VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis nepretenduojam, o tiesiog bandome perprasti anuometę restoranų kultūrą, smarkokai įtakojusią kūrybinės bohemos, o ir ne vien jos, tuometį kultūrinį mentalitetą. Iki pat devintojo dešimtmečio vidurio, kai masinio kooperatyvų steigimosi ir pogrindinio biznio legalizavimosi kontekste restoranus bei kavines užplūdo kampuoti vyrukai bei pinigais taškęsi prekeivos, apsilankyti restorane buvo įprasta kiekvienam, juk daugelis šventė gautas premijas, jubiliejus, rengė vestuves ar giminės susibūrimus. Malonaus poilsio vietų būta nedaug, bet jos stengėsi puoselėti tobulą estetiškos aplinkos, kultūringo aptarnavimo bei gardžių vaišių derinį, nes nuo jo priklausė pagrindinis personalo pajamų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos suvažiavimą“, tačiau vakariniuose kino seansuose kartais būdavo piktnaudžiaujama tokios dokumentikos demonstravimu. Savaime suprantama, kodėl: vilniškiam kino teatre „Lietuva“ lenkų filmas „Tvanas“, kuriame vaizduojama ir anuometė Lietuvos tikrovė, žiūrovui kainavo rublį keturiasdešimt kapeikų – dvi serijos po septyniasdešimt kapeikų. Kino teatrai susigalvodavo gudrų pasipinigavimo būdą imti dar keliasdešimt kapeikų už „dokumentinių filmų demonstravimą“, juk žiūrovas niekur nepabėgs iš salės – išsėdės ir tas dešimt-dvidešimt-trisdešimt minučių dokumentikos. Tokie pagudravimai susilaukdavo ir skardžių švilpimų salėje, nes nei surūdijusios kapeikos anoji dokumentika verta nebuvo. Tačiau būta retos išimties –
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos, apie kurias pasakodavo man kiti, kurias jau ir pati prisimenu. Mintyje turiu 1970 – uosius ir vėliau. Prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi. Kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo.Nežinau kodėl, bet pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojamčiam į Šiaulius, Klaipėdą
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik kad kasdien, bet kur tik pasisuksi, tad ir jums neleisiu pernelyg atsilapaiduoti nuo anuomečių “gėrybių”: šiandieniai pseudoistoriniai daltonikai gudriai nutyli visos šios “smegenų plovyklos” intensyvumą bei mastą, nes juos pavaizduojant tikroviškai, sunku net susivokti, kokių dvasinių pastangų ir ryžto reikėjo atsibundant iš sovietinio sąstingio letargo. Galim tik didžiuotis Atgimimo karta, o ir jos tėvais bei seneliais, išsaugojusiais tautinę dvasią, brendant per klampius sovietinės propagandos bei rusifikacijos dumblus. Kadangi meno sovietizavimas yra labai plati tema, tad šįkart apsiribosim ne pačių meno kūrinių, tegul ir menkaverčiai nuobodžių,
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį, Vilniaus sporto objektų lankymą pradėdami nuo visų “Lazdynu baseinu” vadinto sveikatinimosi centro. Lazdynų baseinas (anksčiau Vandens sporto rūmai „Vilnius”) – sportinis baseinas Lazdynuose, vienintelis 50 metrų ilgio baseinas Vilniuje. 1980 m. Vilniuje buvo pastatyti Vandens sporto rūmai (architektas Edmundas Stasiulis). Tokio lygio solidaus baseino esama Kaune, „Girstučio“ rūmuose: juos 1975 m. pastatė Kauno Dirbtinio pluošto gamykla, nuo 2009 m. pradėtos „Girstučio“ sportinės dalies rekonstrukcija, o 2013 m. duris atvėrė Kauno plaukimo centras, kuriame yra minėtas 50 m ilgio baseinas. (Nuotraukoje viršuje – Vandens sporto rūmų
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji ėmė veikti „Pasaka“, duris atvėrusi 1960-ais Laisvės alėjoje, vilniškis „Nykštukas“ lankytojus pakvietė 1964-ais, „Sigutė“ Šiauliuose atidaryta 1967-ais, „Du gaideliai“ Klaipėdoje – 1973-ais. Kurioje vaikų kavinėje buvusi freska ir keletas vaikams pritaikytų baldų buvo atkurti? Privačios iniciatyvos dėka atkurta Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Eugenijaus Steponavičiaus tapyba, buvusi „Nykštuko“ kavinėje, atkurti ir keli kavinėje buvę, vaikams pritaikyti, baldai. Kurioje vaikų kavinėje filmuotos A.Žebriūno režisuoto filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ scenos? 1976 m. ekranuose pasirodžiusi Arūno Žebriūno juosta „Seklio Kalio nuotykiai“ filmuota Vilniuje, kelios scenos filmuotos „Nykštuke“. Kuriose vaikų
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė –
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį, mes šįkart suksim laikrodį geras šešias dešimtis metų atgal, ir vaikštinėsim Latvijos sostinės praeityje, bandydami nepastebėti nykių sovietmečio akcentų, o į sovietinius balvoniukus net nesidairydami. Parako bokštas mena dar XIII amžių. Meistaru (Meistrų) gatvė senamiestyje. Ministrų tarybos pastatas. Pagrindinei Rygos gatvei, kaip ir Lietuvos sostinės prospektui, prikergtas bolševikų stabo Lenino vardas. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras pastatytas XIX amžiuje, jo išorė bei puošnus interjeras nepalieka abejingų. Rygos gatvėse atrasime daugybę dailių pastatų, tik štai pavadinimai prikergti sovietinių veikėjų: šiai – Kirovo vardas. Valstybinį dramos
