„Mokslininkų namas“, pastatytas pagal pokaryje iš Leningrado atvykusio architekto Džiovanio Rippos projektą, Vilniuje yra vienas ryškiausių socialistinio realizmo stiliaus, kuriam būdinga neoklasicistinė kompozicija ir dekoras, pavyzdžių. Socialinė namo istorija liudija aukštesnės klasės egzistavimą “beklasėje” komunistinėje visuomenėje. “Specializuotų Mokslo darbuotojų namų statybą Sovietų Sąjungoje reglamentavo vyriausybės nutarimas: sąjunginių respublikų sostinėse turėjo būti pastatyti tipiniai prabangių butų (4-6 kambarių, 160-190 kv. m.), turinčių darbo kabinetus ir bibliotekas, po du sanitarinius mazgus ir netgi kambarėlius tarnaitėms) namai sovietiniam režimui ištikiemiems mokslo, meno ir kultūros veikėjams. Šiame name buvo 50 tokių erdvių butų”. Šio namo vidaus apstatymas nebuvo projektuotas, tačiau išliko duomenų apie gana puošnų interjerą, pvz. karnizus bei rozetės šviestuvų įrengimo vietose). Būtent

Primiršom sovietmečio pabaigoje Lietuvoje neršusias “jedinstveninkų” gaujas, o juk ir dabar netrūksta Kremliui naudingų idiotų. „O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas  Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių,