Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVI). Veidmainystė
Pora įdomių ir linksmų atsitikimų, kuriuos papasakosiu pradžioje, yra tikri, nutikę man pačiam, tad išgirsite juos iš pirmų lūpų. Kuo čia dėtas sovietinis plakatas, paporinsiu vėliau, o kol kas keliamės į sovietinį sąstingį – 1984-us metus, kai kuklus jūsų gidas dar tebesimokė vidurinėje mokykloje. Mokiausi pakankamai neblogai, tik idėjiniu atžvilgiu buvau smarkiai atsilikęs – niekaip neprisirengiau tapti komjaunuoliu. Nežinote, kas tas komjaunimas? Sovietinė ideologinė organizacija, vienijusi “pažangų ir ideologiškai pasikausčiusį” jaunimą (berods, komjaunimo nariu galėjai būti iki 35-ių metų, tad jau nebe jaunuoliu būdamas). Dauguma mūsiškės klasės bendramokslių apdairiai suskubo tapti komjaunuoliais iškart, kai tik amžiaus cenzas tai leido – būdami 14-os. Liko tik du ne komjaunuoliai – aš ir
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek tiek padailinti emociniu atspalviu. Tad ir šįsyk pasakosiu jums tikrus įvykius, nors nuo manosios jaunatviškos praeities ir prabėgo keliasdešimt metų. Mūsų kelionės atgalios tikslas – puiki Vilniaus futbolo komanda “Žalgiris”, sovietmečio pabaigoje garsėjusi Lietuvoje ne menkiau, nei jos kauniškė bendravardė. Tiesa, tiek Europoje, tiek pasaulyje kauniškis “Žalgiris” buvo žinomas daugsyk geriau, tačiau Vilniaus futbolininkai Lietuvoje garsėjo taip pat solidžiai, o ir žmonių buvo mylimi be galo. Ne už tvirtą stotą ar gražias akis, o už puikias pergales, ryžtą, atkaklumą, beatodairišką užsispyrimą kautis kaitroje ar šaltyje, ir už sumanią Benjamino Zelkevičiaus
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino šiuos dainos žodžius. Jau išėjusiai, vyriausiajai bei manajai kartoms teko bristi gilų purvynėlį net pusę amžiaus, o ir ne per Klausučių ulytėlę, o visuotinio stygiaus, rekrūtavimo svetimoje armijoje, aršios propagandos ir melagingos ideologijos sąlygomis. Perbridome, vieni smarkiau, kiti menkiau išsipurvinę, ir sugebėjome tuos purvus nusiplauti nuo sąmonės, tiesa, vis dar esama murzinų. Visgi, bridome labai nevienodai: vieni tik klampodami po sovietijos purvą, o kiti dar ir uoliai jo pridėdami, papurvindami. Neveidmainiaudami turime pripažint, kad dauguma prisitaikėme prie sovietinio režimo, ne vienas ir ne du uoliai jam tarnavo, o aktyviai priešinosi
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (III)
Velykos – gerokai ramesnė nei Kalėdos šventė, tačiau neturime save jau taip varžyti, kad nenukeliautume į kauniškius restoranus bei kavines, bent jau praeityje. Mūsų ankstesnės iškylos susilaukė rekordinio susidomėjimo – nors, prisipažinsiu, kad (kol kas) populiariausia yra apybraiža apie šviesios atminties “Merkurijų” – tad tikiuosi gausaus jūsų dalyvavimo ir šįkart. Kaip ir praėjusiais kartais, atmintį pamiklinsim savotiškos “viktorinos” būdu – jus intriguoti man ir lengva, ir savitai įdomu, nes kauniškių užeigų gausa bei įvairovė gali lengvai paklaidinti ir priversti susipainioti. Kiek atmintis leis, stengsimės nebegrįžti į jau lankytas vietas, o jei ir dirstelėsim į kurios vidų, tai kitu kampu ir kitu interesu. Malonūs skaitytojai man atleis, jei, kaip ir apybraižose
Ratuotas draugas, brangesnis nei būstas, mielesnis nei pačiutė
Ankstesnių mano pasakojimų herojus Klemensas jau padėjo mums šiek tiek susipažinti su automobilisto godomis sovietmečiu. Galbūt dažnas nusistebėjote sužinoję, kiek įvairiausių rūpesčių prisikviesdavo anuomet pilietis, po ilgų taupymo metų įsigijęs automobilį, neretai virsdavusį galvos skausmu. Šiandieną seną kledarą galima nusipirkti už vidutinį mėnesio atlyginimą, tiesa, tai bus labiau problemų, o ne transporto priemonės, įsigijimas. Kadaise doras darbuotojas, gaudavęs neblogą aniems laikams poros ar net trijų šimtų rublių algą, turėjo gerus penkerius metus “dėti į kojinę” ir atsisakyti visų gyvenimiškų malonumų, norėdamas iš prisigrūdusio visuomeninio transporto persėsti prie ratuoto draugo vairo. Klemenso dėka priminiau jums, kiek tekdavo supilti už LADA “pirmuką”, o kiek gi reikėdavo atseikėti už kitus lengvuosius automobilius, kokių
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIV). Tautinė nesantaika
Išsyk noriu įspėti, kad mūsų kelionė į praeitį bus įdomi, sužinosite apie gerokai primirštus įvykius, kadaise buvusius rezonansiniais, tačiau mūsiškė išvyka bus tik tvirtų nervų keliautojams. Sovietijos ydoms esame skyrę ne vieną dešimtį virtualių ekskursijų būtovėn, matėme ir kruopščiai slėptas technogenines tragedijas bei avarijas transporte. Šįkart nusikelsime į sovietinio laikotarpio pabaigą, kai braškant imperijai, visa galia pasireiškė ilgus metus tvenkęsis tautinių konfliktų pūlinys. Ištakomis nacionalinė nesantaika siekia dar stalininį įšalą, kai imperijoje kalėjusių šalių-respublikų sienos būdavo nubrėžiamos kruvino diktatoriaus ir jo sėbrų valia. “Proletarinis internacionalizmas” ir “tautų draugystė” – bene labiausiai sovietmečiu deklaruoti lozungai, sietini su bandymu užglaistyti smarkius mentaliteto bei kultūros skirtumus tarp baltijiečių, kaukaziečių, azijiečių ir imperijoje daugumą
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai pajėgūs sukurti ir dailesnius. Tiesa, yra vienas niuansas: anuomet lankytoją stengtasi pritraukti ne tik gardžiais valgiais ir maloniu aptarnavimu (nekalbam apie jo palaipsnį smukimą 9-ame, ir ypač ž 10-ame dešimtmečiuose), bet ir estetiška aplinka. Ne vien darbštūs Lietuvos baldžiai kūrė unikalius baldus garsiosioms užeigoms, bet ir menininkai atsiraitodavo rankoves metalo kaldiniams, skulptūroms, freskoms, gobelenams, vitražams paveikslams. Atklydę iš sovietų imperijos užkaborių veikėjai išversdavo akis ir žiopčiodavo it žuvis ant kranto, išvydę lietuviškų užeigų interjerus ne tik Kaune ar Vilniuje. Mes dar nesilankėme anuometėse kitų didmiesčių – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio –
“Šaltinėlis”, sruvenęs menų, dainų ir emocijų derme
“Žinai, tai kitiems “Šaltinėlis” buvo smagia vieta leisti laisvalaikį, o mums buvo galvos skausmas, kai tvankiais vasaros vakarais pro atidarytus mūsų namo pusėn langus trenkdavo muzikos akordai”, – manąjį entuziazmą kiek apmalšino teta, jau pusšimtį metų gyvenanti artimiausiame “Šaltinėlio” pastatui daugiabutyje. Daugiabutis pasikeitė, pasirenovavo, persimainė ir “Šaltinėlio” pastatas: nebėra fontanėlio ir baseinuko, kurių vietoje dabar parkingas, prekybos centras persimainė bei prarado pavadinimą, o garsaus restorano ir naktinio baro vietoje šiandieną sandėliai ir viena-kita įmonėlė. “Permainos visada tik į gerą”, – bandau tikinti save, bet neišeina meluoti nei sau, nei jums, nes “Šaltinėlyje” esu lankęsis, ir prisimenu jo meninius akcentus. Naktinis baras kadaise buvo garsus visam Vilniuje, nes tokių tebuvo trys:
Apsukrūs vertelgos “FiDi” pakampiuose
Ilgai tartis nereikėjo, nes visi bendraklasiai buvome antakalniečiai, o nuo Antakalnio troleibusų žiedo iki Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto tik dešimt-penkiolika minučių pėsčiomis. Nutarę ryžtingai šturmuoti “FiDi” (“Fizikų dienos”) renginius, susitikome prie Antakalnio stotelės, ir pro ištaigingus Žirgo gatvės daugiabučius patraukėme į “FiDi” asfaltuotu taku per kolektyvinius sodus (šiandieną jų nebelikę nei kvapo). Gorbačiovinė “perestroika” (“pertvarka, rus.) buvo atnešusi liberalių permainų į išradingųjų fizikų šventę, tad joje mūsų grupelės laukė ne tik linksmi renginio vedėjų sąmojai, bet ir pirmieji smulkūs verslininkai. Kas gali žinoti, gal šiandieną manuosius prisiminimus pasiskaitys kuris nors garbus verslo tūzas, anuomet žvejojęs pirmuosius rubliukus iš naivių šventės žiūrovų. Atmintis jau nebedirba idealiai, kad atsiminčiau visus “FiDi” tarpusius
Lietuvos verslo pionieriai: kuriuos beatrasime po 30-ies metų?