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis pavyzdžių šiurpios nelygybės tarp sovietinio „elito“ ir absoliučios daugumos piliečių, kurie buvo ne tik įvairiausiais būdais kvailinami, bet ir nuolatos apvaginėjami. Pirmiausia pasidairykim į sovietinio „elito“ gretas: kokie gi susnos jose trynėsi, kokiomis gerybėmis jie nuodojosi? Piramidės viršuje į sitvirtinę partiniai funkcionieriai – pradedant nuo SSRS kompartijos politinio biuro bei kompartijos centro komiteto, ir baigiant vietiniais – vadinamųjų „sąjunginių respublikų“ aukščiausiais partiniais šulais. Dažnas lietuvaitis jau ir nebežino arba nebepamena, kad Vyriausybės rūmuose anuomet tarpo komunistų partinio elito šulai – lietuviškasis kompartijos centro komitetas, o
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės, Lietuvos energetikos sistemos pagrindinės elektrinės, pastatytos Elektrėnuose, kurie iškilo aptarnauti elektrinei. Šalia elektrinės užtvenktas Strėvos upelis, dėl to susidarė Elektrėnų marios. 1961 m. liepos 18 d. padėtas kertinis jėgainės akmuo. Jėgainė veikia nuo 1962 m. Istorijos pradžia laikytina 1959 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Ministrų Taryba paskyrė valstybinę komisiją 1200 tūkst. kW galios naujos šiluminės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1960 m. balandžio 18 d. Ministrų Taryba nutarė statyti Lietuvos VRE. Vadovaujantis ekonominiais skaičiavimais, vieta naujajai elektrinei statyti buvo parinkta pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Trakų rajono Perkūnkiemio kaime, kurio pavadinimas simboliškai tiko naujos elektrinės statybai. Tų pačių metų liepos mėn. būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Lietuvos VRE buvo statoma pagal
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (III). Deficitas
Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia grimasa, sunkinusia gyvenimą absoliučiai daugumai sovietų imperijos gyventojų. Daugelio būtinų kasdieniame gyvenime buities atributų – pradedant baldais bei buitine technika, baigiant dešra ir cukrumi – stoka anuomet vadinta „deficitu“, šis pavadinimas prilipo viskam, ką reikėjo „gauti“ ar „sukombinuoti“ – taip anuomet vadinti trūkstamų prekių paieškos ir įsigijimo „per blatą“ (pažinčių pagalba) procesai. „Oboronkai“ suteiktas prioritetas ir milijonai toje terpėje tarpstančių veikėjų į antrąjį planą nustūmė elementarių buities reikmenų gamybą, jau nekalbant apie gaminamos buitinės technikos našumą bei patogumą, rūbų bei avalynės kokybę ir dizainą, automobilių charakteristikas: nuo pasenusių užsienio pavyzdžių
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (II). “Oboronka”
Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė gamino (nebūtinai pagrindinę) produkciją gigantiškam SSRS kariniam kompleksui. Sovietų armija buvo dislokuota ne tik visose imperijos respublikose-kalinėse, bet ir Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga devynetą metų (1979-1989 m.) buvo įsitraukusi į jos ekonomiką alinusį karinį konfliktą su vietiniais gyventojais Afganistane. Vien šis sekinantis karas – SSRS jame buvo agresore, pirma nužudžiusia anuometį Afganistano vadovą Hafizulą Aminą, tuomet įvedusia į šią šalį „ribotą karinį kontingentą“: stagnuojančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai visa ši karinė kampanija kainavo apie pusšimtį milijardų dolerių ir 15 tūkstančių žuvusių arba dingusių be žinios karių. Ne tik šimtai gerai finansuojamų
Paveikslų galerija paverstą katedrą globė klasikinės muzikos koncertai
1949-ais Katedrą uždarius, jau kitais metais nuo jos numuštos šventųjų skulptūros, o 1950-ais ir 1951-ais keliskart į ją įsilaužta: išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1953-ais karstas su šv. Kazimiero palaikais perkeltas į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kur saugotas iki pat 1989-ųjų. 1953-ų rudenį komisijai apžiūrėjus Katedrą, konstatuota, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, dalis turto parduota, apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. 1953-ais Katedrą perdavus Dailės muziejui, po keleto metų ji perdažyta, įvestas šildymas, o 1956-ais įrengta Paveikslų galerija. Net ir būdama atimta iš tikinčiųjų, šventovė atliko svarbią kultūrinę misiją: joje vykdavo klasikinės muzikos koncertai, o 1969-ais, didžiam vilniečių ir vargonininkų džiaugsmui, vokiečių firma iš Potsdamo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (I). Girtuokliavimas
Mudu dažnokai pasišnekame, nes manasis pažįstamas – negaliu pasakyti, kad esu puikiai jį perpratęs, bet matėmės išties daugelį kartų – tikrai įdomus pašnekovas, galintis paporinti įvairiausių istorijų apie savąją margą praeitį. Kaip ir dažnas, jis labai mėgsta girtis savaisiais pasiekimais, ir gali iki užkimimo vardyti įspūdingus laimėjimus įvairiose srityse: architektūroje, mene, muzikoje, saviveikloje, sporte, nepamiršdamas ir statybos, restauracijos, pramonės, energetikos, kelių tiesimo ir dar daugelio gyvenimo sričių. Tiesa ta, kad apie savojo pažįstamo praeitį esu pats skaitęs ne vieną dešimtį knygų, ir puikiai moku atskirti grūdus nuo pelų – ditirambus ir panegiriką nuo trūkumų ir ydų. Visgi keleto savųjų bruožų minėjimo manasis nuolatinis pašnekovas vengia it nelabasis kryžiaus, nes jie
Sovietinės propagandos grimasos: subjauroti Vilniaus gatvių pavadinimai
Šįkart leisimės į dar vieną kelionę praeitin: dairysimės po vėlyvojo sovietmečio gatvių raizgalynę, ir vertinsim sovietinių funkcionierių požiūrį į Vilniaus ir Lietuvos istoriją – ar vertino ją, ir kaip sugebėdavo suprasti. “Perestroikos”/persitvarkymo laikais ar jau vėliau gimusiems dabartiniai sostinės gatvių pavadinimai nuostabos nekelia: kad ir vienu-kitu atveju praradę sąryšį su istoriniais gatvių vardais, jie akivaizdžiai siejasi su buvusiomis miesto tautinėmis bendruomenėmis, istoriniais veikėjais, urbanistine plėtra bei tradicijomis. Pokariu, keisdami senuosius gatvių ir aikščių pavadinimus svetimais Vilniui revoliucionierių, “pogrindininkų”, sovietinių veikėjų vardais, funkcionieriai pernelyg nesikuklino: šlavė šimtamečius vardus, ir prikergė didžiąjai daliai Senamiesčio ideologinį atspalvį turinčias prielipas. Rodos, nori pasigirti, kokį proveržį sovietų sistema/valdžia suteikė miesto augimui – krikštyk naująsias, sovietiniu
Neįmantrios pramogos sovietmečio sąlygomis: keliaujam į vilniškį Jaunimo sodą
Anuomečio laikmečio amžininkus dažnai kaltina sentimentais sovietmečiui, lyg kas nors būtų pasiilgęs propagandinių transparantų ant kiekvieno kampo, funkcionierių veidmaniškų kalbų apie “visus lygius” (nors kai kurie buvo smarkiai “lygesni”), nykios tarnybos rekrūtais sovietų kariuomenėje, paskutiniaisiais imperijos metais įsivyravusio kasdienių prekių stygiaus, žeminančio stovėjimo eilėse, atgrasiai nepatogių buities sąlygų, vertimo savoje tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, išplitusių švogerizmo, “blato” bei kyšininkavimo, ir aibės kitų to prieštaringo laikotarpio grimasų. O galbūt tie – kai kurių politikų žodžiais, “antrarūšiai” sovietmečio vaikai – vėliau šimtais tūkstančių dalyvavę Atgimimo meto darbuose ir žygiuose, tiesiog prisimena savąją vaikystę ir jaunystę, kai mokėta džiaugtis gyvu bendravimu, kukliomis vaišėmis, tenkintasi kelionėmis ne už jūrų marių, o po Lietuvą,
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką: paskaitykim prieš dešimtmetį surašytus klaipėdiečių prisiminimus apie vaikų pamėgtą kavinę, ir poros nuotraukų dėka į ją užsukim. “Eidavom su visa seima ten pietauti savaitgaliais, buvo pati megstamiausia mano vieta. Teko karta lankytis ir vyresnese klasese vaikysteje kelis kart per metus – savaitgaliais ar per vaiku – draugu, giminiu gimtadienius. is meniu ypac istrigo zele ir plakta giretinele – suvalgydavau ne po viena porcija. dar db patinka architektura ir interjeras su freskomis. Lankydavausi su mama, man buvo 5 metai. Prisiminimai labai malonūs, nes būtent ten rodydavo Tom and Jerry filmuką. Ši
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (II)
Minam iki Oginskio gatvės, kurioje šiek suktelsim iki 3-ojo namo, tapusio neatpažįstamu: senas, suklypęs taros supirkimo punktas tapęs šiuolaikišku, o kiek įdomių vaizdų, dalyvaujant keliems vyrams ir buteliui, vykusių šalia esančiame sodelyje, teko stebėti iš savojo balkono – atskiros knygos neužtektų aprašyti, bet pėdinam pro 93-ajame įsikūrusią siuvyklą, iki bene garsiausio Antakalnio „gale“ buvusio objekto – „sifonkės“. Tokį pavadinimą ši garsioji „įstaiga“ gavo dėl gazuoto vandens sifonų pildymo įrangos: įėjus pro duris, po dešinei sienoje buvo langelis, pro kurį paduodavai darbuotojui sifoną ir apsispręsdavai, kiek šimtgramių sirupo bus gazuotame vandenyje, tuomet sifoną statydavo į specialų įrenginį – jį matydavai – ir užpildydavo saldintu prigazuotu vandeniu. Oi, koks skanumėlis. Na, o
Jautrūs prisiminimai apie permainų sūkuryje išnykusią “Nerį”
Šiandieną jos vietoje stiebiasi užsienio bendrovės pastatytas daugiaaukštis, o kadaise “Neris” buvo bene pirmuoju gyvenamajame rajone pastatytu plačiaformačiu kino teatru, kuriame visuomet rodyti populiariausi filmai, čia pasirodydavę savaite vėliau, nei “Lietuvoje”. Kokią gi “Nerį” pamena ją mėgę antakalniečiai, ir kokią išvysime senose nuotraukose? “Neris” statoma, 6-as deš. Vytis: „Tuomet, kai buvo atidaryta 1959-aisais, Antakalnio “Neris” galėjo pasigirti ir plačiu ekranu – antrasis plačiaekranis kino teatras Vilniuje – ir erdvia 400 vietų sale, stilinga neonine reklama, jaukiu bufetu ir net kurį laiką trukusiu kontrolierių nebuvimu! Rodyti visi naujausi ir populiariausi filmai, vakariniuose seansuose salė visada būdavo pilna, tačiau tai nesutrukdė 1991-aisiais suremontuotą ir nauja aparatūra aprūpintą kino teatrą prichvatizuoti, nustekenti ir
Išties, “vasara baigiasi rudenį”, o kurgi dingo kino teatras “Vasara”?
