
Mokslininkų namas – aikštingas “socrealizmo” reliktas vilniškiam panery
„Mokslininkų namas“, pastatytas pagal pokaryje iš Leningrado atvykusio architekto Džiovanio Rippos projektą, Vilniuje yra vienas ryškiausių socialistinio realizmo stiliaus, kuriam būdinga neoklasicistinė kompozicija ir dekoras, pavyzdžių. Socialinė namo istorija liudija aukštesnės klasės egzistavimą “beklasėje” komunistinėje visuomenėje. “Specializuotų Mokslo darbuotojų namų statybą Sovietų Sąjungoje reglamentavo vyriausybės nutarimas: sąjunginių respublikų sostinėse turėjo būti pastatyti tipiniai prabangių butų (4-6 kambarių, 160-190 kv. m.), turinčių darbo kabinetus ir bibliotekas, po du sanitarinius mazgus ir netgi kambarėlius tarnaitėms) namai sovietiniam režimui ištikiemiems mokslo, meno ir kultūros veikėjams. Šiame name buvo 50 tokių erdvių butų”. Šio namo vidaus apstatymas nebuvo projektuotas, tačiau išliko duomenų apie gana puošnų interjerą, pvz. karnizus bei rozetės šviestuvų įrengimo vietose). Būtent

“Dainavos” virtuvėje: kokiais skanumynais vaišino garsusis restoranas?
„Papraščiausia ritė, o darbšti kaip bitė, paprasčiausia ritė, o darbšti kaip bitė!”, – ar pamenate šią verpimo cecho ritės dainelę iš seno animacinio filmo “Kartuno gatvė”? Na, manojo draugo žmona Rita ne ritė, bet irgi darbšti kaip bitė, o taip pat sumani bei gabi: ir ispanų kalbą pramoko, ir kartu su broliu sėkmingai verslauja, ir rytietiškus šokius kartu su manąja pačiute šoko, ir snieglente Kaukazo kalnuose čiuožinėja, o dar ji – puiki virėja, nes šio amato kadaise net keletą metų mokėsi. Susėdę sekmadienį pavakaroti kartu su Rita, jos broliu Andriumi bei pastarojo žmona Rūta, įsišnekėjome apie keliones į tolimas šalis, kurias ši trijulė yra senokai pamėgusi, tačiau gana netikėtai kalba

Viltingi valstybingumo spinduliai pro švininius „jedinstveninkų“ debesis
Primiršom sovietmečio pabaigoje Lietuvoje neršusias “jedinstveninkų” gaujas, o juk ir dabar netrūksta Kremliui naudingų idiotų. „O kuria kalba tu jį kalbini?“, – kaimyniniame name gyvenęs taksistas rusiškai klustelėjo mane, parvedantį namo augintinį – ilgaplaukį taksą Maksą. „Valstybine“, – atšoviau su lengva ironija, ir čia pat pridūriau: „Šiaip jau šunys supranta visas pasaulio kalbas, jei rankoje laikai dešrą“. Prie „pasitarimų“ stalo sėdėję vyrai smagiai nusijuokė, matyt, nebe pirmas išspręstas puslitrio tūrio klausimas juos buvo gerokai atpalaidavęs. „Prisėsk prie mūsų, pasišnekėsim“, – pakvietė kaimynas Bogdanas, gyvenęs pirmajame mūsiškės „chruščiovkės“ bute. Parskubėjau namo, ir susiradęs baltai dienai pasikavotą puslitrį – neisi juk pas rimtą kompaniją tuščiomis rankomis – ir įsimetęs lėkštėn bryzą lašinių,
REKOMENDUOJAM:
Kodėl vilkas kiškį gaudė… (prenumeratoriams)
Kaip lapė pasigavo vištą….
Kam žmogui reikalinga saulė… (prenumeratoriams)
Kur ritasi pasaulis…
Kam lapei reikia sūrio… (prenumeratoriams)
APSILANKYKIT:
Rytoj Pabradėje atsidaro….
Pasvalyje poryt įvyks…..
You must be logged in to post a comment.