Tie, kam šiandieną 50+, gana gerai pamena pirmųjų kooperatyvų kūrimąsi sovietmečio pabaigoje, jų transformavimąsi į “firmas” ir bendroves praėjusio amžiaus paskutiniam dešimtmetyje. Laukinio kapitalizmo epochoje atsirado ir sumenko daugybė komercinių bankų, draudimo kompanijų, investicinių bendrovių, žlugo arba buvo sužlugdytos neišmanėlių didžiulės įmonės, steigėsi daugybė lietuviškojo verslo pionierių. Šįkart dairysimės į valstybingumą atkūrusią Lietuvą XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, senų reklaminių skelbimų pagalba ieškodami visus išbandymus atlaikiusių įmonių. Tokių tikrai esama nemažai – atsispyrusių reketininkams, biurokratų neraštingumui, nevykėlių funkcionierių “žiaurioms akcijoms” prieš verslą, muitinėje klestėjusiai korupcijai, chaotiškam teisės aktų keitimuisi ir kitoms anuomečio laikotarpio negandoms. Išgyvenę laukinio kapitalizmo sąlygomis, atspariausios lietuviškos įmonės šiandieną yra smarkiai išaugę bei sustiprėję, įdiegę europinius veiklos standartus
Gimtosios kalbos neišsižadėjusi lietuviška estrada
Laiko tėkmės nešamos, nenumaldomai tolsta užmarštin to laikmečio detalės, blanksta ir išmoktos pamokos apie kultūrinio savitumo saugojimą. Tik paskutinis naivuolis arba veidmainis gali teigti, kad nieko doro neišmokome sovietinės propagandos ir nutautinimo sąlygomis. Išmokome branginti lietuvišką žodį, lietuvišką posmą, lietuvišką dainą, branginome lietuviškus menus. Savitą braižą įgavo lietuviškoji fotografija, toli pralenkusi propagandinių klišių atgyvenas, giliai kapstėsi sielų kertelėse lietuviškas kinas. Slopinamas ir varžomas, visgi atsilaikė lietuviškas rokas, neišdavė lietuvybės ir estrada. Šįkart ir nukeliausime į estradinės muzikos praeitį, nuklysdami toli už Lietuvos ribų, prisimindami bendrą muzikinį kontekstą. Dairydamiesi į Baltijos šalių nacionalinę sudėtį, kaipmat pastebėsime akivaizdų skirtumą: sovietmečiu Lietuvoje rusakalbių gyventojų nuošimtis neviršijo dešimties, kai mūsų šiaurinėse kaimynėse jis artėjo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIII). Vaikystės militarizavimas
Atlaikę ne tik manąją, bet ir sūnų vaikystes, jie draugiškai slepiasi kartoninėje kazino žaidimų dėžėje: vienas be galvos, kitas be rankos ar šautuvo, išvagoti nelengvuose mūšiuose patirtų randų. Atspėjote, kad kalbu apie kareivukus, kurių dažnas jau pusamžis, atkeliavusius į manąją vaikystę dar sovietmečiu. Šiandieną, užsukęs į senelių namo – jame praleidau didžiąją dalį vaikystės – kiemą, ypatingų sentimentų nebejaučiu. Išlikę tik “neužmušamos” sūpynės, tegul ir daugsyk taisytos, bet atidirbusios pusę šimtmečio. Kiemą užėmę automobiliai, palikę tik mažą kamputį smėlio dėžei, kuriame tik retkarčiais pasikapsto mamos prižiūrimas mažylis. Kadaise, kai televizorius buvo anaiptol ne visuose namuose, kai jokių išmaniųjų ar kompiuterių niekas net nesapnavo, vaikai ir paaugliai laisvalaikio liūto dalį praleisdavo
Industrinių sovietmečio gigantų istorijos (I)
Šiandieną galima iki užkimimo ginčytis apie priežastis, dėl kurių Vilnius palaipsniui iš pramoninio virto valdininkijos miestu. Tokią permainą sąlygojusių faktorių buvo aibė, tačiau akivaizdu viena – jei vilniškių pramonės gigantų produkcija būtų buvusi konkurencinga ne tik vidaus rinkoje, jie sėkmingai dirbtų iki šiol. Kita vertus, sostinėje atsirado daugybė šiuolaikiškų verslų, stiprus informacinių technologijų sektorius, na, o naujos pramonės įmonės kuriasi aplink Kauną, kurio geografinė padėtis gerokai patogesnė efektyviai logistikai. Mūsų šiandienės kelionės praeitin objektu bus didžiosios industrinės įmonės, savo laiku įdarbinusios tūkstančius vilniečių, produkciją gabenusios tolokai už Lietuvos ribų. Apsiribosim santūria statistika, kad pasivaikščiojimas istorijoje nevirstų virkavimu apie prarastas galimybes (nors, tiesą sakant, retkarčiais būtent taip ir buvo). Nuotraukoje viršuje
Vilniaus parduotuvių vardai ir veidai – ar pamenat?