Gerą dešimtį metų po Antrojo pasaulinio karo medinė architektūra neužleido savosios vietos visuomeninių pastatų statyboje: gausybę 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio medinukų rastume žymiuosiuose Lietuvos kurortuose – Druskininkuose, Palangoje. Vilniuje pora tokių medinių konstrukcijų pastatų atsirado Sereikiškių/Bernardinų sode, anuomet vadintame Jaunimo sodu: nekokią šlovę turėjo medinis šokių paviljonas “sarajus”, o sodo gilumoje stiebėsi dailiu fasadu padabintas medinis kino teatras “Vasara”, vasarą ir teveikdavęs. Komforto šiame, pusę tūkstančio žiūrovų talpinusiame, kino teatre ieškoti nebuvo prasmės, bet sode pasivaikščioję, ir šašlyką su vyneliu sukirtę vilniečiai mėgo pavakaroti dailiame medinuke. Sostinėje atsiradus daugybei naujų, erdvių ir komfortiškų kino teatrų, viduje kukli “Vasara” nebepajėgė atlaikyti konkurencijos. Medinuko istorija išties permaininga ir įdomi: duris kino teatras
Įgyvendinti ir neįgyvendinti projektai: ką papasakos kruopščiai kurti maketai?
Šiandieną sumanių projektuotojų nepamainomi talkininkai yra kompiuterinės programos, sugebančios itin sukurti itin gyvenimišką būsimo pastato ar statinio vaizdą ir trimačiame formate. Prieš keliasdešimt metų Miestų statybos projektavimo instituto, Pramonės projektavimo instituto ir kitų solidžių projektavimo organizacijų darbuotojams tekdavo išlieti marias prakaito bei apsišarvuoti plienine kantrybe, kuriant būsimų gyvenamųjų rajonų ar jų kvartalų maketus. Galbūt tie kruopštumas ir atkaklumas sąlygojo harmoningą ir nuoseklų projektavimą, gyvenamuosiuose rajonuose numatant ir švietimo, ugdymo, socialinių paslaugų, kultūros įstaigas bei prekybos centrus, nes už suprojektuotus “perkūnkiemius” architektai būtų kaipmat lėkę iš pareigų. Pasidairykim po pedantiškai sukurtus miestų plėtros bei gydymo įstaigų projektus, pasigėrėkim preciziška jų kokybe. (Nuotraukoje viršuje – Laisvės prospekto aplinka.) Mokslo ir studijų miestelio
Daugelio pamenama sostinės krepšinio “ąžuolų” komanda – “Statyba”
Antanas Paulauskas, Rimas Girskis, Jonas Kazlauskas, Algimantas Pavilonis, Alfredas Vainauskas, Gintaras Bačianskas, Rimantas Endrijaitis, Šarūnas Marčiulionis: kas vienija visus šiuos šaunius vyrus – talentingus sportininkus? Žinoma, krepšinis, ir nepelnytai pamiršta “Statyba”, kadaise tviskančiuose Sporto rūmuose “pakraudavusi” net CASK’ui: kviečiu sekmadienio vakarą pasižiūrėti retą įrašą, ir prisiminti sostinės krepšinio grandus bei laikus, kada Lietuvai buvo didelė garbė turėti net dvi vyrų komandas SSRS krepšinio čempionate (Verta prisiminti ir tai, kad sostinės moterų krepšinio komanda “Kibirkštis” irgi gerus raumenis demonstravo.) Na, o mėgstantiems faktus ir statistiką, bus įdomu pasiskaityti: 1971 m. Statybos krepšininkai debiutavo aukščiausioje SSRS lygoje ir prisijungė prie Kauno Žalgirio, nuo 1974 m. Lietuvai nuolat atstovavo net dvi komandos stipriausioje SSRS
Trinkelizacijos epochos priešaušryje: žalių rankų apkabintas Vilnius
Garbūs ir išprusę antropologai bei arboristai visgi neapčiuopia neoliberalių žaidimų “žaliąja”, “pilkąja” ir visomis kitomis bangomis esmės, kurią bandysiu trumpai pakomentuoti, ir pakviesti jus į išties žaliausią Europoje sostinę, kad ir sugniaužtą imperijos glėbyje. Taigi, sostinę ne vieną dešimtmetį vairuojančių, Vilniuje šaknų neturinčių, veikėjų veiklos/veikos esmė: Naikini brandžius medžius – tratini (vilniečių) pinigus; Taisai raunant kelmus sugadintas komunikacijas – tratini pinigus; Kloji menkos kokybės trinkeles – tratini pinigus; Taisai tas “papigiaiskas” trinkeles – tratini pinigus; Rengi projektus įvairių spalvų bangoms – tratini pinigus; Sodini atvežtinius medeliukus (Lietuvoje niekas juk negali sodinukų užauginti…)- tratini pinigus; Keiti į nepatręštą žemę įkištus, neprižiūrėtus sodinukus – tratini pinigus. Tiesa, yra dar ir kitas kelias: pasiunti
Sovietiniai stabai, kurių atsikratėme: baisoki “Bėgantys maišuose”
“O jei neklausysi – atiduosiu tiems dėdėms!” – pagrasindavo mama, ir vaikas kaipmat nutildavo. Ir kaip gi jų nebijosi: kiekvieno “dėdės” aukštis buvo net puspenkto metro, o dar ir pakylėti ant laiptuoto postamento buvo, tad stovint arti, įspūdis būdavo tikrai stiprus (dažno nuomone, tai buvo pats baugiausias sovietinis paminklas Vilniuje). Na, aukštį galima būtų paaiškinti tuo, kad stovėjo visa ši kompanija už aštuoniasdešimties metrų nuo dabartinės Pylimo gatvės, tad važiuojant troleibusu, “dėdės” buvo gerai matomi. Prieš pastatant šį sovietinį “šedevrą”, dabartinis Reformatų skveras buvo gražiai sutvarkytas, bet baugi niūrių skulptūrų grupė smarkiai darkė jaukią aplinką. Kokie gi buvo tie “dėdės”. Visa ši besileidžianti nuo laiptų – toks buvo sumanymas, norint
