškia jos globa, bet jei dvasia pašauks, kiekvienas

Skaitykite toliau..

Baugios legendos apie žiurkininkus

Žiurkės gyvena mūsų planetoje jau pusšimtį milijonų metų, šiandieną kiekvienam mūsų tenka po dvi graužikes. Ledynmetis, pažangūs nuodai, gudrūs ultragarsiniai spąstai ir netgi atominiai sprogimai nepadaro jokios reikšmingesnės žalos šių sumanių graužikų populiacijai. Žiurkės visada keldavo žmonėms paniką. Mūsų protėviai bijojo jų „nuodingų“ įkandimų, antpuolių prieš beginklius kūdikius, maro plitimo ir jų tikrai velniškos gudrybės. Viduramžiais žiurkės vykdė tikrus antplūdžius kaimuose ir miestuose, tiesiogine prasme suėdamos viską savo kelyje. Ilgauodegių kontrolė Europoje buvo sudėtinga dėl to, kad katalikų bažnyčia ilgą laiką laikė kates „pragaro būtybėmis“. Šiokiomis dienomis jas galabijo visi, kas tik norėjo, o bažnytinių švenčių metu jos buvo iškilmingai numarinamos didelės minios akivaizdoje. Atėjo akimirka, kai vietoj kačių istorinėje scenoje

Skaitykite toliau..

Druska vietoj majų pinigų

Mokslininkai nesutaria, ar klasikinės eros majai galėjo naudoti druską kaip pinigus: archeologė Hyter Mak-Kilop priartėjo prie išvados, kad druska galėjo būti naudojama kaip mokėjimo priemonė majų-indėnų klasikinėje eroje (300–900 m. e. m.). Šis produktas atitinka tokius svarbius prekių pinigų reikalavimus kaip, pavyzdžiui, naudingumas, vertė, perkeliamumas ir dalumas. Remdamasi archeologiniais duomenimis, gautais iš senovinių druskos gamyklų, autorė padarė išvadą, kad keramikos standartizavimas garinant rodo pasiūlytos hipotezės pagrįstumą. Mezoamerikos civilizacijose iki jų užkariavimo europiečių pinigų vaidmenį atliko įvairūs daiktai. Taigi, tarp actekų plačiai paplito kakavos pupelės, išlikusios net po ispanų atvykimo, specialūs medvilnės audinio gabalėliai – kuachli, auksas, brangus nefritas ir įvairūs vario dirbiniai, tarp jų ir žinomi kaip „pinigai-kirviai“. Kai kurie

Skaitykite toliau..

REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:

Turino drobulės slėpiniai

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (II)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Restauratorių sukurtas stebuklas – didinga Marienburgo (Malborko) pilis (I)

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš praeities (I)

Šeštojo dešimtmečio baldai: stilingi, šiuolaikiški, tvirti, sunkūs ir brangūs

Cezaris: ne tik politikas ir karvedys, bet ir oratorius bei rašytojas

Rasputinas – fatališkas istorijos personažas

Vaizduotę pranokstanti architektūros didybė

Gdansko rotušės puošmenys

Pirmojo popiežiaus bazilikos didybė

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (II)

Vatikano muziejaus lobiai ir slėpiniai (I)

Sakraliosios Gietšvaldo įdomybės

Stulbinantis senovės meistrų sugebėjimų liudytojas Gdansko rotušėje

Užburianti Gieštvaldo didžiūnės puošyba

„Panem et circences!” („Duonos ir žaidimų!”)

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (II)

Allenšteino aidai Olštyno dabartyje

Prūsiškai lenkiškas Elblongo žavumas

Žavios Milano akimirkos (II)

Panoramų rojus Elblongo bažnyčios bokšte

Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Gintaro stebuklų lobynas Gdansko malūne (I)

Svečiuose pas Didįjį kryžiuočių ordino magistrą

Dangų remiančios Elblongo didžiūnės slėpiniai ir grožybės

Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Dangų remianti gotikos gigantė Gdansko širdyje

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (II)

Sakralusis Liškiavos perliukas

Svečiuose pas Veličkos druskų kasėjus (I)

Gimęs viduramžiais, bet mano vienmetis – Marienburgo dičkis

Veličkos požemių magija (II)

Šventos Kotrynos didybė ir vargai Gdanske

Iš griuvėsių prikeltas sakralusis feniksas – Malborko pilies bažnyčia

Veličkos požemių magija (I)

Gotikos galiūnės didybė Olštyne

Pasaulio stebuklo „giminaitis” Sopote

Naikintuvų flotilė Milano palubėje

Karališkosios Vavelio didybės aidai (III)

Viduramžius menantys Sforcos pilies rūmai

Karališkosios Vavelio didybės aidai (II)

Sforcos rūmų arsenalas

Karališkosios Vavelio didybės aidai (I)

Brerų rūmų perliukas – Astronomijos muziejus

Kraičio skrynių slėpiniai Arklio muziejuje

Mdinos katedros muziejaus grožybės

Sakralusis Romos perliukas – šv. Petro bazilika

Žavi Jūrmalos pažiba – Kemeriai (II)

Krokuvos praeitis ir senamiesčio grožybės

Krokuvos senamiesčio pažiba – švč. Mergelės Marijos bazilika

Vavelio lobyno grožybės

Balsio apylinkių įdomybės

Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje

Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai

Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje

Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė

Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje

6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)

Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose

Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais

Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą

Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu

Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje

Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje

Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė

Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai

Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose

Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?

Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys

Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose

Imperatoriškosios Karakalos pirtys

Kelionė užsienin pro geležinę uždangą

Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II

Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis

Margas „gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje

Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena

Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių

Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!

Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų

Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save

Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje

Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais

Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius

Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys

Viduramžių aidas karalių mieste

Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika

Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Likimų vingiai
Redakcija AIDAI.LT

Paikiausios baigtys

Labai įvairiai vadiname žemiškojo kelio finalą: ir nebūtimi, ir kelione pas Abraomą, ir persikėlimu ar iškeliavimu Anapilin, ir netektimi, tačiau

Skaitykite toliau..
2025-12-27 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Saksonija laiko verpetuose

Pirmąjį tūkstantmetį prieš mūsų erą senovės germanų gentys gyveno Jutlandijos pusiasalyje ir pietinėje Skandinavijos pakrantėje. Iki V a. po Kr.

Skaitykite toliau..
2025-12-26 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Koviniai šunys

Senovėje žmogus prijaukino pilkąjį vilką, sukryžmino jį su tibetiečių dogu ir panaudojo gautą rezultatą savo mėgstamai veiklai – savųjų gentainių

Skaitykite toliau..
2025-12-26 Komentarų: 0
Žiloje senovėje
Redakcija AIDAI.LT

Antikos „masonai”

Kai kalbame apie Pitagorą, iš daugelio žmonių, turinčių šį vardą, paprastai turime omenyje matematiką, kurio vardu pavadinta mums iš mokyklos

Skaitykite toliau..
2025-12-26 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Šiurpuliukų nauda

Kai sakoma „Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai”, žmogų galima pasveikinti. Jis aktyvavo senovinį, paveldėtą ir įgimtą refleksą, kurį mums paliko mūsų

Skaitykite toliau..
2025-12-25 Komentarų: 0
Istorijos atgarsiai
Redakcija AIDAI.LT

Kerų knygos (II)

(Pirmąja dalį skaitykite čia). Nuo seniausių laikų žmones traukė galimybė pasinaudoti tam tikromis slaptosiomis žiniomis, kad įgytų valdžią, turtus ar

Skaitykite toliau..
2025-12-24 Komentarų: 0
Būties margumynai
Redakcija AIDAI.LT

Psichosomatikos slėpiniai

Sąvoką „psichosomatinis“ į medicinos terminologiją įvedė vokiečių gydytojas Johanas Kristianas Heinrotas 1818 m., kai rašė apie nemigos priežastis. Tačiau apie

Skaitykite toliau..
2025-12-21 Komentarų: 0
Scroll to Top

SUSISIEKITE