Kuriuos prekybcentrius galėtumėte nei nemiktelėję išvardinti? Mikliai – ant vienos rankos pirštų skaičiuodami – šiandieną galim išvardinti Lietuvą apraizgiusius prekybos tinklus, beveidžius angarus identifikuojančius tik priedais “XXX”, “Hyper” ar pan. Apie savitumą ir interjero estetiką belangiuose statiniuose nereikia nei svajoti – nuobodi lentynų bei prekystalių makalynė, ir tiek. Esame jau šiek tiek dairęsi prekybos tyruose tuomet, kai kiekviena parduotuvė turėjo ir vardą, ir – pagal galimybes – originalesnį interjerą. Pati prekybos sistema buvo tikras ydų ir piktnaudžiavimo raizginys, kuriame pirkėjas buvo nuolat maustomas ir žeminamas, tačiau buvo ir architektų dažnai parduotuvei suteiktas savitumo šarmas. Šios mūsų kelionės Vilniaus praeitin objektas yra senieji, jau išnykę prekybos oazių vaizdai, prisiminimai apie tiek
Visai netarybiniai/nesovietiniai žmonės, apgynę Lietuvos laisvę
Net ir užšalusi upė po ledu nesustoja tekėti, nesustabdyti ir laiko tėkmės, tad jau 33-eji metai prabėgo nuo lemtingų ir Lietuvai, ir pasauliui įvykių. 33-eji metai – jaunas, Kristaus amžius – tačiau net ir tiek nebuvo sulaukę daugelis Sausio 13-osios didvyrių, kritusių už Tėvynės laisvę. Juos vienijo kilni drąsa ir ryžtas, beatodairiška meilė Tėvynei, švari sąžinė – savybės, kurių gerokai stinga šiandieniams politikieriams ir vertelgoms, mikliai pasinaudojusiems žuvusiųjų iškovotos laisvės vaisiais. Tačiau yra ir dar viena vienijanti Sausio 13-osios didvyrius aplinkybė – visi jie brendo, o dauguma ir gimė laikmečiu, kai Lietuva buvo Rusijos sovietinės imperijos, dar vadinamos SSRS, dalimi. Jiems teko mokytis ir dirbti sovietinio režimo sąlygomis, būti rekrūtais
Neišdilsianti iš atminties naktis
Nenuorama kaimynė Virginija paskambino į duris – visa apsiašarojusi, kaip ir manoji mama – ir pranešė svarbią žinią: į miesto centrą važiuoja troleibusai, o juk buvo jau gili naktis. Mikliai apsirengėme, ir su draugu nuskubėjom į „Mokyklos“ stotelę Antakalnyje, kur laukė jau gausus būrys antakalniečių. Pavažiavus dar keletą stotelių, troleibusas jau buvo sausakimšas, o netrukus vairuotojas į mikrofoną ištarė nedžiugius žodžius: televizijos bokštas užimtas, yra žuvusių. Važiavome tylėdami, iki mus išlaipino „Kalnų parko“ stotelėje – priešais stovėjo jau ilga virtinė troleibusų – ir metriniais žingsniais patraukėme link Televizijos ir radijo komiteto. Kiek ten ir eiti – nedidelis mūsų Vilnius: kadaise, užsibuvęs pas savo išrinktąją, per porą valandėlių paržingsniuodavau naktį iš
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XII). Dailės ideologizavimas (1-a dalis)
Savosiose kelionėse į sovietinės propagandos valdas mes jau buvome užklydę į ideologizuoto meno brūzgynus, tačiau verta atskirai pasidairyti dailės tyruose, nes ši meno rūšis buvo bene labiausiai apnikta sovietinio užkrato, aktyviausiai išnaudojama melagienos propagandistų. Šiandieną jau sunkoka būtų vertinti, ar dailininkai ideologizuotus paveikslus terliojo vedami naivaus patiklumo, kad sovietiniai lozungai išties bus įgyvendinti, ir neliks tik rėksmingais pažadais, ar prosovietinius kūrinius tapė ieškodami ilgesnio rublio ir svarbesnio visuomeninio statuso. Lietuvoje būta etatinių “leninianos” skulptorių, kurpusių bolševikų stabo stovylas, bet mažiau žinomi yra anuomečiai ideologizuotų paveikslų štampuotojai – ar tokių išties būta?.. Ideologizuota tapyba, kaip ir kitos meno rūšys – vitražas, mozaika, skulptūra – atspindėjo kelias sovietmečio epochos puses: bolševikinį perversmą
Dvikovoje su internetu kritęs Centrinis paštas
Prisipažinsiu, kad į pagrindinę salę užsukdavau vieninteliam tikslui – susitikti su… Na, tiesiog susitikti, nes netoliese buvo ir privalomi traukos objektai: kitoje gatvės pusėje ledainė, “Vilijos” kompleksas ir kavinukė jame, paėjėjus link katedros – kino teatras “Vilnius”, visai šalia – picerija “Vidudienis”, blogiausiu atveju – nedidukė kavinaitė “Svajonėje”, tiesa, joje tekdavo stovėti. Tad kukliai papramogauti tikrai buvo kur, tačiau mane visada viliojo mažos ir jaukios erdvės, tad šmurkštelėdavau pro kampinį įėjimą (tą, kuris artimesnis “Vaikų pasauliui”) į visų filatelistų “Meką” – pašto ženklų parduotuvę, skambiai vadintą “Filatelija”. Prisėdę patogiuose krėsluose, vyriškiai susikaupę skaitydavo prie medinių lyštvelių pritaisytus – kad “nenukosėtų” – laikraščius, o būrelis tokių pat, kaip ir aš, filatelijos
Restoraninės kultūros aidai (I)
Taip, tema plati ir aktuali tiek dabar, tiek anuomet: turbūt ir jums yra tekę išreklamuotoje užeigoje prisėsti prie dar drėgno po nuvalymo stalo, žiaukčioti nuo apšlapintų grindų tualete, išprašyti dantų krapštuką, žvelgti laukan pro senokai nevalytą langą, klausytis padavėjų klegesio ir/ar kliokiančio pigaus popso. Pastebėjau, kad prasčiausias aptarnavimas ir aplinkos estetika yra išsiskėtusiuose maitinimo tinkluose, matyt, taip yra dėl atsainaus požiūrio į darbuotoją, sąlygojančio atsainų darbuotojo požiūrį į klientą. Bandysim pasidairyti į laikus, kai restoranų bei kavinių buvo neperdaugiausiai, oficianto profesija buvo prestižinė ir pajaminga, tad klientą aptarnauti stengtasi greitai, paslaugiai ir mandagiai, o ir patiekalų kokybė pilvo įgeidžiams neprieštaravo. Senųjų nuotraukų dėka pažvelgsim į darbuotojų uniformas, firminę simboliką, interjerus.
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui susibroliavus su Erfurtu, pavadinsime šio miesto vardu gatvę bei prekybos ir paslaugų centrą – taip ir padarėm. Prieš gerą pusšimtį metelių premijuotuose Lazdynuose driokstelėjom drūtą kompleksą, kuriame išsiteko maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės vaistinė, pašto skyrius, taupkasė, kirpykla, moterų konsultacija, knygynas ir pusantro šimto vietų restoranas bei fantastiško populiarumo susilaukęs naktinis baras. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad ir erfurtiečiai vieną gatvių pavadino Vilniaus, o ir restoranas “Vilnius” atsirado Erfurte. Nesigirsiu, kad buvau “restoranų liūtas”, ir neišlysdavau iš “Erfurto”, bet keletą metų gyvenau visai šalia “Erfurto” – Lazdynėliuose, tad pėsčiųjų tilteliu
Lietuviškieji “sėkmės džentelmenai”: kaip jais tapdavo (I)
“Aš galiu pagrįsti kiekvieną centą savųjų milijonų, išskyrus pirmojo”, – garsioji frazė gana gerai apibūdina praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje prakutusių, šiandieną jau respektabilių vertelgų pralobimo būdus. Pakalbinus apie laikmetį gerai menančius istorikus ir visuomenininkus, jie ne itin iniciatyviai žvelgia į perspektyvą detaliai aprašyti atkurto valstybingumo pirmąjį dešimtmetį, nes daugelis tą laikotarpį bevelytų pamiršti. Išties, gaujų karai, laukinė “pri(ch)vatizacija”, metalų, alkoholio ir rūkalų kontrabanda, vešėjusi korupcija ir daugybės įmonių žlugimo sukelta masinė bedarbystė neatrodo patraukliai. Tačiau neišmesi žodžių iš dainos, o faktų – iš praeities: šįkart prisiminsime ryškų to sudėtingo ir permaningo laikmečio epizodą – tautą skurdinusį, o grupeles aferistų bei sukčių praturtinusį komercinių bankų sužlugdymą. Tai pirmoji dalis publikacijų ciklo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XI). Tautodailės ideologizavimas
Bendraudamas su tautodailininkais, atvežusiais nuostabius kūrinius į šiųmetį festivalį “Skamba, skamba kankliai” lydėjusią mugę, daugel sužinojau ir apie šiuolaikinius kūrėjų talkininkus – modernius įrenginius. Šimtametės kūrybos tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, rėmėsi tradiciniais būdais, tad kadaise visa kūryba buvo sunkaus, bet išradingo ir mielo rankų darbo vaisius. Šįkart leisimės į lietuviškosios tautodailės klystkelius sovietmečiu, kai melaginga ideologija ir arši propaganda kasdien skalbė lietuvaičių smegenis, bergždžiai bandydama lietuvį paversti “tarybiniu žmogumi”. Nagingiausi tautodailininkai, kaip, beje, ir dauguma kūrybos fenomenų, noromis-nenoromis atidavė savo duoklę sovietiniam režimui, išstenėdami vieną-kitą abejotinos meninės vertės kūrinuką, atspindėjusį “meilę” anuometei ideologijai, nuskurusiai sovietinei kariaunai, imperijos sukaktims ar propagandinėms grimasoms. Dairydamiesi į ideologizuoto meno apraiškas, išliksime etiški,
Senosios Vilniaus užeigos: ar pamenat?
Prieš Kalėdas galim sau leisti daugiau, tad ramų sekmadienio vakarą leisimės į kelionę po senąsias Vilniaus užeigas – restoranus ir kavines. Jei pakankamai atidžiai skaitėte šiai temai skirtas apybraižas apie “Dainavą”, “Lokį”, “Žirmūnus”, “Senąjį rūsį”, “Medininkus”, “Lakštingalą”, “Palangą”, “Briedį” ir kitas vilniškes bohemos buveines, nesunkiai atpažinsite ir vietas, kuriose lankysimės šįvakar, o publikacijos pabaigoje pasufleruosiu. Pažadėkite sau, kad būsite sąžiningi ir kantrūs, neskubėsite stumti pelytę apačion link atsakymų, o pasimėgausite galimybe pažadinti atmintyje malonius prisiminimus apie kultūringai leistą laiką, kai į restoraną buvo einama pasirišus kaklaraištį, džentelmenai pastumdavo damai dailią kėdę, oficiantas atidžiai stebėdavo salę ir prieidavo vos kilstelėjus ranką, virėjos stengdavosi maitinti skaniai, nes tuomet ir joms byrėdavo dalis
Pamėgta, puošta ir branginta, iki pradanginta – “Palanga”
Taip, jūs teisūs, bičiuliai: “mazgaknisio” anuomet būta daug ir dar truputį, apie jį nesyk rašiau ir rašysiu cikle „Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos“. Šįvakar atsuksime nugarą sovietinei propagandai ir melagingai ideologijai „esame visi lygūs“ (nes kai kurie buvo gerokai „lygesni“), ir trauksime pasižmonėti į lietuvių architektų bei statybininkų sukurtą stilingą restoraną, kyštelėdami nosį ir šalia jo prigludusion kavinėn. Ir visai nesvarbu, kad jau XXI amžiuje neokomjaunuoliai vieną po kito šluos lietuvaičių pastatytus modernius pastatus, naikins anuomet kurtus nacionalinio meno perliukus. Metrodotelį gerai „patepiau“, tad mums šįkart tikrai atsiras vietų vilniškėje „Palangoje“, kuri jau nuo 7-o dešimtmečio svečius pasitinka esminiai atsinaujinusi, pasipuošusi, džiugindama gyva muzika, parketine šokių aikštele, o
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (X). Animacijos ideologizavimas
Jauniausioji bei jaunesnioji kartos turbūt jau ir nebežino, kas tie “Labanakt, vaikučiai”? Kadaise, prieš daugel-daugel metų, kai buvau pypliu, sovietinė Lietuvos televizijos programa ne itin džiugino, tačiau prošvaisų joje visgi būta. Puikiai vedė, nevengdamas aštresnių temų, bei puikiai kalbėdamas lietuviškai – anuomet net diktorių kalba buvo palytėta rusifikacijos – laidą “Keliai, mašinos, žmonės” Vytautas Kvietkauskas, o mažiesiems skirtą laidelę “Labanakt, vaikučiai” nuostabiai vedė auksominio balso savininkė Bernadeta Lukošiūtė, daugumos vadinta tiesiog “teta Beta”. Lietuviškasis laidelės variantas niekuo nenusileido iš imperijos sostinės transliuotai panašiai laidai “Spokoinoj noči, malyši” (“Labos nakties, mažyliai”, rus.), ir laidelės sėkmės pagrindu buvo subtili B.Lukošiūtės elegancija, puikus vaikiškos pischologijos išmanymas, sėkmingi laidos scenarijai. Nors jie ir buvo
Solidi galiūno praeitis ir vargana šiandiena
Nesykį jau keliavome į šiuos rūmus Facebook’o grupėje “Vilniaus praeities aidai”, pabuvojome pačiuose įvairiausiuose betono galiūne vykusiuose renginiuose, atgaivinome patirtas pozityvias emocijas, malonius įspūdžius, džiugias akimirkas. Bėdavojome, kad laukinės “pri(ch)vatizacijos” pasekmės skaudžiai atsiliepė vienam įdomiausių sostinės pastatui, nemėgstamam istorinių daltonikų, nesugebančių objektyviai įvertinti lietuvaičių pasiekimus sovietmečio sąlygomis. Šįsyk užsuksime į vilniškius Koncertų ir sporto rūmus bene paskutinį kartą, tačiau apžiūrėsime kiekvieną solidaus pastato kampelį, prisiminsime jo istoriją bei įspūdingus duomenis, pasidairysim į platų spektrą čia vykusių renginių, na, ir šiek tiek paspėliosime apie pastato ateitį (neskubėkite jo nurašyti, nes yra įdomių aplinkybių – apie jas šnektelsim truputį vėliau). Kad mūsiškis pasibuvimas praeityje nevirstų giliamintišku pasitarimu-pasigodojimu dėl korumpuotų valdininkų su “pri(ch)vatizacijos”
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IX). Fotografijos ideologizavimas
Kokius tarpukario fotografus galėtumėte nei nemirktelėję įvardinti? Berods, pamenate Balį Buračą ir Vytautą Augustiną, na, gal kuris prisiminsite ir Mečislovą (Mečį) Barkauską. Tikrovė ta, kad fotografo amatas/verslas/profesija tarpukariu buvo beveik be išimties žydų pamėgti, tad neturėtų kelti nuostabą, kad pirmieji pokario fotografai irgi yra žydų tautybės: Chanonas Levinas, Ilja Fišeris, Judelis Kacenbergas, Michailas Rebis. Ryškiu lyderiu šioje kompanijoje buvo su sovietų armijos 16-ąja “lietuviška” divizija į Lietuvą atklydęs Chanonas Levinas, ilgą laiką dirbęs kompartijos lietuviškojo oficiozo – laikraštpalaikio “Tiesa” – fotokorespondentu. Pavartę vėlyvuoju sovietmečiu išleistą šio fotografo darbų albumą, vargiai berastume bent keletą darbų, nedvelkiančių sovietine propaganda. Palaipsniui į lietuviškąją fotografiją ėmė vis giliau skverbtis sovietinė ideologija: apsčiai jos apraiškų
VIKTORINA: vilniškės bohemos buveinės – ar atpažinsit jas?
Nors esame aplankę jau daugybę stilingų užeigų visoje Lietuvoje – apybraižų sąrašą atrasite, įvedę AIDŲ paieškoje žodį “restoranas” – tačiau būti restoranų liūtais ar liūtėmis nepretenduojam, o tiesiog bandome perprasti anuometę restoranų kultūrą, smarkokai įtakojusią kūrybinės bohemos, o ir ne vien jos, tuometį kultūrinį mentalitetą. Iki pat devintojo dešimtmečio vidurio, kai masinio kooperatyvų steigimosi ir pogrindinio biznio legalizavimosi kontekste restoranus bei kavines užplūdo kampuoti vyrukai bei pinigais taškęsi prekeivos, apsilankyti restorane buvo įprasta kiekvienam, juk daugelis šventė gautas premijas, jubiliejus, rengė vestuves ar giminės susibūrimus. Malonaus poilsio vietų būta nedaug, bet jos stengėsi puoselėti tobulą estetiškos aplinkos, kultūringo aptarnavimo bei gardžių vaišių derinį, nes nuo jo priklausė pagrindinis personalo pajamų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VIII). Karikatūros ideologizavimas
Įprastai prieš pagrindinio filmo pradžią parodydavo kelių minučių trukmės propagandinę „Tarybų Lietuvą“ arba kokį kitą ideologinį filmuką apie „didžiulius liaudies ūkio laimėjimus pasitinkant (n-tąjį) partijos suvažiavimą“, tačiau vakariniuose kino seansuose kartais būdavo piktnaudžiaujama tokios dokumentikos demonstravimu. Savaime suprantama, kodėl: vilniškiam kino teatre „Lietuva“ lenkų filmas „Tvanas“, kuriame vaizduojama ir anuometė Lietuvos tikrovė, žiūrovui kainavo rublį keturiasdešimt kapeikų – dvi serijos po septyniasdešimt kapeikų. Kino teatrai susigalvodavo gudrų pasipinigavimo būdą imti dar keliasdešimt kapeikų už „dokumentinių filmų demonstravimą“, juk žiūrovas niekur nepabėgs iš salės – išsėdės ir tas dešimt-dvidešimt-trisdešimt minučių dokumentikos. Tokie pagudravimai susilaukdavo ir skardžių švilpimų salėje, nes nei surūdijusios kapeikos anoji dokumentika verta nebuvo. Tačiau būta retos išimties –
Rasa Stulpinienė. Žiema kaime
Besidžiaugiant žiema, kurios nebuvo jau pastarąjį laiką (savaitė su minusine temperatūra ir lengvi sniego pabarstukai, pro kuriuos prasišviesdavo visai neįšalusi žemė, nesiskaito), atmintyje iškyla žiemos, apie kurias pasakodavo man kiti, kurias jau ir pati prisimenu. Mintyje turiu 1970 – uosius ir vėliau. Prisimenu savo senelius, kaimą, jo žmones. Kaip gyveno, kaip bendravo, ko troško, dėl ko pykosi. Kas tuos žmones skyrė, o kas suartindavo.Nežinau kodėl, bet pirmiausia prieš akis iškyla kelias. Jis prasideda atsišakojimu nuo Žemaičių plento, kurį, atsiradus automagistralei Kaunas – Klaipėda, ėmė vadinti senuoju (daug tokių atsišakojimų būta, greičiausiai ir tebėra, tik vieni kaimai ir gyvenvietės matydavosi bet kuriam „ikarusu“ iš Vilniaus ar Kauno važiuojamčiam į Šiaulius, Klaipėdą
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VII). Meno ideologizavimas
Dar neatsitokėjote nuo mūsiškės kelionės praeitin po ideologinius muziejus? Dar gyvi įspūdžiai iš propaganda permirkusios Revoliucijos muziejaus ekspozicijos? Atgimimo kartai smegenys būdavo plaunami ne tik kad kasdien, bet kur tik pasisuksi, tad ir jums neleisiu pernelyg atsilapaiduoti nuo anuomečių “gėrybių”: šiandieniai pseudoistoriniai daltonikai gudriai nutyli visos šios “smegenų plovyklos” intensyvumą bei mastą, nes juos pavaizduojant tikroviškai, sunku net susivokti, kokių dvasinių pastangų ir ryžto reikėjo atsibundant iš sovietinio sąstingio letargo. Galim tik didžiuotis Atgimimo karta, o ir jos tėvais bei seneliais, išsaugojusiais tautinę dvasią, brendant per klampius sovietinės propagandos bei rusifikacijos dumblus. Kadangi meno sovietizavimas yra labai plati tema, tad šįkart apsiribosim ne pačių meno kūrinių, tegul ir menkaverčiai nuobodžių,
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. Ideologiniai muziejai
“Važiuosime visi į muziejų!”, – pranešė naujieną istorijos mokytoja, ir klasė suūžė: “Valiooooo!”. Ką čia ir besakyti, juk daug įdomiau vietoje įkyrių pamokų keliauti muziejun, kur protinga teta papasakos apie žilos senovės įvykius, išvysi praeitį liudijančius eksponatus, o ir su klasiokais bus galima troleibuse pasiplepėti! Įtarimą sukėlė tik nurodymas pasirišti pionieriškus kaklaraiščius ir užsivožti raudoną kepuraitę: kažin, kokiame muziejuje privaloma vilkėti tuos “visada pasiryžusių tęsti komunistų partijos žygį” pionierių uniformas? Išvirtę iš 14-o maršruto autobuso, anuomet iš Antakalnio važiavusio į Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvę, kurį laiką pėdinom Neries pakrante link įspūdingo ir modernaus pastato, keliais tūriais pakibusio virš stiklinių pirmojo aukšto sienų. Šiandieną, prisimindamas tuometį naivokų vaikiščių žygį į
Modernaus gražuolio pirmtakai – Vandens sporto rūmai “Vilnius”
Šiandieną jo vietoje puikuojasi dailus šiuolaikiškas baseinų kompleksas, po rangovų bankrotų, teismų ir statybos pertrūkių išpukšėtas vilniškės valdžios. o mes šįkart leisimės kelionėn į praeitį, Vilniaus sporto objektų lankymą pradėdami nuo visų “Lazdynu baseinu” vadinto sveikatinimosi centro. Lazdynų baseinas (anksčiau Vandens sporto rūmai „Vilnius”) – sportinis baseinas Lazdynuose, vienintelis 50 metrų ilgio baseinas Vilniuje. 1980 m. Vilniuje buvo pastatyti Vandens sporto rūmai (architektas Edmundas Stasiulis). Tokio lygio solidaus baseino esama Kaune, „Girstučio“ rūmuose: juos 1975 m. pastatė Kauno Dirbtinio pluošto gamykla, nuo 2009 m. pradėtos „Girstučio“ sportinės dalies rekonstrukcija, o 2013 m. duris atvėrė Kauno plaukimo centras, kuriame yra minėtas 50 m ilgio baseinas. (Nuotraukoje viršuje – Vandens sporto rūmų
Mintimis grįžkim į vaikystę: ar atpažinsim žaviąsias vaikų kavines?
Prieš kurį laiką buvau pasikvietęs jus apsilankyti daugel džiaugsmo mažiesiems teikusiose vaikų kavinėse, tad šįkart kviečiu pamiklinti atmintį. Kuri vaikų kavinė ėmė veikti pirmoji? Pirmoji ėmė veikti „Pasaka“, duris atvėrusi 1960-ais Laisvės alėjoje, vilniškis „Nykštukas“ lankytojus pakvietė 1964-ais, „Sigutė“ Šiauliuose atidaryta 1967-ais, „Du gaideliai“ Klaipėdoje – 1973-ais. Kurioje vaikų kavinėje buvusi freska ir keletas vaikams pritaikytų baldų buvo atkurti? Privačios iniciatyvos dėka atkurta Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Eugenijaus Steponavičiaus tapyba, buvusi „Nykštuko“ kavinėje, atkurti ir keli kavinėje buvę, vaikams pritaikyti, baldai. Kurioje vaikų kavinėje filmuotos A.Žebriūno režisuoto filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ scenos? 1976 m. ekranuose pasirodžiusi Arūno Žebriūno juosta „Seklio Kalio nuotykiai“ filmuota Vilniuje, kelios scenos filmuotos „Nykštuke“. Kuriose vaikų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (VI). Slapukavimas
Psichologai ar sociologai kaipmat atsakys mums, kodėl gi prastos naujienos daugumą domina labiau, nei geros žinios. Dabar bemaž kiekviename naujienų portale iš pat ryto sužinosite, kas gi Lietuvoje – o ir visame sviete – sugriuvo, sudegė, paskendo, lūžo, žuvo ir t.t., ir pan.: „avarijoje mažiausiai… žmonių žuvo“. Rodos, naujienos autoriai mėgaujasi galimybe pranešti apie kuo drastiškesnį nelaimės mastą, jau įsivaizduodami išsiplėtusias skaitysiančiojo akis. Kadaise, kai kalėjusiems sovietų imperijoje piliečiams buvo teigiama, kad septynmyliais žingsniais artėjame prie „brandaus socializmo“, o ir komunizmas ne už kalnų, bet koks negatyvus nutikimas buvo atkakliai slepiamas nuo visuomenės. Tokio uždarumo priežastys buvo kelios: ne kažin kiek galvota apie ekologiją, tad ir gamtos tarša neturėjo rūpėti
Rasa Stulpinienė. Atgimimo kartos keliai ir vieškeliai link Laisvės
Gimusieji sovietmetyje laisvės nebuvo matę, apie ją mažiems ir jauniems pašnibždom pasakodavo vyresnieji, dažnai kartodami kaip kokį burtažodį „Prie Smetonos“ – suprask“: kai Lietuva buvo laisva, tarpukaris, kai bolševikų Lietuvos žemėje dar nebuvo nė kvapo. Klausėme sugliaudę ausis kaip kokių gražių pasakų, užaugome ir tikrai sulaukėme sovietizmo žlugimo. Bet ką tik, prieš mėnesį, vykę rinkimai parodė, kad po 30 metų Nepriklausomybės Lietuvos žmonėms labiausiai pritrūko… laisvės.Tik kas ta laisvė yra? Tikras paradoksas suprasti, kad į tą patį žodį žmonės deda labai skirtingą turinį. Tie, kas išgyveno sibirus arba ten ir mirė, tie, kas išėjo į miškus ir buvo žiauriai nukankinti, tie, kas žuvo Sausio 13-ąją, laisvę suprato vienodai: Tėvynė –
Romantiškas pasivaikščiojimas gražuolėje Rygoje prieš 60 metų
Vargu ar berasi veiklesnį lietuvaitį, nebuvusį braliukų šalies sostinėje: miestas išties nuostabus, o ir kelionė netolima. Nors transportininkai žada jau kitąmet Rygon važiuosiantį greitąjį traukinį, mes šįkart suksim laikrodį geras šešias dešimtis metų atgal, ir vaikštinėsim Latvijos sostinės praeityje, bandydami nepastebėti nykių sovietmečio akcentų, o į sovietinius balvoniukus net nesidairydami. Parako bokštas mena dar XIII amžių. Meistaru (Meistrų) gatvė senamiestyje. Ministrų tarybos pastatas. Pagrindinei Rygos gatvei, kaip ir Lietuvos sostinės prospektui, prikergtas bolševikų stabo Lenino vardas. Valstybinis akademinis operos ir baleto teatras pastatytas XIX amžiuje, jo išorė bei puošnus interjeras nepalieka abejingų. Rygos gatvėse atrasime daugybę dailių pastatų, tik štai pavadinimai prikergti sovietinių veikėjų: šiai – Kirovo vardas. Valstybinį dramos
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (V). Smegenų skalbykla
Taip jau atsitiko, kad „nulinukų“ projektas buvo pradėtas būtent manojoje mokykloje: šešiamečiams „nulinukams“ buvo atitverti du kabinetai senojo mokyklos korpuso paskutiniam aukšte – viename kabinete jie mokėsi, o kitame ir nusnūsdavo pietų miego. Mes, vienuoliktokai, į mažylius žvelgėme meiliai, jų triukšmingus pasilakstymus koridoriuose vadindami „chaotišku molekulių judėjimu“. Pradėti mokyti vaikus ne nuo septynerių metų, o nuo šešerių, anuomet nuspręsta dėl paprastos priežasties – trūko „darbo rankų“. Skirtingai nuo „nulinukų“, manoji laida mokytis pradėjo septynerių, tad dažnas atėjome į mokyklą jau šiek tiek mokėdami skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Brežnevinio sąstingio laikmečiu mūsų laukė įprasta „smegenų plovyklos“ tvarka: spaliukai – „Lenino anūkai“, „visada pasiryžę kovai už komunistų partijos reikalą“ pionieriai, ir būsimų
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (IV). Nelygybė
Savomis akimis matę sovietinę „lygybę“ bei kokčias jos apraiškas, o ne iš nuogirdų susidarę iškreiptą supratimą apie tą nelengvą Lietuvai laikmetį, patys galėtų pateikti dešimtis pavyzdžių šiurpios nelygybės tarp sovietinio „elito“ ir absoliučios daugumos piliečių, kurie buvo ne tik įvairiausiais būdais kvailinami, bet ir nuolatos apvaginėjami. Pirmiausia pasidairykim į sovietinio „elito“ gretas: kokie gi susnos jose trynėsi, kokiomis gerybėmis jie nuodojosi? Piramidės viršuje į sitvirtinę partiniai funkcionieriai – pradedant nuo SSRS kompartijos politinio biuro bei kompartijos centro komiteto, ir baigiant vietiniais – vadinamųjų „sąjunginių respublikų“ aukščiausiais partiniais šulais. Dažnas lietuvaitis jau ir nebežino arba nebepamena, kad Vyriausybės rūmuose anuomet tarpo komunistų partinio elito šulai – lietuviškasis kompartijos centro komitetas, o
“Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai” – aplankykim juos
Sovietmečiu iškilusių pramonės ir energetikos objektų apžvalgą prasminga pradėti nuo Lietuvos elektrinės – anksčiau Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (Lietuvos VRE) – didžiausios Lietuvoje šiluminės elektrinės, Lietuvos energetikos sistemos pagrindinės elektrinės, pastatytos Elektrėnuose, kurie iškilo aptarnauti elektrinei. Šalia elektrinės užtvenktas Strėvos upelis, dėl to susidarė Elektrėnų marios. 1961 m. liepos 18 d. padėtas kertinis jėgainės akmuo. Jėgainė veikia nuo 1962 m. Istorijos pradžia laikytina 1959 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Ministrų Taryba paskyrė valstybinę komisiją 1200 tūkst. kW galios naujos šiluminės elektrinės statybos aikštelei parinkti. 1960 m. balandžio 18 d. Ministrų Taryba nutarė statyti Lietuvos VRE. Vadovaujantis ekonominiais skaičiavimais, vieta naujajai elektrinei statyti buvo parinkta pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Trakų rajono Perkūnkiemio kaime, kurio pavadinimas simboliškai tiko naujos elektrinės statybai. Tų pačių metų liepos mėn. būsimosios elektrinės vietoje iškasamas pirmas kubinis metras žemių. Lietuvos VRE buvo statoma pagal
Justino Marcinkevičiaus kariauna vs. rusifikacija: ar pagerbsime karvedį?
„Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt“ (Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“). Sausakimšas troleibusas neskubėdamas riedėjo Neries krantine, veždamas miestiečius namo po sunkios darbo dienos. Vargais negalais ištraukusi iš kišenės talonėlį – taip anuomet vadinti vienkartiniai bilietai – šviesiaplaukė jauna moteris ištiesė jį arčiau komposterio stovėjusiai keleivei, tardama: „Pažymėkit, prašau, taloną“. Neatsisukdama, šioji tik kryptelėjo galvą prašančiosios pusėn, ir iškošė: „Ja vaševo poganovo jazyka nieponimaju“ („Aš jūsų šlykščios kalbos nesuprantu“, rus.). Šviesiaplaukė nepasimetė ir atrėžė: „Togda ja skažu na vašem bliadskom jazyke: probeite, j@#tvajumat, talon!“ („Tada aš pasakysiu jūsų kekšiška kalba: pramuškit, po velnių, taloną“, rus., vertimas apytikslis etikos sumetimais). Gal šis konfliktėlis ir liktų neįsimintinu, jei rusakalbė nebūtų paėmusi ir pažymėjusi talonėlį, tuo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (III). Deficitas
Mūsų kelionėse po Lietuvos praeitį jau esame susipažinę su anuomečiu Jo Didenybe karaliumi Deficitu – būtent jis yra trečiąja nykia grimasa, sunkinusia gyvenimą absoliučiai daugumai sovietų imperijos gyventojų. Daugelio būtinų kasdieniame gyvenime buities atributų – pradedant baldais bei buitine technika, baigiant dešra ir cukrumi – stoka anuomet vadinta „deficitu“, šis pavadinimas prilipo viskam, ką reikėjo „gauti“ ar „sukombinuoti“ – taip anuomet vadinti trūkstamų prekių paieškos ir įsigijimo „per blatą“ (pažinčių pagalba) procesai. „Oboronkai“ suteiktas prioritetas ir milijonai toje terpėje tarpstančių veikėjų į antrąjį planą nustūmė elementarių buities reikmenų gamybą, jau nekalbant apie gaminamos buitinės technikos našumą bei patogumą, rūbų bei avalynės kokybę ir dizainą, automobilių charakteristikas: nuo pasenusių užsienio pavyzdžių
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (II). “Oboronka”
Kokčiausia sovietmečio yda ar grimasa – milžiniško gynybinio komplekso (žargonu vadinto „oboronka“, rus.) našta šalies ekonomikai: dažna stambesnė pramonės įmonė gamino (nebūtinai pagrindinę) produkciją gigantiškam SSRS kariniam kompleksui. Sovietų armija buvo dislokuota ne tik visose imperijos respublikose-kalinėse, bet ir Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga devynetą metų (1979-1989 m.) buvo įsitraukusi į jos ekonomiką alinusį karinį konfliktą su vietiniais gyventojais Afganistane. Vien šis sekinantis karas – SSRS jame buvo agresore, pirma nužudžiusia anuometį Afganistano vadovą Hafizulą Aminą, tuomet įvedusia į šią šalį „ribotą karinį kontingentą“: stagnuojančiai Sovietų Sąjungos ekonomikai visa ši karinė kampanija kainavo apie pusšimtį milijardų dolerių ir 15 tūkstančių žuvusių arba dingusių be žinios karių. Ne tik šimtai gerai finansuojamų