Artimos praeities įdomybės: vaikštinėjam po vilniškį Antakalnį (I)
Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu. Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“
Kardinaliai pasikeitęs modernizmo perliukas – kino teatras “Vilnius”
Tai buvo pats įdomiausias filmas, kurį teko žiūrėti kino teatre, ir pats neramiausias kino seansas: jo metu „Maskvos“ kino teatro antrojoje salėje nuolat atsistodavo ir išeidavo žiūrovai, tikėjęsi, matyt, lengvesnio supratimui filmo. 1979-aisiais, kai įvyko šio filmo premjera, kino sales sausakimšai užpildydavo sovietinis veiksmo filmas (priklausantis serijai „kokie mes stiprūs“), kurio vienas pagrindinių aktorių – Talgatas Nigmatulinas – vėliau bus Vilniuje nužudytas sektantų. Kitas tų metų topas – anaiptol ne visų sutiktas geranoriškai dėl gana subtiliai paslėptos problematikos – net nebuvo rodomas pagrindiniuose sostinės kino ekranuose: dabartiniais terminais pasakytume, kad buvo „nepolitkorektiškas“, juk vaizduota tegul ir fantastinė, tačiau žmogaus (ir ypač – menininko) saviraišką kontroliuojanti ir gniuždanti sistema – aliuzija
Siautulingų permainų kelyje suklupusi pramonės gigantė – “SIGMA”
“Sigmos” įkūrimą simbolizuojantis akmuo buvusioje įmonės teritorijoje. Atkūrus valstybingumą, Lietuvos pramonėje vyko esminiai lūžiai, susiję su gamintos produkcijos konkurencingumu, jų pasekmėje dalis įmonių nugrimzdo į nebūtį. Viena tokių – kadaise klestėjusi skaičiavimo mašinų gamykla “Sigma” ir jos gamybinis susivienijimas, kurio statistinėje bei vizualiojoje praeityje ir kviečiu apsilankyti. Pradžioje – faktai.1954 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta įkurti Vilniaus kasos aparatų gamyklą, kurios statyba prasidėjo 1956 m. Metų pabaigoje iškilo laikinas gamyklos kontoros pastatas, o pirmieji cechai – 1957 m.1957 m. pasirodė pirmieji kasos aparatai, tačiau jau 1959 m. gamyklos profilis pasikeitė ir nuo tol vadinta Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla, įkurtas Skaičiavimo mašinų specialus konstravimo biuras, skirtas šiems įrenginiams kurti
Gražiausi Lietuvos interjerai: permainų vėjo nuneštas “Senasis rūsys”
Klausimas rimtas: kurgi sekmadienį kultūringai papietauti? Na, nesame jau tokie sukriošę, kad nepaėjėtume nuo Sporto rūmų iki Senamiesčio: per mindauginį, tuomet pro Vrublevskius, pro Katedros aikštę link universiteto, dar šiek tiek pažingsniavę pro prezidentūrą ir alumnatą, sukame dešinėn į Dominikonų gatvę, ir šit – “Senasis rūsys” jau čia. Nesyk esame jame ragavę rytinę kavą ar vakaroję, tad šįkart pasidomėkime jo pastato istorija.Namas stovi ties šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sandūra, jo rytinis galas jungiasi su Dievo gailestingumo bažnyčia. Namo pradžioje būta vienaaukščio, jame Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija buvo įsteigta ligoninė. Degė namas 1748-ais ir 1749-ais, o 1799-ais iškėlus ligoninę, namas rekonstruotas ir jame įrengti butai. XIX a. pradžioje rūsyje
Laikmečio iššūkių ir permainų neįveikusi pramonės galiūnė – “ELFA”
Viliuosi, kad atsiras naujausių laikų Lietuvos istorijos žinovas, besiimsiantis tikrai sudėtingos užduoties: populiariai ir suprantamai, be vien istorikams suprantamų terminų (dauguma istorijos apžvalgų yra būtent jais prisodrintos) aprašyti labai įdomų, ir kartu ypač sudėtingą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį Lietuvoje. Būta daugybės didžiulių permainų, ir viena jų neabejotinai tapo didžiųjų pramonės įmonių griūtis, palikusi be darbo šimtus tūkstančių žmonių, bei sąlygojusi gilias socialines permainas: vieni talentingi mokslininkai, inžinieriai ir konstruktoriai išėjo prekiauti į turgų, kiti – ėmėsi verslo kaip mokėdami, treti po kurio laiko paliko Lietuvą, ketvirti įklimpo į depresiją, penkti prasigėrė ir paliko šį svietą. Galbūt net ir mes patys bandysim atrasti priežastis, lėmusias industrinių gigantų (Lietuvos mastu) sunykimą, skaudžiai
Vilniaus jubiliejus sovietmečiu švęstas pasitelkiant… riedulį
Vasariškos gaivos praskaidrintą dieną neblūdinėkime sostinės pakraščiais, o pasisukiokim pačiame miesto centre – Katedros aikštėje – ir jos pašonėje pastebėsime dunksantį drūtą riedulį, stačią įkastą į žemę, ir padabintą iškaltomis raidėmis VILNIUS, bei datomis 1323-1973: koks gi yra šis aikštės kaimynas? Ne, tikrai ne Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas, jis tik paminėjo miestą savuose laiškuose 1323-aisiais, o iki jo mieste tvarkėsi Vytenis, na, o uolūs archeologai atkapstė, kad kadaise sunkiai prieinamoje Kalnų parko (Altarijos) vietoje žmonių gyventa jau pirmame tūkstantmetyje. Taigi, senas ir žilas mūsų miestas, bet Gedimino nuopelnas, kad pirmąsyk jį aiškiai savajame rašte įvardino, tad vieną datą jau atkapstėm – 1323. Na, o 1973 – miesto 650-osios “gimimo” metinės,