Paveikslų galerija paverstą katedrą globė klasikinės muzikos koncertai
1949-ais Katedrą uždarius, jau kitais metais nuo jos numuštos šventųjų skulptūros, o 1950-ais ir 1951-ais keliskart į ją įsilaužta: išvogta didesnė dalis turto, kitas sugadintas. 1953-ais karstas su šv. Kazimiero palaikais perkeltas į šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kur saugotas iki pat 1989-ųjų. 1953-ų rudenį komisijai apžiūrėjus Katedrą, konstatuota, kad jos turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, dalis turto parduota, apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sugadinti vargonai, skulptūros, antkapiai. 1953-ais Katedrą perdavus Dailės muziejui, po keleto metų ji perdažyta, įvestas šildymas, o 1956-ais įrengta Paveikslų galerija. Net ir būdama atimta iš tikinčiųjų, šventovė atliko svarbią kultūrinę misiją: joje vykdavo klasikinės muzikos koncertai, o 1969-ais, didžiam vilniečių ir vargonininkų džiaugsmui, vokiečių firma iš Potsdamo
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (I). Girtuokliavimas
Mudu dažnokai pasišnekame, nes manasis pažįstamas – negaliu pasakyti, kad esu puikiai jį perpratęs, bet matėmės išties daugelį kartų – tikrai įdomus pašnekovas, galintis paporinti įvairiausių istorijų apie savąją margą praeitį. Kaip ir dažnas, jis labai mėgsta girtis savaisiais pasiekimais, ir gali iki užkimimo vardyti įspūdingus laimėjimus įvairiose srityse: architektūroje, mene, muzikoje, saviveikloje, sporte, nepamiršdamas ir statybos, restauracijos, pramonės, energetikos, kelių tiesimo ir dar daugelio gyvenimo sričių. Tiesa ta, kad apie savojo pažįstamo praeitį esu pats skaitęs ne vieną dešimtį knygų, ir puikiai moku atskirti grūdus nuo pelų – ditirambus ir panegiriką nuo trūkumų ir ydų. Visgi keleto savųjų bruožų minėjimo manasis nuolatinis pašnekovas vengia it nelabasis kryžiaus, nes jie
Sovietinės propagandos grimasos: subjauroti Vilniaus gatvių pavadinimai
Šįkart leisimės į dar vieną kelionę praeitin: dairysimės po vėlyvojo sovietmečio gatvių raizgalynę, ir vertinsim sovietinių funkcionierių požiūrį į Vilniaus ir Lietuvos istoriją – ar vertino ją, ir kaip sugebėdavo suprasti. “Perestroikos”/persitvarkymo laikais ar jau vėliau gimusiems dabartiniai sostinės gatvių pavadinimai nuostabos nekelia: kad ir vienu-kitu atveju praradę sąryšį su istoriniais gatvių vardais, jie akivaizdžiai siejasi su buvusiomis miesto tautinėmis bendruomenėmis, istoriniais veikėjais, urbanistine plėtra bei tradicijomis. Pokariu, keisdami senuosius gatvių ir aikščių pavadinimus svetimais Vilniui revoliucionierių, “pogrindininkų”, sovietinių veikėjų vardais, funkcionieriai pernelyg nesikuklino: šlavė šimtamečius vardus, ir prikergė didžiąjai daliai Senamiesčio ideologinį atspalvį turinčias prielipas. Rodos, nori pasigirti, kokį proveržį sovietų sistema/valdžia suteikė miesto augimui – krikštyk naująsias, sovietiniu
Neįmantrios pramogos sovietmečio sąlygomis: keliaujam į vilniškį Jaunimo sodą
Anuomečio laikmečio amžininkus dažnai kaltina sentimentais sovietmečiui, lyg kas nors būtų pasiilgęs propagandinių transparantų ant kiekvieno kampo, funkcionierių veidmaniškų kalbų apie “visus lygius” (nors kai kurie buvo smarkiai “lygesni”), nykios tarnybos rekrūtais sovietų kariuomenėje, paskutiniaisiais imperijos metais įsivyravusio kasdienių prekių stygiaus, žeminančio stovėjimo eilėse, atgrasiai nepatogių buities sąlygų, vertimo savoje tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, išplitusių švogerizmo, “blato” bei kyšininkavimo, ir aibės kitų to prieštaringo laikotarpio grimasų. O galbūt tie – kai kurių politikų žodžiais, “antrarūšiai” sovietmečio vaikai – vėliau šimtais tūkstančių dalyvavę Atgimimo meto darbuose ir žygiuose, tiesiog prisimena savąją vaikystę ir jaunystę, kai mokėta džiaugtis gyvu bendravimu, kukliomis vaišėmis, tenkintasi kelionėmis ne už jūrų marių, o po Lietuvą,
Klaipėdiečius viliojusi vaikų džiaugsmo oazė – kavinė “Du gaideliai”
Klaipėda turi savąjį vilniškės vaikų kavinės “Nykštukas” analogą – vaikų kavinę “Du gaideliai”, kuriai irgi buvo lemta pamiršti vaikų juoką: paskaitykim prieš dešimtmetį surašytus klaipėdiečių prisiminimus apie vaikų pamėgtą kavinę, ir poros nuotraukų dėka į ją užsukim. “Eidavom su visa seima ten pietauti savaitgaliais, buvo pati megstamiausia mano vieta. Teko karta lankytis ir vyresnese klasese vaikysteje kelis kart per metus – savaitgaliais ar per vaiku – draugu, giminiu gimtadienius. is meniu ypac istrigo zele ir plakta giretinele – suvalgydavau ne po viena porcija. dar db patinka architektura ir interjeras su freskomis. Lankydavausi su mama, man buvo 5 metai. Prisiminimai labai malonūs, nes būtent ten rodydavo Tom and Jerry filmuką. Ši
Premijuotų kūrėjų vaikas: keliaujam po vilniškių Lazdynų praeitį
Įdomus buvo tas paskutinysis praėjusio tūkstantmečio penkmetis, kurį teko pragyventi “gazovikų” namuose Lazdynėliuose: ėmęsis dažyti laiptinę, jos ir rūsio duris, stiklinti išdaužytus laiptinės langus, sužinojau, kad neturėčiau tvarką daryti, nes anksčiau pakakdavo paskambinti ir “atvažiuodavo ir sutvarkydavo, ir mokėti nieko nereikėjo”. Įdomių požiūrų ir mentaliteto atspalvių teko prisiklausyti Lazdynų – taip, tokia gatvė yra ne pačiuose Lazdynuose, o būtent Lazdynėliuose – 17-ojo namo kieme, bet vieta smagi gyventi buvo, šalia palei Oslo gatvę einančio miškelio, iki buvusio taros supirkimo punkte – tokio būta mūsiškio kiemo pakraštyje – atsidarė pilstomo alaus baras, ir visi apylinkių girtuoklėliai ėmė spiestis aplink it musės aplink medų. Teko operatyviai “tepti slides”, nors ir dabar pasiilgstam
Sovietinės propagandos būdai plauti smegenis. “Agitplakatai”
Šiuolaikinis jaunimas, kuriam mitrūs politikieriai piešia monochrominį sovietmetį (vieni – tik juodą, kiti – tik baltą), vargiai galėtų įsivaizduoti tuo laikmečiu suvešėjusią propagandos ir agitacijos gausą, bei alternatyvios nuomonės visokeriopą gniaužimą ir kontroliavimą. Esu tikras, kad propagandistų perteklinis uolumas buvo viena priežasčių, smarkiai klibinusių pamatus potencialiai turtingiausios pasaulio valstybės, kurioje galėjo būti visko iki soties, ir tuo pačiu metu ėmė trūkti elementariausių maisto produktų bei buities rakandų. Tiek sovietinio deficito (neretai – dirbtinai sukurto spekuliantų-perpardavinėtojų labui), tiek smegenų plovimo neišradinga ir tiesmukiška propaganda temos yra labai plačios ir daugialypės, tad mes po imsimės po truputį prisiminti kai kurias jų apraiškas (formas), kartkartėmis sulygindami su dabartiniais bandymais manipuliuoti visuomenės nuomone ar
REKOMENDUOJAM PRENUMERATORIAM:
Vavelio kunstkameros lobiai Krokuvoje
Žavingas Jūrmalos perliukas – Kemeriai
Pasivaikščiojimas spalvingoj Vilniaus praeity XX a. pradžioje
Kerinti gražuolė Tatrų papėdėje – Zakopanė
Svečiuose pas Jo Šventenybę: Jono Pauliaus II vardo muziejus Vavelyje
6000 metų menantis miestas-tvirtovė Mdina (I)
Tūkstantis druskinių be druskos Druskininkuose
Vienuolių giesmės po viduramžių Krokuvos skliautais
Svečiuose pas kardinolą Karolį Voitylą
Sukriošėlis, sovietų imperiją griovęs neveiklumu
Japonijos sodų magija Žemaitijos glėbyje
Atogrąžų tankumynai Kopenhagos sodo oranžerijoje
Naujam gyvenimui prikelta Siesikų galiūnė
Angelo pilies Amžinajame mieste slėpiniai
Svečiuose pas Vavelio smaką Krokuvos urvuose
Piotro Mašerovo žūtis: aplaidumo pasekmė ar klastinga žmogžudystė?