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (III)
Gorbačiovybė „Persitvarkymai parėjo, – laukdamas autobuso 1986-ųjų vasarą išgirdau stotelėje stoviniavusio vyriškio balsą, – paskelbtas naujas partijos kursas nuo valstybinės prie naminės!“ Linksmo, kiek kauštelėjusio, sprendžiant iš išvaizdos ir bandymo tuomečiams biurokratams būdingu stiliumi laužyti liežuvį bendrine lietuvių kalba, ne kaimiečio žodžiai tiksliai atspindėjo 1985 m. vasarą prasidėjusios antialkoholinės kampanijos atmosferą. Valstybinė-parduotuvinė degtinė virto deficitu, užtat ir anksčiau virta naminė, nepaisant griežtų įstatymų, pasipylė lyg iš gausybės rago. Gauti jos paprasta nebuvo, nes ir virėjai, ir pardavėjai pasidarė atsargūs ir svaiginantį skystimą pardavinėjo tik pažįstamiems pirkėjams. Vieną atokiau gyvenusią šimtametę bobulenciją, atsisakiusią parduoti gėrimų nepažįstamiems, kompanija jaunuolių skaudžiai nubaudė. Vienas apsivilko vestuvinį-bažnyčinį kostiumą, pasirišo šlipšį, kiti du ar trys –
Kuo vaišinosi lietuvaičiai postsovietiniu sunkmečiu, esant 1800% infliacijai
1991-ųjų pabaigoje galutinai sugriuvus SSRS imperijai, jos eksnarės susidūrė su daugybe valstybingumo įtvirtinimo iššūkių, kuriuos nei vienai nesisekė įveikti be didelių praradimų ir įtampų: po lemtingų įvykių 1990-aisiais ir nerimo persunktų 1991-ųjų (jų vasaros pabaigoje žlugo karinis “GKČP” pučas), Lietuvai 1992-aisiais teko irtis per buksuojančios ekonomikos, nusikalstamumo, bedarbystės ir daugelį kitų kliūčių. Vyresnioji ir vidurinioji karta puikiai pamena šiuos nepritekliaus ir fantastiškos infliacijos – per 1800% – metus, kuomet ne tik kainos augo nuolat, bet ir prekių pasiūla buvo labai ribota. Džugina kitkas: net ir vienais sunkiausių atkurto valstybingumo metais neblėso pagarba liaudies tradicijoms, kultūrai, gimtąjai kalbai, etnografijai. Pakliuvusi į rankas kukli, nei šimto puslapių neturinti, knygelė “Lietuvių apeiginiai valgiai”,
Būsto ir buities puošmenų oazė, viliojusi ir vilniečius, ir atvykėlius
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės svečias – “cvirkynę” žinojo ne dėl malonaus joje praleisto laiko, o dėl priešais skverą buvusios puikios parduotuvės, turbūt priklausiusios Dailininkų sąjungai. Užsigeidei papuošti namus dailia kabykla rūbams, lentynėle telefonui ar tiesiog meniška druskine – dardėk link įmantrios keturių gatvių sankryžos, ir meno dirbinių salone tikrai rasi akį džiuginančių grožybių. Šįsyk žengsim kelis dešimtmečius praeitin, ir pasidairysim į dailės dirbinių oazę
Neišblunkantys atmintyje magijos blyksniai – cirko “Vilnius” vaidinimai
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų cirkų vaidinimuose laisvų vietų nebūdavo, ir vaikams tai buvo bene geidžiamiausia pramoga: pamatyti ne tik linksmus klounų pokštus, bet ir po kupolu skriejančius akrobatus, žavėtis žonglierių miklumu, dresuotojų išradingumu, iliuzionistų išmonėmis. Dažnas jaunuolis jau nebėra buvęs cirke, nes pasikeitė požiūris į gyvūnų dresavimo sąlygas, o ir pati cirko artistų romantika turi ir kitą – nuolatinių klajonių – atspalvį, anaiptol ne
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (II)
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos arba į bandą. Gal dėl to, kad vasarą gyvuliai daugiau laiko praleisdavo ne ankštuose plytiniuose pastatuose, o laukuose. Svarbi fermų dalis buvo vadinamasis kampelis. Nedidelis, kuklus, bet visada neblogai prižiūrėtas, palyginti švarus, su rašomuoju stalu ir vieninteliu visame maždaug 150 gyventojų kaime telefono aparatu, turbūt kadaise vadinosi Raudonuoju kampeliu, tačiau mano vaikystėje visi vadindavo tik kampeliu. Čia rytais susirinkdavo lauko
Povilas Girdenis. Kulkozo laike (I)
Dažnas žemaitis išpučia akis, kai, paklaustas, iš kokio Žemaitijos krašto esu kilęs, atsakau, jog gimiau, augau ir gyvenu Vilniuje. Pašnekovui žiopčiojant ir kraipant galvą iš nuostabos, kad švariai, gal net per daug senoviškai žemaitiškai kalbantis žmogus gali būti kilęs iš sostinės, trumpai papasakoju apie žemaitišką kilmę. Taip jau išėjo, kad vaikystėje ir paauglystėje vasaras leisdavau viename šio puikaus krašto kaime. Panašių kaimų – kuriuose kulkozo laike gyveno nuo šimto iki dviejų šimtų gyventojų, nebuvo nei bažnyčios, nei ambulatorijos, nei parduotuvės – apstu visoje Lietuvoje. Nuo mažų dienų televizijos laidose, laikraščiuose, vadovėliuose matydavau dailiai išpuoselėtą kolūkį su švytinčiais kultūros namais, sklandžiai javus kertančiais kombainais, pasitempusiais, būsimo derliaus gausa susirūpinusiais mechanizatoriais, besišypsančiomis
Būta dvidešimties, teliko… Permainų vėjai senųjų kino teatrų lemtyje
Jums patiko kartu su Romantiku ir Pragmatiku lankytis kine bei vaikštinėti po Vilniaus praeitį? Tuomet leisimės į dar vieną kinematografinę kelionę Vilniaus kino teatrų praeitin, pasidomėdami ir jų šiandiena. Sutarsime, kad gatvių pavadinimai bus jau dabartiniai, nes jaunesnis skaitytojas sovietinių – dėkui Dievui ir Lietuvą išlaisvinusiais tautai – jau ir nebežino, nes šie svetimkūniai buvo sėkmingai išoperuoti. Tad rengiamės patogius rūbus bei aunamės lengvesnę avalynę, nes nejuokai porą valandų nusėdėti kietokoje kino teatro kėdėje, ir žengiam į laikus, kai geras filmas buvo viena nedaugelio pramogų. Kelionę kino pasaulin bandysim rikiuoti taip: pirma populiariausi, paskui – mažiau žinomi ir menkiau komfortabilūs kino teatrai. Na, ir sutarkime, kad į Romantiko bei Pragmatiko
Marazmai, kurių galutinai atsikratėme: “darbo žmonių” demonstracijos
Be didelio noro ankstų rytą išvirtęs iš lovos, netrukus jau žingsniavau link troleibusų stotelės prieš manąją mokyklą: bliaunantis „patriotines“ dainuškas ruporas ant stulpo liudijo, kad tokių vargdienių kaip aš šiandieną bus gausybė. Kuo labiau tolau nuo gimtojo Antakalnio pakraščio, tuo troleibuse daugiau buvo užsimiegojusių klasiokų, važiuojančių miesto centran vaizduoti džiaugsmą ir laimę. Kosčiuškos gatvėje troleibusas sustojo, ir gausi minia pseudošventiškai nusiteikusių piliečių nukulniavo krantine link renginio vietos. Nei pats nepastebėjau, kaip pasalomis prie manęs prisigretino dvi gausiai makiažą naudojančios personos, ir įsikibo į parankę: sovietinių funkcionierių ištikimos draugės bei sugulovės Propaganda ir Ideologija lyg ir meiliai šypsojosi man, tačiau jų akyse įžvelgiau melą, klastą, apgaulę ir besaikį išpuikimą. Pasidairydami į
Povilas Girdenis. Žemaitijos planeta
Kiekvieno Lietuvos krašto gyventojai pasižymi vienokiomis ar kitokiomis išskirtinėmis savybėmis. Nuo seno egzistuoja stereotipų apie suvalkietišką taupumą ar net godumą, dzūkišką karštumą, impulsyvumą, aukštaitišką nuoširdumą, atvirumą, atlapaširdiškumą, žemaitišką užsispyrimą, vangumą bei lėtapėdiškumą. Jūsų dėmesiui – trumpi pasakojimai-pastebėjimai, atspindintys kai kurias šiaurės žemaičių – dounininkų – savybes ir ypatybes. Visi paminėti žmonės kadaise gyveno, kai kurie, duok Dieve jiems sveikatos, gyvena dabar. Nepaisant galimų netikslumų, pasakojimai laikytini dokumentiniais. Kraujuojanti bliuska Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į
Povilas Girdenis. Sovietmečio dainų šventės: reveransas režimui ar Dainuojančios revoliucijos preliudija?
Sovietmečio dainų šventes prisimename, apie jas diskutuojame ir ginčijamės spręsdami, ar jos buvo geros, ar blogos, ar žadino lietuvybę, ar skatino tik dar uoliau tarnauti komunistiniam režimui, ar jose skambėjusi muzika turi išliekamąją vertę, ar tėra praėjusios epochos paminklas, vertas skambėti nebent Grūto parke. Nepaisant kritikos ir prieštaringų vertinimų, šiek tiek laisvesnės, kiek kitomis spalvomis dažytos dainų šventės tebevyksta brandaus socializmo laikotarpiu nusistovėjusiu – kaip dabar mėgstama sakyti – formatu. Pirmieji vaikiški įspūdžiai Frazę „dainų šventė“ pirmą kartą išgirdau ir beveik supratau būdamas penkerių. Televizoriui rodant 1975-ųjų šventės Vingio parke vaizdo įrašą, tėvas susikivirčijo su močiute. Jis norėjo žiūrėti kažką „per Maskvą“, o jo motina – mano močiutė – neleido perjungti
Margi mokyklos metai: įsiminė talentingi pedagogai ir tikri keistuoliai
„Ką patyriau, kur pabuvojau, su kuo bendravau – viskas mano“, – mintiju, vartydamas senų mokyklinių nuotraukų albumą, amžiumi sparčiai artėjantį prie solidaus termino „pusamžis“. Praėjusį kartą dalinausi su jumis šmaikščiomis istorijomis apie mokytojams krėstas eibes, lyg gyvas stovinčias prieš akis, o šįkart norėčiau papasakoti apie pačius mokytojus, sodriai nuspalvinusius manuosius mokyklinius įspūdžius pačiomis įvairiausiomis nuotaikomis: nuo ryškių ir džiugių, iki pastelinių ar net niūrokų. Daugelis, o galbūt ir dauguma, šių mokytojų jau pasitraukę poilsin ar net anapilin, tad sutarsime, kad neminėsiu nei jų pavardžių ar pravardžių, neįvardinta liks ir juos glaudusi mokykla. Prasminga ir smagu pradėti pozityvia gaida, tad pirmuoju prisiminsiu fizinio lavinimo (šiandieną tai būtų kūno kultūros) mokytoją, jau
Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“*