Sovietinės imperijos kurpėjų lemtys
Šlovingų pergalių aidai Vavelio skliautuose
Imperatoriškosios Karakalos pirtys
Kelionė užsienin pro geležinę uždangą
Senesnė už Stounhendžą ir Egipto piramides Džgantija
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys II
Automobilis sovietmečiu – prabanga ir rūpestis
Margas “gazovikų” namo kontingentas amžiaus pabaigoje
Sakralioji Krokuvos viduramžių puošmena
Sovietinių prekeivių turtai iš puvėsių ir apgavysčių
Vieta, kur sovietmečiu galėjai nusipirkti dešrą!
Nuotykiai traukiniuose prieš trisdešimtį metų
Kraugerė hidra, be gailesčio rijusi ir save
Iškalbingos praeities globėja Krokuvos širdyje
Kūčios be Kalėdų, bet su Naujaisiais
Angelo pilis, saugojusi imperatorius ir popiežius
Tūkstantmečio Tynieco vienuolyno žavesys
Viduramžių aidas karalių mieste
Sakralusis Maltos perliukas – Ta’ Pinu bazilika
Kaip samovaras ir palydovas pralaimėjo varžybas skalbyklei bei šaldytuvui
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XVI). Veidmainystė
Pora įdomių ir linksmų atsitikimų, kuriuos papasakosiu pradžioje, yra tikri, nutikę man pačiam, tad išgirsite juos iš pirmų lūpų. Kuo
Futbolo aistros, džiuginę atgimstančią Lietuvą
Gal vienam-kitam ir sunku patikėti, tačiau absoliuti dauguma faktų, nutikimų ir istorijų, kuriuos pasakoju jums, yra tikroviški, tik retsykiais šiek
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XV). Skulptūros ideologizavimas
“Per Klausučių ulytėlę, čiūd riūd ralialia, bridau gilų purvynėlį, vai kukū, vai liūlia”, – net ir kukliausi dainininkai turbūt žino
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (III)
Velykos – gerokai ramesnė nei Kalėdos šventė, tačiau neturime save jau taip varžyti, kad nenukeliautume į kauniškius restoranus bei kavines,
Ratuotas draugas, brangesnis nei būstas, mielesnis nei pačiutė
Ankstesnių mano pasakojimų herojus Klemensas jau padėjo mums šiek tiek susipažinti su automobilisto godomis sovietmečiu. Galbūt dažnas nusistebėjote sužinoję, kiek
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIV). Tautinė nesantaika
Išsyk noriu įspėti, kad mūsų kelionė į praeitį bus įdomi, sužinosite apie gerokai primirštus įvykius, kadaise buvusius rezonansiniais, tačiau mūsiškė
Kur sovietmečiu nebūta sovietmečio: stilingieji Kauno restoranai (II)
Aš – kaip Ostapas Benderis: “neverkiu ir neraudoju” dėl sunaikintų Lietuvos restoranų ir kavinių interjerų, nes lietuvių architektai ir dizaineriai
“Šaltinėlis”, sruvenęs menų, dainų ir emocijų derme
“Žinai, tai kitiems “Šaltinėlis” buvo smagia vieta leisti laisvalaikį, o mums buvo galvos skausmas, kai tvankiais vasaros vakarais pro atidarytus
Apsukrūs vertelgos “FiDi” pakampiuose
Ilgai tartis nereikėjo, nes visi bendraklasiai buvome antakalniečiai, o nuo Antakalnio troleibusų žiedo iki Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto tik dešimt-penkiolika
Lietuvos verslo pionieriai: kuriuos beatrasime po 30-ies metų?
Tie, kam šiandieną 50+, gana gerai pamena pirmųjų kooperatyvų kūrimąsi sovietmečio pabaigoje, jų transformavimąsi į “firmas” ir bendroves praėjusio amžiaus
Gimtosios kalbos neišsižadėjusi lietuviška estrada
Laiko tėkmės nešamos, nenumaldomai tolsta užmarštin to laikmečio detalės, blanksta ir išmoktos pamokos apie kultūrinio savitumo saugojimą. Tik paskutinis naivuolis
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XIII). Vaikystės militarizavimas
Atlaikę ne tik manąją, bet ir sūnų vaikystes, jie draugiškai slepiasi kartoninėje kazino žaidimų dėžėje: vienas be galvos, kitas be
Industrinių sovietmečio gigantų istorijos (I)
Šiandieną galima iki užkimimo ginčytis apie priežastis, dėl kurių Vilnius palaipsniui iš pramoninio virto valdininkijos miestu. Tokią permainą sąlygojusių faktorių
Vilniaus parduotuvių vardai ir veidai – ar pamenat?
Kuriuos prekybcentrius galėtumėte nei nemiktelėję išvardinti? Mikliai – ant vienos rankos pirštų skaičiuodami – šiandieną galim išvardinti Lietuvą apraizgiusius prekybos
Visai netarybiniai/nesovietiniai žmonės, apgynę Lietuvos laisvę
Net ir užšalusi upė po ledu nesustoja tekėti, nesustabdyti ir laiko tėkmės, tad jau 33-eji metai prabėgo nuo lemtingų ir
Neišdilsianti iš atminties naktis
Nenuorama kaimynė Virginija paskambino į duris – visa apsiašarojusi, kaip ir manoji mama – ir pranešė svarbią žinią: į miesto
Sovietinės Rusijos imperijos, kartais vadinamos SSRS, ydos (XII). Dailės ideologizavimas (1-a dalis)
Savosiose kelionėse į sovietinės propagandos valdas mes jau buvome užklydę į ideologizuoto meno brūzgynus, tačiau verta atskirai pasidairyti dailės tyruose,
Dvikovoje su internetu kritęs Centrinis paštas
Prisipažinsiu, kad į pagrindinę salę užsukdavau vieninteliam tikslui – susitikti su… Na, tiesiog susitikti, nes netoliese buvo ir privalomi traukos
Restoraninės kultūros aidai (I)
Taip, tema plati ir aktuali tiek dabar, tiek anuomet: turbūt ir jums yra tekę išreklamuotoje užeigoje prisėsti prie dar drėgno
Užsieniečiams girtas, vėliau numarintas “Erfurtas”
Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui
You must be logged in to post a comment.