Daugelio šalių tvarkos saugotojai vienaip ar kitaip papiktnaudžiaudavo tarnybine padėtimi, savivaliaudavo, viršydavo įgaliojimus, kai kada ir patys įvykdydavo nusikaltimų. Demokratinėje visuomenėje egzistuoja patikima tokio piktnaudžiavimo prevencijos priemonė – viešumas. Komunistinio režimo sąlygomis pareigūnų nusikaltimai, tarnybinės etikos pažeidimai nuo visuomenės buvo slepiami. Uždarumas, bloga žemesnės grandies vidaus reikalų sistemos darbuotojų materialinė padėtis, iškreiptos etikos normos bei ydingos tradicijos lėmė milicijos piktnaudžiavimą, o savivalė sovietmečiu buvo įgavusi piktybiškas formas. Pokario milicijos ir stribų siautėjimas Pokariu vidaus reikalų organų darbuotojų ir liaudies gynėjais vadintų stribų nusikaltimus, tarnybinius nusižengimus, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kyšininkavimo atvejus nagrinėjusios NKVD-MVD Ypatingosios inspekcijos bylose atsispindi kraupaus Lietuvos istorijos laikotarpio atmosfera. 1945-ųjų žiemą Viduklės valsčiaus apylinkės įgaliotinis Šimkus, būdamas neblaivus, drauge
Einam į kiną su Romantiku ir Pragmatiku: „Lietuvoje“ rodo lenkų „Tvaną“
Nors ir retai kada juodu sutardavo esminiais žmogiškosios būties bei pasaulinės raidos klausimais, bet šįsyk draugiškai išsirengė į kiną, mat buvo ką tik pradėtas rodyti lenkų istorinis epas „Tvanas“, kuriame minima ir anuometė Lietuva. Tiesa, filme Dviejų tautų respublikos kariai stoja į žūtbūtinį mūšį su švedų užkariautojais, nors tikrumoje dažniau kovota su maskolių užpuolikais, o ir tarpusavyje nevengta pasikapoti. Puikus kino epas kol kas demonstruojamas tik geriausiuose kino teatruose, o dar susitarė draugužiai prieš seansą užsukti kavinėn, tad vien trirublės nepakaks: filmas dviejų serijų, taigi tik bilietams po pusantro rublio „galvai“ prireiks, o kur dar vakarinis pasistiprinimas… Nuskambėjus maloniam ausiai stotelės pavadinimui „Lietuva“, bičiuliai mikliai iššoko iš stotin riedėjusio „antruko“,
Povilas Girdenis. Praėjusio tūkstantmečio futbolo sirgaliaus užrašai (I)
Ilgai faktine Lietuvos futbolo rinktine buvusi Vilniaus „Žalgirio“ komanda šiemet gali švęsti ne vieną sukaktį: komandos įkūrimo 70-metį, 1977 m. rudenį vykusio perėjimo iš SSRS futbolo čempionato 2-osios „autsaiderių“ lygos į 1-ąją lygą 40-metį, 1982 m. rudenį iškovotos teisės rungtyniauti SSRS futbolo čempionato Aukščiausioje lygoje 35-metį, 1987 m. lapkritį pasiekto didžiausio lietuviško futbolo laimėjimo – SSRS Aukščiausiosios lygos futbolo čempionato bronzos medalių 30-metį. 1982–1988 m. galima vadinti laikotarpiu, kai lietuviškas futbolas nei populiarumu, nei meistriškumu nenusileido lietuviškam krepšiniui, kai Sigito Jakubausko, Stasio Baranausko arba Armino Narbekovo įvarčiai Lietuvos sporto mėgėjus džiugino ne mažiau nei Arvydo Sabonio dėjimai ar Voldemaro Chomičiaus bei Rimo Kurtinaičio tritaškiai. Žingsniuodamas pro griaunamą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną,
Ištikimas keliautojų talkininkas: įdomioji Vilniaus oro uosto istorija
Kiekvienas skrydis tuo laikmečiu buvo įsimenantis: jau begriūnant Sovietų Sąjungai, jos vienintelė oro bendrovė „Aeroflot“ („Oro laivynas“) atkakliai vykdė skrydžius, tad net ir brangstant bilietams, keliauti lėktuvu buvo greičiau ir saugiau, nei dundėti traukiniais – juose jau ėmė siautėti organizuotos banditų gaujos, naktimis ne tik plėšiančios, bet ir žudančios prekeivius (tuo laikmečiu vadintus „čelnokais“). Populiariausi du manieji maršrutai buvo Vilnius-Peterburgas ir Vilnius-Rostovas prie Dono-Baku – pastarajame skrisdavo visuomet pilnas lėktuvas azerų, pasižymėjusių savitu orlaivio įgulos prašymų supratimu: jei prašo kilimo metu nevaikščioti, tai būtinai kuris nors atsistos ir svirduliuos tarp krėslų eilių, jei tūpimo metu prašoma prisisegti diržą – principingai atsisegs, jei rūkys (tuomet tai buvo galima lėktuvo galinėje dalyje)
REKOMENDUOJAM:
Kalėdinės dovanos AIDŲ prenumeratoriams – jau dabar!
Išradingų druskininkiečių sukurtas unikumas – “ALKA”
Dainavos krašte būdami, negalim neaplankyti “Dainavą” Druskininkuos
Pomirtinis Justino Marcinkevičiaus vargas dėl žodžio svorio
Šeduvos perliukas: mitrūs kipšiukai akylai saugo restorano malūne šlovę
Subtilus žavesys ir plieninė valia padėjo Aušrai apsiprasti Meksikoje
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui (prenumeratoriams)
Kapitonas jau kviečia lipti denin: plauksime Nerimi XX amžiaus pradžioje (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos,
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun,
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį,
You must be logged in to post a comment.